Susitikimas su vaikais 2: ko gyvūnai Žemei linkėjo?

Šaltą ketvirtadienio rytą šildėme vieni kitus šypsenomis, apsikabinimais ir žaidimais.
Nepamirškime - norime tapti geresniais, o vaikai pasakė - viena iš būdų - žaisti.

Kiekvienas vaikas tyliai pagalvojo, į kokį gyvūną norėtų valandai pavirsti.
Ir pradėjo visas būrys vaikučių judėti lyg jau jie tais gyvūnais būtų.
Ir ne tik judėjo, bet ir garsus skleidė.

Nurimus skraidymams, riaumojimams ir mekenimams, vaikai nutūpė prie stalo ir pradėjo lankstyti štai ką :)

 

Turėdami štai tokius baltus pirštelius - gyvūnus, vaikai nupiešė savo gyvūno veidelį, kai kurie dar priklijavo sparnus, kai kurie panaikino ausis, nes kokia gi pelėda su ausimis, apuokai turi auseles :)...

.....prasidėjo graži istorija - atsirado liūtė karalienė, kuri turėjo išmintingą pelėdą, tvirtą žirgą ir pulką erelių bei sakalų, kurie sergėjo dangų. Mes, žinoma, turėjome, šuniuką, avytę, pelytę. Turėjome net drakoną, kuris nevalgė mėsos. Beje, ir liūtė karalienė nevalgė mėsos, bet vegetarė taip pat nebuvo :) Angelai pakuždėjo, kad liūtė mėgsta džiovintą mėsytę.... gal saulėje net :)

Kai gyvūnai su savo naujaisiais kūnais susidraugavo, jie buvo sukviesti į dovanojimo ceremoniją. Kiekvienas gyvūnas dovanojo Žemei norą, kurį Visata būtinai išpildys, nes tokie jau Visatos dėsniai. O norai - ne bet kokie, ne sau, ne draugui. Norai buvo skirti mūsų mylimai Žemei - jai vienintelei.

Štai kokie norai artimiausiu metu be jokių mūsų papildomų pastangų išsipildys Žemėje:

Kad kasdien iš dangaus lytų pinigais.

Kad mūsų planetoje būtų daug juodų panterų, ant kurių galima būtų sėdėti, ir kad būtų daug pegasų.

Lai Lietuvoje būna gera ir kad Lietuva nesipyktų su kitomis šalimis.

Kad labai daug snigtų ir kad būtų vasara.

Kad visas pasaulis būtų Geraširdžiai.

Kad visi žmonės gautų po vienaragį su sparnais.

Kad pasaulio norai pildytųsi, kad būtų meilė, draugystė, taika ir kad viskas eitų kaip iš pypkės, ir visi būtų laimingi.

Kad pasaulyje būtų pilna stiprybių.

Kad gyventi būtų gera.

Lai visi norai Pasaulyje išsipildytų.

Ar kas nors abejoja begaline Šviesa mūsų vaikų viduje?

Įsiklausykime. Priimkime jų norus ir įžvalgas rimtai.

Ir jie sukurs su mūsų pagalba Žemės ateitį.

Ačiū vaikams,

Ramunė 

Diskusija ŠMM apie mokytoją

Diskusija ŠMM: apie rengiamų mokytojų kiekį, apie mokytojų kokybę ir kokybės užtikrinimą ir apie pedagogų kvalifikaciją

Vasario 7 dieną bus speciali diskusija dėl pedagogų rengimo aprašo.

Pasižiūrėkit, prašau - aprašas čia

Šį kartą pirmas klausimas buvo nagrinėjamas man neaprėpiamu lygiu :)

Diskusiją pavadinčiau taip: kaip ministerijoje apie mokytoją vilną vėlė :)

Vėlė vėlė ir nesuvėlė, oi , tiksliau visai suvėlė viską :)

ŠMM viceministras Rimantas Vaitkus, pristatydamas situaciją apie pedagogų rengimą, nustebino mane, sakydamas: man buvo labai nemalonu išgirsti iš užsienio ekspertų išvadą, kad mūsų studentai, būsimi mokytojai, turi per mažai praktikos ir kad studijų programos yra labai teoretizuotos. Nejau jis tikėjosi, kad užsienio ekspertai meilikaus?Ir dar nuskambėjo kažkokios užsienio ekspertės pavardė kokius 100 kartų. vat ir nustebau, kad ŠMM nebeturi savo ekspertų, kurie Lietuvos kontekste galėtų pasakyti - kas vyksta su sistema? Nes neįmanoma lyginti vieno Suomijos kriterijaus prie visai kito lietuviško konteksto.

Kalbėdamas apie dabar veikiančių mokytojų amžių, viceministras prognozavo, kad po 5-7 metų mokytojų amžiaus vidurkis bus didesnis ir iškėlė problemą - kaip reikės pašalinti pensijinio amžiaus mokytojus ir prikviesti jaunesnius, turinčius geresnes kompetencijas?

Garsiai nesijuokiau, bet 14 metų veikdama tarp mokytojų niekaip to negalėčiau teigti.

Pasidžiaugiau, kad nebuvo pedagogų atstovų, nes tas cinizmas ir ta šlykšti ironija buvo nemalonaus kvapo.

Dar viena didelė bėda - per didelis mokytojų kiekis ir per mažas krūvis vienam mokytojui.

Sėdžiu gražioje salėje ir galvoju - ką tik ministras Dainius Pavalkis sakė: keiskime sistemą. Klasių komplektai, kurie varo visus iš proto dideliuose miestuose, yra didžiulė problema dabartinėje sistemoje. Kodėl per didelį mokytojų kiekį nepanaudojus keičiant sistemoje ugdymo sąlygas? O gal jie neskaitė nieko apie užsienio šalių teikiamą pagalbą mokytojui ir mokiniui?

Diskusijoje dalyvavo "Renkuosi mokytis" mokytojas, kurį ŠMM valdininkai pristatė, kaip mokytoją diskusijoje. Iš karto sukirbėjo mintis - lojalų sau žmogų turi, ar ką? Pamislyjam...

Jaunas chemijos mokytojas teigia: tai, kad mokyklose yra pagyvenusių mokytojų, yra administracijos prasto vadovavimo pasekmė. Pamaniau sau - kokia laimė, kad kažkas administracijoje yra labiau žmogus nei vadovas :)

Po diskusijos tariau jaunam žaviam pedagogui - doktorantui: siūlyčiau nesileisti, kad Jus taip ŠMM valdininkai išnaudotų, priešpastatydami Jus kaip tobulą, susitvarkangtį su net 26 mokiniais žmogų, kai visi kiti pedagogai to nepajėgia. O jis man ir sako: tai kad man ne iš karto sekėsi, tik po kelių metų viskas sklandžiai jau vyksta. Ma kokie gi valdininkai geri piaro skleidėjai. Tarsi visi institutus pedagoginius pabaigę jau nevykėliai, o va - Renkuosi mokytis programos dalyviai - superiniai supermenai pedagogai....

 

Dėl krūvio galima diskutuoti daug - vieni sąmoningai pasirenka mažesnį krūvį, kaip kad pvz. Eirimas Velička. O kiti pasirenka bet kokia kaina gauti daugiau pinigų. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Mokytojai - taip pat žmonės, turintys vaikų, jiems irgi reikia gyventi, jie irgi nori gerai gyventi. Ne visi turi galimybę rinktis - dirbti mažiau ir gauti mažiau.

Ypatingai svarbus akcentas buvo - mokytojų rengimo įvairiapusiškumas, t.y. tarpdalykinės sistemos inicijavimas, pvz. biologija - chemija, istorija - geografija ir pan. 

Nustebino kalbos apie mokytojo kokybę. Pasirodo, gimnazijose gali veikti ypatingai aukšto lygio mokytojai, kurie gali ruošti olimpiadų laimėtojus ir pan. Trumpai tik užsiminė vienas diskusijos dalyvis, bet daugiau nepasakė jokių kitų požymių, kurie užrodytų į mokytojo veiklos meistriškumą. Ar tai reiškia, kad kitose mokyklose gali veikti prastesni mokytojai? 

Bloga pasidarė nuo teiginio: su koleginiu išsilavinimu kokybės negalime garantuoti tokios, kokios iš mūsų reikalauja, todėl tik magistras ir tik aukštasis mokslas gali tokią kokybę garantuoti.

Nustebino vienos ŠMM darbuotojos pasipiktinimas dėl darbo sąlygų temo lietimo:

mes čia kalbame apie pedagogų rengimą, o ne apie jų darbo sąlygas.

Vadinasi, mes rengiame pedagogus iliuzinėms darbo sąlygoms, nes realybėje jiems veikiant, kitų įgūdžių reikia, nei dabar moko universitete.

Ir dar labai nustebino viceministro pareiškimas: mes neturime moyktojų, kurie būdami skirtingų dalykų žinovai pagal vieną temą, pvz. atmosfera, vestų skirtingų dalykų pamokas.

Jeckau, pamaniau, jis jų nesutiko :)

Nepasakojau jam sakmės apie miesto vartus ir apie mieste sutinkamus žmones tokius, kokius tik gebi matyti.

Bet spėjau pasakyti - prieštarauju :)

Mano mintys:

1. Prisiminti verta Švietimo įstatymą. Nes keisti švietimo sistemą reikia ne tam, kad būtų geresni VE rezultatai, olimpiadininkų skaičius ir pan., o kad tikslai būtų pasiekti efektyviau. Tai turėtų užrodyti kryptį ir pedagogų rengimui.

2. Mokytojų rengime galėtų dominuoti tie įgūdžių formavimo procesai, kurie padėtų pedagogams siekti švietimo tikslų, nes tik patys siekdami aukštesniųjų tikslų, mokytojai gali palydėti ir mokinius jų siekti. Juk yra kažkas tokio fundamentalaus, kas pravers visada. Tai - santykiai tarp žmonių. Todėl tobulinti reikia būsimo mokytojo gebėjimą bendrauti, o ne kaip formuluoti pamokos tikslus. Praktika puoselėja įgūdžius dalykininko, bet negalime prileisti prie vaikų žmonių, kurie negeba su jais bendrauti, elgtis kaip su vaikais ir pan. Štai kodėl mūsų mokyklose yra mokytojų, kurie sako mažiams - nesilieskite prie manęs. Jei tau nepatinka vaikai, tai ką tu darai mokykloje????

3. Seniai seniai į Lietuvą buvo atvažiavę užsieniečiai mokslininkai, parodyti, kaip veikia auditas. Ir ten vienas iš etapų - tai pačių mokykloje veikiančių mokytojų apklausos. Įdomu, ar kas nors klausė 5 metus dirbančių mokytojų, ko jiems studijose buvo maža? Ar kas nors to paklausė 10, 15 ir 20 metų dirbančio praktiko? Buriama iš kavos tirščių, nes taip valdininkai nori nuspręsti, ko reikia ne jiems. Liūdesys. Kokie gi nori būti visi svarbūs.... O ministro Pavalkio ironija apie ministrą ir ministrus, jo pirmtakus, tiktų kokioje kavinėje tarp sėbrų, bet ne dalykinėje diskusijoje. Na, kažkoks susireikšminimas, pasipūtimas ir žemas lygis. O dar drįso pasišaipyti iš mokyklos direktorių, kurie nemoka kompiuterio įsijungti. Gal geriau nemokėti įsijungti kompo, nei mokėti tyčiotis ir nuvertinti kitų žmonių sprendimus, nedarant savųjų geresnių. Įdomu, kad ministrui reikėtų palankyti Zipio draugų užsiėmimus? Nes tyčiojimosi įpročiai ministerijoje paplitę jautėsi visos diskusijos metu. Ypač tada, kai kalbėjo ne lojalius valdininkams dalykus.

4. Kvalifikacija galėtų būti prisotinta praktiniais mokymais. Kurie padėtų mokytojams įgyti jiems trūkstamų įgūdžių. Mokymai galėtų būti pasirenkami laisvai, po tam tikro savęs įsivertinimo, o ne privalomi masėms. O tam tikrą kontrolės mechanizmą galima labai lengvai sukurti.

5. Taip norėtųsi užburti ŠMM valdininkus, kad jie atsiverstų į pagalbos teikėjus, o ne tikrintojus.

6.  Sudėtinga buvo man.

7. Pasisakymą savo nufilmavau, bet įkelti jo man nepavyko.

Reziumė:

siūlyčiau mokytojams atrasti laiko sudalyvauti UPC projekte, kuris truks 2 mėnesius ir galima bus nufilmuoti savo meistrikšumo pamokas.

Aš labai norėčiau, kad mokytojai atrastų laiko parodyti tėvams, kas yra geroji pedagogika.

Ne valdininkams pirmiausia tai įrodinėti reikia, nes kol jų matymo kampas pasieksi, jų kadencija baigsis.

Tikiu - parodysit tėvams, kas yra kas, tėvai palaikys Jus.

Yra tėvų, kuriais galime pasikliauti.

Man liūdna buvo vakar ŠMM ir pikta.

Nes nesigirdėjo nė vieno valdininko ne menkiausios užuominos apie žmogų.

Politikos darytojai - vilnos vėlikai. Sau.

Vasario 7 dieną turime kažką padaryti ten gero su tuo aprašu.

Susirūpinusi mama Ramunė, ieškanti mokytojų pagalbos

Kaip mes mažinom puikybę? arba Kaip vaikai gali padėti suaugusiems tapti geresniais?

Šiandien rytą pradėjau nuo bendravimo su vaikais.
Buvo labai labai smagu man.
Tikiuosi ir jiems.

Kas vyko?
O gi paprasti dalykai :)

Šiandien iš pat ryto, šaltą Tinginių dieną, vaikai ilsėjosi, o suaugę darbavosi.
Vaikai gavo didelį prašymą - padėti suaugusiems tapti geresniais.
Kodėl?
Faktas, kad visi vaikai gimsta geri.
Faktas, kad vaikai yra geri, kol jie vaikai.
Kas gi nutinka, kai pradedame augti?

Išsiaiškinome, kad vaikai nuo suaugusiųjų skiriasi keliais svarbiais dalykais:
1. vaikai nerūko
2. vaikai nevartoja alkoholio
3. vaikai nevertoja narkotikų
4. vaikai dūksta
5. vaikai žaidžia
6. vaikai smagiai leidžia laiką

Padarėme išvadą, kad jei suaugę nori tapti bent kiek geresniais, jie turi išpildyti bent šiuos 6 punktus.

Dėmesio, dėmesio: vaikai galvoja, kad pirmus tris dalykus galima daryti, tik reikia užaugti. Teko vaikams pasakyti tiesą.

Ypatingai malonus pasisėdėjimas buvo apie suaugusiuosius, kurie lyg balionai kartais pradeda pūstis ir sako: aš geriau viską žinau, aš daugiau žinau, aš protingesnis, aš čia svarbiausią nuomonę turiu pasakyti.... Pamislijom, kad su tokiais persipūtusiais balionais labai sudėtinga, šalia jų labai sudėtinga, nes jie - bet kada gali susprogti. O kai balionas mikštesnis, tai į jį ir atsiremti galima, ir prisiglausti.

Tad prašėme vaikų paminkštinti suaugusiųjų iš puikybės prisipūtusius balionus.
Kaip?
O gi lengvai piršteliu bestelėjom į puikybę, o jos savininkui sakėm gražius žodžius.

Įvyko stebuklas: puikybės užmigo, kai kurių puikybės net ir užknarkė.

Taigi, patikrintas receptas puikybei užmigdyti:
10 pasakymų AŠ TAVE MYLIU
10 pasakymų TU ESI GERAS
10 pasakymų TU LABAI DRAUGIŠKAS
10 pasakymų TU LABAI PLAČIOS ŠIRDIES
10 pasakymų TU ESI LABAI SUMANUS
10 pasakymų TU LABAI KŪRYBIŠKAS
10 pasakymų AŠ TAVIMI PASITIKIU

Receptas iki galo neišbaigtas, tad kviečiame nuo tuoj pat pradėti ieškoti papildomų prieskonių.

Laikas daryti namų darbus

Namų darbai - viena iš tų temų, dėl kurių galima labai lengvai konfrontuoti.
Galimi keli konforntacijų variantai:
tarp mokytojų ir tėvų,
tarp mokytojų ir mokinių,
tarp vaikų ir tėvų,
tarp mokytojų ir mokytojų,
tarp mokytojų ir vadovų,
tarp mokytojų ir audito vykdytojų,
tarp mokytojų ir savivaldybių švietimo skyrių vadovų....

Pokštauju.
Per daug rimtai viską dažnai skaitome :)

Su dideliu džiaugsmu dalinuosi video apie namų darbus.
2014 metai - dovanų metai, taigi vieną kartą per mėnesį planuoju dovanoti po paskaitėlę įvairiomis aktualiomis temomis. Maždaug trečią mėnesio pirmadienį. Dovaną gausite tiesiai į namus, nes bendrauju internete :)

Pirmoji buvo - namų darbai. Atidaviau skolą. Ramu.
Antroji bus vasario 24 dieną - apie grupinį darbą klasėje, namuose, būreliuose ir pan.
Trečioji bus ir ketvirtoji bus.
Galite drąsiai siūlyti temas.

DOVANAS DOVANOTI MAN PADEDA Klaipėdos r. pedagogų švietimo centras, o tiksliau, ten dirbantis Julius. Taigi tariu didelį didelį ačiū.

VIDEO YRA ČIA :)

Gal bus įdomu.

Šį video stebėjo apie 460 žmonių, didelė dalis buvo mokytojai.

Nesu nušvitusi, tad vis niekaip neatsistebiu bambėjimu. Viena persona tiek prisibambėjo, kad jai visai būtų nieko paskaita kaip dovana, bet gi pasigedo arabiška kalba video. Kita persona skambino draugei pedagogei ir pareiškė - Ramunė varo ant mokytojų. Dar buvo tokių, kurie bandė mane pjaustyti ir rašė: čia mama kalba, ne mokytoja. Sudėtinga suvokti žmogui, kad aš esu pati dižiausia mokytoja, nes esu mama. O profesija - tik priemonė veikti :) Išrankumas tų žmonių nesvietiškas, susidarė man įspūdis. Pasiūlysiu kitą kartą karštomis vinimis neprisiklijuoti prie kompo ir kėdės :) Ir kojas naudoti pagal paskirtį. Ir jei nepadeda praeiti pro Ramunę, tai gal prabėgti kam pavyktų :) Nors.... nuo savęs gi nepasislėpsi, žmogau :)

Senoliai juk sakydavo - dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Buvo tokių, kurie žiūrėjo į dantis ir nesiliovė sakyti visos 1,5 val. metu: ale kokie tie dantys negražūs. Man tai reiškia, kad teks iki vasario 24 surasti video arabų kalba - ko tik nepadarysi dėl mokinių.

Iki kitų pasimatymų mano orbitoje,

Ramunė

Apie prevenciją ugdymo įstaigose

Vakar nedalyvavau diskusijoje, kurioje buvo aptariamas vieno profesionaliai sukurto filmo pritaikymas smurto prevencinėje veikloje. Į 15 minučių sutalpinta buvo daug jausmų. Bet esmė - labai labai prastas elgesys su mokytoju, chamiškas mokinio elgesys, klasiokai irgi tokie "pabukę: lyg. Yra žmonių, kurie draskyti gali akis ir sakyti - bet tai va tokia realybė, Ramune, nenori jos matyti? Tai būtų kraštutinai sutirštinta realybė.

Žinau aš tą realybę. Bet ji manęs ir mano vaiko geresniais nedaro. Todėl jei jau kalbame apie prevenciją, tai kalbėkime apie tokius veiksmus, vaizdus, kurie padeda žmonėms tapti geresniais. Mokytojai ir taip jaučia įtampą, dar jiems stebėti nufilmuotas ir suvaidintas tragedijas apie juos - nebent visai pribaigti norime jų pasitikėjimą savimi, padidinti neviltį ir daugumai bambančiai pasakyti - jūs normaliai elgiatės, kai nežmoniškai elgiatės, nes va kokia realybė, bet kas pasidarytų mažiau jautrus......
Bet tai kita tema, apie kurią kalbu kartais, o gal ir parašysiu ką, bet pavadinimas jos vienas:
PASIRINK, KUO ESI: ŽMOGUMI SISTEMOJE, AR SISTEMOS ŽMOGUMI.

Prisėdau ir parašiau filmo kūrėjams žadėtą komentarą. Gal ir Jums bus įdomu.
Mat mokykloje visokių prevencijų būna. Ir labai tinkamų, ir visai netinkamų.
Baisu dar yra toks faktas, kai apie alkoholio ar rūkymo žalą, pvz., kalba pats žalinguose įpročiuose paskendęs pedagogas. Ir tai jau yra vaikų tvirkinimas tam tikra prasme, nes vaikai labai greitai sužino, kas meluoja, o kas ne. Jie jaučia, kad ši informacija yra tik žodžiai, kuriais sakantysis pats savo gyvenime nesivadovauja. O jiems labai svarbu, kad mokytojas gyventų taip, kaip kalba mokykloje.

