Šeimos daržui skiriamas atskiras tinklaraštis:
http://seimosdarzas.blogspot.com
Linkėjimai,
Ramunė
Suteikti pagalbą - tai Dievo dovana. Priimti pagalbą - tai stiprybė. Aš jus myliu. Ramunė Murauskienė
2010-03-14
2010-03-13
Ei, artėja pavasaris.
Vakar gimė puiki idėja, kurią jau palaimino viena draugė. Vadinasi, atsiras ir daugiau bendraminčių :)
Gyvenu gražiame kaime, Akvieriškė vadinasi, Strūnaičio seniūnijos kaimukas, Švenčionių rajone, apie 76 km nuo Vilniaus.
Turiu žemės. Gaila matyti, kaip ji liūdi. Juolab, vasara prognozuojama drėgna ir šilta.
Jei norite patys užsiauginti bulves, morkas, burokėlius ir kitas daržoves, nereikalaujančias kasdienės priežiūros, Jūs turite tokią galimybę.
Tai gali būti smagi ir naudinga išvyka visa šeima iš miesto į gamtą. Galima ne tik žemėje kapstytis, bet ir aitvarus laidyti, prie didelio stalo kavą, arbatą su pyragais valgyti,šnekučiuotis apie orą ir bites. O gal daug rimčiau: apie šeimos vertybes, vaikus, tikėjimo teikiamą pagalbą.
Atšilus orams visai smagi būtų nakvynė palapinėje. Miškuose yra uogų, grybų ir kitų gėrybių.
Keletą kilometrų atstumu yra ežeras. Žvyrkelis padorus, galima važinėtis dviračiais. O kaimai čia aplinkui iš tiesų gražūs. Net žvejai atras, ką veikti.
KĄ DARYTI JUMS?
PRANEŠKITE APIE SAVO NORĄ, AUGINIMO MASTUS MAN. KUO ANKSČIAU, TUO GERIAU.
Įsigykite įrankius žemei dirbti.
pradėkite pirkti viską sodinimui.
KĄ TUOMET DARYSIU AŠ?
O gi prašysiu ūkininko kaimyno, kad paruoštų žemę taip, jog reikėtų tik rankiniu būdu ją paruošti sodinimui. Tai, žinoma, kainuos, bet išsidalinę išlaidas visi, nemokėsime daug pinigų.
MAN MOKĖTI UŽ ŽEMĖS NAUDOJIMĄ TIKRAI NEREIKĖS.
DŽIAUGSIUOSI, SUDARYDAMA GALIMYBĘ INICIATYVIOMS ŠEIMOMS NETAPTI ASFALTO VAIKAIS :)
O čia, žiūrėk, artėja pavasariniai vėjai. Gal ir aitvarų šventei laiko atrasime.
Laukiame bendraminčių.
Ir man su sūnumi bus linksmiau bulves sodinti.
Ramunė
868041916
psichologe.ramune@gmail.com
Gyvenu gražiame kaime, Akvieriškė vadinasi, Strūnaičio seniūnijos kaimukas, Švenčionių rajone, apie 76 km nuo Vilniaus.
Turiu žemės. Gaila matyti, kaip ji liūdi. Juolab, vasara prognozuojama drėgna ir šilta.
Jei norite patys užsiauginti bulves, morkas, burokėlius ir kitas daržoves, nereikalaujančias kasdienės priežiūros, Jūs turite tokią galimybę.
Tai gali būti smagi ir naudinga išvyka visa šeima iš miesto į gamtą. Galima ne tik žemėje kapstytis, bet ir aitvarus laidyti, prie didelio stalo kavą, arbatą su pyragais valgyti,šnekučiuotis apie orą ir bites. O gal daug rimčiau: apie šeimos vertybes, vaikus, tikėjimo teikiamą pagalbą.
Atšilus orams visai smagi būtų nakvynė palapinėje. Miškuose yra uogų, grybų ir kitų gėrybių.
Keletą kilometrų atstumu yra ežeras. Žvyrkelis padorus, galima važinėtis dviračiais. O kaimai čia aplinkui iš tiesų gražūs. Net žvejai atras, ką veikti.
KĄ DARYTI JUMS?
PRANEŠKITE APIE SAVO NORĄ, AUGINIMO MASTUS MAN. KUO ANKSČIAU, TUO GERIAU.
Įsigykite įrankius žemei dirbti.
pradėkite pirkti viską sodinimui.
KĄ TUOMET DARYSIU AŠ?
O gi prašysiu ūkininko kaimyno, kad paruoštų žemę taip, jog reikėtų tik rankiniu būdu ją paruošti sodinimui. Tai, žinoma, kainuos, bet išsidalinę išlaidas visi, nemokėsime daug pinigų.
MAN MOKĖTI UŽ ŽEMĖS NAUDOJIMĄ TIKRAI NEREIKĖS.
DŽIAUGSIUOSI, SUDARYDAMA GALIMYBĘ INICIATYVIOMS ŠEIMOMS NETAPTI ASFALTO VAIKAIS :)
O čia, žiūrėk, artėja pavasariniai vėjai. Gal ir aitvarų šventei laiko atrasime.
Laukiame bendraminčių.
Ir man su sūnumi bus linksmiau bulves sodinti.
Ramunė
868041916
psichologe.ramune@gmail.com
Grupinis užsiėmimas AŠ - MAMA, kovo 19 d.
KOVO 19 D.
VILNIUJE
VRUBLEVSKIO G. 4
11 val.
organizuojamas 3 val. grupinis užsiėmimas
MAMYTĖMS
AŠ - MAMA
Užsiėmimo temos:
Mamystės mitai ir realybė
Mamos esmė vaikui
Išsiskyrimas su mama
Kaip neprarasti savęs?
Kaip susiorganizuoti pagalbos iš šalies?
Artimiausios ir tolimiausios ateities planai.
Kaip sužinoti, ar esu gera mama?
Užsiėmime galima dalyvauti su vaiku. Orientuokitės į vaiko amžių ir pasiimkite dekiuką, žaisliukų, knygučių. Mamytės galės atsigerti arbatos.
Kiekviena užsiėmimo dalyvė prieš susitikimą gali atsiųsti elektroniniu paštu du klausimus, į kuriuos užsiėmimo metu gaus atsakymą:
psichologe.ramune@gmail.com
nurodykite savo vardą, vaiko ar vaikų amžių, galite trumpai aprašyti situaciją.
BŪTINA IŠANKSTINĖ REGISTRACIJA EL.PAŠTU ARBA TELEFONU IKI KOVO 18 D. 20 VAL.
UŽSIĖMIMO KAINA VIENAI DALYVEI: 40lT.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė
Ramunė Želionienė
868041916
psichologe.ramune@gmail.com
VILNIUJE
VRUBLEVSKIO G. 4
11 val.
organizuojamas 3 val. grupinis užsiėmimas
MAMYTĖMS
AŠ - MAMA
Užsiėmimo temos:
Mamystės mitai ir realybė
Mamos esmė vaikui
Išsiskyrimas su mama
Kaip neprarasti savęs?
Kaip susiorganizuoti pagalbos iš šalies?
Artimiausios ir tolimiausios ateities planai.
Kaip sužinoti, ar esu gera mama?
Užsiėmime galima dalyvauti su vaiku. Orientuokitės į vaiko amžių ir pasiimkite dekiuką, žaisliukų, knygučių. Mamytės galės atsigerti arbatos.
Kiekviena užsiėmimo dalyvė prieš susitikimą gali atsiųsti elektroniniu paštu du klausimus, į kuriuos užsiėmimo metu gaus atsakymą:
psichologe.ramune@gmail.com
nurodykite savo vardą, vaiko ar vaikų amžių, galite trumpai aprašyti situaciją.
BŪTINA IŠANKSTINĖ REGISTRACIJA EL.PAŠTU ARBA TELEFONU IKI KOVO 18 D. 20 VAL.
UŽSIĖMIMO KAINA VIENAI DALYVEI: 40lT.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė
Ramunė Želionienė
868041916
psichologe.ramune@gmail.com
2010-03-06
Sveikinuosi su naujais ir jau senbuviais sekėjais
Sveiki,
labai smagu matyti, kaip atsiranda vis naujų žmonių, kurie skaito tai, ką aš rašau.
Man tai suteikia daugiau energijos nesiliauti rašyti, skleisti savo mintis.
Jei turite klausimų, būtinai rašykite, diskutuosime, dalinsimės patirtimi.
Tikiuosi, kad atbudus pavasariui, susimatysime ne viename užsiėmime.
Kitą savaitę Vilniuje vyks užsiėmimas, skirtas mamytėms, močiutėms ir auklėms - vienu žodžiu moterims.
Bus puiki proga šeštadienio pusdienį šeimos ūkį, bites ir vaikus patikėti tėveliams, seneliams, broliams, vienu žodžiu - vyrams ;)
Sekite informaciją,
Ramunė
labai smagu matyti, kaip atsiranda vis naujų žmonių, kurie skaito tai, ką aš rašau.
Man tai suteikia daugiau energijos nesiliauti rašyti, skleisti savo mintis.
Jei turite klausimų, būtinai rašykite, diskutuosime, dalinsimės patirtimi.
Tikiuosi, kad atbudus pavasariui, susimatysime ne viename užsiėmime.
Kitą savaitę Vilniuje vyks užsiėmimas, skirtas mamytėms, močiutėms ir auklėms - vienu žodžiu moterims.
