Noriu trumpai pasidalinti dar keliais tinklaraščiais, kurie gali būti Jums įdomūs.
Mamytės ir tėveliai, kurie auginate savo mažylius namuose, o ne darželyje, užsukite štai čia:
http://namuvaikas.blogspot.com
Kūdikių gestų kalbos bičiuliai renkasi štai čia:
http://kalbarankele.blogspot.com
Jei susidūrėte su sunkumais ir Jums reikia psichologinės paramos:
http://pagalbaseimai.blogspot.com
Gerų laisvadienių, gražios tautinės šventės ir sočių bei triukšmingų užgavėnių...
Skaitykite į sveikatą,
Ramunė Želionienė
P.S. jei turite konkrečių pasiūlymų ar klausimų, rašykite:
psichologe.ramuneETAgmail.com
Suteikti pagalbą - tai Dievo dovana. Priimti pagalbą - tai stiprybė. Aš jus myliu. Ramunė Murauskienė
2010-02-14
2010-02-10
Apie miegą kartu su vaiku
Menas: “Peaceful Pregnancy”, Erika, http://mudspice.wordpress.com/
Kodėl mama nori miegoti kartu su kūdikiu?
Atsakymas labai paprastas. Nes tik šalia kūdikio mama jaučiasi rami. Nes taip mamai patogiau žindyti kūdikį pagal poreikį. Ypač kai kalbame apie naktį. Puikiai prisimenu save, kai pirmąją naktį nesudėjau akių ir vis žiūrėjau, ar mano ką tik gimęs stebuklėlis kvėpuoja. Pamaniau, kad po gimdymo važiuoja stogas. Bet dabar esu tikra, kad mano išgyvenimai buvo labai normalūs. Tapusi mama, intuityviai jaučiau, kad turiu kuo daugiau būti šalia savo kūdikio ir nepalikdavau jo vieno nė akimirkai kokius pirmus tris mėnesius. Taip garantavau sau ir vaikeliui ramybę, saugumo jausmą. Kadangi žindžiau, naktimis sūnus taip pat miegodavo kartu. Tokie gyvenimo su vaiku įpročiai yra labai natūralūs. Todėl labai normalūs. Jie slypi kiekvienos moters prigimtyje. Kiekviena mama turi savyje programą, instaliuotą evoliucijos: žindyti vaiką pagal poreikį, būti visuomet šalia gimusio kūdikio, o ypač naktį, ir taip išgelbėti žmoniją nuo išnykimo. Mamai tai užtikrina vidinį komfortą. Vaikui, gyvenančiam pagal tokią natūralią programą, yra labai gerai: jis jaučiasi saugus, ramiai miega naktį, gauna daug kūniško kontakto su mama, kuris jam yra gyvybiškai svarbus. Net jei mes gyvename nebe olose ir už kampo mūsų netyko hienos ar tigrai.
Kodėl mama su kūdikiu kartu miega vis rečiau?
Mes gyvename visuomenėje, kuri pateikia tam tikrus uždavinius šių laikų mamai ir vaikui. Vienas iš jų – kuo anksčiau palikti vaiką vieną, o dar geriau - savo kambaryje. Kam nuo to geriau? Kitiems, tik ne mamai ir vaikui. Visų pirma apie tuos kitus. Kai vaikelis miega atskirai nuo mamos, jam reikia lovelės, jam reikia kokio mielo žaislo, su kuriuo galėtų naktimis miegoti, jam reikia muzikinės karuselės, dainuojančios lopšinę, jam reikia švytinčių naktimis lubose žvaigždelių, avyčių ir mėnulio. Jam net gi reikia atskiro kambario. Vaikui reikia visko daug, kad tik jis ramiai užmigtų, kad tik jam būtų geriau. Bet ar tikrai? Iš kur tokios žinios? O gal kas nors apklausė dar nekalbančius kūdikius? Tikrai ne! Visa tai susiję su tam tikrų prekių ir paslaugų vartojimu. Tai tik biznis ir nieko daugiau. Realiai vaikui ir jo saugumui bei ramiam miegui reikia vieno jį globojančio suaugusiojo. Jam reikia tik mamos, pageidautina - žindančios. Ir visai nesvarbu, ar mama miegos su vaiku prabangiuose apartamentuose, ar akmeninėje oloje. Jei kalbam apie mamą ir vaiką, tai jų gerovei reikia kūniško ryšio, nes tai vienas iš mamystės džiaugsmų, suteikiančių malonumo abiem pusėm. Ir to nereikia nei gėdytis, nei vengti. Žindyti vaiką, jaustis ramia, miegoti ramiai, patenkinti vaiko poreikį būti šalia jo svarbiausio žmogaus ir patenkinti savo poreikį būti šalia vaiko – tai nepakartojama mamystės patirtis, daranti vaiką ir mamą laimingais ir artimais visam gyvenimui.
Kur dėtis naktį vaiko tėčiui?
Dar vienas šiuolaikinis uždavinys šeimai – kuo greičiau po vaiko gimimo vėl pradėti gyventi vyro ir žmonos privatų gyvenimą. Kaip jis atrodo? Miegoti dviese, pageidautina atskirame kambaryje, kur nors išeiti be vaiko, atostogauti be vaiko ir pan. Žmonės kalba, kad negalima pratinti vaiko užmigti žindant. O dar baisiau yra pripratinti vaiką miegoti kartu. Man kyla paprastas klausimas: o prie ko mes pratiname vaiką jį migdydami žindant ir miegodami kartu? Nes jei tai kažkas blogo, tai kodėl mes nebijome pripratinti savo vyrų prie to kažko miegodami su jais kartu? O gal praėjus nuo santuokos pradžios 6 mėnesiams reikėtų pradėti miegoti atskirai? Normaliu atveju moteris su vyru vienoje lovoje miega ne dėl sekso. Nes tuo užsiimti galima ir ne lovoje. Įsikniaubti į mylimą žmogų, pajusti jo artumą ir šilumą yra neapsakomai gera ir saugu. Miegojimas kartu yra tam tikra artumo ir priklausomybės vienas kitam išraiška. Kadangi mūsų vaikai paprastai yra kilę iš tos pačios žemės, o ne iš marso ar veneros, tai visai nieko keisto, kad jie taip pat nori miegoti kartu bent su vienu mylimu suaugusiu. Nieko nenormalaus tame nėra. Todėl turintiems vieną vaiką yra puiki išeitis – didelė šeimyninė lova, kai tėtis, mama ir vaikelis miega kartu. Jei turite daugiau vaikų, naktimis mamytė miegot turėtų su žindomu vaikeliu, o tėvelis – su vyresniu. Ypač jei jis prašytųsi į lovą pas mamą.
Kaip ilgai reikia miegoti kartu?
Kai laukiausi, planavau savo vaikelį migdyti atskiroje lovoje. Nebuvau tikra, nuo kurio mėnesio pradėsiu migdyti vaiką atskirai, bet tokių planų tikrai turėjau. Po pirmųjų savo mamystės mėnesių nuomonę pakeičiau. Supratau, kad ramiausias miegas ir man, ir vaikui yra tuomet, kai miegame kartu. Žindžiau vaiką pagal jo poreikį, todėl miegojimas kartu naktimis prisidėjo prie natūralaus maitinimo palaikymo. Žindymo kursuose išgirdau „auksinį“ patarimą. Žindymą nutraukti rekomenduojama tuomet, kai galima su vaiku susitarti, jei dar pats vaikas neatsisakė pieno. Taip elgtis reikėtų ir pratinant vaiką miegoti atskirai nuo mamos ar tėvų, jei dar pats vaikas nepageidavo turėti savo lovos. Taigi konkretaus amžiaus, nuo kada vaikelis turėtų miegoti atskirai, nėra. Viskas priklauso nuo šeimyninės situacijos, tėvų ir vaiko. Svarbiausia, kad tai nebūtų skausmingas patyrimas nei vaikeliui, nei mamai, nei kitiems šeimos nariams. Ir dar prisiminkime: normaliu atveju su vaiko amžiumi poreikis vaikui miegoti kartu su mama retėja ir galiausiai išnyksta. O tam tikrame vaiko amžiuje mes turėtumėm sumokėti visai ne mažą pinigų sumą, kad jis vėl miegotų kartu su mumis.
Mitai apie miegojimą kartu
1 mitas: miegojimas kartu su tėvais sąlygoja vaikų nemigą. Šis teiginys yra paneigtas moksliniais tyrimais. Nustatyta, kad vaikai, kurie miega kartu su tėvais, mažiau protestuoja prieš ėjimą miegoti ir patiria mažiau sunkumų, susijusių su miegu. Nuo sūnaus gimimo miegu kartu su juo ir per pustrečių metų dar nepatyriau, ką reiškia blogas vaiko miegas ar nenoras eiti miegoti. Specialistai teigia, kad vaikų neramus miegas ankstyvojoje vaikystėje dažnai būna susijęs su tėvų noru, kad vaikai miegotų atskirai. Jei man kas nors lieptų miegoti parke ant suoliuko, tikrai stebėtų „miego sutrikimą“. Miegodama patogioje lovoje galiu pademonstruoti ypač gerus miegojimo įpročius. Grąžinkite vaikams, miegantiems neramiai naktį, mamas ir pamatysite, kaip ramiai jie moka miegoti.
2 mitas: miegojimas kartu sąlygoja staigią kūdikių mirtį. Šis teiginys nėra patvirtintas jokiais moksliniais tyrimais. Taip jau yra, kad per pirmus dvylika gyvenimo mėnesių kai kurie kūdikiai miršta. Ir nesvarbu, ar jie miega kartu su tėvais, ar atskirai. Specialistai nustatė tam tikrus tokios staigios kūdikių mirties rizikos mažinimo būdus. Per pirmus šešis vaiko gyvenimo mėnesius nerekomenduojama jo palikti vieno miegoti atskiroje patalpoje. Taigi miegojimas kartu su kūdikiu yra vienas iš apsauginių faktorių. Kai kurios mamos bijo prispausti savo kūdikį pačios miegodamos. Tai yra visiškai neįmanoma, jei tik mama nėra apsvaigusi nuo alkoholio ar kitų svaigalų.
Natūralus miegojimo menas
Ar kas nors skaitėte knygą, kurioje būtų aprašytas būdas, kaip migdyti vaiką kartu vienoje lovoje? Kad netyčia nemiegotumėm su vaiku kartu kažkaip netinkamai.Ar kas nors kur nors matėte instrukcijas, pagal kurias turėtumėme dainuoti lopšines tam tikrą laiką? Kad netyčia nebūtų per daug. Ar kuriai nors mamai reikia kūdikio sūpavimo pamokų? Kad netyčia nepripratintumėm savo vaikelio prie to gėrio. Į visus klausimus galima drąsiai atsakyti – NE. Nes miegojimas kartu su vaiku, jo sūpavimas, niūniavimas jam yra taip natūralu kaip kvėpuoti. O mes kvėpuoti mokame be jokių papildomų pamokų. Kuo labiau tolstame nuo natūralių dalykų, tuo daugiau reikia mokymų. Kūdikis ir be pamokų puikiai miega su mama. Nes tai natūralu. Tačiau išmokyti jį miegoti be mamos yra labai sudėtinga. Mokydami to, įsiveliame į kovą su prigimtiniais vaiko poreikiais į ramų, saugų miegą. Normaliu atveju vaikai yra atkaklūs ir iš paskutiniųjų kovoja dėl savo išlikimo. Todėl tokia kova visada bus žiauri.
Nesigirkite, kad Jūsų kūdikis užmiega vienas
Kalbant apie miegojimo atskirai išmokimo rezultatus, nekyla abejonių, kad toks išmokimas vėliau niekur nebus pritaikomas. Vaikai atskirai miegoti mokomi tik suaugusiųjų patogumui. Tokių pamokų vaikui nereikia. Mokydami miegoti savo mažylį atskirai nedarote jam jokios paslaugos. Jūs prašote jo paslaugos. Todėl būkite savo vaikams dėkingi.
Mokydami kūdikį miegoti atskirai, sukuriame problemą. Ne nemigos, o baisesnę: neleidžiame kūdikiui patenkinti jo esminio poreikio patirti kūnišką kontaktą su mama ar kitu artimu žmogumi. Kiekvienas mažius nuo to kenčia. Net jei vaikelis prisitaiko ir nebeverkia. Yra tėvų, kurie savo mažylius specialiai migdo vienus kitame kambaryje. Kai vaikas po tokių mokymų nebeverkia, tėvai galvoja, kad vaikui viskas gerai ir jis patenkintas vienas užmiega. Tačiau retas susimąsto, kad vaikai nėra kvaili: jei tėvai demonstruoja savo atkaklumą, mokydami vaiką miegoti „normaliai“, t.y. atskirai nuo tėvų, o vaiko verkimas rezultatų neduoda, t.y. vaikas vis tiek paliekamas vienas, tai vaikas tiesiog liaujasi verkti. Bet toliau sau tyliai kenčia. Jau galintys vaikščioti vaikai, kurie dar nepasiruošę miegoti atskirai, patys ateina į tėvų lovą ir užmiega saldžiausiu pasaulyje miegu. Kuriam nors tėvui ar mamai neramu, kai jų mažyliai naktį yra šalia jų? Dažniausiai kalbame apie tam tikrus miegojimo nepatogumus, kurie yra išsprendžiami be žalos vaikui. Linkiu būti ne žiauriais, o kūrybiškais.
Įvertinkite specialistų rekomendacijas
Vienos televizijos laidos metu išgirdau gydytojo rekomendaciją jaunoms mamytėms: nuo šešto gyvenimo mėnesio pradėkite migdyti vaiką jo lovelėje; ji tokia jauki, todėl vaikutis jausis taip, kaip mamos įsčiose ar šalia jos. Gerbiami gydytojai, atminkite, kad Jūsų žodis yra labai svarus. Ypač nepatyrusioms, pasimetusioms mamoms. Iš tiesų tokia rekomendacija – tikras melas. Nes mamos įsčių ar jos artumo niekada neatstos medinė lovelė su grotomis. Nes tuomet galima būtų teigti, kad guminis vyras gali atstoti mylimą partnerį. Tokia rekomendacija yra tik gražių lovelių reklama. Ir kodėl migdyti atskirai vaikelį reikia nuo šešto mėnesio? Kodėl ne nuo penkto, arba ne nuo septinto mėnesio? O gal yra kokių įrodymų apie miegojimo kartu nuo šešto mėnesio žalą? Kodėl pliušinis miego draugas keturmečiui vaikui yra nežalingas, o mama ar tėtis pašonėje naktį – tiesiog nenormalu? Ar tėvai nebijo, kad vaikas pripras prie pliuškio? O kaip marliukai, kuriais apsimėtę vaikai užmiega? Vaikai yra protingi sutvėrimai. Jie mamos stoką bando kompensuoti įvairiais kitais negyvais objektais. Psichologai teigia, kad toks įprotis artimą ryšį kompensuoti daiktais vėliau yra siejamas su įvairiomis priklausomybėmis. O pastarosios apsunkina suaugusiojo gyvenimą ne juokais.
Ko tik neprisigalvoja mamos
Miegoti naktimis kartu su žindomu vaiku yra ne tik labai normalu, bet ir labai patogu. Niekur nereikia keltis, nieko nereikia šildyti. Paprastai žindanti mama naktį miegą, todėl dieną ji būna pailsėjusi, mažiau suirzusi, geresnės nuotaikos ir laimingesnė. Mumyse tiek daug visokių prasimanymų, kad ne retai dar nepatyrusios mamos labai apsunkina savo gyvenimą. Jei mama nusprendė žindyti vaiką pagal jo poreikį, tai tikrai nereikia naktinio žindymo metu išlipti iš lovos, pasiimti vaikelį, atsisėsti ant kėdės, ir ne duok dieve, užmigti bemaitinant ir nuo tos kėdės nuvirsti. Mieganti kartu su vaiku ir žindanti mama neprivalo keltis ir šildyti vaikui pienelio, to neprivalo daryti ir tėtis. Todėl suaugę turi realią galimybę naktimis ilsėtis. Kai vaikas miega kartu su tėvais vienoje lovoje, nereikia mesti kauliukų, kuriam dabar eilė keltis ir eiti raminti naktį verkiančio kūdikio. O naktinis mamos šaukimas yra labai normalus reiškinys, nes vaikai ne taip greitai supranta, jog butuose jų tyko mažiau pavojų nei jų pirmtakų, gyvenančių olose. Tyrimais nustatyta, kad normaliu atveju kūdikiai miega su tėvais kartu daug ramiau nei miegodami atskirai. Žmonės kalba, kad kūdikiai neturėtų miegoti kartu su tėčiais, nes tai nehigieniška. Nurimkime: mes visi gyvename ne sterilioje aplinkoje ir kūdikis su tuo anksčiau ar vėliau susipažins. Kūdikiui reikia tik atskiros antklodėlės. Ir dar: kūdikiui iš tiesų pavojinga miegoti šalia rūkančių, girtų ar apsvaigusių nuo kitų medžiagų žmonių.
Tikrasis miegojimo kartu tabu
Jei jūsų mažylis savo noru miega atskirai, neprašykite jo vėl miegoti kartu su jumis. Taip dažnai elgiasi mamos, kurių vyrai dirba pamaininį darbą ar dažnai išvyksta darbo reikalais ir nenakvoja namuose. Vaikai neturi būti mamai vyro pakaitalas naktį. Šiuo atveju siūlau kokį mielą pliuškį. Jei dažnas dvimetis vietoj mamos lovoje turi pliuškį, tai suaugusi moteris turėtų išgyventi, ar ne?
Jei mažylis prabunda naktį, bet neverkia, nekalbinkite jo, nedekite šviesos. Jei vaikas sveikas, prabudimai nesikartoja nuolatos, tai tiesiog normalu. Toliau miegokite ramiai, vaikas užmigs taip pat. Jei mažylis prabunda naktį ir verkia, apkabinkite jį, paniūniuokite, normaliu atveju vaikai nurimsta. Tačiau jei vaikas buvo mokomas miegoti atskirai, prireiks laiko, kol naktinis miegas įgaus kitokį, normalų vaizdą. Vaikai po tokių mokymų gali jausti nesaugumą net savaitėmis. Nedemonstruokite savo nepasitenkinimo ir viskas susitvarkys.