Aš esu prieš tokią prevenciją.
Esu prieš prevenciją su negražiais realybės vaizdais.
Todėl nededu net nuorodos į tą filmą.
Kas turi TV, tai tokių vaizdų prisižiūri.
Neseniai viešbutyje teko nakvoti, tai vakare, galvoju, paveizėsiu.
Nebuvo į ką veizėti.
Visur žudė.

Štai kas man prisimąstė.

Kino filmų panaudojimas įvairioje prevencijoje, anot praktikų ir tyrėjų, yra labai efektyvus. Žiūrovai paskatinimi susimąstyti, filmas gali būti puiki diskusijos pradžia.
Tyrimais įrodyta, kad prevencija efektyvi tuomet, kai rodomi  teigimai pavyzdžiai, t.y. akcentuojama tai, ko siekiame ta prevencija. Todėl neigiamą poveikį daro tokios prevencinės veiklos, kaip pvz. mokinių vedžiojimas į buvusių narkomanų reabilitacijos centrus, diskusijos su buvusiais alkoholikais, kurie "išsigydė", neigiamą įtaką smurto prevencijai daro roliniai žaidimai su smurto elementais, neva, kad žmonės patirtų smurtą ir suprastų, kaip tai nemalonu, neigiamą įtaką daro visi - net ir realūs smurto vaizdai, nes tai tampa puikūs pavyzdžiai, kaip dar galima smurtauti. Absurdiškos prevencinės veiklos yra tokios, kaip "Nerūkanti klasė" ir pan. Tai skatina vaikus mąstyti apie rūkymą, o ne apie sveiką gyvenimo būdą.

Daryti mažiau blogai, tai nereiškia - daryti gerai. Akcija "Be patyčių" skatina mus mąstyti apie patyčias, akcija "Žemė be šiukšlių" skatina mus mąstyti apie šiukšles ir t.t. Todėl ugdytojai ir visuomenininkai galėtų prisiimti daugiau atsakomybės už šviesesnės krypties kūrimą ir programuoti žmones, su kuo jiems verta gyventi, t.y. siųsti šviesią ir stiprinančią žinią. Tad prasmingiausios prevencijoje yra akcijos, veiklos ir programos, nurodančios, kas yra vertybė, siekiamybė, pvz. Aš už tvarką kieme, Aš už švarą, Su draugyste ir pan. Stiprėja tai, ką akcentuojame. Stiprėja tai, kam skiriame dėmesio. Stiprėja tai, ką kalbame. Todėl stiprinti pozityvą - ypatingai svarbu. Ir tai jokiu būdu nereiškia negatyvo slėpimą ar jo nuneigimą. Mes visi žinome, kad blogis egzistuoja. Tačiau kalbėdami apie blogį, jo ne naikiname, o jį stipriname.

Svarbus veiklos ne tik pavadinimas, bet ir turinys. Kai mokiniai pradinėse klasėse rašo rašinėlius, kaip jų tėveliai rūko ir kiek tos cigaretės kainuoja, tai yra prievartinis būdas vaikus skatinti mąstyti apie tai, kas jiems yra gyvybiškai pavojinga. Pedagogo pareiga  - atstovauti ir skleisti šviesą. Kas gi - jei ne jis. Todėl kviečiu mokinių tėvelius būti budriems ir vietoj absurdiškų konkursų siūlyti mokytojams gražias alternatyvas. Juk ir jie - tik žmonės, ne visažiniai, patiriantys sistemos spaudimą. O "nuleisti" konkursai "iš viršaus" yra priimami kaip neginčijami ir vykdomi dažniausiai be jokios kritinės pozicijos. Padėkime mokytojams likti šviesoje.

Tad skatinkime vaikus mąstyti apie vandens atmintį, apie gražių žodžių galią, apie draugystę, apie atsiprašymą, apie gerumą, apie meilę, apie nuoširdumą ir t.t. Šios pedagoginės sėklos sunkiai dygsta, bet padeda formuotis stipriai asmenybei, sudaro tvirtą fundamentą vaikui ugdytis. O visos piktžolės dygsta lengvai ir dauginasi labai greitai.

Geroji praktika: vienoje mokykloje vaikai tam tirkame amžiuje masiškai pradėjo kopijuoti scenos žvaigždes, kurių elgesys ir išvaizda buvo labai seksualizuoti. Vaikams pradėjo patikti tatuiruotės, mokykloje buvo organizuojami gražuolių, manekenių konkursai. Mergaitės norėjo būti panašios į barbes, berniukai - į supermenus arba į vampyriškus pankus, panašius į scenos demonus. Mokytojai sugalvojo užsiėmimų ciklą, kurio pavadinimas buvo "Mano kūnas - mano sielos tvirtovė". Užsiėmimo metu vaikai atsinešė po vieną savo jiems labiausiai patinkančią nuotrauką, jie klausėsi įvairios muzikos, klausėsi sakmių, diskutavo, matė daug nuotraikų, kaip tėčiai žaidžia su mažais vaikais, stebėjo besilaukiančių moterų vaizdų. Užsiėmimų kulminacija buvo tokia: mokytoja paruošė skaidrių rinkinį, kuriame kiekvienas vaikas matė savo nuotrauką, o ją po kelių akimirkų keitė kokios nors cerkvės ar bažnyčios nuotrauka, kuri intuityviai buvo panaši į tą vaiką, jo nuotaiką nuotraukoje. Viskas buvo regima skambant nuostabiai muzikai. Po kurio laiko vaikai rašė savo pamąstymus apie kūno paskirtį. Labai daug vaikų pakeitė savo požiūrį, suprato geriau tėvus, kurie draudė jiems daryti tatuiruotes. Štai tokių gerumo pamokų reikia mūsų vaikams. Jiems reikia atsvaros prieš tą vartotojišką visuomenės ydą. Ir tik mes pajėgūs pasirūpinti ta atsvara. Ir tik dabar, nes gali būti per vėlu.


