Drambly, man baugu. Aš jo taip laukiau. O jis? Pagrasino: jei neisime tvarkingai vorele po du iš antro aukšto iki sporto salės, grįšime 10 kartų pirmyn atgal. Aš nenoriu būti panašus į tokį vyrą. Grasinti nėra vyriška. Bet jei jis silpnas, tai kitaip negali. Kad tik jis žinotų, kaip mums patinka jo pamoka. Jei aš kam patinku, stengiuosi būti su juo geras. Patikti kam nors šioje Žemėje - didelė privilegija. Jis to nežino? Bet čia gi mokykla, kurioje suaugę veikia pagal ypatingo išminčiaus filosofiją. O gal sportui taikoma išimtis?
Tuomet taikoma išimtis ir šokių pamokoje. Ten nuolat tenka pakęsti iškremuotas mokytojos rankas. Man taip šlykštu. Kaip gerai, kad ne man vienam. Mes raukomės, kai ji nemato. Praeitais metais prašiau jos, kad manęs neliestų dėl kremo, ji man vožė atgal:
-Jei taip sakysi, kiekvieną dieną rankas kremuosiu.
Gal ji neturi namų? O gal jos vyras nemėgsta jos kremuotų rankų, tai ji kremuojasi darbe?
Brrrrrr........
Aš tą gerai įsidėmėjau. Kai tik išeinu iš šokimo proceso, ji stveria mane už rankos ir tįsia atgal:
-Eik greičiau sakau tau šokt.
Ar čia taip kviečiama šokiui?
Mes kaip durniai šokame tą patį per tą patį.
Kaip jai pačiai nenusibosta. O gal ji kiekvieną pamoką lyg iš naujo su mumis gyvena. Mačiau filmą apie moterį, kuri turi atminties sutrikimą: kiekvieną dieną jos gyvenimas prasideda iš naujo...
Mačiau, kaip žmonės šoka ir šypsosi. Kažkokia keista ta šokio pamoka man. Ji mus treniruoja. O gal jie su tuo sporto mokytoju susitarę mus treniruoti? Treniruoti stovėti rikiuotėje ir lygiuoti. Sporto mokytojas tikriausiai niekada nebuvo mažas ir neturėjo vaikystės. O gal jis gimė kariuomenėje? Aš žinau, kad kai mes būsime vyresni, natūraliai galėsime daugiau visko padaryti ramiai. Tiek daug laiko praleidžiame sėdėdami ir paklusdamai vienai mokytojai, kodėl negalime tiesiog judėti sporto ir šokių pamokose? Nenoriu šokti. Sportuoti tai noriu. Vyriškas grubumas labiau pakenčiamas nei moteriškas. Nežinau, kodėl šokių mokytoja leidžia sau būti tokia.
Ir jai dar nieko negalima pasakyti, nes per pamoką negalima kalbėtis.
Drambly, man ne juokinga. Taip bus visada? Kodėl?
Prisimenu ir paskutinę praėjusių metų anglų kalbos pamoką. Buvome išvadinti laukiniais iš laukinių krašto. O iš kelių vaikų rankų mokytoja net stvėrė buteliukus su gėrimais ir išmetė juos į šiukšlių dėžę. Buvo nemalonu. Mes labai supykome ir tuomet mokytoja pasijuto blogai. Bet neatsiprašė mūsų.
Drambly, ar kas nors mokykloje atsiprašinėja už mums sukuriamas neteisybes?
Už grąsinimus, už pyktį, už nesivaldymą, už liepimą pakęsti šlykštų kremą be jokios rimtos priežasties?
Drambly. Ar tu turi sparnus? Noriu kartais iš ten skristi. Toli toli.
Kokie jie nelaimingi būna tuomet, kai taip daro.
Jie nežino, kad Dievas mūsų nepametė šioje Žemėje. Dievas mus patikėjo jiems.
Et...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą