2014-09-11

Drausmė pamokoje - mokytojo rankose









Labai daug mokytojų į specialistus kreipiasi pagalbos:
kaip padaryti, kad nuo mokslo metų pradžios klasėje vaikai būtų draugiški, drausmingi ir dėmesingi mokslui?

Kai norime gerti, mums reikia vandens. Taigi, reikia pasirūpinti draugystės eliksyru.
Nes ten, kur žmonės geriau sutaria, jie kelia vienas kitam mažiau grėsmės, mažiau vienas kitą erzina ir tuomet gali užsiimti savo potencijos realizacija.

Svarbiausia, pakilti virš dirbtinų mokyklinių sąlygų ir išlikti tiesiog žmogumi toje sistemoje.
Dažniausiai draugystė prasideda tam tikru romantiniu laikotarpiu. Todėl ir vaikams, susibūrusiems į naują klasę, labai verta skirti dėmesio ir laiko. Kaip teigia klasių telkimo specialistė iš Izraelio Judit Weisman, pirmąjį mėnesį rekomenduojama vaikus ne mokyti, o padėti jiems susitelkti. Judit moko mokytojus visiškai paprastų dalykų, į ką sovietinio mąstymo pedagogai neatkreipia dėmesio.
SVARBU: tokio pobūdžio klasės telkimas nesikerta su jokia pedagogika, o bet kurią papildo. na gal tik su autoritarine pedagogika būtų sudėtinga :)

Jei nori vaikams padovanoti gerus tarpusavio santykius, kurie tiesiogiai susiję su mokslo sėkme ir drausme, turi tiems santykiams skirti dėmesio. Taigi, mokytojai turi du didelius iššūkius mokslo metų pradžioje:

1. dovanoti savo laiką vaikams bendravimui, kad prasidėtų santykis su mokytoja;
Pvz.: žiūrėti jiems į akis natūraliai, leistis į apsikabinimus su vaikais, kalbėti tomis temomis, kurios svarbios vaikui, užduočių atlikimo metu prieiti vis prie vieno, kito, sakyti kažkokius pastebėjimus ne nuo klasės lentos, o priėjus ir pan.
 
2. specialiai organizuoti vaikams malonias ir grupines veiklas, kad prasidėtų santykiai tarp vaikų nesimokant, o maloniai leidžiant laiką, pvz. žaidžiant.
Žaidimas yra labai svarbu ne tik pirmame septynmetyje. Mokytojas visuomet bus vaikų numylėtojas, jei mokytojas domėsis tuo, ką mėgsta žaisti vaikai.

Auksinė taisyklė: pirma pradėk domėtis tuo, kuo gyvena vaikai; vaikai pradės domėtis tuo, kuo tu gyveni mokykloje.

REALYBĖ: verta atkreipti dėmesį, kad mūsų vaikai, dauguma, jau po darželio gavę tiek instaliuotų paklusimo programų, kad yra puikūs vykdytojai. Tėvai taip pat nekelia klausimų, nestebi aktyviai proceso, aklai pasitiki mokytojais it dievais žemėje, todėl net ir bet koks mokytojo elgesys gali nesulaukti jokio pasipiktinimo nei vaikams, nei tėvams. Dauguma įpratę viską tiesiog praryti. Nežiūrėdami, o ką gi čia duoda...

Kai vaikai apsiuostys, susiras mielų sau kitų vaikų. Bet taip pat bus vaikų, su kuriais bendrauti jiems nesinorės. Dėl konkretiems vaikams labai rimtų priežasčių.

SVARBU: vienas iš sovietinės mąstysenos mitų - mokykloje visi su visais privalo draugauti.
Bet kuriame kolektyve žmonės tiesiog turi išmokti būti vieni su kitais. Būti ir draugauti tai nėra tie patys procesai. Išmintingas mokytojas niekada, jei tik įmanoma, nesodins vaiko X su vaiku Y bendrai veiklai, jei jie nesutaria ar nemėgsta vienas kito. Bet ne iš karto nesodins. O po kryptingų, sąmoningų vaikų klasės telkimo veiklų.

