Apie grasinimus vaikams...

Ar susimąstome, kiek grasinimų per dieną išgirsta mūsų vaikai?

Tikrai ne vieną... ir net ne du...

Ar susimąstome, kada jiems grasiname?

Kai vaikai darosi mums nepatogūs, kai vaiko elgesys pareikalauja iš mūsų kitokio mūsų elgesio, kai mes pavargę, kai pikti....

Ar susimastome, kodėl jiems grasiname?

Kažkas seniai seniai mums parodė, kad įbauginti - tai labai lengvas būdas priversti paklusti. To mokė darželiai, to mokė mokyklos. Džiugu, kad ne visi pedagogai to mokė. Buvo tokių, kurie gerbė laisvą augančią vaiko asmenybę. Dabartiniai vaikai labai priešinasi tokiam absurdiškam elgesiui su jais.

Šiandien parduotuvėje jauna mamytė savo mažulei dvejų metų dukrelei pagrasino ne juokais:
-Kur gi tu nuėjai, oi paliksiu tave vieną čia, tai žinosi.

Mergytė tyrinėjo daržovių lentynas, o susidomėjusi spalvotais limonadų buteliais, nupėdino prie jų. Nieko blogo mamai ir sau mažas vaikas nenori. Jis tik domisi išoriniu pasauliu. Nesuvokia grėsmės, atsitolinus nuo mamos. Labai dažnai tos grėsmės ir nėra. Kas gi nutiks vaikui per 5 žingsnius nuo mamos parduotuvėje? Aišku, mama turėtų turėti akis, rankas ir blaivų protą. Nebauginkime vaikų grėsmingu išoriniu pasauliu. Jie spės patirti jo neteisybes.

Juk mamos atsakomybėje prižiūrėti mažą vaiką parduotuvėje. Žinoma, lengviau liepti vaikui niekur neiti. Pasisekė Jums, jei Jūsų vaikas paklusnus. Ir nepasisekė, nes paklusti gali bet kam.

Tačiau ar vaikui pasisekė? Kada jau draudimo nereikės? Kai vienas į parduotuvę vaikščios? O kaip atkabinsite nuo savo sijono tą vaiką, kurį ištisus pirmus jo gyvenimo metus "pririšinėjote" prie savęs?

Ar susimąstome, kaip jaučiasi vaikas, kai jam garsiai pasakomi žodžiai apie jo palikimą??? Negalvokite, kad maži vaikai, negalėdami nieko pasakyti, nieko nejaučia. Vaikai jausti ir mąstyti pradeda daug anksčiau nei kalbėti.

Daug tėvų grasina vaikams juos atiduoti policininkams, jei šie neklauso.

Nejau esate tokie silpni, kad Jums reikia policijos pagalbos? Kaip tapsite autoritetais savo vaikams, jiems grasindami?

Rūpinkimės savo vaikais, mylėkime juos.

NET NEABEJOJU, KAD PAMETĘ VAIKĄ PARDUOTUVĖJE GALĖTUMĖTE PRAŽILTI IŠ NERIMO IR PERGYVENIMO. O PAGALVOJĘ, KAD JŪSŲ VAIKAS ATSIDŪRĖ SVETIMŲ ŽMONIŲ RANKOSE IR PLAUKUS NUSIRAUTUMĖTE IŠ SKAUSMO NUO GALVOS.

PRAŠAU, IŠGIRSKITE, KĄ SAKOTE SAVO VAIKAMS. TAI PAPRASTA. REIKIA TIK KLAUSYTIS SAVĘS. IR NETAUKŠTI NIEKŲ. JEI NEŽINOTE, KĄ PASAKYTI, TYLĖKITE.

Juk taip paprasta prieiti prie mažylio, besidominčio prekėmis parduotuvėje ir papasakoti, ką jis mato. Paėmus už rankos nuvesti ten, kur Jūs kažką perkate.

Nedarykite savo gyvenimo tokio patogaus savo vaiko sąskaita.

Prašau, negrasinkite savo vaikams. Jiems reikia stiprių, savimi pasitikinčių, juos globojančių ir visada juos palaikančių bei juos saugojančių tėvų.



Darnos ir santarvės visų mūsų liežuviams,
Ramunė

Laimingų vaikų šalyje jau 70 skaitytojų

Atraskime savo ir mūsų vaikų ramybės oazes mus supančiame pasaulyje

Džiaugiuosi, kad LAIMINGŲ VAIKŲ ŠALIS turi jau 70 skaitytojų.

Ačiū, kad skaitote.

Vadinasi, mąstote apie save, apie artimą, apie savo ir kito vaiką.

Vadinasi, norite kažką pakeisti Gėrio link.

Vadinasi, nebenorite kovoti su vaikais, o siekiate juos laisvai mylėti.

Atminkime - nėra vieno pavyzdingo mamystės ar tėvystės kelio.

Kiekvienas esame laisvas kurti savąjį.

Nesmerkime, kas gyvena kitaip nei mes. Gal jie nežino to, ką žinome mes.

Nepuškuokime kaip garvežiai senais bėgiais. Mokykimės keisti pasaulį nuo savęs.



Apsupta margaspalvių drugelių,
Ramunė

Eguru.lt pristato naują rubriką apie šeimą

Sveiki, su dideliu džiaugsmu visiems pristatau naują rubriką eguru.lt apie šeimą :)

Žiūrėkite, žaiskite, mokykitės. Taip pat lauksiu pasiūlymų, kokiomis temomis norėtumėte video.

Apie kūdikių gestų kalbą skaitykite ir žiūrėkite:

http://kalbarankele.blogspot.com

Apie mažylių smulkiosios motorikos lavinimą skaitykite ir žiūrėkite:

http://namuvaikas.blogspot.com



www.eguru.lt


Žaidžianti Ramunė

Ausies tempimas dar trejų neturinčiam vaikui nieko bendro neturi su disciplina ar auklėjimu

2 metų su trupučiu pyplys bėgioja audringai po kaimo parduotuvę. Tuo metu mama kažką perka. Keletą kartų sudraudžia vaiką, kad nebėgiotų. Po keletos kartų, vaiko elgesiui nesiliovus, prieina ir įniršusi griebia berniukui už ausies. Dar vieno berniuko ir kitų suaugusiųjų akivaizdoje.

Ketinau parašyti, ką galima daryti vietoj ausies tempimo. Ketinau parašyti, kaip gali jaustis mažiukas berniukas, kai jam va šitaip... Bet dabar jau beveik trečia nakties.... Svarbiausia, kad pasakiau tai mamai, kad tempdama už ausies savo vaikui, jį muša, tyčiojasi ir rodo netinkamą elgesio pavyzdį. Išgirdau atsakymą, kad galvijų kitaip neišauklėsi, tik šitaip...

ne visai į tema, bet prisiminiau seniai skaitytą mūsų mylimo Erlicko eilėraštį. Esu pasidėjusi jį prie darbo popierių, kad neužsimanyčiau moralizuoti svetimo vaiko už žiauriai netinkamą elgesį... Mat tas vaikas neaišku iš kur atkeliavo...Eilėraštis pasakys daugiau...

JUOZAS ERLICKAS

APSILANKYMAS PAS SERGANTĮ DRAUGĄ

-Kur šį vakar tavo tėtis?
-Pas kaimyną. Pas kaimyną.
-Ką ten veikia tavo tėtis?
-Geria vyną. Geria vyną.

-Ką parėjęs jis darys?
-Iš namų mane varys.
Atsives čionai draugų -
Neparuošiu pamokų...

-Ką gi, ką gi tau daryti?
Ar mama užtart negali?
-Kad mama mane paliko,
Išvažiavo į Uralą...

-Gal turi tu kokį dėdę,
Gal yra kokia teta?
-Dėdė uždarytas sėdi-
Kombinavo kažin ką...

-Kur tu eisi išvarytas?
-Gal įlįsiu į garažą...
-bet kodėl jis elgias šitaip?
-Nežinau, esu dar mažas...

-Gert nesveiki, žmonės kalba-
Ar negirdi tavo tėtis?
-Nežinau, man skauda galvą
Ir bijau aš klausinėti...

Gal kol grįš, pažiūrim kiną?
-Televizorius parduotas.
-Gal išsikepam kiaušinį?
-Kad pas mus nėra nė duonos...

-Bėgam gal pažaist į gatvę
Ar į mišką? Šitoks oras!
-Kad suplyšę mano batai,
Ir aš baisiai miego noriu...

-Na, tai gą gi mudu darom?
-Nežinau aš, ką daryti...
-Ar tik vakarais jie geria?
-Ne, tėvelis iš pat ryto...

-Kad rytais, esu girdėjęs,
Šito nepardavinėja...
-Bet atgūrins dėdė Jonas -
Atsineš odekolono...

-Kaip gyvensi, kur tu dėsies?
-Aš girdėjau kalbant žmones,
Kad išveš greit mano tėtį,-
Gal tada išsimiegosiu...

Ir aš tikiuosi ramaus miego savo svirpiančiame Rūgpienių kaime....Oi, ne.... Einu žvaigždžių žiūrėti. Virš namo kabo Didysis samtis :) berods taip vaikystėje vadindavau :)

Nelikime abejingi svetimų vaikų smurtui

Ką tik gavau Giedriaus laiškutį. Jo komentro nepriėmė mano tinklaraštis, bet būtinai jį turiu išrašyti, didelėm pajuodintom raidėm. Kad pati skaityčiau daug kartų ir kad kiti skaitytų daug kartų.

Giedrius rašo:

"Mama neapsikentusi vaiko rėkimo šaukia: "ar tu užsičiaupsi kada nors , ar ne?" Ir trenkia savo mažylei su delnu per kojytę.

[...]

Kartais prie tokių pasimetusių tėvų norėdavau prieiti ir kažkaip juos nuraminti."

Įdomu kodėl neprieidavote?

Mano manymu kito suaugusio žmogaus mandagus, bet nedviprasmiškas, įsikišimas tokiu atveju gali pakeisti vaiko gyvenimą. Nedaug šansų, kad po trumpo pokalbio ką nors suprastų tėvai, tačiau vaikas suprastų du labai svarbius dalykus:

1) kad jo emocijos, kylančios patiriant tėvų smurtą, yra teisingos - kad ir kiti žmonės mano, kad toks tėvų elgesys yra žiaurus ir amoralus;
2) kad gyvenimas nėra beviltiškas, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems rūpi ir kurie nėra abejingi neteisybei.

Tokia patirtis gali padėti išgyventi vaikui iki pilnametystės išlaikant bent dalelę true self, ir paskui, suaugus, rasti jėgų racionaliai įvertinti savo tėvų elgesį ir nutraukti karta iš kartos perduodamą smurto ciklą, nebeperduodant jo savo vaikams.

Giedriaus žodžiai - kaip spyris man į minkštą vietą. Gerąja prasme. Bet šiuos žodžius man labai reikėjo gauti, perskaityti ir suvirškinti. Nes tai - drąsos injekcija mano sparnams. Man tikrai vienodai šviečia, ką pasakytų tokioje situacijoje susinervinusi mama. Bet gal mano pasakymas kažką pakeistų. Daug tėvų smurtauja iš nežinojimo apie smurto žalą. O ne todėl, kad nekenčia savo vaikų. O vaikai, kurie mato, jog yra žmonių, neabejingų jų skausmui ar neteisingam elgesiui su jais - taip pat augins sparnus sau.

Linkiu sau drąsos ir atkaklumo. Keisti pasaulį reikia pradėti nuo savęs.

Nelikime abejingi kitų vaikų skausmui




P.S. norėčiau sugrąžinti laiką atgal, bet... žinau, kad dar yra ateitis... nors to, ko nepadariau, gailiuosi :(

Pasirūpinkime savo vaikų šviesiais vaikystės prisiminimais

Pagaliau ir aš išsiruošiau pailsėti. Prie Baltijos jūros, nuostabiame kempinge, prie pat jūros Šventojoje.

Sau pasižadėjau, kad ilsinsiu ir sielą, ir smegenis.

Beveik pavyko.

Džiaugiausi, kai mano vaikas atrado sau naują pasaulį: su begaline smėlio dėže, su didele ošiančia jūra, su didelėmis valgyklos spurgomis, su daug nepažįstamų tetų, dėdžių ir vaikučių. Alsavau jo įspūdžiais, buvau tolerantiška jo nenorui maudytis šaltame vandenyje, mėgavausi jo juoku, prisiminiau savo vaikystės dienas prie jūros, statėm kartu pilis, mokėmės viešos vietos elgesio niuansų. Aš tiesiog kaifavau nuo galimybės niekur neskubėti ir tik ilsėtis su savo vaiku.

