Kažkas nusišnekėjo ir daug suagusiųjų ugdymo įstaigose ėmė ir įtikėjo:
kai bijai pats, pradėk pulti.
-Pakalbinti Jus noriu kelias minutes.
-Gerai.
-Tai va, visų pirma, noriu pasakyti, kad jūs esate naujokai.
Įsivaizdavau save kaip planetoje, kurioje prieš tai nė karto nesu buvusi. Net krūptelėjau: planeta labai jau panaši į mūsiškę Žemę. Atsipeikėjusi paklausiau:
-O kur mes naujokai?
-Čia mokykloje, jūs gi pirmokai.
Keista, pagalvojau. Nes aš mokyklą jau baigiau. Bet mokausi neieškoti teisos ten, kur jos nėra. Juo labiau, mano vaikas toje mokykloje buvo jau nebe pirmus metus.
-Antra, norėjau pasakyti, kad mūsų mokyklos taisyklės tokios, kad visų pamokų lankymas yra privalomas.
-Taip, žinoma. Aš ir nemanau kitaip.
-Vakar jūs išėjote vidury pamokos su savo vaiku.
Tai buvo trečioji mokslo diena.
-A, taip. Jam pasidarė labai bloga. Juk adaptaciniame laikotarpyje taip jau nutinka. Panikos zonoje buvo, ne šiaip įtampos. Tad adaptaciniame laikotarpyje geriau vaiką išimti iš situacijos, kad nepridarytumėm daugiau žalos.
-Pranešiau apie Jūsų išėjimą administracijai.
-Žinoma, normalu.
-Aš turiu pildyti el.dienyną ir registruoti tokias pravaikštas.
-Taip, žinoma.
-Ir prašau ateityje užtikrinti, kad vaikas lankytų visas pamokas.
-Žinoma, kai tik tai bus įmanoma. Nes ne visada gi įmanoma. Nebent taikant prievartą.
-Klausykit, ką Jūs išvis žinote apie mūsų ugdymo metodą BAMBAM?
-Oi, palaukit, aš nejaukiai jaučiuosi apklausiama. Jūs gal pasakykite iki galo, ką jūs norite pasakyti man.
-Taip, gerai, matau mes čia nesusišnekėsim. Kviečiu administarciją ir pratęsim pokalbį nebe dviese.
-O kas čia nutiko? Jūs čia panikuojate dėl vieno išėjimo iš mokyklos, kada vaikui buvo labai blogai viduje? Nes jūs jį stipriai sugluminote prieš visus vaikus ir dar neužtikrinote saugumo dėl kitų vaikų elgesio ir komentarų?
-Jūs privalėjote su manimi pasitarti.
-Na, vakar stebėdama jūsų įtampą ir daug vaikų šalia, pasielgiau kaip maniau geriausia ir mažiausiai rūpinausi jumis, o rūpinausi savo vaiku. Nesu atsakinga už Jūsų savijautą darbe. Ir blogo Jums nieko nepadariau.
-Pirmą kartą per 17 metų vaikas išėjo iš mano pamokos.
-Ar tai didžiausia problema šioje situacijoje?
-Taip. Nes lankomumas privalomas.
-Na ką gi. Vadinasi, pirmą kartą jūs pamatėte ir tokias jūsų elgesio pasekmes konkrečiam vaikui.
-Kokių jūs turite man priekaištų?
-Jokių. Tik paaiškinau savo vaiko elgesį.
-Jei jūs man būtumėte pasakiusi tą vakar, aš galėjau jo atsiprašyti.
-dar kartą kartoju, kad vakar nemačiau, kad galiu su jumis pasitarti ir taip dideliame chaose. O atsiprašyti jūs galite ir šiandien.
-Tai gerai, matau mes nesusišnekame. Tuomet mūsų pamokas nuo šiol stebės mūsų mokyklos psichologė.
-Nesuprantu, kur čia bėda. Aš tiesiog sakau, kad tokios frazės glumina, nes jūs leidote sau supykti ir padaryti vaiką kaltu. Tai visiems kelia grėsmę.
-Gerai, kad jūs papasakojote tiek daug apie savo vaiką, dabar aš žinosiu, kaip su juo elgtis.
-Tai kad mano vaikas ne prie ko. Tokios frazės iš esmės ne korekt su bet kuriuo žmogum. O gal manote, kad vaikas, kuris trečią mokslo metų dieną nenorėjo sėdėti rate, prastai jautėsi, suvalgė ne laiku 5 vynuoges, padarė jums ką blogo? Jūs stebėdama jo elgesį grubiausiai rėžėte prie visų: klausyk, o jei aš norėčiau išeiti į namus, kas būtų tada? Nejau manote, kad vaikas atsakingas už tai?
-Gerai, tai matau, kad mes nesusitarsime. Todėl baigiame pokalbį. Aš papasakosiu visiems tėvams, kas jums nepatinka ir tuomet lai jie sprendžia, ar aš gerai elgiuosi, ar ne.
-Jei norite mane padaryti priešu, tai negaiškite laiko. Išskirsite mane, mano vaiką. Be pastangų. Nes apie tokius dalykus nesusimąsto 90 proc suaugusiųjų. Ne todėl, kad jie blogi, todėl, kad nemąsto apie tai. Įtikėje, kad sistemoje būtina kankintis. Vieno Neklaužaduko vardas nuo pat pirmos dienos skamba dažnai kaip blogiečio. O ką jis gero girdi? Vat jis toks. Vaikai skatinami sausainiais, kas čia per dresūra? Kaip galėjo jaustis tas, kuriam jūs sausainio nedavėte? Ką stebi vaikai? Tai netinka nė vienam vaikui, nes jie per daug protingi, jie smalsūs, pripras dar prie tvarkos. Ir tikrai ne per jūsų akcentuojamas 4 dienas. Duokite jiems laiko. Nes susidaro įspūdis, kad vaikai kažkokie pagadinti atėjo. Taisyti jų nereikia. Juos reikia tiesiog pažinti per bendravimą su jais. O ne per nuolatinį skubėjimą...
-Jūsų vaikas neturi teisės išeiti iš pamokų.
-Aš supratau ir tikiu, kad mano vaikas to nedarys be rimtos priežasties. O pamokų lankomumas jums svarbiausia šioje?
-Taip.
-O kaip gi jausmai? Kaip gi vaikų jausmai?
Čia įvyko kažkoks RESET.
Žinau, kad ji darėsi sau arbatos. Dar apsidžiaugiau, kad atsisakiau kavos. Būčiau kavą gėrusi su priedais, kurių man visai nereikia. Mane pradėjo pykinti. Sunkiai supratau, kas įvyko ir kodėl. Mačiau tik drebančią mokytojos karūną, iš kurios biro smaragdai. Ji drįso įsižeisti dėl to, kad mano vaikui pasidarė bloga. Ir ne tik nuo jos. Daug visko suvalgė, bet neturi organo, kuris virškintų visa tai. Beliko paskutinė viltis: šiandien penktadienis. Pamorau tučtuojau iš ten pabėgti. Dabar supratau, kaip gali jaustis vaikai. Beliks išmokti neieškoti tiesos ten, kur jos nėra. O visa kita panaudoti valios ugdymui.
Kokia gera taktika iš administarcijos pusės:
jei matai, kad neklauso tavęs - kviesk mus;
jei matai, kad neišsigando, pagrasink kitais tėvais.
Pasilikau savo plunksnas sau.
Savo savanorystę dovanosiu vaikams, nes jie moka tą priimti.
Sparnai, kelkite mane aukštyn.
Drambly, Leveli, laikykis ir tu.
Dieve, padėk!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą