Sveiki,
darbai vis neleidžia išrašyti savo minčių po konferencijos ir po stebuklingų man šv. Velykų.
Bet...
Vis džiaugiuosi Alberto Piličiausko mintimis, žodžiais ir darbais.
Meilė - nerūdija.
Mūsų jau 149 :)
Kiekvienas turime kažkokią ugdymo įstaigą, o gal ir ne vieną.
Turime jos vadovą.
Turime jos mokytojus, auklėtojus.
Pasidalinkime Meile.
Pastiprinkime juos.
Dėl visų mūsų vaikų.
Kviečiu atspausdinti gerbiamo ir mylimo Alberto Piličiausko kreipimąsi Mokyklų Vadovams,
pakabinti jį Mokytojų kambaryje ir įteikti atskirai ugdymo įstaigos Vadovui.
Kaip neabejingumo ir palaikymo išraišką.
Albertas Piličiauskas
MOKYKLŲ VADOVAS –
ŠVIETIMO REFORMOS GARANTAS
Gerb. Kolege,
gegužės mėnesio mintis ir nuoširdžiausius jausmus adresuoju Tau, formalaus ar neformalaus, ikimokyklinio ar bendrojo ugdymo institucijos Vadove. Kreipiuosi todėl, kad be Tavo pagalbos – esu įsitikinęs! - švietimo reforma ir toliau buksuos, palydima pačių nemaloniausių epitetų: „švietimo krachas“, „amoralumo smegduobė“, „žvėrėjanti mokykla ir visuomenė“...
Kodėl tokios didelės viltys - o drauge ir atsakomybė! - deleguojama Tavosioms pareigoms ir Asmenybei? – Atsakymas labai paprastas: švietimo reformos esmė, jos būtinybė ir pagrindinė siekiamybė buvo ir tebėra NAUJOS KOKYBĖS ŽMOGAUS, bet ne kažkokių naujoviškų žinių, gebėjimų ar įgūdžių (čia nekalbu apie kompiuterines technologijas, kaip neišvengiamą laiko dvasios palydovą) puoselėjimas. Juk Pitagoro teorema, vandens cheminė formulė ar Niutono dėsniai išliko tie patys, kokius ugdytiniams aiškindavome ir sovietmečio mokyklose... Švietimo reformos strateginiai tikslai (beje, labai konkrečiai ir aiškiai išdėstyti Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose, Išsilavinimo standartuose, Švietimo koncepcijoje, Švietimo įstatyme...) savo esme buvo ir yra orientuoti žmogiškųjų vertybių kaitai. Kokiai? – Netolimoje praeityje vyravusį chronišką įtarinėjimą, klasinio priešo paieškas, autoritarinius santykius, žeminantį viršininko požiūrį į pavaldinį ar net neapykantą pastarajam etc. mes, demokratinės valstybės piliečių ugdytojai, privalėjome – ir dabar privalome!- keisti į civilizuotų kraštų visuomenėms būdingą Pagarbą ir Meilę Žmogui, Toleranciją jo įsitikinimams (odos spalvai, akių formai, kitokiam gyvenimo būdui...), Altruistinę pagalbą nesėkmės ištiktajam ir t.t. Deja, demokratiškumo vaisių ilgesys kol kas vis dar primena žinomą horizonto fenomeną: prie jo artėjame, o jis vis tolsta...
Čia norėčiau sušvelninti ir amortizuoti gerb. Skaitytojo kontrargumentus, kurie nukreipia mus į TV ekranus, kuriuose neretai matome faktus, liudijančius dažno mūsų emigranto fizines ir moralines kančias užsienio darbdavių valdose... Atseit, ir „ten“ demokratija pilna pūliuojančių žaizdų... Sutinku. (Bet juk sakoma: iš visų blogybių demokratija yra geriausia...) Tačiau nepamirškime fakto, kad į užsienio klondaikus daugiausia išvyko tie mūsų piliečiai, kuriuos vedė pagrindinis tikslas – ieškoti ne sektinų dvasinės atgaivos ar humanistinių vertybių pavyzdžių, o kuo greičiau praturtėti – pasigauti aukso veršį ir jį nuolankiai garbinti... Akivaizdu,- bent jau labai tikėtina, kad tokių vertybių paieškos juos natūraliai nukreipė pas atitinkamų galvijų fermerius, t.y. abejotinų vertybių tiražuotojus. (Kaip sakoma, „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino...“) Todėl belieka tik apgailestauti dėl jų nesėkmingo pasirinkimo... O dabar grįžkime prie pagrindinės šio mėnesio siekiamybės – ugdymo institucijos vadovo reikšmės, t.y. jo milžiniškos įtakos, lemiančios švietimo reformos strateginių nuostatų įgyvendinimą.
Kaip žinia, jau senovėje buvo sakoma: „Verba docent, exempla trahunt“ – žodžiai moko, pavyzdžiai (pa)traukia. Taigi, esu giliai įsitikinęs, jog kiekvienai šių dienų ugdymo institucijai reikia bent vieno sektino pavyzdžio, kuris teiktų pradinį impulsą visos bendruomenės vertybinių (= švietimo reformos!) nuostatų kaitai. Ir, suprantama, būtų optimalu, kad šiuo sektinu humaniškumo idealu taptų institucijos vadovas. Kitais žodžiais, mokyklų bendruomenės turėtų tapti liudininkais, kaip „bjaurusis ančiukas“ (pavyzdžiui, „direktorius karaliukas“) tampa gražuole gulbe – Vadovu Humanistu, visą savo profesinę – vadybinę ir ugdomąją veiklą grindžiantis Pedagoginiu dvasingumu – nesavanaudiška meile kiekvienam bendruomenės nariui, ją (Meilę) derindamas su Išmintingu reiklumu (žr.: Apsispręskime dėl ugdymo principų //PAPA-15). Tikėtina, kad ši nesavanaudiškos Meilės ir Išmintingo reiklumo dermė natūraliai ragintų keistis ir kitus bendruomenės narius – vaduotis iš autoritarizmo liūno, drauge skleidžiant Pedagoginio dvasingumo skėtį...
Kodėl drįstu reikšti tokias asmenines ir švietimo reformos viltis?- Skaitlingi pastarųjų mėnesių vizitai į bendrojo ugdymo institucijas, dalykiniai susitikimai su jų vadovais ir bendruomenių nariais akivaizdžiai liudija, kad tokių sektinų pavyzdžių, ačiū Dievui, turime ne vieną ir ne du... (Gal būt, tokių mokyklų/gimnazijų bendruomenės ir jaučia poreikį organizuoti seminarus, anali-zuojančius žmogiškųjų vertybių sklaidos optimizavimą? - žr.: PAPA-26; PAPA-27; PAPA-28). Ką norėčiau patarti Vadovui, nuoširdžiai siekiančiam jo vadovaujamos bendruomenės narių santykių humanizavimo?
Pirmiausia norėčiau rekomenduoti „estetiškai ir teisiškai“ apiforminti savo darbo kabinetą: jame apsilankęs bendruomenės narys ar interesantas galėtų nesunkiai suvokti šeimininko vertybinį credo. Pastarąjį geriausiai galėtų liudyti kuklūs, tačiau prasmingai turiningi nedidelių plakatų tekstai. Pavyzdžiui, Vadovo ištikimybę Pedagoginiam dvasingumui galėtų atspindėti tokia mintis: „Jeigu nori jaustis laimingas, išmok mylėti žmones“... Išmintingą Vadovo reiklumą liudytų specialiai parinkti atitinkami Švietimo įstatymo straipsniai. Pavyzdžiui, ant vienos kabineto sienos kabantis plakatėlis, kuriame išrašytos 46 str. nuostatos, liudija esmines Mokinio (m) teises ir pareigas; pasisukę į kitą sieną, skaitome 47 str. turinį, reglamentuojantį mokinio Tėvų (T) teisines galimybes ir atsakomybę; pasižvalgę aptinkame ir 49 str. turinį, įpareigojantį Mokytoją (M) ir drauge garantuojantį jam saugias darbo sąlygas... Kabineto šeimininkas nepamiršta ir 61 str., kuriame užfiksuota mokyklos vadovo (D) atsakomybė..
