2010-02-08

"Augink atsakingai" komentuoja

Vakar vakare draugė Rūta manęs paklausė: Ramune, ką tu ten „Augink atsakingai“ veiki? Net nenutuokiau, apie ką ji kalba. Dabar jau žinau...

Štai nuoroda. Suprasite, apie ką aš kalbu. Nors, pažvelgusi į sekėjų būrį, susidariau įspūdį, kad aš vienintelė nežinau:

http://www.facebook.com/home.php#!/augink?ref=ts

TRYS KARALIAI PAKUŽDĖJO – tai įžanginis straipsnis. Po jo seks atskiri išsamūs tekstai apie tai, apie ką man kuždėjo trys Karaliai. Tikiuosi, kad ir jie Jums bus įdomūs, verčiantys susimąstyti, dar kartą peržvelgti savo gyvenimo būdą, įpročius ir požiūrį į vaikus.

Aš noriu tapti išmintinga mama. Esu protinga, kokia esu. Proto sau jau nebepridėsiu. Žinių tikrai padaugės, nes esu žingeidi. Meilė vaikams taip pat niekur neišgaruos. Tačiau augančiam vaikui šalia reikia ne tiek protingo, kiek išmintingo suaugusiojo. Kviečiu ir Jus kartu su manimi leistis į nepakartojamą kelionę – augti kartu su augančiais vaikais.

Perskaičiusi visus komentarus, kuriuos radau, taip pat nutariau parašyti savo komentarą. Savo tinklaraštyje tai darau mieliau.

Esu tikra, kad tėvai mielai duoda gėrį, kantrybę, meilę ir supratimą savo vaikams. Duoda jį, atiduoda. Ir nuo to darosi laimingi. Su prievole tai nesusiję. Tai susiję su besąlygine meile vaikams. Jei taip nėra, reikia peržiūrėti savo asmeninius poreikius. Gal ne visiems tuomet reikia turėti vaikų... Arba daugiau gal geriau neturėti...

Esu tikra, nė vienas vaikas netrukdo suaugusiems uždirbti pinigų. Tik kartais, dėl suaugusiųjų neišmintingumo, tai pasidaro sudėtinga. Kartais, dėl suaugusiųjų noro patenkinti savo poreikius, „sotumas“ ir „apsirengimas“ įgauna ne visai su išgyvenimu susijusį atspalvį. Vaikams reikia labai ne daug. Ir jei jau jie dėl Jūsų vienokių ar kitokių veiksmų atėjo į šį pasaulį, turite paisyti ir jų egzistavimo. Dažnai suaugęs, besijaučiantis pasaulyje nemaloniai, nori daugiau turėti nei būti. Kai tėvai dirba labai daug dėl savo karjeros, dėl papildomų pajamų ir dėl to negali praleisti užtektinai laiko su vaikais, dažni suaugusiųjų pasiteisinimai „Tai darau dėl vaikų, jų ateities“, skamba juokingai. Vaikai gyvena čia ir dabar. Atsisukime į juos šiandien. Kad jie nenusisuktų rytoj.

Esu tikra, kad net pats idealiausias tėvas ar mama yra nors kartą gyvenime pasielgę kvailai su savo vaikais. Tai nesmerktina. Jei tik pastarasis suaugęs sąmoningai keičia savo elgesį, kad kvailysčių būtų dar mažiau.

Esu tikra, kad daug suaugusiųjų gyvena su vaikais ne taip, kaip liepia jų širdis. Ir tai nėra spragos, gyvenimiškos ar žavios. Tai didelė nelaimė – ir vaikams, ir tėvams. Svarbu laiku sustoti. Praktiškai visi mano vedamų užsiėmimų dalyviai sako, kad iki užsiėmimų net nesusimąstydavo apie daug ką. Buvimas su bendraminčiais, norinčiais kažką pakeisti, prideda jėgų. Reikia tik užsinorėti gyventi savo gyvenimą. Ir su vaikais elgtis iš širdies. Tuomet ir pyktis bei nuovargis nerėks ir nemuš vaiko. O tik informuos suaugusįjį, jog nuvarytus arklius nušauna ir reikia mažinti tempus.

Kai planuoju savo darbus, labai įvertinu situaciją. Mano sūnaus poreikiai yra minimalūs. Jam nereikia „leiblinių“ rūbų. Jų nereikia ir man. Jam nereikia ankstyvojo ugdymo mokamų pamokėlių. Jų nereikia ir man. Jam nereikia brangių maisto produktų. Jų nereikia ir man. Jam reikia gražių knygų. Jų reikia ir man. Taigi išlaidos yra labai minimalios. Niekada nedirbu vardan pinigų. Nebent tai būtų labai dideli pinigai. Aš mieliau praleisiu dieną su savo mažium nei uždirbsiu papildomus keliasdešimt litų. Nes jie situacijos iš esmės nekeičia. O diena, praleista su vaiku, daro mūsų bendrą gyvenimą kokybiškesnį. Atminkime, kai vaikai maži, jiems labiausiai reikia tėvų. Pinigai yra uždirbami. Anksčiau ar vėliau. O santykiai su vaikais yra neįkainuojami. Pažįstu daug suaugusiųjų, kurie eina į darbą vien tam, kad tik nereiktų būti su šeima. Visi vakariniai darbai, viršvalandžiai ir pan. Tai yra šeimos tragedija.

Normaliu atveju su augančiu vaiku suaugęs įgyja daugiau erdvės dirbti. Bet net vyresniems vaikams kiekvieną dieną reikia bendrauti su abiem tėvais kiek galima daugiau. Pusvalandis – nieko nereiškia.

Sutinku, kad vaikų ašarų ar rėkimų negalima užkimšti kad ir šokoladu. Vaikus svarbu išklausyti ir suprasti. Tačiau gyvenimas nėra toks racionalus ir pagrįstas aiškia logika. Kartais, o gal net dažnai, galime ir nesuprasti, kas yra vaikui. Kai vidurį savaitės žadinu savo sūnų ir jis ašaroja, žinau, kad jam tiesiog jau nebesinori važiuoti pas auklę, nes trūksta manęs. Kadangi kol kas negaliu nieko pakeisti, švelniai keliu jį iš lovos, rengiu, myluoju, nukreipiu dėmesį su iš ties baisiais rytiniais multikais per TV3 (nes kitos televizijos rodo labai prastai). Kai mažius savo rankytėmis užsidengia akis ir įsikniaubia į pagalvę, lyg ketindamas verkti, švelniai išleidžia zirzaliukų garsus, aš pakančiai sakau: suprantu, kad tau sunku taip anksti keltis ir tu nori dieną praleisti su manimi, bet mes turime tai kaip nors ištverti. Kuo galėčiau tave pradžiuginti? Mažylis atsisuka. Kartais užsimano šokolado. Kartais pažįsti. Kartais pašokinėti ant didelio kamuolio. Kartais pašokti. Aš ir pati kartais sau padovanoju kokią kompensaciją.

Tačiau šokolado niekada nesiūlau, jei jis iš nuovargio vakare nebežino, ko pats nori. Paimu tvirtai savo berniuką ant rankų, pasūpuoju ir greituoju būdu einame miegoti. Tokiomis situacijomis nėr labai ką klausytis ar aiškintis, ko jis nori. Žinoma, taip mūsų namuose būna labai retai – tik kai pati diena pasitaiko kaip baisi išimtis be ritmo. Šiaip jau esu įgudusi pradėti vonios ritualą anksčiau nei mano sūnus man pareikš, jog už viską labiausiai jis dabar nori miego.

Kaip matome, situacija situacijai nelygi. Universali pagalba verkiančiam ar irzliam mažyliui – duoti save arba, jei vaikas pageidauja, leisti jam pabūti vienam. Jei vaikas ir stumia Jus, ir nenori būti vienas, ir toliau verkia – atskira tema.

Tikriausiai nesutikau nė vienos mamos ar tėčio, kuris nenorėtų nubrėžti savo vaikui aiškių ribų. Tačiau susimąstykime: kas yra tos ribos? Kur yra riba tarp gėrio ir blogio? Apsidairau šiame pasaulyje ir nenustembu. Tos ribos nėra. Arba jų yra labai daug. Pagal kiekvieno individo ribos nustatymo kriterijų. Arba pagal vis kitos pasaulėžiūros gėrio ir blogio apibrėžimą.

Aš manau, kad daug svarbiau puoselėti tam tikras dorovines vertybes, jas perduoti savo vaikams. Tai svarbus turtas, perduodamas iš kartos į kartą. Vaikams jis suteikia tvirtą pagrindą jų asmenybei augant. Ką reiškia tikslas - parodyti vaikui skirtumą tarp gėrio ir blogio? Pažvelkite į vaikus: jie daug geriau už mus, jau pagyvenusius kurį laiką ant šio svieto, žino, kas yra gėris. Vaikai nuo gimimo geri. Vaikai nuo gimimo dosnūs. Vaikai nuo gimimo atleidžiantys. Vaikai nuo gimimo tolerantiški. Jiems nereikia rodyti blogio, kad jie pažintų gėrį.

Jei būsime nuoseklūs, mylėsime savo vaikus besąlygiškai, gerbsime juos, leisime jiems būti savimi, vaikai mums atsidėkos tuo pačiu. Jei mes vadovaujamės tam tikrais elgesio standartais, vertybėmis, nuostatomis, labai tikėtina, kad visą tą rinkinį perims ir mūsų vaikai. Kokių ribų dar reikia? Ir kam?

Nebūkime Dievais. Būkime tėvais. Pritariu, kad vaikai yra mūsų atspindžiai. Bet mes ne vieninteliai įdedame į vaikus šio bei to. Todėl tėvų pasiuntimas „šikti“ ar toliau nebūtinai susijęs su tėvų elgesio klaidom. Tai nebūtinai auklėjimo spragos. Vaikai stebi ir kitus suaugusiuosius. Jie mokosi ne tik iš savo tėvų. Siūlyčiau neįprastą vaikų elgesį interpretuoti kaip informaciją mums: ką man tuo vaikas nori pasakyti?, kam jis čia priešinasi?, kuo jis nepatenkintas? Ir pan. Tai puikūs klausimai, padedantys pasikalbėti su vaiku. Išvengiant konflikto.

Aš manau, kad nereikia leisti išsižadėti vaikams asmenybės nei dėl kelnių nei dėl ko nors kitko. Ir nei 7 metų, nei vyresniems vaikams.
Kad būtų aiškiau, paanalizuokime situaciją išsamiau.

Vaikas sako: eik šikt, aš tų baisių kelnių nesimausiu.
Mama sako:.................................................................

Parežisuokime situaciją....

