Neieškokime kaltų, o būkime sąmoningi

Psichologė Ramunė Želionienė

http://vaikopasaulis.blogspot.com

Įvykis, kai vaikų darželio auklėtoja mergaitę atidavė nepažįstamam žmogui, suneramino tėvus, atsakingų institucijų atstovus ir ugdymo įstaigų darbuotojus. Bendra tendencija, stebima šios situacijos aptarime – kaltų paieška.

Nemaloni ir kelianti grėsmę vaikui situacija jau įvyko. Turime sugebėti priimti informaciją ir padaryti tinkamas išvadas, kad galėtume ateityje padėti tėvams, vaikams ir ugdytojams panašių situacijų išvengti.

Pagal visas formalias taisykles, vaikai darželyje atiduodami tik tėvams ar globėjams bei kitiems asmenims, kuriuos raštu nurodo tėvai. Visuose vaikų darželiuose tokia vaikų atsiėmimo tvarka yra išrašyta. Įvykis Kauno darželyje mums visiems parodo, kad ši formali taisyklė realiai negalioja. Iliuziška manyti, kad šioje situacijoje taip pasielgusi auklėtoja – vienintelė. Daug auklėtojų leidžia išsivesti vaikus be jokių raštų giminaičiams, draugams ir pan. Veikia žmogiškasis faktorius, kai santykiai reglamentuojami ne tik raštu, bet ir žodiniu susitarimu. Normalu, kad paprastai nieko blogo nenutinka. Todėl nekelkime panikos dėl Lietuvos vaikų darželių nesaugios aplinkos.

Susidūrus su išimtimi aiškiai pamatome, kokias pasekmes gali turėti itin svarbios taisyklės nesilaikymas bet kokiu atveju. Todėl konkrečios auklėtojos įvardinimas kaip nerūpestingos, nėra adekvatus. Kaip ir kaltų paieška. Konkrečios auklėtojos pavyzdys atspindi bendras tendencijas. Neadekvatus yra darželio darbuotojų ar vadovų įžvalgų pateikimas, kad tai nutinka dėl per didelio krūvio, dėl to, kad grupės darželiuose vasaros metu sujungiamos, kad auklėtojos gali nepažinoti kai kurių vaikų ir jų tėvų.

Turime pabandyti suprasti, kodėl taip nutinka?

Viena iš priežasčių: suprimityvintas santykis su vaikais ir jo šeima, t.y. tėvai vaikus priduoda, vaikai yra prižiūrimi, o dienos pabaigoje vaikai yra atiduodami. Nesvarbu, kuriam laikui darželio auklėtoja į savo atsakomybės ratą priimam vaiką. Svarbu, kokį santykį su juo formuoja. Mes galime nepažinoti 10 karvių svetimo prižiūrėtojo, tačiau mes turime skirti laiko susipažinti su vaikais, vaikų tėvais, su kuriais mums teks bendrauti vasaros metu, nors jų nuolatinės auklėtojos rudenį vėl bus kitos. Nevalia žaisti futbolo, kai kamuoliu tampa vaikas.

Kita priežastis: per mažas tėvų atsakingumas. Tėvai iš tiesų per daug tikisi iš ugdymo įstaigų, pedagogų. Tai nereiškia, kad reikia tikėtis mažiau. Svarbu, kad tėvai patys jaustųsi atsakingi už laikotarpį, kai jų vaikas yra darželyje. Svarbu kelti klausimą: kas priklauso nuo manęs? Tėvai, besirūpindami vaiko gera savijauta darželyje, turėtų susipažinti su auklėtoja, pagelbėti jai užmezgant kontaktą su mažai pažįstamu vaiku, prisidėti prie ugdymo proceso. Kai tėvai yra įsitraukę arba įtraukti į ugdymo procesą, didėja tikimybė, kad tokių susipratimų nebūtų.

Kita priežastis: vaikai nuo pat mažų dienų intensyviai mokomi paklusti suaugusiajam. Norėdama, kad vaikas paklustų man, aš klystu. Mokydama jį paklusti man, mokau jį paklusti visiems suaugusiems. Formuojamas nereikalingas įprotis. Patirtis rodo, kad kai kuriose situacijose tokie įpročiai gali net būti pavojingi. Normaliu atveju, bet kokio amžiaus vaikai duoda mums suprasti, jei jie jaučiasi nesaugiai, nemaloniai. Ne retenybė, kad vaiko savijautai ir jos demonstravimui yra skiriamas per mažas dėmesys, o viskas tarsi nurašoma vaikiškam aikštijimuisi, kaprizams ir pan.

Mūsų tikslas – kurti vaikui saugią aplinką, kurioje jis pats nuo mažų dienų yra aktyvus, o ne pasyvus. Turime mokyti vaikus savisaugos. Kitaip tariant, bendra gyvenimo su vaikais kryptis turėtų orientuotis į tai, kad jie gebėtų savarankiškai priimti sprendimus, jausdami atsakomybę už tai, kas su jais vyksta. Turime išmokti mokyti vaikus gyventi ne tik šalia mūsų, kaip mūsų nurodymų vykdytojus, o be mūsų, kaip savarankiškai mąstančias asmenybes.

Prieš maždaug 15 metų Vokietijoje buvo demonstruojamas tyrimas su 3-5 metų vaikais. Darželinukas, kaip įprasta, po darželyje praleisto pusdienio, lauke lūkuriuodavo savo mamos. Tyrimo dieną mama vėlavo. Iš tiesų ji buvo darželyje ir stebėjo tyrimo eigą per televizorių. Šalia lūkuriuojančio pyplio prieidavo nepažįstamas draugiškai nusiteikęs dėdė ir prašydavo vaiko pagalbos: „Labas, gal tu man gali padėti? Aš turiu skubėti į darbą, bet negaliu atidaryt savo mašinos durelių. Reikėtų per atidarytą langą įlipti ir iš vidaus atidaryti dureles. Tačiau aš per didelis ir netelpu. Padėk man, prašau.“ 8 vaikai iš dešimties tuoj pat atsidūrė nepažįstamojo mašinoje. Keli vaikai, pavaišinti saldainiais, leidosi net nuvežami namo. Trys mamos, vos tik vaikas sutiko lipti į automobilį pro langą, neištvėrusios siaubo, bėgo iš stebėjimo kambario link vaikų verkdamos. Reakcija normali ir suprantama.

Ko mus moko šis tyrimas? Turime suprasti, kad tam tikro amžiaus vaikai nesuvokia grėsmės sau, būdami su nepažįstamu vyresniu žmogumi. Mažyliai neįsivaizduoja, kas jiems gali nutikti atsidūrus nepažįstamojo suaugusiojo mašinoje, kambaryje ar dar kur nors. Vaikams to įsivaizduoti ir nereikia, bet mes, tėvai, nuo mažų dienų turime savo vaikus mokyti pasirūpinti savo saugumu. Turime pakankamai aiškiai vaikams parodyti, kaip bendraujama su svetimais žmonėmis ir kaip bendraujama su labai gerai pažįstamais asmenimis.

Vaikus labai klaidina kasdienybė. Visuomet atkreipdavau dėmesį į mamas, kurios liepdavo savo mažiems vaikams sveikintis, duoti ranką, kartais net pasibučiuoti su vaikams mažai pažįstamais žmonėmis. Pastarieji suaugę būdavo tėvų bičiuliai ar draugai. Mamos ir tėčiai labai mėgsta puikuotis savo mandagiomis atžalomis. „Oi, koks geras berniukas, sveikiniesi“, „Ach, kokia šauni mažylė, duoda bučkį“ – žavisi vaikams svetimi suaugę. Kodėl mes verčiame savo vaikus daryti tai, kas yra visiškai nenatūralu, kai kalbame apie bendravimą su svetimais žmonėmis? O kartais tokių mokymų pasekmės gali būti net tragiškos. Vaikai mokosi bendrauti, visų pirma, stebėdami mūsų elgesį. Jei mes esame mandagūs, vaikai taip pat bus mandagūs. Palikime mažus vaikus ramybėje, kai pas mus ateina svečiai: mums – draugai, vaikams – svetimi. Leiskime jiems patiems susipažinti, jei jie to norės. Mūsų vaikai neprivalo draugauti su mūsų draugais. Iš ūgtelėjusių vaikų normalu tikėtis pasisveikinimo su kitais suaugusiaisiais. Ir nieko daugiau.

Savo asmenines ribas vaikus reikia mokyti pasaugoti nuo mažens. Juk taip, normaliu atveju, tarpusavyje bendrauja mažai pažįstami suaugę. Kai ryšys intensyvesnis ir glaudesnis, asmeninės ribos bendravime tampa nebe tokios griežtos. Kai vaikai susidraugauja, jie daugiau pasipasakoja, daugiau ką nuveikia su tuo žmogumi. Kai kurie suaugę taip pat painioja prieinamumą su draugiškumu, tačiau tai jau atskira tema.

Mūsų užduotis pasirūpinti vaiko saugumu. Todėl labai svarbu turėti susitarimus. Štai keli pavyzdžiai:

Kai esi be manęs, nekalbėk su tau nepažįstamais žmonėmis, nepasakok nieko apie save.

Jei tave kalbins intensyviai, gali pasakyti – man neįdomu, pasitraukti tolyn nuo jo.

Kai manęs nėra šalia, iš žmogaus negali imti jokių saldumynų, gerti kokio nors gėrimo.

Nesvarbu kokia situacija – niekada niekur neik su tau nepažįstamais žmonėmis.

Neleisk, kad tave už rankos imtų ar kitaip liestų tau nepažįstamas žmogus.

Neleisk, kad tave liestų bet kas taip, kaip tau nemalonu.

Susitarimai turi būti aktualūs vaikui ir jį supančiai aplinkai. Nereikia stengtis vaikams sukurti nerealiai draugiško pasaulio iliuzijos. Deja, pasaulis gali būti ir pavojingas. Mes turime vaikams įduoti tokį instrumentą, kuris juos apsaugotų, kai mūsų nėra šalia. Tai žinojimas ir įgūdis elgtis būtent taip, o ne kitaip.

 

Apie galima lyčių lygybės projektą darželiuose.

Aleksandras Žarskus

NAUJI KARALIAUS DRABUŽIAI

arba

KAM REIKALINGA LYČIŲ LYGYBĖ?

Prieš du ar tris metus atsilaikėme prieš brukamą lygių galimybių projektą keistu pavadinimu Gender Loops. Ką jis reiškia? Pavadinimuose slypi esmė. Gender yra naujakalbės žodis, pakeičiantis angliškąjį sex arba lietuviškąjį lytis. Jei lyčių buvo dvi, tai gender gali būti ir viena, ir daug. O žodis loops reiškia kilpa. Kilpa kam? Kokia kilpa ir kam ji reikalinga?

Šių metų vasarą Gender Loops sugrįžo, bet jau pakeistu ir pagražintu pavadinimu: Lyčių lygybės ugdymo programa darželinukams. Kas tą projektą finansuoja ir kokios jėgos ar organizacijos jį paslapčia bando prastumti Lietuvoje, galima pasiskaityti – http://alkas.lt/2012/07/16/zeppelinus-genderloops-sugrizo-kitu-vardu-ir-paslapcia/. Paskaičius šį straipsnį pagalvoji: ar gali tokie dalykai vykti normalioje valstybėje? Normalioje, ko gero – ne. Bet ar ES yra normali nepriklausoma valstybė? Lietuvoje tokie dalykai tikrai vyksta – pats įsitikinau, dalyvaudamas liepos 31 d. Seimo narės Astos Baukutės suruoštoje diskusijoje apie minėtą Lyčių lygybės ugdymo programądarželinukams. Jei ne A. Baukutės pastangos paviešinti šį reikalą, platesnė visuomenė vargu ar būtų ką nors apie tai žinojusi.

Šiaurės ministrų tarybos biuro patarėja Vida Gintautaitė  programos paskirtį apibūdino bendrais žodžiais: ji skirta ugdyti socialinius gebėjimus, gerinti santykius tarp lyčių, išbandyti kitos lyties galimybes ir lyčių lygybei plėtoti. Ir patikino, kad programa ne apie lyties keitimą. Pristatymas paliko daug abejonių ir klausimų, tačiau nei į vieną klausimą nebuvo aiškaus ir tiesioginio atsakymo – arba išsisukinėjimai, arba programa dar nebaigta versti, dar per anksti, ar ne jos galioje spręsti. O programos vykdytoja, Moterų informacijos centro vadovė Jūratė Šeduikienė patikino: Yra finansavimas ir ta programa neišvengiamai turi judėti. Tarsi mums sakytų: aš jau parsidaviau (priėmiau naująją ideologiją), o jūs jau pusiau parsidavėte (priėmėte) ar greitai parsiduosite (priimsite), bet pirmesniems teks geresnės vietos. Galų gale paaiškėjo, kad ši programa turi pakeisti tradicinį mąstymą.

Lyčių lygybė, lygios galimybės, teisė ar laisvė pasirinkti... atrodo tokie gražūs žodžiai, kuriems turėtume beatodairiškai pritarti. Jei laisvės ar lygybės iš tiesų reikia ir tenka už jas kovoti, tada taip – tai vertybės, bet kai laisvė ar lygybė yra siūloma, pradedi galvoti, kad nemokamas sūris būna tik spąstuose. Dar blogiau – brukamos teisės ir laisvės pamažu tampa prievarta. Ką duoda laisvė ar teisė pasirinkti lytį? Kas slypi po lyčių lygybės skraiste?

Įdomus, tarsi užkratas plintantis reiškinys: kalbame tik apie formą, apie išorinius reiškinius, pamiršdami esmę. Kalbame tik apie tai, kaip vyksta ar daroma, bet visai nekalbame kodėl ar kam taip daroma. Kalbame apie lyčių lygybę, svarstome įvairiausius projektus ir būdus, kaip tą lygybę įgyvendinti. Tam yra sukurta daug naujų institucijų, naujų žodžių, bet kažkodėl niekas neklausia, kodėl norima sulyginti lytis. Tarsi burnos šitam klausimui būtų užrištos. Keista, ar ne?

Tas pats buvo ir tebėra, svarstant naująjį šeimos apibrėžimą, kuris patenkintų ES komisarus. Vėlgi buvo svarstoma ir tebesvarstoma, kokia šeima galėtų būti, bet niekas nekelia klausimo: kam šeima yra skirta? Kalbama tik apie galimas šeimos formas, visai pamirštant esmę. Jeigu paklaustume, kam šeima yra skirta, iš karto būtų aišku, kokia ji tūrėtų būti. Jei šeima yra skirta sudaryti tinkamiausias sąlygas tautos ateičiai, – vaikams atsirasti ir jiems augti, – tai aišku, kad tai turi būti tik vyro ir moters santuoka. Ir visos diskusijos atkrinta. Kai 1992 metais buvo rašoma Lietuvos Respublikos Konstitucija, dar buvo savaime suprantama, kad santuoka natūraliai priklauso šeimai ir kitaip negali būti, – taip 2007 m. spalio 12 d. Seime vykusioje konferencijoje „Šeima besikeičiančioje visuomenėje“ kalbėjo konstitucinės teisės žinovas, Konstitucinio Teismo teisėjas (1996-2005 m.) Egidijus Jarašiūnas. O štai dabar tas suvokimas kažkur ar kažkaip dingo. Aiškiai tapome „pažangesni“.

Taigi, kodėl norima sulyginti lytis? Ką tai duoda, kokios to pasekmės? Ogi tokios pačios ar bent labai panašios, kaip ir šeimos išardymas – mažėja vaikų, traukiasi mūsų ateitis.