Bus puiki proga šeštadienio pusdienį šeimos ūkį, bites ir vaikus patikėti tėveliams, seneliams, broliams, vienu žodžiu - vyrams ;)
Sekite informaciją,
Ramunė
2010-03-02
Mokykime savo vaikus savisaugos nuo mažens
Ramia širdimi negaliu žiūrėti laidų, kurios pasakoja apie vaikų pagrobimą, tvirkinimą ar prievartavimą. Net nenoriu įsivaizduoti, ką daryčiau , jei tai nutiktų mano vaikui. Bet tikrai žinau, ką galiu daryti, kad vaiko saugumu pasirūpinčiau maksimaliai.
Tyrimas, šokiravęs mamas
Žiemos įvykiai Lietuvoje priminė man mano auklės patirtį Vokietijoje. Prieš gerus 12 metų, besidomėdama vaikų raida, atidžiai žiūrėjau vieną televizijos laidą. Joje buvo demonstruojamas tyrimas su 3-5 metų vaikais. Darželinukas, kaip įprasta, po darželyje praleisto pusdienio, lauke lūkuriuodavo savo mamos. Tyrimo dieną mama vėlavo. Iš tiesų ji buvo darželyje ir stebėjo tyrimo eigą per televizorių. Šalia lūkuriuojančio pyplio prieidavo nepažįstamas draugiškai nusiteikęs dėdė ir prašydavo vaiko pagalbos: „Labas, gal tu man gali padėti? Aš turiu skubėti į darbą, bet negaliu atidaryt savo mašinos durelių. Reikėtų per atidarytą langą įlipti ir iš vidaus atidaryti dureles. Tačiau aš per didelis ir netelpu. Padėk man, prašau.“ 8 vaikai iš dešimties tuoj pat atsidūrė nepažįstamojo mašinoje. Keli vaikai, pavaišinti saldainiais, leidosi net nuvežami namo. Trys mamos, vos tik vaikas sutiko lipti į automobilį pro langą, neištvėrusios siaubo, bėgo iš stebėjimo kambario link vaikų verkdamos. Reakcija normali ir suprantama.
Ko mus moko šis tyrimas?
Sąmoningai nedetalizuosiu, kas būtent tokio amžiaus vaikams buvo kaip masalas. Tačiau mamoms tapo aišku, kad vaikai nesuvokia grėsmės sau, būdami su nepažįstamu vyresniu žmogumi. Mažyliai neįsivaizduoja, kas jiems gali nutikti atsidūrus nepažįstamojo suaugusiojo mašinoje, kambaryje ar dar kur nors. Vaikams to įsivaizduoti ir nereikia, bet mes, tėvai, nuo mažų dienų turime savo vaikus mokyti pasirūpinti savo saugumu. Turime pakankamai aiškiai vaikams parodyti, kaip bendraujama su svetimais žmonėmis ir kaip bendraujama su labai gerai pažįstamais asmenimis.
Apgaulinga kasdienybė
Dar neturėdama vaiko, atkreipdavau dėmesį į mamas, kurios liepdavo savo mažiems vaikams sveikintis, duoti ranką, kartais net pasibučiuoti su vaikams mažai pažįstamais žmonėmis. Pastarieji suaugę būdavo tėvų bičiuliai ar draugai. Mamos ir tėčiai labai mėgsta puikuotis savo mandagiomis atžalomis. „Oi, koks geras berniukas, sveikiniesi“, „Ach, kokia šauni mažylė, duoda bučkį“ – žavisi vaikams svetimi suaugę. Aš tai vadinu cirku, kur klounai yra vaikai. Suaugusiųjų pasaulyje tokie vaidinimai yra labai labai reti. Daugių daugiausia, ką mes darome susitikę kad ir žmonos ar vyro mums nepažįstamą bičiulį – mandagiai pasilabiname ar duodame ranką. Nes mes jau turime bendravimo su svetimais žmonėmis įgūdžių. Vaikai to tik mokosi. Ką jūs darytumėte tokioje situacijoje? Su drauge einate gatve, ji susitinka savo artimą bičiulį, pasibučiuoja su juo ir sako jums: o dabar tu pasibučiuok. Juokinga, ar ne?
Dvigubi standartai
Kam mes verčiame savo vaikus daryti tai, kas yra visiškai nenatūralu, kai kalbame apie bendravimą su svetimais žmonėmis? O kartais tokių mokymų pasekmės gali būti net tragiškos. Vaikai mokosi bendrauti, visų pirma, stebėdami mūsų elgesį. Jei mes esame mandagūs, vaikai taip pat bus mandagūs. Palikime mažus vaikus ramybėje, kai pas mus ateina svečiai: mums – draugai, vaikams – svetimi. Leiskime jiems patiems susipažinti, jei jie to norės. Mūsų vaikai neprivalo draugauti su mūsų draugais. Iš ūgtelėjusių vaikų normalu tikėtis pasisveikinimo su kitais suaugusiaisiais. Ir nieko daugiau. Iš mažylių kažko tikėtis yra visiškai nenormalu. Man plaukai piestu šiaušiasi, kai mūsų namuose ne itin dažni svečiai, kalbindami mano sūnų, sako: na, parodyk, ką tu moki?, pakalbėk gi ką nors?, ar tu moki jau tą?, o gal tu moki aną? Tokios išimtys mano požiūriui įtakos nedaro. Su džiaugsmu stebiu, kaip sūnus, menkai reaguodamas į tokius prašymus, eina į savo kambarį toliau žaisti ar kviečiasi mane eiti kartu. Nes žinau, kad su jam pažįstamais žmonėmis jis bendrauja visai kitaip. Aš neverčiu savo mažylio „cirkintis“ prieš jam svetimus žmones. Mano tikslas – parodyti vaikui, kad su svetimais žmonėmis normalu yra palaikyti didesnį atstumą bendraujant. Savo asmenines ribas vaikus reikia mokyti pasaugoti nuo mažens. Juk taip, normaliu atveju, tarpusavyje bendrauja mažai pažįstami suaugę. Kai ryšys intensyvesnis ir glaudesnis, asmeninės ribos bendravime tampa nebe tokios griežtos. Kai vaikai susidraugauja, jie daugiau pasipasakoja, daugiau ką nuveikia su tuo žmogumi. Štai kodėl dažna darželio auklėtoja nenorom sužino visas vaiko namų paslaptis. Pamąstykite, kaip jūs elgiatės su savo vaikais? Keisti požiūrį niekada ne vėlu. Juolab, kad tai tik į naudą vaikui.
Didelė suaugusiojo atsakomybė
Ar gali vaikas į darželį eiti vienas? NE. Ar gali vaikas eiti vienas į mokyklą, jei jis JAU pirmokas? NE. O ką mums daryti, mes gi dirbame? PASIRŪPINKITE VAIKO SAUGUMU. Jei gyvenate daugiaaukščiame name, paprašykite kokios jau nedirbančios moters ar dieduko, kad vedžiotų jūsų vaiką į darželį ar mokyklą. Ypač jei tenka keletą stotelių troleibusu pavažiuoti. Šiais laikais keletą papildomų litų pensininkas neatsisakys. O už vaiko saugumą jūs galite mokėti kažkiek pinigų papildomo alaus ar vyno butelio sąskaita. Jums pasisekė, jei vaiko draugo tėvai kartu vežios ar vedžios į ugdymo įstaigą ir jūsų atžalą. Jei turite kitų vaikų, neužkraukite jiems per didelės atsakomybės už jaunėlį. Jei vyresnėlis jau geba pasirūpinti savimi ir žino, kaip reikėtų elgtis nesaugioje situacijoje, jis galės pasirūpinti ir savo jaunesniu broliu ar sese. Su siaubu stebiu, kaip pirmokas veda keturmetį į darželį. Jų tėvus norisi kaip reikiant pamokyti. Nes kiekviena, net ir labai sudėtinga situacija, turi sprendimą. Visuomet turime įvertinti žalą ir naudą kiekvieno kitokio pasirinkimo atveju.
Kaip mes vežame ir pasiimame vaikus?
Darželinuką yra būtina atvesti į grupę. Ir pasiimti iš jos. Nesvarbu, ar gyvenate dideliame mieste, ar kaime. Rekomenduočiau ir pirmoką palydėti iki klasės durų. Ir pasiimti iš jos. Dirbau vienoje didelėje didmiesčio mokykloje. Jūs net neįsivaizduojate, kiek pavojų tyko mažųjų mūsų vaikų. Nepatingėkite išlipti iš savo šiltų automobilių ir nulydėti vyresnį vaiką bent jau iki mokyklos teritorijos. Nėra laiko? Tai išmokite, pagaliau, jį tinkamai planuoti. Vakare, ypač tamsią žiemą, laukite vaikų darželio ar mokyklos teritorijoje. O ne šiltame automobilyje. Pamatysite savomis akimis, kokioje aplinkoje vaikas praleidžia didžiąją savaitės dalį. Gal net pakalbinsite jūsų vaikus ugdančius žmones, susipažinsite su jais artimiau. O gal jums kils idėjų, kaip darželio ar mokyklos teritoriją padaryti saugesne.
Geležinės taisyklės
KAI ESI BE MAMOS, TĖČIO AR KITO TAU GERAI PAŽĮSTAMO SUAUGUSIOJO, NEKALBĖK SU TAU NEPAŽĮSTAMAIS ŽMONĖMIS, KAD IR KĄ TAU JIE BESAKYTŲ.
NIEKADA NIEKUR NEIK SU TAU NEPAŽĮSTAMAIS ŽMONĖMIS, KAD IR KĄ TAU JIE BESAKYTŲ.
IŠ TAU NEPAŽĮSTAMO ŽMOGAUS NEIMK NIEKO, NESVARBU, KĄ JIS TAU DUOTŲ.
JEI TAU NEPAŽĮSTAMAS ŽMOGUS IMTŲ TAVE UŽ RANKOS, RĖK „GAISRAS“. JEI ESI ŠALIA DARŽELIO, BĖK ATGAL Į DARŽELĮ. JEI ESI ŠALIA MOKYKLOS, BĖK ATGAL Į MOKYKLĄ.
