2017-02-20

Fotoknyga - ir dovana, ir veikla, ir kūryba



Vis dažniau dovanų ieškau tokių, kad būtų galima ką nors smagaus patirti. Kalėdų senis atnešė man dovaną - fotoknygos sukūrimą. Labai apsidžiaugiau. Nes vis ketinimai realybe nevirsdavo.

Prisiminiau faktą, kad šeimoje verta turėti nuotraukų, kuriose šeima būtų užfiksuota laimingomis gyvenimo akimirkomis. Sienų nuotraukomis apsiklijuoti nepavyko, sienos drobių nelaiko :) Nors drobės - dar vienas mano 2016 metų atradimas ir apie jį - kitą kartą :)

Šiuolaikinė technika mane žavi, tačiau nuotraukas mėgstu čiupinėti. Su dviem mažyliais sunku atrasti daug laiko, tačiau vieną vėlyvą vakarą pavyko paskirti kūrybai. Ir man patiko!

Nemaniau, kad gali būti taip paprasta. Fotoknygą kūriau ecolorland svetainėje. Atsirinkau smagiausias nuotraukas iš savo archyvų, labai greitai jos atsidūrė svetainės "kišenėje", o iš ten - vienu judesiu jos buvo "klijuojamos" į mūsų šeimos pirmąją fotoknygą. Ir tikrai ne paskutinę.

Kurdama šeimos nuotraukų knygą prisiminiau, kad turime ir šeimos albumą, tačiau įdėtas nuotraukas aprašyti tose juostelėse taip ir nepavyko... O fotoknygoje galima įrašyti įvairių frazių, kodinių pavadinimų, kurie žinomi tik mums. Čia ir dabar. Buvau priversta neatidėlioti :) 

Fotoknyga gali turėti ir savo pavadinimą. Sudarinėdama šį nuotraukų albumą jau žinojau, kad sūnui taip pat labai patiktų kurti savo vaikystės nuotraukų knygą. Pirmajai patirčiai skyriau ne daug laiko, tačiau rezultatu esu labai patenkinta. Po savaitės sulaukiau 40 puslapių laimės :) Ir jau geras dvi savaites ši fotoknyga yra labiausiai vartoma knyga namuose. Vyriausias sūnus stebisi, koks jis mažas buvo prieš gerus du metus. Ir kaip greitai auga jo brolis ir sesė. Gera jausti, kaip greitai eina laikas. Tai padeda įprasminti daugiau gyvenimo dienų, valandų, minučių. Nes laikas nesugrįžta...

Vartydama nuotraukas buvau tikra - esu laiminga...
Gyvenu geriausiai, kaip tik galiu gyventi...
Kaip gera tai matyti...

Esu trijų vaikų mama. 9 metų sūnus yra ant slenksčio tarp vaikystės ir jaunystės. Matau, kaip jam kartais būna neįprasta: vaikiški jausmai užleidžia vietą jaunatviškiems patyrimams. Nežinomybė kartais kelia nerimą. Ir vėl prisimenu psichologijos mokslo faktus. Jei norime vaiką padaryti laimingesniu, priminkime jam jo laimingą vaikystę.

Visų pirma, atradau nerealią akciją:  100 puslapių knyga už labai gerą kainą :) Ir dar yra laiko :)

Berūšiuodama nuotraukas, sukūriau kelis atskirus katalogus. Augustino nuotraukas už visą jo pirmą septynmetį sudėjau į vieną vietą. Pasikvietusi sūnų, pasidalinau jam savo idėja. Ir jam patiko. Och, kaip jam patiko :) Jis atrado tiek knygos kūrimo galimybių, kokių aš net nebuvau pastebėjusi. Pasirodo, galima net foną keisti. Jau nekantrauju pamatyti jo sukurtą knygą :) O dar labiau nesulaukiu, kada prisėsiu pati, kad sudėliočiau dviejų augančių mažylių ir mūsų su vyru džiugesį į kelias knygas :) 

Kai visi būsime vyresni, šios knygos dar ne kartą pasitarnaus juokui :) 
Kai visi būsime išsibarstę, šios knygos surinks mus ne kartą smagiai prisiminti, kokie mes buvome laimingi :)

Labai linkiu ir jums atrasti fotoknygas ir dovanoti jas sau :)
Kaip gerai, kad yra ecolorland :)

2017-02-10

Kaip gyventi su vaikais?