Ramunė

Apie agresyvumą: vaikų ir ne tik

Paskutiniu metu akis vis užkliūna už siūlomų seminarų pavadinimų apie vaikų agresyvumą.
Jie skamba maždaug taip: agresuvus vaiko elgesys - kaip jį valdyti arba agresyvus vaikas - kaip koreguoti jo elgesį. Vaikų auklėjimo ir ugdymo specialistai labai dažnai pasiruošę atsakyti į nusivylusių, o gal apsivėlusių, o gal apsvilusių tėvų klausimus: kaip valdyti vaiko pyktį?, ką daryti, kad vaikas nepyktų?, kaip koreguoti į vaiko agresiją?, kaip jau tikrai reikia elgtis? ir pan.

Atsargiai su patariančiais Jums žmonėmis. Jei ką nors tekdavo siūlyti man pačiai, tai iš kardo įspėdavau - negaliu jums duoti citramono, nes jis jums gali netikti. Turite atrasti, sukurti kažką savito, kas tiks jums ir jūsų vaikams. Mes galime pasakyti, kaip mes matome kito situaciją, išsakyti savo požiūrį ir taškas.
Atsargiai su visažiniais, turinčiais atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Jie irgi žmonės, jie gali klysti. Juk nėra to kiosko, kur galime gauti atsakymą mums tinkantį į mūsų klausimą. Ir tuo gyvenimas žavus!
Ir tie šviesuoliai, kurie turi priėjimą prie to kiosko, nesiskelbia esantys visažiniai Dievo pasiuntiniai žemėje.

Jei kam nors aš kada nors prabėgau kelią kaip visažinė - atsiprašau.
Mano patarimų galiojimo laikas pasibaigė.
Turime laisvę rinktis. Tik pasirinkimų alternatyvos lai būna žmogiškos.
Ir tai nėra plati sąvoka. Kiekviena religija apibrėžia pagrindinius postulatus.


Kodėl vaikų pyktis įvardinamas kaip agresija? Juk tai nejučiomis daro vaikus kažkokiais..... agresyvesniais nei suaugusiuosius. Tačiau taip nėra. Mačiau ne kartą straipsnių antraštes su patarimais, kaip valdyti pyktį tėvams? Tėvai pyksta, o vaikai tai jau agresyvūs...  Ar daug yra straipsnių ir tekstų su pavadinimais: agresyvus suaugęs: prevencija ir elgesio korekcija. Arba: manipuliuojantis vaikais suaugęs: ką su juo daryti?

Norisi daugiau pusiausvyros. Tarp vaikų ir suaugusiųjų.
Linkiu visoms besilaukiančioms mamoms tiesiog nurimti. Ir įtikėti, kad vaikai gimsta labai labai geri. O turinčioms vaikus ir sau tariu:
Vaikai mažuliukai - pvz. pirmas septynmetis, negali savimi visada pasirūpinti, negali ilgą laiką kalbėti - pabandykite jūs nekalbėti kokius metus - du. Tik vyrai ir bus labai laimingi :) O jei rimčiau... Vaikai išgyvena nepasitenkinimą, erzulį, įvairias nemalonias emocijas, jų savikontrolė tik dar formuojasi.

Mokslininkai pastebėjo, kad berniukams savikontrolė formuojasi iki 21 metų, o mergaitėms - iki 14-16.

Norite, kad kaladėlių neišmėtytų supykęs 2 metų vaikas? Jis dar negali skaičiuoti iki dešimt. Bet galės. Aš tuo tikiu. Tik nereikia jo durninti, stebėtis neva jo didele agresija. Suaugę taip dažnai būna žiaurūs savo susivokime - nesusivokime apie vaikus. Čia mūsų akimis žiūrint, jie neturi rimtos priežasties taip pykti. Bet jie turi savo akis, savo širdį, savo pajautimus. Jie - ne mūsų. Ir jie - ne ožiai.

Neleidžiu savo vaiko vadinti ožiu, kai suirzęs yra.
Ir kitiems nerekomenduoju įprasti.
Tai taip žemina vaiko orumą.
Nagi, greitai atsiprašome mintyse ir stengiamės daugiau jokių epitetų iš tvarto savo vaikams nedovanoti.
JEI BŪTŲ MANO VALIA, ŠIĄ AKIMIRKĄ IŠNYKTŲ VISI ŠIE ŽODŽIAI APIE VAIKUS: iš straipsnių, iš forumų, iš knygų.... Būtų smagumėlis :)
Nes žodis yra galingas.
Taigi dar ir prasiskalauti burną reikia vandeniu daug daug kartų.
Prisigirdykime save už praeitį.