Tačiau labai dažnai sielą skaudėdavo. Kodėl? Ji matė daug mamyčių ir tėčių, kurie mušdavo vaikus. Ji girdėjo daug mamyčių ir tėčių, kurie barėsi, rėkavo, pyko ant vaikų ir jiems visaip grasino. Susidarė įspūdis, kad pastarieji vaikučiai tiesiog kažkaip trukdė savo tėvams patenkinti poreikius. Trukdė ilsėtis prie jūros. Nenuostabu, kad mažieji stebuklėliai visaip bandydavo priminti apie save...

Kad negalvotumėt, jog aš iš marso, aprašysiu, kaip ilsėjausi aš su vaiku. Rytinis atsikėlimas trukdavo ilgėliau: su pasigulėjimu lovoje, su pasiniurkymu, su knygutės pasižiūrėjimu. Tik išlipus iš lovos stengiausi kuo greičiau ką nors organizuoti pusryčiams, kad sūnui nereikėtų nieko neveikti. Ko tik mažyliai neprisigalvoja iš nuobodulio. Svarbiausia man - rytinė kava. Sūnus tuo metu bėginėdavo po aikštelę, sveikindavosi su kaimynais, kartais nepatenkintas kažko reikalaudavo, kažko norėdavo. Nesigilindavau į tas situacijas. Supratau, kad naujoje vietoje jam viskas yra kitaip. Mintyse melsdavausi, kad tik nerėktų garsiai ilgai, nes... ką gi žmonės pasakys... Buvo rytų, kad verkdavo ilgai, bet nesuprasdavau, kodėl... Net nesuprasdavau, kas jam netinka... Po keleto dienų berniukas apsiprato, jautėsi gerai. Vėl grįžo į save... Supratau, kad tai buvo prisitaikymo naujoje aplinkoje pasekmės. Po lengvų pusryčių saulė jau taip plieksdavo, kad pasiėmus smėlio ir vandens amuniciją eidavome prie jūros. Turėjome gražų ritualą: klausytis, ar jau girdime jūros ošimą ar ne. Kartais išgirsdavau pirma aš, kartais sūnus. Tik išvydę jūrą, pasisveikindavome su ja. Turėjome savo vietą prie jūros kranto. Turėjome savo barą - palapinę, kurioje pirkdavome ledų. Po keleto valandų eidavome pietauti. Į tą pačią valgyklą, nutolusią nuo laikinų mūsų namučių per gerą kilometrą. Sūnus išsirinkdavo ten sau maistą, stalą. Bėginėdavo po medinę terasą. Po sočių pietų kelias iki pietų miego lovos prailgdavo, nes... Labai jau daug pagundų pakeliui: tai traukinukai - karuselės, tai parduodamos mašinytės parduotuvėse. Smalsios mažos akytės viską nori pažiūrėti, berniuko ambicijos nori visas mašinytes turėti. Kai sūnus susidomėjęs žiūrėdavo, pasakodavau jam, kas vyksta, stovėdavau kartu šalia. Žiūrėti - galima. Keletą kartų net į parduotuves užėjome mašinyčių pažiūrėti. Jei žiūrėjimas pavirsdavo į begalinį procesą (arba į tą, kuris man būdavo nepakeliamas), tekdavo paimti savo sūnų už rankos ir išsivesti. Į protesto akcijas reagavau ramiai. Labiau baisu būdavo, kai nepažįstamos tetutės - močiutės norėdavo imti mano vaiką už rankos ir vestis, nes... "Oi, neklausai mamos, tai aš tave pasiimsiu" Ačiū tetoms. Būdavo apie ką su vaiku pašnekėti ir nuo mašinyčių prie rimtesnių pokalbių pereiti. Po kiekvienos tokios neišmintingos svetimų reakcijos sakydavau vaikui: "sūnau, niekas tavęs niekur napaims, kartais žmonės nežino, ką sako." Tekdavo po sočių pietų ir karštos saulės vonių savo didžiulį vaiką ir panešti. Bet... Kelios dienos - ir poilsis prie jūros įgavo vaikui įprastą ir saugų ritmą. Ypač mėgavausi popietiniu sūnaus miegu. Ant žolytės, pavėsyje. Kokias tris valandas. O aš skaitydavau. Po miego eidavome dar prie jūros. Vakarienė jau kempingo aikštelėje. Prieš ją - žaidimas kempingo smėlio dėžėje, bėgiojimas su vaikais, futbolo žiūrėjimas, futbolo žaidimas. Po vakarienės - filmukų žiūrėjimas. Naktinis miegas būdavo saldus, ramus ir ilgas.

Supratau, kad mano vaikui reikia pakankamai daug laiko apsiprasti kitoje vietoje. Buvau jautri jo nuotaikų pasikeitimams, nes aš žinau, koks iš tiesų yra mano vaikas, kai jam viskas gerai.

Supratau, kad tam tikrų dalykų kartojimas net atostogų metu - mano vaikui tik į naudą. Pvz. valgymas ten pat, tas pats jūros krantas su tais pačiais vaikais, vakarinis filmuko žiūrėjimas. Tam tikri ritualai sukuria tam tikrą sistemą, kuri padaro mažam vaikui pasaulį saugesnį. Ypač, jei jis ne namuose.

Supratau, kad daug naujovių mažam vaikui - tiesiog per daug. Tai kelia jam diskomfortą. Todėl net neturėjau lūkesčių daug pamatyti, daug pasižiūrėti, pavalgyti įvairiose kavinėse ir t.t. ir pan. Tą galėsiu padaryti, kai sūnus bus šiek tiek vyresnis.

Supratau, kad mano sūnui labiau patinka pabūti ilgesnį laiką vienoje vietoje nei dažnai keisti dislokacijos vietą. Plaunant indus bandydavau jį sudominti pvz. šiukšlių išmetimu į nerealią šiukšlių dėžę su pedalu. Nesiųsdavau rytais jo į smėlio dėžę, kurią jis labai nenoriai palikdavo. Mat rytais eidavome prie jūros. Tačiau prieš vakarienę jis turėdavo pakankamai laiko pasibūti ten.

Supratau, kad kurį laiką atostogos prie jūros turėtų vykti toje pačioje vietoje, nes sūnui daug kas jau bus pažįstama, vadinasi, apsipratimo laikas bus trumpesnis, saugumo jausmas atsiras greičiau.

Džiaugiausi galimybe geriau pažinti savo vaiką. Neerzinau jo, paisiau jo amžiaus, jautrumo svetimai aplinkai. Nenorėjau ištaigingos vakarienės žvakių šviesoje, romantiškų pasivaikščiojimų pajūriu po saulėlydžio, nereikalavau iš sūnaus nieko, ko jis man negali duoti. Tai būtų našta mano mažam vaikui. Priderinau poilsį prie jo amžiaus, individualių savybių. Tikiu, kad sūnui augant, poilsis kartu su juo bus vis kitoks ir kitoks. Linkiu sau jautrumo atpažinti pasikeitimus augančio vaiko asmenybėje. Esu dėkinga savo sūnui, kad jis moko mane juo daugiau pasitikėti. Esu dėkinga savo sūnui už nuostabią draugiją. Man buvo gera su juo prie jūros. Jam su manimi - taip pat. Mes - šauni komanda. Mes pailsėjome puikiai.


Linkiu gero poilsio su Jūsų vaikais ir Jums.

Nepaverskite atostogų su vaikais į košmarą.

Dar ir dabar prieš akis stovi vaizdas: jauna simpatiška mamytė išeina iš viešbučio su rėkiančia ir verkiančia gražuole 2 metų mažyle. Abi eina link mašinos, kurioje laukia susirūstinęs tėtis ir kažką piktai gestikuliuoja. Mama neapsikentusi vaiko rėkimo šaukia: "ar tu užsičiaupsi kada nors , ar ne?" Ir trenkia savo mažylei su delnu per kojytę. Mažoji įsiverkia dar labiau. Kam iš tos šeimos gali būti šaunios atostogos, kai vaikas patiria smurtą? Kam gali patikti išvyka kažkur, kai jos pradžia tokia tragiška?

Kartais prie tokių pasimetusių tėvų norėdavau prieiti ir kažkaip juos nuraminti. Kad pagaliau pažvelgtų į savo stebuklus su meile. Be reikalavimo būti patogiais. Kad pagaliau atsipeikėtų, ką daro. Kad pagaliau sustabdytų tą kadrą, kurio metu savo brangiausiems žmonėms suteikia skausmo. Kojos perštėjimas liausis. O įspūdis apie atostogas prie jūros išliks dar ilgam. Įspūdis apie susinervinusią, bejėgę, savęs nekontroliuojančią mamą - taip pat ilgam...

Pasirūpinkime šviesiais mūsų vaikų vaikystės prisiminimais.


Su meile, Ramunė
(vieno berniuko gražių vaikystės prisiminimų kūrimo fėja, dar intensyviai besimokanti šio meno)