Suprantama, galima apseiti ir be šių „vaizdinių priemonių“: svarbu, kad Vadovo noras neutralizuoti konfliktinę situaciją būtų grindžiamas nuoširdžia meile ir pagarba bei išmintingu – civilizuotu reiklumu visiems konfliktinės situacijos dalyviams. Ši vertybinė nuostata svarbi ne tik „krizės“ atveju: Pedagoginis dvasingumas – mokyklos vadovo gyvenimo būdas, jo kasdienės būties išskirtinis požymis, nes jis – DIREKTORIUS – humanistas,- švyturys, nuolat skleidžiantis meilę ir liudijantis išmintingą reiklumą kiekvienam bendruomenės nariui. Būtent čia ir turėtų prasidėti švietimo reforma, tarp kurios strateginių dokumentų, tiesa, nesurasime tokio reikalavimo Vadovo asmenybei, bet jis – esminis: „tarybinio direktoriaus gebėjimą ieškoti blato, t.y. pramušti pinigų, sukombinuoti dažų, linoleumo ar lentų, turi pakeisti pedagoginis dvasingumas“. Vargas tam vadovui, kuris tarp strateginių švietimo kaitos dokumentų panašaus turinio eilučių neįžvelgia... Vargas ir jo vadovaujamai mokyklos bendruomenei, mikrorajonui, visuomenei...
Tačiau grįžkime į mūsų Vadovo kabinetą (kuriame jo šeimininkas netrukus laikys egzaminą...). Konfliktinė situacija šį kartą tiesiogiai liečia mokinį ir dalyko mokytoją, tačiau sėkmingesniam jos neutralizavimui Direktorius pasikvietė ir mokinio tėtį... Dalyviai, besižvalgydami kabineto erdvėje, jau spėjo perskaityti ir sužinojo Šeimininko požiūrį į Laimę ir jos prielaidą – Meilę... Subtili detalė: garbūs svečiai „atsitiktinai“ susodinami taip, kad kiekvienam jų prieš akis kabėtų konkrečiai jį liečiantis Švietimo įstatymo straipsnis...
Didelė tikimybė, kad Meilės ir Išmintingo reiklumo (beje, ne tik kitam konfliktinės situacijos dalyviui, bet ir pačiam sau...) kontekste Vadovui tikrai turėtų pavykti civilizuotas problemos sprendimas... Pagaliau, tikėtina, gali paaiškėti, kad tai net ne jokia konfliktinė situacija, o paprasčiausias nesusipratimas... Ir užtikrinu: didžiausią įtaką aiškinantis šį nesusipratimą turėjo ne iškabinti teisinio dokumento straipsniai, o pokalbio metu vyravusi dvasia („Jeigu nori jaustis laimingas, išmok mylėti žmones“...)
Ir dar norėčiau atkreipti gerb. Skaitytojo dėmesį į vieną detalę: ypatingai reikšmingas šiuo atveju turėtų būti rezonansas, kurį sukels neįprastas situacijos neutralizavimas. Juk „konflikto“ dalyviai įgijo neįkainojamą patirtį kitų panašių situacijų atvejais; mokyklos vadovas įgavo didesnį pasitikėjimą savo galimybėmis ir gebėjimais skleisti humanistinio bendravimo įgūdžius; šoką patyrė autoritarizmo bacilos, pražūtingai veikiančios gležnus mūsų demokratijos daigelius; pradėjo rastis sąmoningas piliečio požiūris į naują gyvenimo būdą...
Jeigu panaši dvasia vyrautų taip pat ir mokyklos direkciniuose posėdžiuose, trimestro rezultatų aptarimuose, susitikimuose su mokinių tėvais, tai:
pagaliau suvoktume, jog baimė, netolimoje praeityje buvusi nuolatinė mūsų būties palydovė, demokratinėje valstybėje (kai jos nariai žino savo neliečiamas teises, tik vis dar neįsisąmonina ... pareigų...) yra pati blogiausia konfliktinių situacijų sprendimo priemonė;
galėtume pagrįstai tarti – „Direktoriau, Tu esi ne tik savosios mokyklos logotipas, bet taip pat švietimo reformos Viltis, Rankos ir Garantas!“
Na, o tada, prasidėjus tikrajai švietimo reformai, galėtume kreiptis ir į kiekvieną mokytoją: Mielas Kolega, Tu esi mokyklos vadovo moralinis atvaizdas klasėje...
Palinkėkime vieni kitiems kol kas mums neįprastos Dvasingumo sėjos ir stropiai saugokime naujus daigus nuo tradicinių gegužės šalnų. Juk tai pirmieji HUMANIZMO vertybių sklaidos bandymai! Ir, svarbiausia, be jokių finansinių išlaidų...
...Nuoširdžiai
...Albertas
...2008 m. gegužės 1 d.