Paklauskite savęs, kiek laiko sąmoningai skyrėte vaikų telkimui klasėje? O kokio norite pasiekti rezultato? Ar jūsų indėlis gali padaryti pageidaujamą pasekmę? Tėvai, būdami namuose, negali sutelkti vaikų jūsų klasėje, kuri yra mokykloje. Tik jūs galite padaryti.
 
SVARBU: taip jau būna, kad mokytojai drausmės pradeda reikalauti itin intensyviai mokslo metų pradžioje. 

Siūlau sau užduoti 10 klausimų, jie labai svarbūs.


1. Ar mano reikalavimai neprieštarauja konkrečių vaikų amžiaus ypatumams?
2. Ar Jūs suprantate vaiko elgesio priežastis, motyvus ir poreikius?
3. Ar Jūs paisote konkrečių vaikų situacinės būsenos?
4. Ar Jūs reikalavimai neslopina natūralių vaiko raidos mechanizmų?
5. Ar Jus įžeidžia vaiko tariamai piktybinis elgesys ar tariami jo piktybiški elgesio ketinimai?
6. Ar Jūs ne kovojate prieš vaiko fiziologiją, ar Jūsų reikalavimai protingi?
7. Ar Jūs neperkeliate atsakomybės vaikui, kai atsakomybė reali yra Jūsų pusėje?
8.  Ar Jūs pats mokate bendradarbiauti ir susitarti, ar galite savo pavyzdžiu išmokyti to vaiką?
9. Ar nepervertinate vaiko gebėjimų numatyti jo elgesio pasekmes?
10. Ar nenuneigiate vaiko teisės į jo asmeninius norus, interesus, poreikius?

NESĖKMĘ PATIRIA TAS, KURIS PRASILENKIA SU VISU TUO. PAVYZDŽIŲ IŠ SAVO PROFESINĖS PRAKTIKOS TURIU LABAI DAUG.
 


Dažnai klasėje būna po vieną, du ar net daugiau vaikų, kurie išsiskiria iš visų savo nedrausmingumu mokytojų akimis. Kas vyksta tuo metu? Mokytojas vis kartoja ir kartoja to vaiko VARDĄ, kaip pastabą. Vieną vardą, pvz. Kostai. Ir daugiau nieko nesako. Kartoją tą vardą nemaloniai, pakeltu balso tonu, pakeltais antakiais, su vidiniu pykčiu ten, kur jis paprastai ir kaupiasi. Atkreiptinas dėmesys, kad vaiko vardas yra duotas tėvų su labai gražia mintimi.

Ką daryti? Stebėdami netinkamą vaiko elgesį, turime jam suteikti informaciją, kokio elgesio tikimės. Pvz.: prašau liautis mušti Agotą. Arba  - prašau dabar pažiūrėti į knygoje nupieštą paveikslėlį.

Visi neiginiai ar kiti moralai nepadeda, bet gali įbauginti. O vaikas, jausdamas baimę viduje, būtinai atkeršys. Arba muš vaikus, kai nematys mokytoja, arba specialiai triukšmaus. Ypač tuomet, kai mokytoja prašo patylėti. Mokytojai, kurie tokius vaikus skuba tramdyti, bet neskuba jų pamilti, mylėti savo pedagogine meile, nesupranta, kad tokiems vaikams reikia labai daug dėmesio. Gaudami pastabas, jie gauna dėmesio. Tad tik nuo mokytojo profesionalumo priklauso - kokį dėmesį duoti vaikams. Nes ką akcentuojame, tas ir stiprėja. Dar viena klaida yra skaičiuoti pastabas, kaupti vaiko nusižengimus ir tą pranešinėti vaikui, ypač pavojinga, kai tai girdi kiti vaikai.

Rebusas: ką daryti vaikui, kuriam pateikiama informacija - tu surinkai jau tris pastabas.
Liautis rinkti pastabas?
Juk jis ne specialiai. Jam taip dabar tik pavyksta. Jo tokie įpročiai. Ir būtent artimosios aplinkos suaugę už tai atsakingi. Dėl mokytojo galios jis arba gali prašviesinti vaikui gyvenimą, arba dar labiau patemdyti. Nes paprastai vienas mokytojas "blogų" mokinių užantyje nesinešioja. Jis būtinai papasakoja visiems kitiems, kad va koks yra vaikis pas mane. Ir tie kiti, jei jie mažai profesionalumo turi, taip pat pradeda jį linčiuoti arba leisti vaikams daryti egzekucijas.