Man patinka analogija: emocijos - kaip kvėpavimas. Įkvepi pykčio, turi praeiti laiko, kol įkvėpsime nusiraminimo. Suaugę lanko jogą, medituoja, visokių dalykų prisigalvoja, kad išlaikytų vidinę būseną savo ramybėje. O tie, kurie kvėpuoja taip, kaip kvėpuojasi ir savo emocijas pateisina ir atranda rimtų priežasčių, kad neva jie kitaip ir negalėjo, o tik pykti, rėkti ir grasinti.... Šiems žmonėms skubiai reikia pamatyti save iš šalies. Jie išsibalansavę ir niekas kitas jų nesurinks, tik jie patys... Vaikai juk visaip išsibalansuoja per vaikystę. O jei dar mes juos klaidingai nuskaitome? O jei dar grubią frazę į jų natūralią emociją drebiame? Pvz.: pažiūrėk kaip atrodai, bliauni kaip žvėris, eik į savo kambarį ir žliumbk ir pan. Jiems labai reikia to eliksyro, kuris suklijuoja jų vidų vėl... Nes kai žmogus pyksta, jis griauna save iš vidaus. Ir didelis, ir mažas.


1 FAKTAS.
Taigi - pripažinkime, kad tarp vaikų tiek pat visokių žmonių, kiek ir tarp suaugusiųjų, kaip sakė Janušas Korčakas.
Aš teigiu, kad vaikai pyksta. Aš teigiu, kad tėvai pyksta. Ir tai yra visiškai normali emocija.
Supykti yra gerai, nes tai informacija mums, kad kažkas vyksta ne taip.
Suaugęs turi daugiau galimybių keisti tą negerumą.
Kai matau pykstantį vaiką, stengiuosi suprasti, kad jam dabar negerai ir labai stengiuosi nebloginti jam to negerumo. Galiu - padedu, negaliu - nedarau, kad jam būtų blogiau. Pavyksta dažniau nei nepavyksta.
Kai aš pykstu, pranešu, pvz. aš burzgiu, esu suirzusi, negaliu ramiai kalbėti, todėl geriau kurį laiką nekalbėsiu, kad tavęs neįskaudinčiau. Ir būtinai pridedu: su tavimi tai nesusiję. Mat yra manipuliatorių suaugusiųjų, kurie mielai perduoda savo emocijų naštą vaikams, sakydami, pvz. aš pykstu ant tavęs, todėl išeisiu ir su tavimi nežaisiu. Arba yra sakančių - kai tu taip darai, tai man nepatinka, todėl aš dabar ir pykstu.

2 FAKTAS.
Mano pyktis yra mano pasirinkimas.
Vaiko pyktis yra jo pasirinkimas.
 Tai padeda nepriimti asmeniškai kitų nemalonių emocijų, tai padeda pasilikti nuošalyje ir turėti erdvės padėti vaikui išgyventi ir jam nemalonias emocijas.

3 FAKTAS.

Emocijos yra malonios ir nemalonios.
Nėra blogų ir gerų.
Visos emocijos yra svarbios.

Taigi, pyktis yra, greičiausiai, nemaloni emocija. Nei mūsų pyktis yra mums malonus, nei kitų pyktis yra mums malonus. Bet jis natūralus. Duokime laiko sau ir jiems. Visiems.

4 FAKTAS.
Maždaug 7-14 metų vaiko emocijos labai susijusios su mamų emocijomis.
Ir su reikšmingų jiems suaugusiųjų emocijomis.

Kai aš stipriai susierzinu, bet neišleidžiu to į išorę, visada gaunu atspindį iš vaiko, nes jam lyg kažkas užeina.
Kaip užeina, taip ir praeina.
Bet gaunu kiekvieną kartą pamoką - kokia aš galinga ir kaip reikia su savimi kažką daryti, kad nereikėtų užsiimti vaiko pykčio prevencija ir korekcija. Čia mano galingas juodasis vilkas išlindęs slapčia į paviršių erzina jo juodąjį vilką. Čia aš panuodiju jo būseną.

Ir kai ateina plati ir gili vidinė ramybė, vaikas it angelas - meilingas, švelnus.

Taigi, inventorizuokite ir jūs: kada vaikas pyksta, kaip jautėtės prieš tai jūs?
Gal parėjote iš darbo pavargę, supykę?
O gal vaikas darželyje turėjo reikalų su supykusiomis auklėtojomis, valytojomis, auklytėmis.
Nesvarbu, kad žmogus šypsosi, esmė - kaip jis jaučiasi.
O vaikai sugeria viską ir parodo mums.

Pabūna vaikas prie susierzinusio suaugusiojo artimo, vat ir žinau - juodas vilkas jo prabėgs.
Svarbu - man jo nepakalbinti.
Taigi, kaip dabar skamba ta seminaro tema: agresyvus vaikas - prevencija ir korekcija.
Ar nujaučiate, ką reikia koreguoti ir kur turi būti vykdoma prevencija?

Bet kurioje ugdymo įstaigoje vyrauja didelė įtampa, todėl vaiko buvimas ten ilgesnį laiką jam sukelia taip pat didžiulį diskomfortą. Ne iš dangaus vaiko pyktis ir susierzinimas. Nuo aplinkos.