SUSISIEK TELEFONU SU MAMA AR TĖČIU IR LAUK, KOL TAVĘS ATEISIM PASIIMTI.
Štai tokio tipo taisykles mes turime kartoti savo darželinukams ir pradinukams bei vyresniems. Jas pakartoti reiktų po savaitgalio, ligos ar atostogų. Nereikia stengtis vaikams sukurti nerealiai draugiško pasaulio iliuzijos. Deja, pasaulis gali būti ir pavojingas. Mes turime vaikams įduoti tokį ginklą, kuris juos apsaugotų, kai mūsų nėra šalia. Tas ginklas – tai žinojimas ir įgūdis elgtis būtent taip, o ne kitaip.
Gyvenimo pamokos
Turime realiai su vaikais kalbėtis apie jiems galimus pavojus. Kalbėkime vaikui suprantamais žodžiais ir atsakykime į jų klausimus aiškiai. Kaip tą padaryti?
Visa šeima pakalbėkite apie saugumą namuose, gatvėje, darželyje ar mokykloje. Papasakokite vaikams, kaip jūs rūpinatės savo saugumu, pvz. nevažiuoju liftu su nepažįstamais, neinu viena tamsiu skersgatviu. Aiškiai pasakykite, kad toks elgesys nesusijęs su baime. Jūs tiesiog sąmoningai vengiate galimų pavojų. Ir toks elgesys būdingas išmintingiems, o ne bailiams. Svarbu, kad savo išmintį demonstruotų ne tik mama, bet ir tėtis. Užveskite diskusiją: kuo skiriasi būti vienam namuose ir būti vienam gatvėje? Išklausykite vaiką iki galo, tik taip sužinosite, kaip jis supranta jį supantį pasaulį, savo saugumą jame. Pamatysite, ar vaikas realiai įvertina galimą grėsmę. Jei jūsų vyresnis vaikas rūpinasi mažylio „pristatymu“ į darželį ar mokyklą, būtinai išsiaiškinkite, ar jis gali pasirūpinti savimi nesaugioje situacijoje. Nefantazuokite, o paklauskite: ką darytum jei tave ar brolį svetimas žmogus pradėtų kalbinti ir siūlyti eiti kartu? Nekaltinkite ir nepykite, jei vaikas pasimes. Vadinasi, jūsų vyresnėlis dar nėra toks vyresnis, kad galėtų rūpintis jaunesniuoju jūsų vaiku. Pateikite pageidaujamą elgesio modelį. Pvz.: „Jei taip nutiktų, tu turėtum, visų pirma, tvirtai paimti brolį už rankos ir bėgti kuo greičiau atgal į darželį, mokyklą arba ten, kur yra daug žmonių. O jei būtumėt arti namų, bėgti į namus. Bėgant turėtumėt abu rėkti GAISRAS.“ Būtinai išbandykite rėkimą. Visi. Pavaidinkite tokias situacijas. Taip yra formuojami įgūdžiai. Mano pasiūlymas nėra vienintelis teisingas. Būkite kūrybiškai išmintingi. Bet rėkimas GAISRAS, o ne GELBĖKIT, yra labiau kitų dėmesį atkreipiantis. Ypač jei tektų šaukti vaikams. Tokius pokalbius apie saugumą rekomenduočiau pakartoti po atostogų. Ir šiaip, progai pasitaikius.
Išnaudokite pasakas efektyvaus elgesio formavimui
Aš visiems tėvams rekomenduoju kuo ilgiau skaityti pasakas ar kitas istorijas kartu su vaikais. Komentuokite istorijų veikėjų elgesį, aptarkite jį. Kurkite kitokias, sėkmingesnes istorijų ar pasakų pabaigas. Taip vaikams padėsite geriau suprasti, kad labai daug kas gyvenime priklauso nuo paties žmogaus. Mokysite vaikus efektyviau priimti sprendimus, prieš elgiantis, pagalvoti. Labai tikėtina, kad padarę labai daug dėl savo vaiko savisaugos formavimosi, miegosime ramiai.
Tyrimas, šokiravęs mamas
Žiemos įvykiai Lietuvoje priminė man mano auklės patirtį Vokietijoje. Prieš gerus 12 metų, besidomėdama vaikų raida, atidžiai žiūrėjau vieną televizijos laidą. Joje buvo demonstruojamas tyrimas su 3-5 metų vaikais. Darželinukas, kaip įprasta, po darželyje praleisto pusdienio, lauke lūkuriuodavo savo mamos. Tyrimo dieną mama vėlavo. Iš tiesų ji buvo darželyje ir stebėjo tyrimo eigą per televizorių. Šalia lūkuriuojančio pyplio prieidavo nepažįstamas draugiškai nusiteikęs dėdė ir prašydavo vaiko pagalbos: „Labas, gal tu man gali padėti? Aš turiu skubėti į darbą, bet negaliu atidaryt savo mašinos durelių. Reikėtų per atidarytą langą įlipti ir iš vidaus atidaryti dureles. Tačiau aš per didelis ir netelpu. Padėk man, prašau.“ 8 vaikai iš dešimties tuoj pat atsidūrė nepažįstamojo mašinoje. Keli vaikai, pavaišinti saldainiais, leidosi net nuvežami namo. Trys mamos, vos tik vaikas sutiko lipti į automobilį pro langą, neištvėrusios siaubo, bėgo iš stebėjimo kambario link vaikų verkdamos. Reakcija normali ir suprantama.
Ko mus moko šis tyrimas?
Sąmoningai nedetalizuosiu, kas būtent tokio amžiaus vaikams buvo kaip masalas. Tačiau mamoms tapo aišku, kad vaikai nesuvokia grėsmės sau, būdami su nepažįstamu vyresniu žmogumi. Mažyliai neįsivaizduoja, kas jiems gali nutikti atsidūrus nepažįstamojo suaugusiojo mašinoje, kambaryje ar dar kur nors. Vaikams to įsivaizduoti ir nereikia, bet mes, tėvai, nuo mažų dienų turime savo vaikus mokyti pasirūpinti savo saugumu. Turime pakankamai aiškiai vaikams parodyti, kaip bendraujama su svetimais žmonėmis ir kaip bendraujama su labai gerai pažįstamais asmenimis.
Apgaulinga kasdienybė
Dar neturėdama vaiko, atkreipdavau dėmesį į mamas, kurios liepdavo savo mažiems vaikams sveikintis, duoti ranką, kartais net pasibučiuoti su vaikams mažai pažįstamais žmonėmis. Pastarieji suaugę būdavo tėvų bičiuliai ar draugai. Mamos ir tėčiai labai mėgsta puikuotis savo mandagiomis atžalomis. „Oi, koks geras berniukas, sveikiniesi“, „Ach, kokia šauni mažylė, duoda bučkį“ – žavisi vaikams svetimi suaugę. Aš tai vadinu cirku, kur klounai yra vaikai. Suaugusiųjų pasaulyje tokie vaidinimai yra labai labai reti. Daugių daugiausia, ką mes darome susitikę kad ir žmonos ar vyro mums nepažįstamą bičiulį – mandagiai pasilabiname ar duodame ranką. Nes mes jau turime bendravimo su svetimais žmonėmis įgūdžių. Vaikai to tik mokosi. Ką jūs darytumėte tokioje situacijoje? Su drauge einate gatve, ji susitinka savo artimą bičiulį, pasibučiuoja su juo ir sako jums: o dabar tu pasibučiuok. Juokinga, ar ne?
Dvigubi standartai
Kam mes verčiame savo vaikus daryti tai, kas yra visiškai nenatūralu, kai kalbame apie bendravimą su svetimais žmonėmis? O kartais tokių mokymų pasekmės gali būti net tragiškos. Vaikai mokosi bendrauti, visų pirma, stebėdami mūsų elgesį. Jei mes esame mandagūs, vaikai taip pat bus mandagūs. Palikime mažus vaikus ramybėje, kai pas mus ateina svečiai: mums – draugai, vaikams – svetimi. Leiskime jiems patiems susipažinti, jei jie to norės. Mūsų vaikai neprivalo draugauti su mūsų draugais. Iš ūgtelėjusių vaikų normalu tikėtis pasisveikinimo su kitais suaugusiaisiais. Ir nieko daugiau. Iš mažylių kažko tikėtis yra visiškai nenormalu. Man plaukai piestu šiaušiasi, kai mūsų namuose ne itin dažni svečiai, kalbindami mano sūnų, sako: na, parodyk, ką tu moki?, pakalbėk gi ką nors?, ar tu moki jau tą?, o gal tu moki aną? Tokios išimtys mano požiūriui įtakos nedaro. Su džiaugsmu stebiu, kaip sūnus, menkai reaguodamas į tokius prašymus, eina į savo kambarį toliau žaisti ar kviečiasi mane eiti kartu. Nes žinau, kad su jam pažįstamais žmonėmis jis bendrauja visai kitaip. Aš neverčiu savo mažylio „cirkintis“ prieš jam svetimus žmones. Mano tikslas – parodyti vaikui, kad su svetimais žmonėmis normalu yra palaikyti didesnį atstumą bendraujant. Savo asmenines ribas vaikus reikia mokyti pasaugoti nuo mažens. Juk taip, normaliu atveju, tarpusavyje bendrauja mažai pažįstami suaugę. Kai ryšys intensyvesnis ir glaudesnis, asmeninės ribos bendravime tampa nebe tokios griežtos. Kai vaikai susidraugauja, jie daugiau pasipasakoja, daugiau ką nuveikia su tuo žmogumi. Štai kodėl dažna darželio auklėtoja nenorom sužino visas vaiko namų paslaptis. Pamąstykite, kaip jūs elgiatės su savo vaikais? Keisti požiūrį niekada ne vėlu. Juolab, kad tai tik į naudą vaikui.