Lytis yra socialinis-kultūrinis konstruktas, – taip teigia naujoji ideologija. Persakant paprastais žodžiais išeina, kad lytimi tampama. Tačiau tai tik pusė tiesos. Berniuku ar mergaite gimstama, tačiau tikru vyru ar moterimi tampama. Dar ne taip seniai ir psichologai kalbėjo, kad lytinis tapatumas (identitetas) yra labai svarbus, o jo neaiškumas sutrikdo asmens raidą. Dabar viskas apsivertė – yda tapo dorybe. Atrodo, kad greitai gyvensime išvirkščiame pasaulyje.

Lytiškumas yra gana trapus reiškinys, todėl visos kultūros labai rūpinosi biologinio lytiškumo įtvirtinimu socialinėje-kultūrinėje plotmėje, šiuolaikiškai sakant, – lytiniu tapatumu. Tiktai tada, kai vyras yra vyru, o moteris yra moterimi, visuomenė gali sėkmingai gyvuoti ir plėstis. Santykiai tarp vyro ir moters yra kultūros pagrindas. Genderinė kultūra, nežinau kaip ją pavadinti – belyte, vienalyte ar daugialyte, – ko gero, negali egzistuoti, bent jau ilgai. Tokio pavyzdžio žmonijos istorijoje nėra.

Ar vaikai, kuriems bus sutrikdytas lytinis tapatumas, norės tapti tėvais, ir ar iš viso galės? Ar mergaitė, kuri norės tapti ar taps „berniuku“, susilauks savo vaikų, tuo labiau, kai jai bus įteigta, kad gimdymas yra praeities atgyvena ir dabar vaikai atsiranda mėgintuvėliuose, inkubatoriuose ar kitokiuose techniniuose įtaisymuose? O berniukas, kuris manysis esąs mergaitė ar taps „mergaite“, gimdyti negalės biologiškai.

Kas laukia tokios visuomenės? Senėjimas ir lėta mirtis. Nebus kam pasirūpinti senstančiais ir todėl „ant kulnų lipa“ eutanazijos įteisinimas. Jis būtinai bus priimtas: gerai gyvenęs žmogus nori ir „gerai“ mirti. Atrodo viskas logiška, jei ne viena smulkmena, – primestos teisės ir laisvės pamažu išvirsta į prievartą. Išvirkštumo arba prievartos požymių demokratinėje visuomenėje vis daugėja. Greitai bus prievartinis skiepijimas. Aišku, pavadinimas bus kitoks, pavyzdžiui, vaiko teisė būti sveikam. O tėvai, kurie priešinsis tokiai prievartai bus baudžiami už neatsakingumą.

Šeimos ardymas, draudimas vartoti žodžius tėvas, motina (kol kas tik oficialiuose dokumentuose), lytinio tapatumo ardymas ir kitokių lytinių perversijų skatinimas bei įteisinimas, jaunimui palankios paslaugos (visa, kas skatina ankstyvą seksualinį aktyvumą), juvenalinė justicija (vaikų teisės ir kova prieš vaikų prievartą, o iš tiesų – įstatymai, įgalinantys atimti vaikus iš šeimos), eutanazija, prievartinis skiepijimas, šeimos planavimo priemonės, teisė į abortą (iki šiol buvo tik laisvė daryti abortą arba ne, dabar jau kalbama apie teisę į abortą, o paskui teisė pavirs prievarta), teisė į dirbtinį apvaisinimą (vėlgi teisė, eugenikų mintyse jau pavirtusi į prievartą), reprodukcinė sveikata, gėjų paradai, tolerancija, diskriminacijos, t. y. pasirinkimo draudimas, amžiaus cenzo seksualiniams santykiams mažinimas ir artėjantis pedofilijos pervardinimas bei jos įteisinimas – tai tik atskiros vieningos biopolitikos priemonės ar kryptys. [Biopolitika – valdžios galia valdyti gyvybę, – M. Fuko (Foucault) terminas.] Ko gero, dar ne visas ir ne visai tiksliai išvardinau, nes sunku susigaudyti išoriškai skirtingose, bet iš esmės nukreiptose į tą patį tikslą biopolitikos priemonėse. Tuo labiau, kad pavadinimai maskuoja ir daro nepastebimą priemonės esmę.