Ilgalaikių tyrimų duomenys leidžia daryti išvadą: nuo santykių kokybės su pirmąja mokytoja priklauso žmogaus psichologinė savijauta, kai jam bus apie 40 metų.
Nejau norite dar labiau padidinti suicidų skaičių 40 metų vyrų grupėje? Nemanau...

Kai vaikai yra vienoje bendraamžių grupėje, mokytojai savo elgesiu turi aiškiai parodyti, kas čia yra "vadas". Ne koks nors Andrius tramdo vaiko kokį nors elgesį, o mokytoja. Kai mokytoja pastebi, kad kito vaiko elgesį tramdo kiti vaikai, tokius veiksmus būtina stabdyti kuo greičiau, pvz.:

Vaikai, įtariu, kad jūs man norėjote padėti, bet prašau neužsimiršti: mokytoja esu aš ir aš susitvarkysiu, tad ir save, ir jus kviečiu būti kantresniais vieni kitiems. O jei kam atrodo, kad man reikia pagalbos, siūlykite ją. Bet nepulkite būti mokytojais, atsipalaiduokite ir likite vaikais. Suaugti dar spėsite.

Ir nepamiršti žaismingumo. Moralo tonas vaikams pasako, kad mokytojas pyksta, o jei pyksta, vadinasi, nestabilus, o jei nestabilus, vadinasi, nekontroliuoja situacijos. Ir tuoj pat atsiranda naujų galimų lyderių būrys. 

Dar viena blogybė: leisti vaikams tramdyti kitą neklaužadą, bet tik tam tikrą laiką. Ir pabaigti visą šią egzekuciją žodžiais: vaikai, jau užteks. Toks mokytojo elgesys yra kaip peilis vaikų draugystės pyrago. Vaikai nesuvokia, kad jie vieni su kitais lygūs. Perteikiamas iškreiptas kontrolės būdas. Kontroliuoti gali tas, kuris atsakingas. O kaip gi vienas pirmokas gali būti atsakingas už kitą pirmoką? 
Atsakymas tik vienas - NIEKAIP.
 
Kviečiu visus mokytojus prisiimti atsakomybę už vaikų elgesį klasėje ir nesinaudoti jums teikiama nemokama pagalba iš būsimų lyderių, kurie šiai dienai yra nepilnamečiai.

Baisiausia, kad mokytojas, kuris leidžia sau anskčiau aprašytas ydas, prisideda prie patyčių mąsto mokykloje. Gana  vaikus laikyti siaubūnais. Gana laikyti tėvus siaubūnais. Jei tik kiekvienas mokytojas mokykloje pradėtų save kontroliuoti ir nesielgti kaip tankas, neironizuotų, nes vaikai dar ilgai ironijos nesupranta, neužgauliotų, neišskirtų vieno vaiko iš grupės, nepriešintų vaikų, nelygintų jų tarpusavyje, nesakytų pastabų neklaužadoms garsiai, patyčių dažnumas sumažėtų statistiškai reikšmingai. Ir mažiau reikėtų vaistų, kurias sukuria dogmatiški psichologai statistiniams vaikams su statistiniais mokytojais. Mat pati geriausi priemonė, apsauganti vaikus nuo vienas kito patyčių klasėje - tai sąmoningas, atviros širdies, viduje darnoje besijaučiantis, laimingas suaugęs.

Tad labai verta susimąstyti: kam reikalingi labiau pykčio valdymo ir empatijos kursai? Pirmokams, kurie dar moka atapažinti žmonių savijautą be jos įvardinimo, o tai ir yra svarbiausia, ar mokytojams, kurie patiria daug įtampos ir ne retai ją išlieja ant vaikų galvų ir širdžių.