Didelė suaugusiojo atsakomybė
Ar gali vaikas į darželį eiti vienas? NE. Ar gali vaikas eiti vienas į mokyklą, jei jis JAU pirmokas? NE. O ką mums daryti, mes gi dirbame? PASIRŪPINKITE VAIKO SAUGUMU. Jei gyvenate daugiaaukščiame name, paprašykite kokios jau nedirbančios moters ar dieduko, kad vedžiotų jūsų vaiką į darželį ar mokyklą. Ypač jei tenka keletą stotelių troleibusu pavažiuoti. Šiais laikais keletą papildomų litų pensininkas neatsisakys. O už vaiko saugumą jūs galite mokėti kažkiek pinigų papildomo alaus ar vyno butelio sąskaita. Jums pasisekė, jei vaiko draugo tėvai kartu vežios ar vedžios į ugdymo įstaigą ir jūsų atžalą. Jei turite kitų vaikų, neužkraukite jiems per didelės atsakomybės už jaunėlį. Jei vyresnėlis jau geba pasirūpinti savimi ir žino, kaip reikėtų elgtis nesaugioje situacijoje, jis galės pasirūpinti ir savo jaunesniu broliu ar sese. Su siaubu stebiu, kaip pirmokas veda keturmetį į darželį. Jų tėvus norisi kaip reikiant pamokyti. Nes kiekviena, net ir labai sudėtinga situacija, turi sprendimą. Visuomet turime įvertinti žalą ir naudą kiekvieno kitokio pasirinkimo atveju.
Kaip mes vežame ir pasiimame vaikus?
Darželinuką yra būtina atvesti į grupę. Ir pasiimti iš jos. Nesvarbu, ar gyvenate dideliame mieste, ar kaime. Rekomenduočiau ir pirmoką palydėti iki klasės durų. Ir pasiimti iš jos. Dirbau vienoje didelėje didmiesčio mokykloje. Jūs net neįsivaizduojate, kiek pavojų tyko mažųjų mūsų vaikų. Nepatingėkite išlipti iš savo šiltų automobilių ir nulydėti vyresnį vaiką bent jau iki mokyklos teritorijos. Nėra laiko? Tai išmokite, pagaliau, jį tinkamai planuoti. Vakare, ypač tamsią žiemą, laukite vaikų darželio ar mokyklos teritorijoje. O ne šiltame automobilyje. Pamatysite savomis akimis, kokioje aplinkoje vaikas praleidžia didžiąją savaitės dalį. Gal net pakalbinsite jūsų vaikus ugdančius žmones, susipažinsite su jais artimiau. O gal jums kils idėjų, kaip darželio ar mokyklos teritoriją padaryti saugesne.
Geležinės taisyklės
KAI ESI BE MAMOS, TĖČIO AR KITO TAU GERAI PAŽĮSTAMO SUAUGUSIOJO, NEKALBĖK SU TAU NEPAŽĮSTAMAIS ŽMONĖMIS, KAD IR KĄ TAU JIE BESAKYTŲ.
NIEKADA NIEKUR NEIK SU TAU NEPAŽĮSTAMAIS ŽMONĖMIS, KAD IR KĄ TAU JIE BESAKYTŲ.
IŠ TAU NEPAŽĮSTAMO ŽMOGAUS NEIMK NIEKO, NESVARBU, KĄ JIS TAU DUOTŲ.
JEI TAU NEPAŽĮSTAMAS ŽMOGUS IMTŲ TAVE UŽ RANKOS, RĖK „GAISRAS“. JEI ESI ŠALIA DARŽELIO, BĖK ATGAL Į DARŽELĮ. JEI ESI ŠALIA MOKYKLOS, BĖK ATGAL Į MOKYKLĄ.
SUSISIEK TELEFONU SU MAMA AR TĖČIU IR LAUK, KOL TAVĘS ATEISIM PASIIMTI.
Štai tokio tipo taisykles mes turime kartoti savo darželinukams ir pradinukams bei vyresniems. Jas pakartoti reiktų po savaitgalio, ligos ar atostogų. Nereikia stengtis vaikams sukurti nerealiai draugiško pasaulio iliuzijos. Deja, pasaulis gali būti ir pavojingas. Mes turime vaikams įduoti tokį ginklą, kuris juos apsaugotų, kai mūsų nėra šalia. Tas ginklas – tai žinojimas ir įgūdis elgtis būtent taip, o ne kitaip.
Gyvenimo pamokos
Turime realiai su vaikais kalbėtis apie jiems galimus pavojus. Kalbėkime vaikui suprantamais žodžiais ir atsakykime į jų klausimus aiškiai. Kaip tą padaryti?
Visa šeima pakalbėkite apie saugumą namuose, gatvėje, darželyje ar mokykloje. Papasakokite vaikams, kaip jūs rūpinatės savo saugumu, pvz. nevažiuoju liftu su nepažįstamais, neinu viena tamsiu skersgatviu. Aiškiai pasakykite, kad toks elgesys nesusijęs su baime. Jūs tiesiog sąmoningai vengiate galimų pavojų. Ir toks elgesys būdingas išmintingiems, o ne bailiams. Svarbu, kad savo išmintį demonstruotų ne tik mama, bet ir tėtis. Užveskite diskusiją: kuo skiriasi būti vienam namuose ir būti vienam gatvėje? Išklausykite vaiką iki galo, tik taip sužinosite, kaip jis supranta jį supantį pasaulį, savo saugumą jame. Pamatysite, ar vaikas realiai įvertina galimą grėsmę. Jei jūsų vyresnis vaikas rūpinasi mažylio „pristatymu“ į darželį ar mokyklą, būtinai išsiaiškinkite, ar jis gali pasirūpinti savimi nesaugioje situacijoje. Nefantazuokite, o paklauskite: ką darytum jei tave ar brolį svetimas žmogus pradėtų kalbinti ir siūlyti eiti kartu? Nekaltinkite ir nepykite, jei vaikas pasimes. Vadinasi, jūsų vyresnėlis dar nėra toks vyresnis, kad galėtų rūpintis jaunesniuoju jūsų vaiku. Pateikite pageidaujamą elgesio modelį. Pvz.: „Jei taip nutiktų, tu turėtum, visų pirma, tvirtai paimti brolį už rankos ir bėgti kuo greičiau atgal į darželį, mokyklą arba ten, kur yra daug žmonių. O jei būtumėt arti namų, bėgti į namus. Bėgant turėtumėt abu rėkti GAISRAS.“ Būtinai išbandykite rėkimą. Visi. Pavaidinkite tokias situacijas. Taip yra formuojami įgūdžiai. Mano pasiūlymas nėra vienintelis teisingas. Būkite kūrybiškai išmintingi. Bet rėkimas GAISRAS, o ne GELBĖKIT, yra labiau kitų dėmesį atkreipiantis. Ypač jei tektų šaukti vaikams. Tokius pokalbius apie saugumą rekomenduočiau pakartoti po atostogų. Ir šiaip, progai pasitaikius.
Išnaudokite pasakas efektyvaus elgesio formavimui
Aš visiems tėvams rekomenduoju kuo ilgiau skaityti pasakas ar kitas istorijas kartu su vaikais. Komentuokite istorijų veikėjų elgesį, aptarkite jį. Kurkite kitokias, sėkmingesnes istorijų ar pasakų pabaigas. Taip vaikams padėsite geriau suprasti, kad labai daug kas gyvenime priklauso nuo paties žmogaus. Mokysite vaikus efektyviau priimti sprendimus, prieš elgiantis, pagalvoti. Labai tikėtina, kad padarę labai daug dėl savo vaiko savisaugos formavimosi, miegosime ramiai.
Kai vaikelis ir mamytė išsiskiria
Kai pagimdžiau sūnų, ilgą laiką niekur nenorėjau nuo jo trauktis. Jaučiausi kaip kokia liūtė, prižiūrinti savo bejėgį liūtuką. Pirmą būtiną išsiskyrimą su savo trijų mėnesių kūdikiu išgyvenau skausmingai. Pasvarstykime, ką išsiskyrimas su mama reiškia mūsų kūdikiams.
Išsiskyrimo esmė
Kai du žmonės emociškai susiję, išsiskyrimas, normaliu atveju, neramina abu. Ką mes darome po dienos išsiskyrimo su savo mylimuoju? Apsikabiname, pasibučiuojame, pabūname kurį laiką kartu, kažką nuveikiame. Kūniško artumo dėka abu partneriai nusiramina, atgauna emocinę pusiausvyrą, pasijunta saugiai. Verbalinis bendravimas tampa ne toks svarbus. O ką darome po savaitės nesimatymo su mylimu žmogumi? Darome daugiau nei kalbame. Taip ir turi būti. Jei vienas iš partnerių negauna jam taip svarbaus artumo, kitą kartą jam reikės dar daugiau švelnumo, dėmesio, šilumos ir meilės įrodymo. Tam tikrose situacijose jaučiama emocinė tuštuma, tarsi ryšio su artimu žmogumi praradimas. Galvoje kirba klausimas: gal jau manęs nemyli? Taip vyksta suaugusiųjų pasaulyje. Vaikams išsiskyrimo esmė yra dar labiau visa apimanti. Štai kodėl mes, mamos, matome stiprias vaikų reakcijas į išsiskyrimą su mumis.