Iš kur tas visuotinis aklumas, kaip Anderseno pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“? Reikia žiūrėti giliau. Svarbiausia, kaip paaiškinti, kad niekas nebūtų kaltinamas. Kaltinome ir kaltiname kapitalizmą, fašizmą, komunizmą, sovietmečio palikimą, dabar kaltiname terorizmą, masonus, iliuminatus, sionistus, globalizmą. Kaltų ieškojimas reiškia priešų ieškojimą. O priešus reikia sunaikinti. Taip ir gyvename, naikindami vieni kitus.

Kovoti su išoriniais priešais – tai tas pats, kaip kovoti su devyngalviu slibinu, kurio nukirstos galvos vis atauga. Jeigu ir yra tai, ką galima vadinti priešu, tai šis priešas mumyse, mano ir tavo viduje. Tai – mūsų pažmoniškosios galios, mūsų ego.

Vartotojų civilizacija priėjo naują, labai svarbią ribą, už kurios matyti dvi galimybės, visiškai priešingos ir pagal veikimo būdus, ir pagal pasekmes. Pirmoji galimybė: iš esmės mažinti vartojimą ir gyventi ekologiškai, nealinant planetos, o antroji – įvairiais būdais mažinti vartotojų skaičių.

Ir vienas, ir kitas variantas kyla iš tam tikros gyvenimo filosofijos arba pasaulėžiūros. Riba jau peržengta. Mes jau pasirinkome, nors nebuvo jokių debatų, balsavimo ar referendumo. Turbūt visi lengvai atspėjote, ką pasirinkome. Žiniasklaida kalba tik apie ekonomikos augimą. Vartotojų visuomenei reikia nuolatinio augimo.

Girdime apie „auksinį milijardą“, t. y. apie tai, kad žemė pajėgi aprūpinti tik vieną milijardą tokių nepasotinamų vartotojų. Beveik visuotinai paplitusi nuomonė, kad žemėje gyventojų per daug. Tačiau tikriausiai visi tikisi, kad pateks į tą auksinį milijardą.

Esame šio pasirinkimo įkaitai ir tikimės, kad vartotojų naikinimas arba biopolitika palies kitus, bet ne mane. Aš pastebėjau, kad visi abortų šalininkai – tai žmonės, kurie suspėjo gimti, – yra pasakęs buvęs JAV prezidentas. R. Reiganas (Ronald Reagan). Nepasirinkome meilės, nenorime aukotis, savęs apriboti, bet pasirinkome modernią, rafinuotą kovą už būvį trumpalaikiame žemiškame vartotojų rojuje.

Šitas mūsų – labiau pasąmoninis nei sąmoningas – pasirinkimas mažinti vartotojus akivaizdžiai matėsi aukščiau minėtoje diskusijoje apie lyčių lygybę – buvo kalbama tik apie formalius dalykus. Ir kai trumpai išsakiau čia išdėstytas mintis, niekas neprieštaravo, bet diskusija ir toliau vyko tame pačiame paviršutiniškame lygyje, – tarsi niekas to neišgirdo.

Įdomu buvo girdėti, kaip tie, kurie nori ir galėtų sustabdyti ar bent pristabdyti minėtą projektą, norėdami pasakyti kas apnuogina šio projekto klastą, visų pirma atsiprašydavo projekto stūmėjų: „negalvokit, kad mes jus demonizuojame ar laikome priešais“. Tolerancija su reveransu. Bet tuo nepasižymėjo projekto stūmėjų pusė: netolerancija nebus toleruojama. Ir kam tas reveransas? Ar tai ne užuomina į būsimą pritarimą ar bent jau nesipriešinimą projekto įgyvendinimui? Sena patarlė sako: „Neik su velniu obuoliauti“.