Išbandykite miegojimą kartu su vaiku
Jei dėl tam tikrų priežasčių nemiegate su savo mažyliais kartu, pabandykite. Ypač tuomet, jei jūsų vaikai priešinasi ėjimui miegoti, prašo daug daug pasakų ir lopšinių, dažnai prabudinėja, o gal net ilgai ir gailiai verkia. Visos mamos siekia suteikti vaikams saugumo. Dvimečiui žodžiais neįrodysite, jog jis gali ramiai ir saugiai miegoti šalia esančiame kambaryje. Miegodami kartu su dvimečiu duosite jam tai, ko reikia, be jokių žodžių. Jums nereikia jokių pamokų, jei norėsite miegoti su savo vaiku. Tačiau norėdami išmokti miegoti atskirai, turėsite perskaityti ne vieną knygą, suskaičiuoti ne vieną minutę, užpildyti ne vieną lentelę. Baisiausia, kad išgirsite ne vieną gailų verksmą, kuris niekada nebus apsimestinis. Liūdniausia, kad neduosite vaikui jam labai svarbaus saugumo, kūniško ryšio be jokios rimtos priežasties. Išbandykite šį stebuklingą ir natūralų miegojimo būdą kartu su vaikais ir mėgaukitės savo mamyste bei tėvyste.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė,
Ramunė Želionienė
2010-02-08
"Augink atsakingai" komentuoja
Vakar vakare draugė Rūta manęs paklausė: Ramune, ką tu ten „Augink atsakingai“ veiki? Net nenutuokiau, apie ką ji kalba. Dabar jau žinau...
Štai nuoroda. Suprasite, apie ką aš kalbu. Nors, pažvelgusi į sekėjų būrį, susidariau įspūdį, kad aš vienintelė nežinau:
http://www.facebook.com/home.php#!/augink?ref=ts
TRYS KARALIAI PAKUŽDĖJO – tai įžanginis straipsnis. Po jo seks atskiri išsamūs tekstai apie tai, apie ką man kuždėjo trys Karaliai. Tikiuosi, kad ir jie Jums bus įdomūs, verčiantys susimąstyti, dar kartą peržvelgti savo gyvenimo būdą, įpročius ir požiūrį į vaikus.
Aš noriu tapti išmintinga mama. Esu protinga, kokia esu. Proto sau jau nebepridėsiu. Žinių tikrai padaugės, nes esu žingeidi. Meilė vaikams taip pat niekur neišgaruos. Tačiau augančiam vaikui šalia reikia ne tiek protingo, kiek išmintingo suaugusiojo. Kviečiu ir Jus kartu su manimi leistis į nepakartojamą kelionę – augti kartu su augančiais vaikais.
Perskaičiusi visus komentarus, kuriuos radau, taip pat nutariau parašyti savo komentarą. Savo tinklaraštyje tai darau mieliau.
Esu tikra, kad tėvai mielai duoda gėrį, kantrybę, meilę ir supratimą savo vaikams. Duoda jį, atiduoda. Ir nuo to darosi laimingi. Su prievole tai nesusiję. Tai susiję su besąlygine meile vaikams. Jei taip nėra, reikia peržiūrėti savo asmeninius poreikius. Gal ne visiems tuomet reikia turėti vaikų... Arba daugiau gal geriau neturėti...
Esu tikra, nė vienas vaikas netrukdo suaugusiems uždirbti pinigų. Tik kartais, dėl suaugusiųjų neišmintingumo, tai pasidaro sudėtinga. Kartais, dėl suaugusiųjų noro patenkinti savo poreikius, „sotumas“ ir „apsirengimas“ įgauna ne visai su išgyvenimu susijusį atspalvį. Vaikams reikia labai ne daug. Ir jei jau jie dėl Jūsų vienokių ar kitokių veiksmų atėjo į šį pasaulį, turite paisyti ir jų egzistavimo. Dažnai suaugęs, besijaučiantis pasaulyje nemaloniai, nori daugiau turėti nei būti. Kai tėvai dirba labai daug dėl savo karjeros, dėl papildomų pajamų ir dėl to negali praleisti užtektinai laiko su vaikais, dažni suaugusiųjų pasiteisinimai „Tai darau dėl vaikų, jų ateities“, skamba juokingai. Vaikai gyvena čia ir dabar. Atsisukime į juos šiandien. Kad jie nenusisuktų rytoj.
Esu tikra, kad net pats idealiausias tėvas ar mama yra nors kartą gyvenime pasielgę kvailai su savo vaikais. Tai nesmerktina. Jei tik pastarasis suaugęs sąmoningai keičia savo elgesį, kad kvailysčių būtų dar mažiau.
Esu tikra, kad daug suaugusiųjų gyvena su vaikais ne taip, kaip liepia jų širdis. Ir tai nėra spragos, gyvenimiškos ar žavios. Tai didelė nelaimė – ir vaikams, ir tėvams. Svarbu laiku sustoti. Praktiškai visi mano vedamų užsiėmimų dalyviai sako, kad iki užsiėmimų net nesusimąstydavo apie daug ką. Buvimas su bendraminčiais, norinčiais kažką pakeisti, prideda jėgų. Reikia tik užsinorėti gyventi savo gyvenimą. Ir su vaikais elgtis iš širdies. Tuomet ir pyktis bei nuovargis nerėks ir nemuš vaiko. O tik informuos suaugusįjį, jog nuvarytus arklius nušauna ir reikia mažinti tempus.
Kai planuoju savo darbus, labai įvertinu situaciją. Mano sūnaus poreikiai yra minimalūs. Jam nereikia „leiblinių“ rūbų. Jų nereikia ir man. Jam nereikia ankstyvojo ugdymo mokamų pamokėlių. Jų nereikia ir man. Jam nereikia brangių maisto produktų. Jų nereikia ir man. Jam reikia gražių knygų. Jų reikia ir man. Taigi išlaidos yra labai minimalios. Niekada nedirbu vardan pinigų. Nebent tai būtų labai dideli pinigai. Aš mieliau praleisiu dieną su savo mažium nei uždirbsiu papildomus keliasdešimt litų. Nes jie situacijos iš esmės nekeičia. O diena, praleista su vaiku, daro mūsų bendrą gyvenimą kokybiškesnį. Atminkime, kai vaikai maži, jiems labiausiai reikia tėvų. Pinigai yra uždirbami. Anksčiau ar vėliau. O santykiai su vaikais yra neįkainuojami. Pažįstu daug suaugusiųjų, kurie eina į darbą vien tam, kad tik nereiktų būti su šeima. Visi vakariniai darbai, viršvalandžiai ir pan. Tai yra šeimos tragedija.