Kūdikio ir mamos vienovė
Ką tik gimęs vaikelis yra labai priklausomas nuo mamos. Normaliu atveju mama žindo savo kūdikį pagal poreikį. Todėl ir taip aišku, kad mama su kūdikiu turi būti visada šalia. Taip surėdyta gamtos. Tai yra labai natūralu. To nereikia mokytis. Vienas pagrindinių kūdikio ramybės šaltinių yra buvimas šalia mamytės. Kaip galima daugiau, kaip galima intensyviau. Dažnai mamos klausia: kiek laiko man reikia būti šalia gimusio kūdikio? Atsakymas labai paprastas: per daug niekada nebus. Reikia vadovautis savo motiniška intuicija, įsiklausyti į savo vaikelį, stebėti jį. Vaikai mums patys viską praneša. Po gimdymo ilgą laiką buvau visada šalia savo kūdikio. Toks intensyvus ir glaudus ryšys leido man stebėti mano mažylio pasiruošimą pabūti ir be manęs. Atminkime: ką tik gimusiam mažyliui buvimas šalia mamos yra gyvybiškai svarbus. Reikia nusiteikti būti su kūdikiu kartu pagal jo poreikį. Nes tik per pirmus gyvenimo metus kūdikiai išmoksta jaustis saugiai. Gal todėl nereikėtų skubėti su broliuku ar sesute. Mat iš anksto niekas nežino, kokiu greičiu vienas ar kitas vaikelis mokysis jaustis saugiai šiame pasaulyje.
Kas yra išsiskyrimas kūdikiui?
Kai kalbame apie kūdikius, turime suprasti, kad jiems išsiskyrimas su mama yra bet koks laikas, praleistas be mamos. Štai kodėl vaikai verkia, kai kurie net labai verkia, kai mamos pasitraukia nuo jų vos akimirkai. Kūdikiai išgyvena nesaugumo jausmą, baimę. Jie skausmingai išgyvena išsiskyrimą. Nes jie dar negali pasirūpinti savimi. Garsus rėkimas, klykimas yra vienintelis kūdikio būdas pranešti apie jo jaučiamą grėsmę. Ir su kūdikiškom manipuliacijom tai neturi nieko bendro. Kūdikis tuo metu jaučia grėsmę, tarsi jis būtų perkeltas į filmuko „Ledynmetis“ laikus. Aiškumo dėlei atminkime: mamos pasitraukimas nuo vaikelio ir dingimas iš jo regos lauko yra išsiskyrimas; mamos išėjimas į kitą kambarį yra išsiskyrimas; mamos išėjimas praustis į dušą ir vaikelio palikimas vieno kambaryje yra išsiskyrimas; kūdikio palikimas su kitais suaugusiais žmonėmis yra išsiskyrimas su mama. Mūsų kitas kambarys vaikui reiškia „mamos nėra“, mūsų minutė vaikui reiškia valandą, mūsų diena vaikui tolygi mėnesiui. Mūsų metrą vaikas suvokia kaip kilometrą.
Kas yra išsiskyrimas mamai?
Kai sūnus sulaukė trijų mėnesių, man teko padirbėti. Pirmuosius kartus sunkiai tai išgyvenau. Apsidairiusi aplinkui pamačiau, kad esu tikra dinozaurė. Visuomenė pastiprina mamas, kurios tik ir laukia akimirkos, kai galės atsitraukti nuo vaiko. O aš išvažiuodama vesti seminaro raudojau. Protas žinojo, kad vaikas lieka saugiuose namuose su tėčiu labai ribotam laikui. Tačiau širdis labai kentėjo. Pranešu, kad visi šie išgyvenimai yra labai normalūs. Net neabejoju, kad giliai širdyje dauguma mamų patiria tam tikrą nerimo kiekį, kai tenka savo kūdikį palikti kitiems. Tokiomis situacijomis išgyvenamas stresas taip pat yra normalūs, tačiau labai nemalonūs, jausmai. Todėl kai galime savo mažylius palikti labai artimiems žmonėms, mums situacija atrodo ne tokia grėsminga. Mūsų „pažangioji“ visuomenė tai vadina kaltės jausmu. Mamos mokomos to kaltės jausmo nejausti. Galbūt to pasekmė: mamos apie tai net nekalba. Tenka girdėti mokymus: tu taip prisikentėjai 9 mėnesius, po to dar gimdymas, eik, pailsėk, išvažiuok, pabūk viena, tavo mažyliu bus pasirūpinta. Tačiau normaliu atveju mama rami, laiminga jaučiasi tik šalia savo kūdikio. Nes taip jau užprogramuota mamos prigimtyje. Rūpinimasis vaikeliu kuo galima ilgiau yra tikroji mamystės dovana. Ir kai tam nėra kliūčių, mama ir vaikelis jaučiasi laimingi.
Būtina žinoti
Nenustebinsiu pasakiusi, kad glaudus ryšys pirmaisiais vaiko gyvenimo metais su mama užtikrina vaiko saugumo jausmą ateičiai, padeda formuoti vaiko psichologinį atsparumą, prisideda prie adekvataus vaiko pasitikėjimo savimi augimo. Mano vedamų užsiėmimų praktika parodė, kad labai daug suaugusiųjų klaidingai interpretuoja vaiko išsiskyrimo reakcijas. Dėl to kalti ir psichologai, rašantys ir kalbantys apie įvairias kūdikių ir mažų vaikų manipuliacijas mamomis, kai jie verkia. Iš tiesų vaikai nemoka manipuliuoti tol, kol suaugę jų to neišmoko savo nenuosekliu elgesiu. Jei neįtikinau, susiraskite manipuliacijos sąvokos apibūdinimą.
Taigi, jei norite gyventi su vaiku darnoje, atminkite štai ką.
Pirmieji trys – keturi vaiko gyvenimo metai: kuo vaikelio ir mamos ryšys stipresnis, tuo didesni pasikeitimai stebimi vaiko elgesyje po išsiskyrimo. Ir nesvarbu, ar tai buvo ilgas išsiskyrimas, ar tik trumputis. Vadinasi, mamos, kurių mažyliai verkia jas vėl pamatę, gali būti ramios: vaikelio ir mamos ryšys yra stiprus.
Penkerių – aštuonerių metų vaikams būdingos reakcijos: kuo vaiko ir mamos ryšys stipresnis, tuo lengviau mažylis pakelia išsiskyrimą su mama.
Kaip atstatyti vaikelio saugumo jausmą?
Jau išsiaiškinome, kad net ir po trumputėlio išsiskyrimo kiekvienas žmogus nori atstatyti prarastą ryšį su jam svarbiu asmeniu. Taip ir mūsų mažulėliai po išsiskyrimo su mamomis siekia atstatyti savo emocinę pusiausvyrą. Pasakysiu didelę paslaptį, kad tai nieko mums, mamoms, nekainuoja. Vaikams nereikia nei brangių žaisliukų, nei brangių rūbų, nei saldumynų. PO IŠSISKYRIMO SU MAMA VAIKUI REIKIA TIK MAMOS. Būkite su vaiku, žaiskite su juo, neskubinkite įvykių eigos ir pamatysite, koks ramus gali būti jūsų vaikelis net po dienos nesimatymo su jumis. Leiskite savo mažyliui ar mažylei mėgautis jūsų kompanija, užsiimkite vaiko mėgstama veikla. Kai tik vaikas pasijus saugus, turėsite laiko sau. Kai aš grįžtu iš darbo, skubu pasišildyti savo pusryčius-pietus-vakarienę ir pasineriu į savo sūnaus pasaulį su Sidu, piešiniais ant magnetinės lentos, mašinų garažais, gatvėmis ir krepšiniu. Man sustoja laikas, kuriuo aš mėgaujuosi. Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kad šeimoje dar nėra kito mažulėlio, kuriam manęs reikėtų taip pat labai labai.
Kaip vaikai mokomi manipuliuoti?
Greitas gyvenimo tempas skatina mamas imtis kitų priemonių vaiko emocinės pusiausvyros atstatymui. Tai labai patinka prekiautojams. Bet tikrai nereikia įrodinėti, kad vaikui joks prabangus žaislas niekada neatstos pabuvimo kartu su mama. Tačiau vaikai greitai išmoksta tokią suaugusiųjų pamoką. Viena mama skundėsi, kad jos keturmetis ją į sporto klubą išleidžia ramiai tik tuomet, jei ji prižada sūnui nupirkti jo geidžiamą žaislą. Taip vaikai mokomi manipuliuoti. Čia slypi grėsmė: vaikai ir vaikų poreikiai jiems augant didėja. O vaiko ir mamos bendravimas ir po 20 metų nekainuos nieko. Bet jis bus dar labiau neįkainojamas nei dabar. Taip kad skubėkite duoti vaikams save, demonstruokite jiems savo meilę, nes tai nekenkia. Priešingai, nei perkami daiktai po išsiskyrimo.
Kaip reaguoti po trumpučių išsiskyrimų?
Jei norime paisyti vaikelio poreikių, kiekvieną išsiskyrimą turime interpretuoti savo, o ne knygose aprašyto, vaikelio akimis. Jei pastebėjote, kad mažylis netoleruoja jūsų dingimo iš regos lauko (verkia ar kitaip reiškia savo nepasitenkinimą priverstine vienatve), pasistenkite nedingti. Kūdikiai nesupranta pasakymo: aš tik trumpam bėgu į virtuvę. Jie verkia ir tiek. Nes jaučiasi nesaugiai. Kai vaikas jaučiasi saugus, trumpą priverstinį išsiskyrimą su mama jis išgyvena ne taip skausmingai. Jei mažylis ramiai guli lovelėje su žaisliukais tris minutes kai jūs nubėgote į tualetą, grįžę būtinai prieikite prie jo. Nesvarbu, kad jis neverkia. Nereikia laukti, kol pradės verkti. Nes taip sulauksite vaiko nesaugumo jausmo išgyvenimo. Nei jums, nei vaikui tokie skausmingi išgyvenimai nereikalingi. Priėję prie ramiai gulinčio mažylio, jį pakalbinę, paėmę ant rankų jam patvirtinsite, kad viskas gerai, jis saugus. Taigi principas yra labai paprastas: paimti vaikelį ant rankų, duoti pažįsti, pakeisti sauskelnes, pasūpuoti, pažaisti, padainuoti dainelę. Kai mano sūnus buvo visai mažytis, aš jo neversdavau būti be manęs, kai jis tam nebuvo pasiruošęs. Net neabejoju, kad mamos, nešiojančios savo kūdikėlius vaikštynėse, taip pat labai prisideda prie jų saugumo jausmo formavimo.