Rašau knygą.
Tai toks lėtas procesas. Toks lėtas malonumas.

Kalbėti ir dalintis greičiau - malonumas greitesnis.

Pradėjau kalbėti. Viena. Sau ir jums.
Man tai - aistra.
Dalinuosi.

Mylėkime.
Save ir kitus.

Ach, kaip norėčiau, kad mano kaimynas būtų Dievas.
 Pasakiusi tai garsiai, pajutau, kad man pasisekė dar labiau, nes Dievas yra manyje.

Dalinuosi keliais įrašais.
Malonaus klausymosi.

1. Jei mano kaimynas būtų Dievas...
https://soundcloud.com/ramun-murauskien/balsas00006-3gp

2. Ar mano širdis pajėgi mylėti daugiau nei vieną vaiką?
https://soundcloud.com/ramun-murauskien/daugiau-vaik-3gp

3. Vaiko liga išmokė mane melstis...
https://soundcloud.com/ramun-murauskien/liga-malda-3gp

4. Vaikai. Naudojimo instrukcija.
https://soundcloud.com/ramun-murauskien/kai-uo-nemurkia-3gp

Aš myliu jus.


2017-02-04

Kai vaikas nieko nevalgo...

Kai vaikas nieko nevalgo, verta skaityti knygą "Mano vaikas nieko nevalgo".





Kai auginau pirmagimį, bičiulė iš Vokietijos pasidalino knyga "Mano vaikas nieko nevalgo". Tai buvo bene geriausias skaitinys man, mamai be patirties. Juk mitybos svarba kažkokiu būdu buvo instaliuota į mūsų DNR. Vėliau perskaičiau dar vieną pediatro, natūralaus žindymo šalininko, 3 vaikų tėčio Carlos Gonzalez knygą ir pradėjau svajoti, kad šio autoriaus knygos būtų išleistos lietuvių kalba.

 Mano pirmajam sūnui jau 9 metai. Ir mano svajonė išsipildė. Leidykla "Briedis" siūlo lietuviškai skaitančioms mamoms ir tėčiams puikią knygą apie tai, kaip mūsų vaikams  galima mėgautis maistu be rūpesčių. Aš drąsiai sakau: šio autoriaus knyga "Mano vaikas nieko nevalgo" yra būtina kiekvienos šeimos, auginančioms vaikus, bibliotekoje. Kodėl?

Visų pirma, jis dalinasi savo ir kitų šeimų situacijomis bei sėkmingais sprendimo būdais. Tai suteikia tėvams pastiprinimo ir ramybės, nes jautiesi su nerimu ne vienintelis šiame pasaulyje.

Antra, autorius pagrindžia savo sprendimus ir pasiūlymus profesinėmis žiniomis. Tai padeda tėvams patikėti ir nusiraminti. Juk skaitome ne šiaip tėčio patyrimus, o vaikų gydytojo rekomendacijas ir įžvalgas.

Trečia, knyga parašyta paprastai ir su meile. Tiek besijaudinančioms mamoms, tiek vaikams ir tėčiams.

Ketvirta, šioje knygoje mamos skatinamos žindyti. Tačiau apsisprendusios kitaip - gauna ypatingai reikiamų įžvalgų sėkmingam vaiko maitinimui.

Penkta, šioje knygoje labai daug juokaujama.  Tai atpalaiduoja protą nuo įsitempimo. Skaitytojas ne tik gauna atsakymą į savo dar net neužduotą klausimą, bet ir atranda laiko pakrizenti iš savo perdėto rūpesčio, hiperbolizuotos įtampos ir nežinojimo. O kai tėvai atsipalaidavę, tai ir vaikams gyvenasi daug ramiau.