5 FAKTAS.
Gyvendami vaikai ir mes kaupiame emocijas.

Jei vaikas turėjo įtemptą situaciją su bendraamžiais ar kitais vaikais, iškentėjo kažkokią neteisybę, o tai įvyksta pakankamai dažnai jiems besimokant vienas su kitu gyventi, tačiau skausmingiau yra, kai nėra šalia sąmoningų suaugusiųjų, ir taip per dieną keletą kartų.... Taigi.... Vaikas iškenčia kažką, istorijos nepasibaigia, jausmas lieka, nusėda, o vėliau, jam saugioje aplinkoje, vaikas visa tai atiduoda. Namai gi yra jam saugi vieta, tikiuosi. Todėl vaikas dažniausiai nemalonias emocijas ir demonstruoja namuose, o ne kitur. Ir tai yra visiškai normalu. Juk mes būname visokiais savimi namuose dažniausiai. Darbe galime persitempę šypsotis.... Jie nedaro nieko specialiai, kad mus išvestų iš proto... Jie daro tai natūraliai...

Nes išleisti emociją - tai paleisti ją. Tai daro mus tik sveikesniais.
Ir vaikai iš prigimties tą žinojimą turi.
Tik mes jį naikiname, nes mokomės tramdyti jų pyktį, priskiriame visokias diagnozes.

6 FAKTAS.
Vaikai - tai nėra tos žemiškos būtybės, kuriems visada būdinga euforija, džiaugsmas, maloni nuotaika.
Tad mokykimės priimti savo visokias būsenas, pykime ir išmoksime priimti vaikų visokias būsenas.

Pasikabinkite namuose savo nuostabiukų gražias nuotraukas ir kai visai bus blogai jiems ar jums, žiūrėkite.
Ilgai ilgai.
Tol, kol blogumas praeis.
Vaikai ir mes - visokie.
Bičiulė fotografė sakė, kad namuose gerą atsmoferą padeda kurti laimingų namų gyventojų nuotraukos.
Aš ja patikėjau :)

7 FAKTAS.
Pyktis yra normali emocija, tačiau pykčio išraiška gali būti destruktyvi.
Tad rūpinkimės savo įpročiais, kai supykstame.

Liaukimės rėkti.
KVĖPUOKIME.
GREIČIAU IŠKVĖPUOSIME PYKTĮ.
GREIČIAU ĮKVĖPSIME NUSIRAMINIMO.

Jei jau taip nutiko, kai tik nurimsime - atsiprašykime.
Tai yra tiesiog būtina.
O ne - nieko tokio.
 Užbaikime gražiai istorijas, kurios prasidėjo negražiai.

Pastebėkite, ką daro supykęs vaikas.
Man atrodo, kad jie turi teisę kažką bent daryti.
O girdime labai daug draudimų; nemėtyk, nerėk, neverk...
Tai ką jam daryti?
Juk tokie vaikai užaugs į užspaustus suaugusius, kuriems reikės psichologo pagalbos dėl užslėptų nemalonių emocijų.
Linkėkime vaikams vidinės ramybės ir visokeriopos sveikatos.
Nebūkime kliūtimis patys.\

8 FAKTAS.
Kai vaikai žiūri agresyvius vaizdus, žaidžia agresyvius žaidimus, kur reikia kažką šaudyti, gaudyti, naikinti, kai žaisliukai yra agresyvių snukių išraiškos - vaikai kaupia pyktį ir jis būtinai prasiverž.

Štai kodėl  mūsų namuose nėra jokių transformerių, lego chima ir kitų baisybių.
Aš noriu sau ir vaikui kuo daugiau ramybės ir darnos. Todėl neleidžiu artimoje aplinkoje taip paprastai griauti mūsų gerąsias prigimtis.
Ir multikų visokių nežiūrim.
Ir tai ne šiltnamio sąlygos.
Tai - vaiko vidinės gerosios prigimties saugojimas, savosios vidinės gerosios prigimties stiprinimas.
Ir kai vaikai bus vyresni, jie patys tvirčiau galės atsirinkti, ko jiems reikia, o kas jiems daro žalą.
Bet dabar tik mes galime jiems padėti.
JEI BŪTŲ MANO VALIA, VISI TĖVAI SUSITARTŲ, KAD NEBEPERKA NESĄMONIŲ SAVO VAIKAMS.
NEJAU GALVOJATE, KAD NUSKURDINTUMĖTE SAVO VAIKUS TAIP?
NUSKURDINTUMĖTE PARDAVĖJUS.
PRATURTINTUMĖTE NE TIK JUOS, BET IR SAVE, NES REIKĖTŲ ŽAISTI.
SANTYKIAI ATSIGAUTŲ, BŪTŲ LABIAU ŽMOGIŠKI.
AŠ TUO TIKIU.

PATARIMAI :)
Aš klausau malonios muzikos, mantrų, meditacinės muzikos, liaudies muzikos, pasakų...
Pakankamai atidžiai atrenku knygas, kad paveikslėliai būtų korektiški...
Vengiu vampyrų ir visų kitų baisybių...
Kad vaikuose nesisėtų nereikalingos sėklos...

Stengiuosi pasakoti mane ir vaiką įkvepiančias istorijas.
Stengiuosi diskutuoti apie grožį, gėrį, tiesą, darną...

Man patinka taip gyventi.

Ir jei turėčiau mergaitę, jai niekada nepirkčiau seksualizuotos iškreiptos moters - barbės...

Bet apie tai - kitą kartą...

Ramunė
 

 

Online paskaita LAIKAS DARYTI NAMŲ DARBUS

Po Naujųjų metų likime drauge - kad būtų šviesiau

NUSIŠYPSOKIM


Linksmai,
Ramunė