Būna dienų lyg tyčia...
Jei jūsų metukų mažylis jau gali trumpą laiką (kokias tris minutes) pabūti vienas, būkite jam už tai dėkingi. Ir nesitikėkite pakartojimo. Nes galite nusivilti. Būkite jautrūs savo vaikams. Bus dienų, kai galėsite ir duše ramiai praustis, tačiau bus dienų, kai negalėsite žengti žingsnio nuo kūdikėlio. Nieko nereikalaukite. Duokite savo kūdikiui tai, ko jam labiausiai reikia. Ir tiek, kiek jam reikia. Ir dėl vaikelio, ir dėl savo laimės bei patogios ramios kasdienybės. Vaikai ypač „prilipę“ prie mamyčių būna dygstant dantukams, blogai pamiegojus, prasirgus ar ligos metu. O jei šeimoje yra ne draugiška atmosfera, mažyliai taip pat siekia intensyvaus kontakto su mama. Kas padėdavo man kritiniu momentu? Man padėdavo supratimas, kad tai nesitęs amžinai. Aš buvau pasirengusi ištverti vaiko frustracijas. Ir tai neįvardinu kaip kančios. Tiesiog kūdikiai yra bejėgiai, jie negali mums paaiškinti, kaip jie jaučiasi, ko jie nori. Todėl mažų mažiausiai, ką galėjau padaryti, tai būti šalia kartais neramesnio savo sūnaus. Tai vadinu pakantumu vaikams, kuris yra labai galingas ginklas, sustabdantis nuo bet kokios agresijos prieš vaiką.
Ar palikti vaiką auklei?
Jei nėra gyvybiškai svarbios priežasties, vaiko auklei palikti nereikia. Kol mūsų vaikai dar maži, turime labai paisyti jų gerovės. Kad vėliau nereikėtų spręsti didesnių sunkumų. Kiekvieną kartą prieš išsiskiriant su mažyliu, kuris bet kokiu atveju išgyvens didelę baimę, liūdesį ir nesaugumą, pasverkime: kas nuo išsiskyrimo bus didesnė – žala vaikui ar nauda mamai? Taigi, jei nekalbame apie būtiną mamytės išėjimą į darbą, dėl sporto klubo, pasipliurpimo su draugėmis kavinėje, apsipirkimo rūbų parduotuvėse, mažylį bent pirmus du jo gyvenimo metus rekomenduočiau palikti tik labai artimam žmogui. Normaliu atveju jis yra tik vienas – mažylio tėtis. Labai gražu, kai močiutė ar senelis mažyliui tampa tokie artimi, kad be didelės žalos vaikeliui, mamytė gali trumpam pabėgti viena iš namų. Dėl mamos malonumo ir jos laisvo bei nerūpestingo laiko auklė galėtų atsirasti tuomet, kai su vaikeliu jau galima susitarti. Konkretaus amžiaus tokiam vaiko palikimui su aukle nėra. Tačiau žalią šviesą sau uždekite drąsiai, jei mažylis jau gali išbūti tam tikrą laiką be jūsų, jums grįžtant jo elgesys yra labiau įprastas, kai jis pats gali bendrauti su kitu jį prižiūrinčiu žmogumi, gali išreikšti savo norus, mintis. Kitaip tariant, kai mažylis jau turi tam tikrą savarankiškumo dozę ir minimaliai gali pasirūpinti savimi. Darželiui reikia dar didesnės vaiko savarankiškumo dozės ir didesnio vaiko gebėjimo pasirūpinti savimi. Bet tai jau atskira plati tema. Žalią šviesą dekite tuomet, kai vaikas aiškiai parodo, jog nori bendrauti su kitais vaikais.
Būtino išsiskyrimo taisyklės
Jei mama priversta grįžti į darbą, dar kartą nepamirškite paskaičiuoti žalos ir naudos. Ar tikrai, sumokėjus auklei ar darželiui bei atmetus važiavimo į darbą išlaidas, liks daug daugiau nei vaikelio išgyvenamas nesaugumas ir skausmas. Būtent tokiu principu aš vadovaujuosi, kai renkuosi darbus. Nes kitaip žala visuomet bus didesnė nei nauda.
Jei jau nusprendėte palikti vaiką kitiems žmonėms, būtinai sudarykite sąlygas ir vaikui, ir tam kitam suaugusiajam susidraugauti. Kiekvienam vaikui reikia skirtingo laiko priprasti prie svetimo žmogaus. Pasilikę rezerve dvi savaites tikrai niekada nepralošite. Jei po kurio laiko vaikas į išsiskyrimą ir jūsų sugrįžimą reaguoja adekvačiai, vadinasi mažius prisitaikė. Būkite dėkingi jam už tai.
Kai man kartą teko važiuoti į Lietuvos gilumą dirbti, pažįstama pasisiūlė pažiūrėti mano dar dvejų metų neturintį vaiką. Aš padėkojau ir atsisakiau. Pažįstama liko nesupratusi: nejau manai, kad negalėsiu pasirūpinti tavo vaiku? Tokį klausimą kelia daugumą suaugusiųjų. Retas kuris susimąsto apie vaiką: ar jis pasiruošęs bus likti su vienu ar kitu žmogumi ilgesniam laikui? O būtent apie vaiką, o ne apie suaugusįjį, turime mąstyti, kai vaikeliui gresia išsiskyrimas su mama.
Jei vaikas laiką be mamos praleis savo namuose, tai jam labiau pasisekė. Priešingu atveju vaikui reikia įduoti jo mėgstamus žaislus, patalėlius ir kitus jo vaikystės atributus.
Darželio dienos pabaigos stebuklai
Mamos konsultacijų metu guodžiasi, kad jų vedami vaikai į darželį ir jų pasiimami vaikai iš darželio demonstruoja visai kitokį elgesį nei prie tėčių. Mamos, ramiai! Pasiaiškinkime visa tai išsiskyrimo kontekste. Vaikas išsiverkia mamai, nes jis su ja labai stipriai emociškai susijęs. Ir išsiskirti su mama yra sudėtingiau nei su tėčiu. Vėl gi dėl to unikalaus ryšio. Taigi... Užsikimškite ausis, kai darželio auklėtojos dienos pabaigoje jūsų verkiančius mažylius vadina aktoriais. Vaiko ašaros po dienos, praleistos darželyje, yra išsiskyrimo sielvarto išverkimas ir glaudaus ryšio su mama įrodymas. Štai kodėl daug mažylių neverkia, kai jų pasiimti ateina tėčiai.
Mano mamystės patirtis
Esu tikra, kad anksčiau mano aprašytas normalus elgesys su kūdikiu, labai prisidėjo prie mano sūnaus saugumo formavimosi, leido jam ugdyti savo savarankiškumą, leido ir leidžia jam atsiskirti nuo manęs tokiu ritmu, kaip tik jis gali greičiausiai. Kai tik mano sūnus suvokė, jog mano išėjimas iš namų žiemą užkurti mašinos nekelia jam grėsmės, jis tokį išsiskyrimą priimdavo tolerantiškai. Iki to supratimo aš niekada nereikalaudavau iš vaiko neįmanomo: rengdavau visus žieminius rūbus ir eidavome kartu. Dabar mano sūnus puikiai žino, kad po dienos ar pusdienio su aukle, ateisiu aš ir praleisiu su juo tiek laiko, kiek jam reikia. Mano sūnus visuomet būna manęs išsiilgęs, džiaugiasi, krykštauja, bėgioja po auklės namus. Savo pasiilgimą parodo elgesiu, kai nenori rengtis ir nenori niekur važiuoti. Jis tiesiog nori ramiai būti su manimi. Ir nesvarbu, kad mūsų auklei tai atrodo kaip kaprizai. Svarbu mes su sūnum viską suprantam taip, kaip reikia. Aš skubu praleisti su savo mažyliu kuo daugiau laiko. Aš skaičiuoju darbo dienas ir laukiu savo nepakartojamų laisvadienių. Ir labai nenoriai vežu jį pirmadienį pas auklę. Nes manau, kad manęs mano mažajam sūnui dabar reikia labiausiai. Esu įsitikinusi, kad patirdama kuo daugiau įvairiausių įspūdžių su savo mažuoju vaikeliu aš savo mamystę paversiu nepakartojama džiaugsminga patirtimi. Išgyvenimai taps malonūs ir juos būtinai norėsis pakartoti dar. Kai ateis laikas.
Išsiskyrimo esmė
Kai du žmonės emociškai susiję, išsiskyrimas, normaliu atveju, neramina abu. Ką mes darome po dienos išsiskyrimo su savo mylimuoju? Apsikabiname, pasibučiuojame, pabūname kurį laiką kartu, kažką nuveikiame. Kūniško artumo dėka abu partneriai nusiramina, atgauna emocinę pusiausvyrą, pasijunta saugiai. Verbalinis bendravimas tampa ne toks svarbus. O ką darome po savaitės nesimatymo su mylimu žmogumi? Darome daugiau nei kalbame. Taip ir turi būti. Jei vienas iš partnerių negauna jam taip svarbaus artumo, kitą kartą jam reikės dar daugiau švelnumo, dėmesio, šilumos ir meilės įrodymo. Tam tikrose situacijose jaučiama emocinė tuštuma, tarsi ryšio su artimu žmogumi praradimas. Galvoje kirba klausimas: gal jau manęs nemyli? Taip vyksta suaugusiųjų pasaulyje. Vaikams išsiskyrimo esmė yra dar labiau visa apimanti. Štai kodėl mes, mamos, matome stiprias vaikų reakcijas į išsiskyrimą su mumis.