Normaliu atveju su augančiu vaiku suaugęs įgyja daugiau erdvės dirbti. Bet net vyresniems vaikams kiekvieną dieną reikia bendrauti su abiem tėvais kiek galima daugiau. Pusvalandis – nieko nereiškia.
Sutinku, kad vaikų ašarų ar rėkimų negalima užkimšti kad ir šokoladu. Vaikus svarbu išklausyti ir suprasti. Tačiau gyvenimas nėra toks racionalus ir pagrįstas aiškia logika. Kartais, o gal net dažnai, galime ir nesuprasti, kas yra vaikui. Kai vidurį savaitės žadinu savo sūnų ir jis ašaroja, žinau, kad jam tiesiog jau nebesinori važiuoti pas auklę, nes trūksta manęs. Kadangi kol kas negaliu nieko pakeisti, švelniai keliu jį iš lovos, rengiu, myluoju, nukreipiu dėmesį su iš ties baisiais rytiniais multikais per TV3 (nes kitos televizijos rodo labai prastai). Kai mažius savo rankytėmis užsidengia akis ir įsikniaubia į pagalvę, lyg ketindamas verkti, švelniai išleidžia zirzaliukų garsus, aš pakančiai sakau: suprantu, kad tau sunku taip anksti keltis ir tu nori dieną praleisti su manimi, bet mes turime tai kaip nors ištverti. Kuo galėčiau tave pradžiuginti? Mažylis atsisuka. Kartais užsimano šokolado. Kartais pažįsti. Kartais pašokinėti ant didelio kamuolio. Kartais pašokti. Aš ir pati kartais sau padovanoju kokią kompensaciją.
Tačiau šokolado niekada nesiūlau, jei jis iš nuovargio vakare nebežino, ko pats nori. Paimu tvirtai savo berniuką ant rankų, pasūpuoju ir greituoju būdu einame miegoti. Tokiomis situacijomis nėr labai ką klausytis ar aiškintis, ko jis nori. Žinoma, taip mūsų namuose būna labai retai – tik kai pati diena pasitaiko kaip baisi išimtis be ritmo. Šiaip jau esu įgudusi pradėti vonios ritualą anksčiau nei mano sūnus man pareikš, jog už viską labiausiai jis dabar nori miego.
Kaip matome, situacija situacijai nelygi. Universali pagalba verkiančiam ar irzliam mažyliui – duoti save arba, jei vaikas pageidauja, leisti jam pabūti vienam. Jei vaikas ir stumia Jus, ir nenori būti vienas, ir toliau verkia – atskira tema.
Tikriausiai nesutikau nė vienos mamos ar tėčio, kuris nenorėtų nubrėžti savo vaikui aiškių ribų. Tačiau susimąstykime: kas yra tos ribos? Kur yra riba tarp gėrio ir blogio? Apsidairau šiame pasaulyje ir nenustembu. Tos ribos nėra. Arba jų yra labai daug. Pagal kiekvieno individo ribos nustatymo kriterijų. Arba pagal vis kitos pasaulėžiūros gėrio ir blogio apibrėžimą.
Aš manau, kad daug svarbiau puoselėti tam tikras dorovines vertybes, jas perduoti savo vaikams. Tai svarbus turtas, perduodamas iš kartos į kartą. Vaikams jis suteikia tvirtą pagrindą jų asmenybei augant. Ką reiškia tikslas - parodyti vaikui skirtumą tarp gėrio ir blogio? Pažvelkite į vaikus: jie daug geriau už mus, jau pagyvenusius kurį laiką ant šio svieto, žino, kas yra gėris. Vaikai nuo gimimo geri. Vaikai nuo gimimo dosnūs. Vaikai nuo gimimo atleidžiantys. Vaikai nuo gimimo tolerantiški. Jiems nereikia rodyti blogio, kad jie pažintų gėrį.
Jei būsime nuoseklūs, mylėsime savo vaikus besąlygiškai, gerbsime juos, leisime jiems būti savimi, vaikai mums atsidėkos tuo pačiu. Jei mes vadovaujamės tam tikrais elgesio standartais, vertybėmis, nuostatomis, labai tikėtina, kad visą tą rinkinį perims ir mūsų vaikai. Kokių ribų dar reikia? Ir kam?
Nebūkime Dievais. Būkime tėvais. Pritariu, kad vaikai yra mūsų atspindžiai. Bet mes ne vieninteliai įdedame į vaikus šio bei to. Todėl tėvų pasiuntimas „šikti“ ar toliau nebūtinai susijęs su tėvų elgesio klaidom. Tai nebūtinai auklėjimo spragos. Vaikai stebi ir kitus suaugusiuosius. Jie mokosi ne tik iš savo tėvų. Siūlyčiau neįprastą vaikų elgesį interpretuoti kaip informaciją mums: ką man tuo vaikas nori pasakyti?, kam jis čia priešinasi?, kuo jis nepatenkintas? Ir pan. Tai puikūs klausimai, padedantys pasikalbėti su vaiku. Išvengiant konflikto.
Aš manau, kad nereikia leisti išsižadėti vaikams asmenybės nei dėl kelnių nei dėl ko nors kitko. Ir nei 7 metų, nei vyresniems vaikams.
Kad būtų aiškiau, paanalizuokime situaciją išsamiau.
Vaikas sako: eik šikt, aš tų baisių kelnių nesimausiu.
Mama sako:.................................................................
Parežisuokime situaciją....
KUR YRA PROBLEMA? Nesusireikšminkime dėl „eik tu ...“. Mandagumo pamokėlė palauks. Be to, vaikas šiuos žodžius išgirdo pirmą kartą ne iš marsiečių, o iš žmonių. Greičiausia iš pykstančių žmonių. Žmonės pykdami keikiasi, rėkauja. Tai įpročiai, kurie gali keistis. Labai sunkiai. Bet gali.
Įsiklausykime į vaiką. VAIKAS PYKSTA. Įvardinkime tai – AŠ GIRDŽIU, KAD TU PYKSTI. NORI MAN PASAKYTI, KAD ŠITOS KELNĖS TAU NEPATINKA. MAN JOS ATRODO VISAI GRAŽIOS. TAČIAU TAU JAS DĖVĖTI REIKIA, O NE MAN.