Aš esu 3 vaikų mama ir tam tikros profesinės kompetencijos leidžia  man drąsiai teigti, kad labai daug tėvų išgyvena įtampas su vaikais ne iš kvailumo, o iš nežinojimo. Kaip gerai, kad yra ši knyga, kuri labai daug situacijų iš vaikų maitinimo srities sudėlioja į tinkamas vietas.

Jei jaučiatės per dažnai prievartaujantys savo vaikus dėl maisto, vadinasi, ši knyga jums. Jei su vaiku kyla konfliktų dėl maitinimosi, ši knyga - tikrai jums. Jei nepasitikite savimi, o močiučių nuostatos jums nepriimtinos, vadinasi, ši knyga suteiks daugiau laisvės ir stiprybės. Jei jums atrodo, kad jūsų vaikas valgo ne tai, ką jam derėtų valgyti, ši knyga - taip pat jums.

Nuolat daug bendrauju su tėvais. Kartą tėvų švietimo paskaitoje tėtis paklausė, ką jam daryti, kad jo 3 metų dukrytė nevalgytų saldainių. Aš nelinkusi dalintis receptais, man patinka skatinti mąstyti. Mūsų dialogas buvo trumpas ir labai produktyvus.

- Iš kur dukra gauna tų saldainių?
- Virtuvėje iš spintelės.
- O iš kur spintelėje atsiranda saldainių?
- Aš įdedu juos.
- Ar žinote, ką dabar jums reikia daryti?
- Taip. Bet aš juk galiu valgyti saldainius.
-Tai, ką jūs darote,kai nemato jūsų vaikas, šis darys, kai nematysite jūs.

Savo asmeniniame ir profesiniame gyvenime remiuosi humanistine pedagogika. Vienas iš vertybinio auklėjimo principų - viengubas standartas. Tai reiškia, kad auklėdami vaikus, mes, tėvai, turime siekti viso to, ką norime matyti vaikuose. Ne žodžiai auklėja, o auklėjamoji aplinka. Jei norime, kad vaikai sveikai maitintųsi, mes turime sveikai maitintis. Jei norime, kad vaikai valgytų sąmoningai, mes turime išmokti valgyti sąmoningai ir leisti vaikams išmokti to paties.

Ši knyga padeda formuoti tinkamas nuostatas į konkretaus vaiko maitinimą ir maitinimąsi. Tuomet įvairių autorių nustatytos maisto kiekio normos pagal amžiaus grupes, skirtos statistiniam vaikui, netenka prasmės. Ir ačiū autoriui.

Aš niekada nemaniau, kad vaikus reikia prievartauti dėl mitybos. Visuomet siekiau sudaryti malonią valgymo atmosferą. Carlos Gonzalez knyga pastiprino mano pajautimus. Frazės "Suvalgyk dar vieną šaukštelį už močiutę" ar "Jei nesuvalgysi šio kotleto, negalėsi eiti į lauką" neužgimė ir padėjo stiprinti tinkamas nuostatas profesinėje veikloje. Sutikau daug tėvų, kurie bėgiojo paskui vaikus su šaukšteliu ir buvo įtikėję, kad jų vaikai iš tiesų nieko nevalgo. Teko konsultuoti daug tėvų, kurie buvo įtikėję tam tikra mitybos koncepcija ir ją bruko savo vaikams. Kai kuriems buvo sunku patikėti, kad įmanoma sveikai gyventi nevalgant mėsos. Žindančios mamos, besilankančios įprastose medicinos įstaigose, labai dažnai yra skatinamos kuo anksčiau primaitinti savo vaikelius. O jei žindomo kūdikio šeima pasirinko nevalgyti visko, kas gyva, gydytojai nevengia gąsdinti tėvų neva dėl nepilnavertės mitybos. Knygos autorius pateikia skaičius ir jie padeda nurimti. Savo profesinėje veikloje ieškau būdų, kaip padėti tėvams neprisirišant pagalbos ieškančio žmogaus. Norisi ne situaciją išspręsti, o formuoti tinkamo auklėjimo pagrindus. Todėl ši knyga, griaunanti dauguma mitybos mitų, yra būtent tas tinkamas pagrindas tėvams, kurie nenori padaryti beprasmių ir vaikus žalojančių klaidų. Aš pritariu autoriaus idėjai - nevalia versti vaikų valgyti. Anot jo, kiekvienas vaikas jaučia, ko ir kiek jam reikia, kad pasisotintų ir sveikai augtų. Mums, tėvams, verta mokytis pasitikėti savo vaiko mitybos įpročiais, kuriuos jis atsinešė su savimi.