Kūdikio ir mamos vienovė
Ką tik gimęs vaikelis yra labai priklausomas nuo mamos. Normaliu atveju mama žindo savo kūdikį pagal poreikį. Todėl ir taip aišku, kad mama su kūdikiu turi būti visada šalia. Taip surėdyta gamtos. Tai yra labai natūralu. To nereikia mokytis. Vienas pagrindinių kūdikio ramybės šaltinių yra buvimas šalia mamytės. Kaip galima daugiau, kaip galima intensyviau. Dažnai mamos klausia: kiek laiko man reikia būti šalia gimusio kūdikio? Atsakymas labai paprastas: per daug niekada nebus. Reikia vadovautis savo motiniška intuicija, įsiklausyti į savo vaikelį, stebėti jį. Vaikai mums patys viską praneša. Po gimdymo ilgą laiką buvau visada šalia savo kūdikio. Toks intensyvus ir glaudus ryšys leido man stebėti mano mažylio pasiruošimą pabūti ir be manęs. Atminkime: ką tik gimusiam mažyliui buvimas šalia mamos yra gyvybiškai svarbus. Reikia nusiteikti būti su kūdikiu kartu pagal jo poreikį. Nes tik per pirmus gyvenimo metus kūdikiai išmoksta jaustis saugiai. Gal todėl nereikėtų skubėti su broliuku ar sesute. Mat iš anksto niekas nežino, kokiu greičiu vienas ar kitas vaikelis mokysis jaustis saugiai šiame pasaulyje.
Kas yra išsiskyrimas kūdikiui?
Kai kalbame apie kūdikius, turime suprasti, kad jiems išsiskyrimas su mama yra bet koks laikas, praleistas be mamos. Štai kodėl vaikai verkia, kai kurie net labai verkia, kai mamos pasitraukia nuo jų vos akimirkai. Kūdikiai išgyvena nesaugumo jausmą, baimę. Jie skausmingai išgyvena išsiskyrimą. Nes jie dar negali pasirūpinti savimi. Garsus rėkimas, klykimas yra vienintelis kūdikio būdas pranešti apie jo jaučiamą grėsmę. Ir su kūdikiškom manipuliacijom tai neturi nieko bendro. Kūdikis tuo metu jaučia grėsmę, tarsi jis būtų perkeltas į filmuko „Ledynmetis“ laikus. Aiškumo dėlei atminkime: mamos pasitraukimas nuo vaikelio ir dingimas iš jo regos lauko yra išsiskyrimas; mamos išėjimas į kitą kambarį yra išsiskyrimas; mamos išėjimas praustis į dušą ir vaikelio palikimas vieno kambaryje yra išsiskyrimas; kūdikio palikimas su kitais suaugusiais žmonėmis yra išsiskyrimas su mama. Mūsų kitas kambarys vaikui reiškia „mamos nėra“, mūsų minutė vaikui reiškia valandą, mūsų diena vaikui tolygi mėnesiui. Mūsų metrą vaikas suvokia kaip kilometrą.
Kas yra išsiskyrimas mamai?
Kai sūnus sulaukė trijų mėnesių, man teko padirbėti. Pirmuosius kartus sunkiai tai išgyvenau. Apsidairiusi aplinkui pamačiau, kad esu tikra dinozaurė. Visuomenė pastiprina mamas, kurios tik ir laukia akimirkos, kai galės atsitraukti nuo vaiko. O aš išvažiuodama vesti seminaro raudojau. Protas žinojo, kad vaikas lieka saugiuose namuose su tėčiu labai ribotam laikui. Tačiau širdis labai kentėjo. Pranešu, kad visi šie išgyvenimai yra labai normalūs. Net neabejoju, kad giliai širdyje dauguma mamų patiria tam tikrą nerimo kiekį, kai tenka savo kūdikį palikti kitiems. Tokiomis situacijomis išgyvenamas stresas taip pat yra normalūs, tačiau labai nemalonūs, jausmai. Todėl kai galime savo mažylius palikti labai artimiems žmonėms, mums situacija atrodo ne tokia grėsminga. Mūsų „pažangioji“ visuomenė tai vadina kaltės jausmu. Mamos mokomos to kaltės jausmo nejausti. Galbūt to pasekmė: mamos apie tai net nekalba. Tenka girdėti mokymus: tu taip prisikentėjai 9 mėnesius, po to dar gimdymas, eik, pailsėk, išvažiuok, pabūk viena, tavo mažyliu bus pasirūpinta. Tačiau normaliu atveju mama rami, laiminga jaučiasi tik šalia savo kūdikio. Nes taip jau užprogramuota mamos prigimtyje. Rūpinimasis vaikeliu kuo galima ilgiau yra tikroji mamystės dovana. Ir kai tam nėra kliūčių, mama ir vaikelis jaučiasi laimingi.
Būtina žinoti
Nenustebinsiu pasakiusi, kad glaudus ryšys pirmaisiais vaiko gyvenimo metais su mama užtikrina vaiko saugumo jausmą ateičiai, padeda formuoti vaiko psichologinį atsparumą, prisideda prie adekvataus vaiko pasitikėjimo savimi augimo. Mano vedamų užsiėmimų praktika parodė, kad labai daug suaugusiųjų klaidingai interpretuoja vaiko išsiskyrimo reakcijas. Dėl to kalti ir psichologai, rašantys ir kalbantys apie įvairias kūdikių ir mažų vaikų manipuliacijas mamomis, kai jie verkia. Iš tiesų vaikai nemoka manipuliuoti tol, kol suaugę jų to neišmoko savo nenuosekliu elgesiu. Jei neįtikinau, susiraskite manipuliacijos sąvokos apibūdinimą.
Taigi, jei norite gyventi su vaiku darnoje, atminkite štai ką.
Pirmieji trys – keturi vaiko gyvenimo metai: kuo vaikelio ir mamos ryšys stipresnis, tuo didesni pasikeitimai stebimi vaiko elgesyje po išsiskyrimo. Ir nesvarbu, ar tai buvo ilgas išsiskyrimas, ar tik trumputis. Vadinasi, mamos, kurių mažyliai verkia jas vėl pamatę, gali būti ramios: vaikelio ir mamos ryšys yra stiprus.
Penkerių – aštuonerių metų vaikams būdingos reakcijos: kuo vaiko ir mamos ryšys stipresnis, tuo lengviau mažylis pakelia išsiskyrimą su mama.
Kaip atstatyti vaikelio saugumo jausmą?
Jau išsiaiškinome, kad net ir po trumputėlio išsiskyrimo kiekvienas žmogus nori atstatyti prarastą ryšį su jam svarbiu asmeniu. Taip ir mūsų mažulėliai po išsiskyrimo su mamomis siekia atstatyti savo emocinę pusiausvyrą. Pasakysiu didelę paslaptį, kad tai nieko mums, mamoms, nekainuoja. Vaikams nereikia nei brangių žaisliukų, nei brangių rūbų, nei saldumynų. PO IŠSISKYRIMO SU MAMA VAIKUI REIKIA TIK MAMOS. Būkite su vaiku, žaiskite su juo, neskubinkite įvykių eigos ir pamatysite, koks ramus gali būti jūsų vaikelis net po dienos nesimatymo su jumis. Leiskite savo mažyliui ar mažylei mėgautis jūsų kompanija, užsiimkite vaiko mėgstama veikla. Kai tik vaikas pasijus saugus, turėsite laiko sau. Kai aš grįžtu iš darbo, skubu pasišildyti savo pusryčius-pietus-vakarienę ir pasineriu į savo sūnaus pasaulį su Sidu, piešiniais ant magnetinės lentos, mašinų garažais, gatvėmis ir krepšiniu. Man sustoja laikas, kuriuo aš mėgaujuosi. Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kad šeimoje dar nėra kito mažulėlio, kuriam manęs reikėtų taip pat labai labai.
Kaip vaikai mokomi manipuliuoti?
Greitas gyvenimo tempas skatina mamas imtis kitų priemonių vaiko emocinės pusiausvyros atstatymui. Tai labai patinka prekiautojams. Bet tikrai nereikia įrodinėti, kad vaikui joks prabangus žaislas niekada neatstos pabuvimo kartu su mama. Tačiau vaikai greitai išmoksta tokią suaugusiųjų pamoką. Viena mama skundėsi, kad jos keturmetis ją į sporto klubą išleidžia ramiai tik tuomet, jei ji prižada sūnui nupirkti jo geidžiamą žaislą. Taip vaikai mokomi manipuliuoti. Čia slypi grėsmė: vaikai ir vaikų poreikiai jiems augant didėja. O vaiko ir mamos bendravimas ir po 20 metų nekainuos nieko. Bet jis bus dar labiau neįkainojamas nei dabar. Taip kad skubėkite duoti vaikams save, demonstruokite jiems savo meilę, nes tai nekenkia. Priešingai, nei perkami daiktai po išsiskyrimo.
Kaip reaguoti po trumpučių išsiskyrimų?