KUR YRA PROBLEMA? Nesusireikšminkime dėl „eik tu ...“. Mandagumo pamokėlė palauks. Be to, vaikas šiuos žodžius išgirdo pirmą kartą ne iš marsiečių, o iš žmonių. Greičiausia iš pykstančių žmonių. Žmonės pykdami keikiasi, rėkauja. Tai įpročiai, kurie gali keistis. Labai sunkiai. Bet gali.
Įsiklausykime į vaiką. VAIKAS PYKSTA. Įvardinkime tai – AŠ GIRDŽIU, KAD TU PYKSTI. NORI MAN PASAKYTI, KAD ŠITOS KELNĖS TAU NEPATINKA. MAN JOS ATRODO VISAI GRAŽIOS. TAČIAU TAU JAS DĖVĖTI REIKIA, O NE MAN.
Sudėtinga analizuoti situaciją, nežinant jos konteksto. Tačiau... jei tai rytas ir nėra laiko madų šou, tuomet sakome: TURI 2 MINUTES PAKEISTI KELNES. DAUGIAU LAIKO NETURIME, NES KITAIP PAVĖLUOSI Į MOKYKLĄ. Jei tai vakaras, galime pasikalbėti su vaiku apie jo grožio supratimą. Neerzinkime vaiko dėl nereikšmingų dalykų.
Taigi, KUR YRA PROBLEMA: KELNĖSE, VAIKO PYKČIO IŠRAIŠKOJE AR MANO SAVIJAUTOJE, KAI GIRDŽIU TAIP VAIKĄ ŠNEKANT??? Mano vaiką, kuriam atidaviau viską ir dar daugiau. Mano vaiką, kuriam šluoščiau šikną, prasėdėjau naktis jam sergant, o jis... Užaugo ir še tau kad nori.... Nei pagarbos, nei meilės... STOP! NEGLOBALIZUOKIME IR NEUŽVEDINĖKIME MOTORIUKO. TURIME VIENĄ KONKREČIĄ SITUACIJĄ.
Klauskime savęs nuolat: KUR PROBLEMA? IR KIENO TAI PROBLEMA? JEI TAI KELNĖS – TAI LABIAU VAIKO PROBLEMA. LAI JIS JĄ SPRENDŽIA. AŠ GALIU JAM PADĖTI. JEI TAI VAIKO PYKČIO IŠRAIŠKA – TAI VAIKO PROBLEMA. TURIU JAM PADĖTI PYKTĮ REIKŠTI NE TAIP DESTRUKTYVIAI. JEI TAI MANO SAVIJAUTA – TAI MANO PROBLEMA. NETURIU TEISĖS KIŠTI Į TAI VAIKO. TURIU PATI RAMIAI REAGUOTI Į VAIKO PYKTĮ. IŠMOKTI RAMIAI REAGUOTI.

Atrodytų normalu, kad priverčiame 7 metų vaiką dėtis būtent tas, o ne kitas kelnes.
O kaip su 8 metų vaikų?
O kaip su 9 metų vaiku?
O kaip su 10 metų vaiku?
O kaip su 11 metų vaiku?
O kaip su 12 metų vaiku?
O kaip su 13 metų vaiku?
O kaip su 14 metų vaiku?
O kaip su 15 metų vaiku?
O kaip su 16 metų vaiku?
O kaip su 17 metų vaiku?

Kada jau liausitės reikalavę iš vaiko paklusti jums ir nešioti tuos rūbus, kurie patinka jums, o ne jam?

Mano sūnui dar nėra trejų metų, bet jei jis priešinasi vilktis vieną ar kitą maikę ir rimtos priežasties pakeisti rūbo nėra, aš paisau vaiko valios. Manau, kad toks mano elgesys yra visiškai normalus. Nes vaikas turi teisę į savo nuomonę, į savo patogumą, į savo grožio supratimą.

Kai vaikai priešinasi rengtis vienus ar kitus rūbus, nepulkime vadovautis griežtumu. Įsiklausykime į vaiką: ką jis nori mums pasakyti?

Viena mama išsprendė rūbų problemą su savo dukra labai paprastai: mergaitė labai mėgsta vienas kelnes, kurias mielai dėvi mokykloje ir namuose; kai kelnės susitepa, mergaitė labai sunkiai nori dėvėti kitus rūbus; ilgalaikiai konfliktai, barniai, pykčiai nedavė jokių rezultatų; patariau mamai nupirkti antras kelnes. Abi pusės liko daugiau arba mažiau patenkintos. Svarbu kompromisas.

Kad nenusigrybautumėme į lankas gyvendami su vaikais, turime klausytis savo širdies. Ji niekada neklysta.

2 komentarai:

~ rašė...

Nemokama konsultacija :)
Tik daug kalbos klaidų;)

Ramunė Želionienė rašė...

Tėti, nemokamai nekonsultuoju. Šio tinklaraščio įrašų tikslas - suteikti mamytėms ir tėveliams žinių, padėsiančių elgtis sąmoningai savo tėvystės ir mamystės kelyje. Dalinuosi savo patirtimi kaip mamos ir tėvų bei vaikų santykių psichologės. SU VAIKAIS GALIMA GYVENTI DARNIAI.

Kalbos redaktoriaus dar neturiu. Bet galite juo tapti, jei tik norite.