Sudėtinga analizuoti situaciją, nežinant jos konteksto. Tačiau... jei tai rytas ir nėra laiko madų šou, tuomet sakome: TURI 2 MINUTES PAKEISTI KELNES. DAUGIAU LAIKO NETURIME, NES KITAIP PAVĖLUOSI Į MOKYKLĄ. Jei tai vakaras, galime pasikalbėti su vaiku apie jo grožio supratimą. Neerzinkime vaiko dėl nereikšmingų dalykų.
Taigi, KUR YRA PROBLEMA: KELNĖSE, VAIKO PYKČIO IŠRAIŠKOJE AR MANO SAVIJAUTOJE, KAI GIRDŽIU TAIP VAIKĄ ŠNEKANT??? Mano vaiką, kuriam atidaviau viską ir dar daugiau. Mano vaiką, kuriam šluoščiau šikną, prasėdėjau naktis jam sergant, o jis... Užaugo ir še tau kad nori.... Nei pagarbos, nei meilės... STOP! NEGLOBALIZUOKIME IR NEUŽVEDINĖKIME MOTORIUKO. TURIME VIENĄ KONKREČIĄ SITUACIJĄ.
Klauskime savęs nuolat: KUR PROBLEMA? IR KIENO TAI PROBLEMA? JEI TAI KELNĖS – TAI LABIAU VAIKO PROBLEMA. LAI JIS JĄ SPRENDŽIA. AŠ GALIU JAM PADĖTI. JEI TAI VAIKO PYKČIO IŠRAIŠKA – TAI VAIKO PROBLEMA. TURIU JAM PADĖTI PYKTĮ REIKŠTI NE TAIP DESTRUKTYVIAI. JEI TAI MANO SAVIJAUTA – TAI MANO PROBLEMA. NETURIU TEISĖS KIŠTI Į TAI VAIKO. TURIU PATI RAMIAI REAGUOTI Į VAIKO PYKTĮ. IŠMOKTI RAMIAI REAGUOTI.
Atrodytų normalu, kad priverčiame 7 metų vaiką dėtis būtent tas, o ne kitas kelnes.
O kaip su 8 metų vaikų?
O kaip su 9 metų vaiku?
O kaip su 10 metų vaiku?
O kaip su 11 metų vaiku?
O kaip su 12 metų vaiku?
O kaip su 13 metų vaiku?
O kaip su 14 metų vaiku?
O kaip su 15 metų vaiku?
O kaip su 16 metų vaiku?
O kaip su 17 metų vaiku?
Kada jau liausitės reikalavę iš vaiko paklusti jums ir nešioti tuos rūbus, kurie patinka jums, o ne jam?
Mano sūnui dar nėra trejų metų, bet jei jis priešinasi vilktis vieną ar kitą maikę ir rimtos priežasties pakeisti rūbo nėra, aš paisau vaiko valios. Manau, kad toks mano elgesys yra visiškai normalus. Nes vaikas turi teisę į savo nuomonę, į savo patogumą, į savo grožio supratimą.
Kai vaikai priešinasi rengtis vienus ar kitus rūbus, nepulkime vadovautis griežtumu. Įsiklausykime į vaiką: ką jis nori mums pasakyti?
Viena mama išsprendė rūbų problemą su savo dukra labai paprastai: mergaitė labai mėgsta vienas kelnes, kurias mielai dėvi mokykloje ir namuose; kai kelnės susitepa, mergaitė labai sunkiai nori dėvėti kitus rūbus; ilgalaikiai konfliktai, barniai, pykčiai nedavė jokių rezultatų; patariau mamai nupirkti antras kelnes. Abi pusės liko daugiau arba mažiau patenkintos. Svarbu kompromisas.
Kad nenusigrybautumėme į lankas gyvendami su vaikais, turime klausytis savo širdies. Ji niekada neklysta.
Štai nuoroda. Suprasite, apie ką aš kalbu. Nors, pažvelgusi į sekėjų būrį, susidariau įspūdį, kad aš vienintelė nežinau:
http://www.facebook.com/home.php#!/augink?ref=ts
TRYS KARALIAI PAKUŽDĖJO – tai įžanginis straipsnis. Po jo seks atskiri išsamūs tekstai apie tai, apie ką man kuždėjo trys Karaliai. Tikiuosi, kad ir jie Jums bus įdomūs, verčiantys susimąstyti, dar kartą peržvelgti savo gyvenimo būdą, įpročius ir požiūrį į vaikus.
Aš noriu tapti išmintinga mama. Esu protinga, kokia esu. Proto sau jau nebepridėsiu. Žinių tikrai padaugės, nes esu žingeidi. Meilė vaikams taip pat niekur neišgaruos. Tačiau augančiam vaikui šalia reikia ne tiek protingo, kiek išmintingo suaugusiojo. Kviečiu ir Jus kartu su manimi leistis į nepakartojamą kelionę – augti kartu su augančiais vaikais.
Perskaičiusi visus komentarus, kuriuos radau, taip pat nutariau parašyti savo komentarą. Savo tinklaraštyje tai darau mieliau.
Esu tikra, kad tėvai mielai duoda gėrį, kantrybę, meilę ir supratimą savo vaikams. Duoda jį, atiduoda. Ir nuo to darosi laimingi. Su prievole tai nesusiję. Tai susiję su besąlygine meile vaikams. Jei taip nėra, reikia peržiūrėti savo asmeninius poreikius. Gal ne visiems tuomet reikia turėti vaikų... Arba daugiau gal geriau neturėti...
Esu tikra, nė vienas vaikas netrukdo suaugusiems uždirbti pinigų. Tik kartais, dėl suaugusiųjų neišmintingumo, tai pasidaro sudėtinga. Kartais, dėl suaugusiųjų noro patenkinti savo poreikius, „sotumas“ ir „apsirengimas“ įgauna ne visai su išgyvenimu susijusį atspalvį. Vaikams reikia labai ne daug. Ir jei jau jie dėl Jūsų vienokių ar kitokių veiksmų atėjo į šį pasaulį, turite paisyti ir jų egzistavimo. Dažnai suaugęs, besijaučiantis pasaulyje nemaloniai, nori daugiau turėti nei būti. Kai tėvai dirba labai daug dėl savo karjeros, dėl papildomų pajamų ir dėl to negali praleisti užtektinai laiko su vaikais, dažni suaugusiųjų pasiteisinimai „Tai darau dėl vaikų, jų ateities“, skamba juokingai. Vaikai gyvena čia ir dabar. Atsisukime į juos šiandien. Kad jie nenusisuktų rytoj.