Jei norime paisyti vaikelio poreikių, kiekvieną išsiskyrimą turime interpretuoti savo, o ne knygose aprašyto, vaikelio akimis. Jei pastebėjote, kad mažylis netoleruoja jūsų dingimo iš regos lauko (verkia ar kitaip reiškia savo nepasitenkinimą priverstine vienatve), pasistenkite nedingti. Kūdikiai nesupranta pasakymo: aš tik trumpam bėgu į virtuvę. Jie verkia ir tiek. Nes jaučiasi nesaugiai. Kai vaikas jaučiasi saugus, trumpą priverstinį išsiskyrimą su mama jis išgyvena ne taip skausmingai. Jei mažylis ramiai guli lovelėje su žaisliukais tris minutes kai jūs nubėgote į tualetą, grįžę būtinai prieikite prie jo. Nesvarbu, kad jis neverkia. Nereikia laukti, kol pradės verkti. Nes taip sulauksite vaiko nesaugumo jausmo išgyvenimo. Nei jums, nei vaikui tokie skausmingi išgyvenimai nereikalingi. Priėję prie ramiai gulinčio mažylio, jį pakalbinę, paėmę ant rankų jam patvirtinsite, kad viskas gerai, jis saugus. Taigi principas yra labai paprastas: paimti vaikelį ant rankų, duoti pažįsti, pakeisti sauskelnes, pasūpuoti, pažaisti, padainuoti dainelę. Kai mano sūnus buvo visai mažytis, aš jo neversdavau būti be manęs, kai jis tam nebuvo pasiruošęs. Net neabejoju, kad mamos, nešiojančios savo kūdikėlius vaikštynėse, taip pat labai prisideda prie jų saugumo jausmo formavimo.
Būna dienų lyg tyčia...
Jei jūsų metukų mažylis jau gali trumpą laiką (kokias tris minutes) pabūti vienas, būkite jam už tai dėkingi. Ir nesitikėkite pakartojimo. Nes galite nusivilti. Būkite jautrūs savo vaikams. Bus dienų, kai galėsite ir duše ramiai praustis, tačiau bus dienų, kai negalėsite žengti žingsnio nuo kūdikėlio. Nieko nereikalaukite. Duokite savo kūdikiui tai, ko jam labiausiai reikia. Ir tiek, kiek jam reikia. Ir dėl vaikelio, ir dėl savo laimės bei patogios ramios kasdienybės. Vaikai ypač „prilipę“ prie mamyčių būna dygstant dantukams, blogai pamiegojus, prasirgus ar ligos metu. O jei šeimoje yra ne draugiška atmosfera, mažyliai taip pat siekia intensyvaus kontakto su mama. Kas padėdavo man kritiniu momentu? Man padėdavo supratimas, kad tai nesitęs amžinai. Aš buvau pasirengusi ištverti vaiko frustracijas. Ir tai neįvardinu kaip kančios. Tiesiog kūdikiai yra bejėgiai, jie negali mums paaiškinti, kaip jie jaučiasi, ko jie nori. Todėl mažų mažiausiai, ką galėjau padaryti, tai būti šalia kartais neramesnio savo sūnaus. Tai vadinu pakantumu vaikams, kuris yra labai galingas ginklas, sustabdantis nuo bet kokios agresijos prieš vaiką.
Ar palikti vaiką auklei?
Jei nėra gyvybiškai svarbios priežasties, vaiko auklei palikti nereikia. Kol mūsų vaikai dar maži, turime labai paisyti jų gerovės. Kad vėliau nereikėtų spręsti didesnių sunkumų. Kiekvieną kartą prieš išsiskiriant su mažyliu, kuris bet kokiu atveju išgyvens didelę baimę, liūdesį ir nesaugumą, pasverkime: kas nuo išsiskyrimo bus didesnė – žala vaikui ar nauda mamai? Taigi, jei nekalbame apie būtiną mamytės išėjimą į darbą, dėl sporto klubo, pasipliurpimo su draugėmis kavinėje, apsipirkimo rūbų parduotuvėse, mažylį bent pirmus du jo gyvenimo metus rekomenduočiau palikti tik labai artimam žmogui. Normaliu atveju jis yra tik vienas – mažylio tėtis. Labai gražu, kai močiutė ar senelis mažyliui tampa tokie artimi, kad be didelės žalos vaikeliui, mamytė gali trumpam pabėgti viena iš namų. Dėl mamos malonumo ir jos laisvo bei nerūpestingo laiko auklė galėtų atsirasti tuomet, kai su vaikeliu jau galima susitarti. Konkretaus amžiaus tokiam vaiko palikimui su aukle nėra. Tačiau žalią šviesą sau uždekite drąsiai, jei mažylis jau gali išbūti tam tikrą laiką be jūsų, jums grįžtant jo elgesys yra labiau įprastas, kai jis pats gali bendrauti su kitu jį prižiūrinčiu žmogumi, gali išreikšti savo norus, mintis. Kitaip tariant, kai mažylis jau turi tam tikrą savarankiškumo dozę ir minimaliai gali pasirūpinti savimi. Darželiui reikia dar didesnės vaiko savarankiškumo dozės ir didesnio vaiko gebėjimo pasirūpinti savimi. Bet tai jau atskira plati tema. Žalią šviesą dekite tuomet, kai vaikas aiškiai parodo, jog nori bendrauti su kitais vaikais.
Būtino išsiskyrimo taisyklės
Jei mama priversta grįžti į darbą, dar kartą nepamirškite paskaičiuoti žalos ir naudos. Ar tikrai, sumokėjus auklei ar darželiui bei atmetus važiavimo į darbą išlaidas, liks daug daugiau nei vaikelio išgyvenamas nesaugumas ir skausmas. Būtent tokiu principu aš vadovaujuosi, kai renkuosi darbus. Nes kitaip žala visuomet bus didesnė nei nauda.
Jei jau nusprendėte palikti vaiką kitiems žmonėms, būtinai sudarykite sąlygas ir vaikui, ir tam kitam suaugusiajam susidraugauti. Kiekvienam vaikui reikia skirtingo laiko priprasti prie svetimo žmogaus. Pasilikę rezerve dvi savaites tikrai niekada nepralošite. Jei po kurio laiko vaikas į išsiskyrimą ir jūsų sugrįžimą reaguoja adekvačiai, vadinasi mažius prisitaikė. Būkite dėkingi jam už tai.
Kai man kartą teko važiuoti į Lietuvos gilumą dirbti, pažįstama pasisiūlė pažiūrėti mano dar dvejų metų neturintį vaiką. Aš padėkojau ir atsisakiau. Pažįstama liko nesupratusi: nejau manai, kad negalėsiu pasirūpinti tavo vaiku? Tokį klausimą kelia daugumą suaugusiųjų. Retas kuris susimąsto apie vaiką: ar jis pasiruošęs bus likti su vienu ar kitu žmogumi ilgesniam laikui? O būtent apie vaiką, o ne apie suaugusįjį, turime mąstyti, kai vaikeliui gresia išsiskyrimas su mama.
Jei vaikas laiką be mamos praleis savo namuose, tai jam labiau pasisekė. Priešingu atveju vaikui reikia įduoti jo mėgstamus žaislus, patalėlius ir kitus jo vaikystės atributus.
Darželio dienos pabaigos stebuklai
Mamos konsultacijų metu guodžiasi, kad jų vedami vaikai į darželį ir jų pasiimami vaikai iš darželio demonstruoja visai kitokį elgesį nei prie tėčių. Mamos, ramiai! Pasiaiškinkime visa tai išsiskyrimo kontekste. Vaikas išsiverkia mamai, nes jis su ja labai stipriai emociškai susijęs. Ir išsiskirti su mama yra sudėtingiau nei su tėčiu. Vėl gi dėl to unikalaus ryšio. Taigi... Užsikimškite ausis, kai darželio auklėtojos dienos pabaigoje jūsų verkiančius mažylius vadina aktoriais. Vaiko ašaros po dienos, praleistos darželyje, yra išsiskyrimo sielvarto išverkimas ir glaudaus ryšio su mama įrodymas. Štai kodėl daug mažylių neverkia, kai jų pasiimti ateina tėčiai.
Mano mamystės patirtis
Esu tikra, kad anksčiau mano aprašytas normalus elgesys su kūdikiu, labai prisidėjo prie mano sūnaus saugumo formavimosi, leido jam ugdyti savo savarankiškumą, leido ir leidžia jam atsiskirti nuo manęs tokiu ritmu, kaip tik jis gali greičiausiai. Kai tik mano sūnus suvokė, jog mano išėjimas iš namų žiemą užkurti mašinos nekelia jam grėsmės, jis tokį išsiskyrimą priimdavo tolerantiškai. Iki to supratimo aš niekada nereikalaudavau iš vaiko neįmanomo: rengdavau visus žieminius rūbus ir eidavome kartu. Dabar mano sūnus puikiai žino, kad po dienos ar pusdienio su aukle, ateisiu aš ir praleisiu su juo tiek laiko, kiek jam reikia. Mano sūnus visuomet būna manęs išsiilgęs, džiaugiasi, krykštauja, bėgioja po auklės namus. Savo pasiilgimą parodo elgesiu, kai nenori rengtis ir nenori niekur važiuoti. Jis tiesiog nori ramiai būti su manimi. Ir nesvarbu, kad mūsų auklei tai atrodo kaip kaprizai. Svarbu mes su sūnum viską suprantam taip, kaip reikia. Aš skubu praleisti su savo mažyliu kuo daugiau laiko. Aš skaičiuoju darbo dienas ir laukiu savo nepakartojamų laisvadienių. Ir labai nenoriai vežu jį pirmadienį pas auklę. Nes manau, kad manęs mano mažajam sūnui dabar reikia labiausiai. Esu įsitikinusi, kad patirdama kuo daugiau įvairiausių įspūdžių su savo mažuoju vaikeliu aš savo mamystę paversiu nepakartojama džiaugsminga patirtimi. Išgyvenimai taps malonūs ir juos būtinai norėsis pakartoti dar. Kai ateis laikas.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)