Kaip tėvai gali padėti vaikams neprisiimti atsakomybės už kitų elgesį ir skatinti vaikų nedalyvauti net gi ir mokytojų toleruojamuose "teisybės teismuose"?
Nuolat kartoti, pvz.: tu nesi atsakingas už kito vaiko elgesį, todėl negali jo tramdyti ar stabdyti, jei tai nesusiję su tavimi. Pasitikėk mokytoja, ji didelė, profesionali, dirba jau n metų - susitvarkys. Jei labai norisi padėti, siųsk palaikančias mintis tam nenuoramai. Ir padarysi geriausia, ką gali.

Vaikai yra labai atviri, todėl į juos vos per kelias dienas galime pridėti tokių sėklų, su kuriomis vėliau nežinosime ką daryti. Ir net jei mokytojai yra mažiau sąmoningi, tėvų atkaklus pasikalbėjimas su vaikais daro vaikams didžiulę įtaką. Nebarkite vaikų, jei jie ir toliau tramdo kitą vaiką, o mokytoja visa tai ignoruoja ir toleruoja. Vis priminkite, kad tu neatsakingas už drausmės palaikymą klasėje, rūpinkis savimi ir labai padėsi mokytojai būdamas pats drausmingas, dėmesingas.

2 komentarai:

Vilija rašė...

Įdomu, ar paskui pasisektų pasiekti pamokoje drausmę, jei jos nereikalausime nuo pirmųjų dienų. Pamenu, kaip viena metodikos dėstytoja mum, studentams, pasakė: "Jei pirmą pusmetį vaikams nebūsite policininkas, paskui visą likusį laiką turėsite būti griežtas policininkas".

Ramunė Želionienė rašė...

Vilija,nepulkime į kraštutinumus. Mokytojo pareiga vaikus nuosekliai pratinti prie buvimo didelėje žmonių grupėje. Jie nebuvo niekada panašiose sąlygose,nebent darželyje. Mokyklos klasėje nėra vietos net ramiai persirengti:ankšta kaip bačkoje,visi vieni kitus liečia,kaip troleibuse pilname. O kur dar padidinti reikalavimai. Tai nereiškia-nuo pirmos minutės reikalauti besąlyginio paklusimo ir pedagogo nurodymų vykdymą. Vaikai su laiku,per jiems malonų įspūdį veikloje,per pasitikėjimą mokytoja,stebėdami ją teisingą ir sąžiningą pradeda ją gerbti ir vertinti. Tuomet drausmė didesnė savaime. Pradinė drausmė kyla nuo vaikams įdomios veiklos. Ir visuomet bus tokių,kurie ne dėl mokytojo elgesio,nebus drausmingi. Pakantumo išbandymas. Psichologai gali padėti. Tik dauguma nori vaiką sutvarkyti. Bet ir patiems mokytojams valia keisti savo elgesį. Vaikai nesuvokia,kodėl jie privalo paklusti nepažįstamam žmogui,kuris jais nuoširdžiai nesidomi,nesikalba apie jų gyvenimus,įspūdžius. Ir to nedaro. Nebent jau bijo,nes už nepaklusimą jau darželyje gresia užsėdimu. Kai mokytojas neketina skirti laiko vaikui kaip žmogui,jam nebelieka nieko kito-būti jam policininku. Tai autoritarizmas, sovietinio mąstymo pasekmė. Tokie suaugę vaikuosr mato žmones,kurie privalo įsisavinti jiems atiduodamas žinias.Daugiau jiems nerūpi,nes ir patys su santykiais turi sunkumų. Norėtumėte,kad jūsų vaikui neduotų saldainio ar sausainio,nes jis nenusipelno,kai kiti nusipelnė? O gal norėtumėt,kad jūsų vaiką pultų tramdyti ir blogu vadinti pusė klasės? Ir mokytoja ant viršaus pasakytų: matai Petriuk,net kiti vaikai supranta,kad tu blogai elgiesi. Kietos širdies autoritarų pedagogų pilna. Ir jūsų dėstytoja mąstė baimėje. Kai nemyli vaikų,bijai,kad jie užlips ant galvų. Kai myli,ieškai kelio į kiekvieno širdį.