Esu tikra, kad net pats idealiausias tėvas ar mama yra nors kartą gyvenime pasielgę kvailai su savo vaikais. Tai nesmerktina. Jei tik pastarasis suaugęs sąmoningai keičia savo elgesį, kad kvailysčių būtų dar mažiau.
Esu tikra, kad daug suaugusiųjų gyvena su vaikais ne taip, kaip liepia jų širdis. Ir tai nėra spragos, gyvenimiškos ar žavios. Tai didelė nelaimė – ir vaikams, ir tėvams. Svarbu laiku sustoti. Praktiškai visi mano vedamų užsiėmimų dalyviai sako, kad iki užsiėmimų net nesusimąstydavo apie daug ką. Buvimas su bendraminčiais, norinčiais kažką pakeisti, prideda jėgų. Reikia tik užsinorėti gyventi savo gyvenimą. Ir su vaikais elgtis iš širdies. Tuomet ir pyktis bei nuovargis nerėks ir nemuš vaiko. O tik informuos suaugusįjį, jog nuvarytus arklius nušauna ir reikia mažinti tempus.
Kai planuoju savo darbus, labai įvertinu situaciją. Mano sūnaus poreikiai yra minimalūs. Jam nereikia „leiblinių“ rūbų. Jų nereikia ir man. Jam nereikia ankstyvojo ugdymo mokamų pamokėlių. Jų nereikia ir man. Jam nereikia brangių maisto produktų. Jų nereikia ir man. Jam reikia gražių knygų. Jų reikia ir man. Taigi išlaidos yra labai minimalios. Niekada nedirbu vardan pinigų. Nebent tai būtų labai dideli pinigai. Aš mieliau praleisiu dieną su savo mažium nei uždirbsiu papildomus keliasdešimt litų. Nes jie situacijos iš esmės nekeičia. O diena, praleista su vaiku, daro mūsų bendrą gyvenimą kokybiškesnį. Atminkime, kai vaikai maži, jiems labiausiai reikia tėvų. Pinigai yra uždirbami. Anksčiau ar vėliau. O santykiai su vaikais yra neįkainuojami. Pažįstu daug suaugusiųjų, kurie eina į darbą vien tam, kad tik nereiktų būti su šeima. Visi vakariniai darbai, viršvalandžiai ir pan. Tai yra šeimos tragedija.
Normaliu atveju su augančiu vaiku suaugęs įgyja daugiau erdvės dirbti. Bet net vyresniems vaikams kiekvieną dieną reikia bendrauti su abiem tėvais kiek galima daugiau. Pusvalandis – nieko nereiškia.
Sutinku, kad vaikų ašarų ar rėkimų negalima užkimšti kad ir šokoladu. Vaikus svarbu išklausyti ir suprasti. Tačiau gyvenimas nėra toks racionalus ir pagrįstas aiškia logika. Kartais, o gal net dažnai, galime ir nesuprasti, kas yra vaikui. Kai vidurį savaitės žadinu savo sūnų ir jis ašaroja, žinau, kad jam tiesiog jau nebesinori važiuoti pas auklę, nes trūksta manęs. Kadangi kol kas negaliu nieko pakeisti, švelniai keliu jį iš lovos, rengiu, myluoju, nukreipiu dėmesį su iš ties baisiais rytiniais multikais per TV3 (nes kitos televizijos rodo labai prastai). Kai mažius savo rankytėmis užsidengia akis ir įsikniaubia į pagalvę, lyg ketindamas verkti, švelniai išleidžia zirzaliukų garsus, aš pakančiai sakau: suprantu, kad tau sunku taip anksti keltis ir tu nori dieną praleisti su manimi, bet mes turime tai kaip nors ištverti. Kuo galėčiau tave pradžiuginti? Mažylis atsisuka. Kartais užsimano šokolado. Kartais pažįsti. Kartais pašokinėti ant didelio kamuolio. Kartais pašokti. Aš ir pati kartais sau padovanoju kokią kompensaciją.
Tačiau šokolado niekada nesiūlau, jei jis iš nuovargio vakare nebežino, ko pats nori. Paimu tvirtai savo berniuką ant rankų, pasūpuoju ir greituoju būdu einame miegoti. Tokiomis situacijomis nėr labai ką klausytis ar aiškintis, ko jis nori. Žinoma, taip mūsų namuose būna labai retai – tik kai pati diena pasitaiko kaip baisi išimtis be ritmo. Šiaip jau esu įgudusi pradėti vonios ritualą anksčiau nei mano sūnus man pareikš, jog už viską labiausiai jis dabar nori miego.
Kaip matome, situacija situacijai nelygi. Universali pagalba verkiančiam ar irzliam mažyliui – duoti save arba, jei vaikas pageidauja, leisti jam pabūti vienam. Jei vaikas ir stumia Jus, ir nenori būti vienas, ir toliau verkia – atskira tema.
Tikriausiai nesutikau nė vienos mamos ar tėčio, kuris nenorėtų nubrėžti savo vaikui aiškių ribų. Tačiau susimąstykime: kas yra tos ribos? Kur yra riba tarp gėrio ir blogio? Apsidairau šiame pasaulyje ir nenustembu. Tos ribos nėra. Arba jų yra labai daug. Pagal kiekvieno individo ribos nustatymo kriterijų. Arba pagal vis kitos pasaulėžiūros gėrio ir blogio apibrėžimą.
Aš manau, kad daug svarbiau puoselėti tam tikras dorovines vertybes, jas perduoti savo vaikams. Tai svarbus turtas, perduodamas iš kartos į kartą. Vaikams jis suteikia tvirtą pagrindą jų asmenybei augant. Ką reiškia tikslas - parodyti vaikui skirtumą tarp gėrio ir blogio? Pažvelkite į vaikus: jie daug geriau už mus, jau pagyvenusius kurį laiką ant šio svieto, žino, kas yra gėris. Vaikai nuo gimimo geri. Vaikai nuo gimimo dosnūs. Vaikai nuo gimimo atleidžiantys. Vaikai nuo gimimo tolerantiški. Jiems nereikia rodyti blogio, kad jie pažintų gėrį.