Ta maskuotė ir klasta, su kuria yra atnešami į Lietuvą ir į kitas šalis iš užsienio (šiuo atveju iš Šiaurės šalių) finansuojami projektai, labai primena legendinį Trojos arklį. Iš tiesų, po saule nieko nauja – istorija nuolat kartojasi, kaip sako Ekleziasto knygos autorius. Ir mes, kaip tie Trojos gyventojai, pamatę paliktą medinį arklį, svarstome, kas tai galėtų būti, kam jis tinkamas, ar reikia jį įsitempti į miestą, ar tai neprieštarauja esamiems įstatymams ir pan. Bet niekas nesidomi esme: kas yra jo viduje.

Manau, visi supranta, kad mokyti berniukus būti mergaitėmis, o mergaites berniukais yra absurdas, nesąmonė, bet labai rimtais veidais kalbame ir apie tai, ir iš kur ta programa finansuojama, ir kiek jos stūmimas atitinka įstatymus, kiek ji padeda ar kenkia vaikams ir pan. Visai kaip H. K. Anderseno pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“. Tačiau niekas nepasako, kad tokių absurdų iš viso neturėtų būti, kad karalius yra nuogas. Tiesa, kažkas ištarė, kad už tuos pinigus geriau būtų atspausdinti vaikams Anderseno pasakas. Jas vertėtų ir suaugusiems pasiskaityti, kad suprastume, jog tyras vaiko žvilgsnis gali būti išmintingesnis už protingųjų gudrumą.

Susidaro vaizdas, kad ši ir kitos biopolitikos programos bei priemonės, kaip ir pasakoje apgavikų audėjų audžiamas audeklas, iš kurio buvo siuvami nauji karaliaus darbužiai, turi keistą ypatybę: yra nematomos tiems, kurie neverti jų turimos vietos arba per daug kvaili (citata iš Anderseno pasakos).

Ar ne taip yra ir su „nematomu“ biopolitikos audeklu, iš kurio gudrieji siuvėjai sukerpa įvairias programas, paslaugas, teises ar įstatymus? Giriame naująjį karaliaus rūbą, jei norime būti verti užimamos vietos ar, nenorėdami pasirodyti kvaili, atsilikę, homofobai ar fundamentalistai liekame abejingi ir nesipriešiname.

Jeigu ir toliau tokioje plotmėje vyks diskusijos apie dovanai atvežamus (finansuojamus) projektus, anksčiau ar vėliau juos priimsime ir įteisinsime. Sena tiesa: dyki pinigai ištvirkina žmones.

Pagrindinės vertybės, užtikrinančios žmonių bendruomenės ir kultūros stabilumą, yra išjudintos ir keičiamos. Tačiau reikia atsiminti, kad yra tokios pamatinės, galima sakyti, paties Kūrėjo nustatytos vertybės, be kurių bet kuri bendruomenė išsigimsta ir išnyksta. Tokios vertybės yra šeima ir lytis. Jų negalima keisti ir nereikia diskutuoti apie galimus pakeitimus, nes jeigu įsileisime į diskusijas, tai anksčiau ar vėliau priimsime naujas, jau ne iš dvasinės žmogaus prigimties, bet iš kūno ir jo nuodėmingumo kylančias pažiūras bei vertybes.

P. S. Diskusijos metu Jolanta Lipkevičienė paviešino, kad panašus projektas „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“ (paraiškos kodas VP1-2.2-ŠMM-05-K-01-043), jau vykdomas, kad Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“ dėl šio projekto tris kartu raštu kreipėsi į ŠMM ir negavo jokio atsakymo. Žurnalistei R. Juknevičiūtei jau pavyko sužinoti, kad projektas vykdomas 11-je mokyklų – jų tarpe Radviliškio Vaižganto vardo ir Veiviržėnų. Projekto vadovas Tolerantiškojo jaunimo asociacijos vadovas Artūras Rudomanskis telefonu atsisakė apie tai kalbėtis. Trojos arklys įsileidžiamas dalimis.