Dalinuosi keliomis citatomis, kurios gali nuraminti ir sustiprinti daugumą vaikus auginančių tėvų, mąstančių, kad jų vaikai turi mitybos problemų.

Vaikai auga ne dėl to, kad valgo; jie valgo, nes auga.
Tarp šešių mėnesių ir metų vaikai paprastai išgyvena laikotarpį, kai nori valgyti patys ir jiems labai patinka tai daryti. Žinoma, suvalgo jie mažiau, užtrunka ilgiau ir išsitepa. Jeigu mama susitaiko su šiais nedideliais nepatogumais, vaikas tikriausiai ir toliau visą likusį gyvenimą valgys pats. Bet jeigu dėl skubėjimo arba patogumo (o ypač norėdama, kad jis suvalgytų daugiau) mama nusprendžia maitinti kūdikį pati, labai tikėtina, jog po kelerių metų to gailėsis. Dvimečiai ir trimečiai ne visada rodo tokį spontanišką norą valgyti savarankiškai kaip kūdikiai iki metų.
Lėtai augantis vaikas ir valgys mažiau nei kiti.
Daugybė mamų tiki, jog jų vaikai turi valgyti dvigubai daugiau negu valgo. Negali valgyti dvigubai daugiau nei reikia ir būti sveikas.
Jei norite, kad jūsų vaikas valgytų sveiką maistą, turite liautis davę jam "Skanumynų".
Vienintelė tėvų atsakomybė - pasiūlyti vaikui įvairaus ir sveiko maisto. O kiek ir kokio jo valgyti, turėtų spręsti pats vaikas.
Sveiką mitybą reguliuoja vidiniai (alkis ir sotumas), o ne išoriniai (spaudimas, pažadai, bausmės ir reklama) veiksniai.

Labai linkiu, kad tėvai praturtintų savo pasaulėžiūrą į gyvenimą su vaikais šia ir kitomis autoriaus knygomis. Aš labai džiaugiuosi, kad galėjau  mėgautis intuicija paremtu savo pirmagimio žindymu ir maitinimu bei valgymu kartu jam paaugus, mokiausi nebijoti palikti vaiką be pusryčių, pietų ar vakarienės ir atsisakiau nustatyti griežtą maitinimą pagal valandas. Ši knyga dovanojo ne tik ramybę, bet ir iššūkį - formuoti tinkamą meniu vaikui namų restorane bent 2 kartus per dieną. Dabar, augindama dar du savo mažylius, su didžiausiu malonumu skaitau šią knygą dar kartą. Ir tikiu: ne aš, o vaikas sprendžia, ką, kaip ir kiek jam valgyti. Nuo pat gimimo. Nes aš žinau, kaip pasitikrinti, ar mano vaikas tikrai nieko nevalgo. Nuoširdus ačiū Carlos Gonzalez ir "Briedžio" leidyklos komandai. Su šio autoriaus knygomis daugumos vaikų vaikystė bus skaidresnė!

2017-01-28

Padėkime tapti geresniais



Padėkime tapti geresniais. Vieni kitiems. Be naudos, be išskaičiavimo. Su meile.

Būkime neabejingi kitų skausmui, liūdesiui, nerimui.

Leiskime vieni kitiems daryti klaidas. Be smerkimo. Be žeminimo.

Neapsimetinėkime, kad galėsime visada viską suprasti.

Ne visi, kurie klaidžioja, yra pasiklydę.

Negalvokime, kad vieni yra -esni nei kiti.

Visi mes egzistuojame su Dievo žinia ir leidimu. Bei palaiminimu.

Režisierius turi savo planą. Jis visada yra geriausias mums.


Kai šalia vyksta tragedija, sunerimstame. Nerimas budina mūsų širdis. Ir tai nėra malonus procesas. Jis skatina susimąstyti. Apie save, savo elgesį, daromą įtaką savo vaikams etc Ką darome, kai nenorime pažiūrėti į save? O gi - piktinamės. Ir ieškome kaltų. Darome viską, kad tik nematytumėme savęs.

Ar kas nors mokė mus, tėvus, būti kantriais su vaikais? Ar kas nors mokė mus mylėti vaikus ypatingai tada, kai jie lyg ir mažiausiai verti meilės? Ar kas nors mokė mus būti gerais tėvais? Ar kas nors mokė mus prisiimti atsakomybę už savo elgesį? Juk dauguma mūsų yra sužaloti. Mūsų sužalotų tėvų. Kurie mylėjo mus taip, kaip mokėjo. Geriausiai, kaip mokėjo.

Mano sūnus kartą pasakė:
-Kaip gerai, kad aš pas tave atėjau pirmas. Tu pasitreniravai ir dabar broliui būsi geresnė mama.

Ak...

Lietuvai labai reikėtų "Auklės" laidos. Kad galėtų labai daug šeimų mokytis, kaip gi elgtis su tomis būtybėmis, kurias mums Dievas padovanojo laikinai globai. Ūžia visi dėl įstatymo. Visi nori apsaugoti vaikus. Ir nesutaria. Nors labiausiai nežinantiems, neišmanantiems reikia žmogaus, kuris juos mokytų motinystės ir tėvystės įgūdžių. Kodėl valstybė neinvestuoja į visiems organizuojamus tėvystės kursus? Ar nėra tam pagrindo? Yra. Ko dar laukiame? Dažnesnių tragedijų? Vienoje Humanistinės pedagogikos konferencijoje susipažinau su Rusijos atstovais. Jie iniciavo projektą savo mieste - tėvų švietimas, jaunavedžių kursai, tėvų ir vaikų laisvalaikio praleidimas kartu  ir pan. Po 10 metų buvo atliktas tyrimas - lyginamoji analizė. Ne tik sveikata žmonių pagerėjo, bet ir skyrybų skaičius sumažėjo. O pasitenkinimas gyvenimu padidėjo.
 
Kai būna per sunku stebėti šalia vykstančią dramą, bandome nemąstyti ir savo protui siūlome malonumus. Galvojame apie šventes, būsimas meilės dienas. Kad tik būtų lengviau... O kiek tame prasmės? Juk sveikiausia yra išgyventi VISAS būsenas, kurios ateina. Nes jos turi prasmę. Kitaip jų nepatirtume. Neatitolinti nuo savęs nemalonių emocijų, o mokytis jas transformuoti. Į ką nors tokio, kas mus augintų ir padėtų mūsų sielai pajudėti jos pasirinktu evoliucijos keliu.

Kai įvyksta tragedija, nukentėjęs siunčia mums žinią. Siela, pabaigusi savo kelią šį kartą, mus kalbina, stabdo kasdienybę ir neduoda ramybės. Gerąja prasme.

Dievas mums pasakoja štai ką.

Tikiu, kad mes žinojome iš anksto, ką patirsime. O dabar, visa tai pamiršę, sakome - ne, ne, ne, aš nenoriu apie tai galvoti, aš nenoriu to jausti... Aš nenoriu, kad tai su manimi vyktų...

Arba stengiamės nusukti protą nuo labiau svarbių dalykų prie ne itin svarbių dalykų. Skiedžiame...

 Kai koks nors viešas žmogus nemaloniai nuskamba, užduodu sau klausimą - ką tai reiškia man? Agnė J. piktinasi, kai šeimos vietą prie prekybos centro užima be vaikų automobilyje esantys žmonės, gėdina juos, o neblaiviam stovy pasirodžiusi - viešai atsiprašė ir pasiteisino. Juk esame tik žmonės. Sunkiai dirbame...

Kaip netyčia ir tyčia nukreipiamas mūsų dėmesys nuo labiau svarbių dalykų prie mažiau svarbių dalykų. Lengva laikytis paprastų susitarimų. Kaip sunku eiti keliu, grįstu aukštesnėmis bendražmogiškomis vertybėmis. Kaip nenorime atsiduoti tam keliui iki galo? Bijome save supančioti gėrbėmis :) Bijome netekti malonumų... Net jei save žalojame...

 Ko vertas nepatogumas prisiparkuoti su vaikais toli nuo įėjimo į prekybos centrą? O ką reiškia vieša pamoka jaunuomenei - va, žiūrėkit ir mokykitės. Net jei mes nenorime, kad mokytųsi, jie tą darys. Ir mes niekur nepabėgsime nuo savo daromos įtakos. Kad ir kaip ją nuvertintume. 

Kiek dar teisinsime save, kad po sunkios darbo dienos atsipalaiduoti geriant - žmogiška ir normalu?
 
Susimąstau: kodėl Dievas sutiko, jog taptume viešesni už daugumą kitų? Kokią misiją mums sugalvojo? Ar atpažįstame siunčiamus ženklus?

Skaitau daugumos skaitomus žmones kartais ir aš. Ir stebiuosi. Nes viskas, ką jie rašo - yra jų mintys, jų nuosavybė. Todėl dalintis negalima. Ach, koks susireikšminimas. Juk mes esame ne patys savaime vertybės. Mes esame įrankiai Dievo rankose. Aš sukūriau. Ir taškas. Yra toks geras rusiškas žodis - sotvorčestvo. Tikiu, kad šiame procese slypi galia. Kuo pasidalinsi, tą turėsi amžinai. Ką nuslėpsi, to neteksi. Mums reikia mokytis dalintis su pagarba, su dėkingumu. Ir imti - taip pat.

Su tam tikru viešumu susiduriu ir aš. Vieni dėkoja už kūrybą, kiti - keikia. Neseniai skaičiau vienos žinomos moters žodžius. Pala.... Taip: Valgyk. Melskis. Mylėk. knygos autorės. Ji sakė, kad neskaito recenzijų ar kitų atsiliepimų. Nes yra labai jautri. Ir saugo savo kūrybinį įkvėpimą nuo tų, kurie jos nemyli. Ji priima kritiką tik iš tų, kurie suinteresuoti, kad jos kūryba būtų dar geresnė. Kokią šaunią pamoką gavau. Tik dar jos iki galo neišmokau. Po vieno ar kito viešo pasirodymo lyg netyčia perskaitau komentarus. Ir vis nustembu. Kokie protingi žmonės rašo. Ir nustembu dar kartą: kodėl jie laiko save po žeme? Nes su tokiu protu - tik gerinti žmonių savijautą, dalintis visu tuo. Kad tik Žemėje gyvenimas būtų geresnis. Ir nesuprantu dar kai ko: jei aš nepatinku, kodėl jie skaito mane ir klausosi? Kaip gerai, kad aš esu, anot kiškio Pranciškaus, nes jie gali išmokti atsirinkti...