Jei būsime nuoseklūs, mylėsime savo vaikus besąlygiškai, gerbsime juos, leisime jiems būti savimi, vaikai mums atsidėkos tuo pačiu. Jei mes vadovaujamės tam tikrais elgesio standartais, vertybėmis, nuostatomis, labai tikėtina, kad visą tą rinkinį perims ir mūsų vaikai. Kokių ribų dar reikia? Ir kam?
Nebūkime Dievais. Būkime tėvais. Pritariu, kad vaikai yra mūsų atspindžiai. Bet mes ne vieninteliai įdedame į vaikus šio bei to. Todėl tėvų pasiuntimas „šikti“ ar toliau nebūtinai susijęs su tėvų elgesio klaidom. Tai nebūtinai auklėjimo spragos. Vaikai stebi ir kitus suaugusiuosius. Jie mokosi ne tik iš savo tėvų. Siūlyčiau neįprastą vaikų elgesį interpretuoti kaip informaciją mums: ką man tuo vaikas nori pasakyti?, kam jis čia priešinasi?, kuo jis nepatenkintas? Ir pan. Tai puikūs klausimai, padedantys pasikalbėti su vaiku. Išvengiant konflikto.
Aš manau, kad nereikia leisti išsižadėti vaikams asmenybės nei dėl kelnių nei dėl ko nors kitko. Ir nei 7 metų, nei vyresniems vaikams.
Kad būtų aiškiau, paanalizuokime situaciją išsamiau.
Vaikas sako: eik šikt, aš tų baisių kelnių nesimausiu.
Mama sako:.................................................................
Parežisuokime situaciją....
KUR YRA PROBLEMA? Nesusireikšminkime dėl „eik tu ...“. Mandagumo pamokėlė palauks. Be to, vaikas šiuos žodžius išgirdo pirmą kartą ne iš marsiečių, o iš žmonių. Greičiausia iš pykstančių žmonių. Žmonės pykdami keikiasi, rėkauja. Tai įpročiai, kurie gali keistis. Labai sunkiai. Bet gali.
Įsiklausykime į vaiką. VAIKAS PYKSTA. Įvardinkime tai – AŠ GIRDŽIU, KAD TU PYKSTI. NORI MAN PASAKYTI, KAD ŠITOS KELNĖS TAU NEPATINKA. MAN JOS ATRODO VISAI GRAŽIOS. TAČIAU TAU JAS DĖVĖTI REIKIA, O NE MAN.
Sudėtinga analizuoti situaciją, nežinant jos konteksto. Tačiau... jei tai rytas ir nėra laiko madų šou, tuomet sakome: TURI 2 MINUTES PAKEISTI KELNES. DAUGIAU LAIKO NETURIME, NES KITAIP PAVĖLUOSI Į MOKYKLĄ. Jei tai vakaras, galime pasikalbėti su vaiku apie jo grožio supratimą. Neerzinkime vaiko dėl nereikšmingų dalykų.
Taigi, KUR YRA PROBLEMA: KELNĖSE, VAIKO PYKČIO IŠRAIŠKOJE AR MANO SAVIJAUTOJE, KAI GIRDŽIU TAIP VAIKĄ ŠNEKANT??? Mano vaiką, kuriam atidaviau viską ir dar daugiau. Mano vaiką, kuriam šluoščiau šikną, prasėdėjau naktis jam sergant, o jis... Užaugo ir še tau kad nori.... Nei pagarbos, nei meilės... STOP! NEGLOBALIZUOKIME IR NEUŽVEDINĖKIME MOTORIUKO. TURIME VIENĄ KONKREČIĄ SITUACIJĄ.
Klauskime savęs nuolat: KUR PROBLEMA? IR KIENO TAI PROBLEMA? JEI TAI KELNĖS – TAI LABIAU VAIKO PROBLEMA. LAI JIS JĄ SPRENDŽIA. AŠ GALIU JAM PADĖTI. JEI TAI VAIKO PYKČIO IŠRAIŠKA – TAI VAIKO PROBLEMA. TURIU JAM PADĖTI PYKTĮ REIKŠTI NE TAIP DESTRUKTYVIAI. JEI TAI MANO SAVIJAUTA – TAI MANO PROBLEMA. NETURIU TEISĖS KIŠTI Į TAI VAIKO. TURIU PATI RAMIAI REAGUOTI Į VAIKO PYKTĮ. IŠMOKTI RAMIAI REAGUOTI.
Atrodytų normalu, kad priverčiame 7 metų vaiką dėtis būtent tas, o ne kitas kelnes.
O kaip su 8 metų vaikų?
O kaip su 9 metų vaiku?
O kaip su 10 metų vaiku?
O kaip su 11 metų vaiku?
O kaip su 12 metų vaiku?
O kaip su 13 metų vaiku?
O kaip su 14 metų vaiku?
O kaip su 15 metų vaiku?
O kaip su 16 metų vaiku?
O kaip su 17 metų vaiku?
Kada jau liausitės reikalavę iš vaiko paklusti jums ir nešioti tuos rūbus, kurie patinka jums, o ne jam?
Mano sūnui dar nėra trejų metų, bet jei jis priešinasi vilktis vieną ar kitą maikę ir rimtos priežasties pakeisti rūbo nėra, aš paisau vaiko valios. Manau, kad toks mano elgesys yra visiškai normalus. Nes vaikas turi teisę į savo nuomonę, į savo patogumą, į savo grožio supratimą.
Kai vaikai priešinasi rengtis vienus ar kitus rūbus, nepulkime vadovautis griežtumu. Įsiklausykime į vaiką: ką jis nori mums pasakyti?
Viena mama išsprendė rūbų problemą su savo dukra labai paprastai: mergaitė labai mėgsta vienas kelnes, kurias mielai dėvi mokykloje ir namuose; kai kelnės susitepa, mergaitė labai sunkiai nori dėvėti kitus rūbus; ilgalaikiai konfliktai, barniai, pykčiai nedavė jokių rezultatų; patariau mamai nupirkti antras kelnes. Abi pusės liko daugiau arba mažiau patenkintos. Svarbu kompromisas.
Kad nenusigrybautumėme į lankas gyvendami su vaikais, turime klausytis savo širdies. Ji niekada neklysta.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)