Kiekvieną kartą dalyvaudama "Blogiausias Lietuvos vairuotojas 2" laidos filmavime, aš susiduriu su didžiuliu iššūkiu - išlikti savimi. Nėra taip lengva, kai atrodai ne taip, kaip kiekvieną dieną. O kur dar filmavimo niuansai. Kaip nepamesti tikslo - pasakyti tai, kas galėtų pasitarnauti žmogui tapti geresniu savimi? Kaip paskatinti susimąstyti? 

Kiekvieną kartą pasakodama apie moteris ir vyrus bei jų unikalius santykius "Žinių radijo" eteryje gaunu iššūkį - likti savimi. Ne protinga galva, ne racionalia psichologe, kurios empatijos lygis atskleidžiamas žodžiais. Savimi - su viskuo: asmeninėmis tragedijomis, asmeniniais laimėjimais, pasveikimais ir ligomis. Ir su savo būdu. Aš neturiu tikslo įtikti ar patikti. Aš kviečiu susimąstyti. Visų pirma, apie save.

Viename iš komentarų perskaičiau, kad turiu problemų. Taip. Nes jei jų neturėčiau, nepatekčiau į Žemę. Juk čia mes esame ne šiaip sau. Jei yra manančių, kad psichologai neturi problemų - jie klysta. Lengva idealizuoti žmogų. Gal tokiu, neva, idealu paprasčiau patikėti? Man lengva tikėti gyvais žmonėmis. Ne visažiniais. O augančiais. Ir besidalinančiais augimu. Aš tikiu, kad žmonės keičiasi. Nes keičiasi jų pasaulėžiūra.

Ačiū visiems, kurie keikia. Kai jų neskaitysiu, vis tiek žinosiu, kad jie yra. Ir tai nebus priežastis nekurti ar liautis būti savimi. Keikūnai visuomet yra priežastis tapti dar geresnei savimi. Drąsiai kvėpuoti. Net jei kam nors nepatinka. Juk aš esu. Vadinasi, turiu būti.

Neseniai išgirdau po susitikimo su tėvais: ačiū, kad minite Dievą. O čia ką, vieša paslaptis, kad Jis yra? Bičiulė ne/juokavo: gal vaikai atėjo tam, kad išmokytų tėvus melstis? Nes visa kita mes jau seniai išbandėme? Kai dalinuosi savo patirtimi, nevengiu pasakoti ir apie maldų bei mantrų kalbėjimus bei giedojimus. Tikiu, kad ramus mamos protas gali daryti stebuklus. O malda ar mantra - tai labai geras darbas nerimastingam protui.

Tikiu, kad visi esame reikalingi.
Nuomonių nesuderinamumas - nėra esminė priežastis nesugyventi.

Visiems užteks vietos po saule.

Ką daryti, kad gyventi būtų geriau? Mums ir su mumis?

Lai jaunatis apdovanoja mus idėjomis, įkvėpimais ir iškvėpimais. Vietoje ir laiku.

Dalinuosi vienu galingu įkvėpimu - knyga.
Skaitykime ir mylėkime save. Per daug niekada nebus.

Dėkokime visiems, kurie buvo, yra ir bus mūsų gyvenimo pakeleiviai.

Dėkokime visoms patirtims. Jos reikalingos mūsų sielos evoliucijai. Egzaminai yra neišvengiami.

Dėkokime sau kas kartą, kai nusprendžiami būti geresniais. Nes tuomet priartėjame prie tikrojo Aš. Prie dieviškojo Aš. Kai atkrenta dar viena žmogiškumo forma. Kuo jų mažiau, tuo šviesiau ir lengviau.

Dalinuos dar viena labai svarbia Sai Babos istorija. Ačiū jam!

 







Kodėl moterys erzina vyrus ir atvirkščiai?



Svečiuose pas Raigardą Musnicką su Vaidu Arvasevičiumi.

http://www.ziniuradijas.lt/laidos/atviras-pokalbis/kas-ir-del-ko-mus-erzina-tarpusavio-santykiuose

Rekomenduoju šią knygą. Sveikime.

Teal Swan nuolat dovanoja mums video youtube.com kanale.