Drambly, paaiškink man, prašau, vieną dalyką.
Kai mes pavargome sėdėti visi ratu, keli vaikai prisiėmė atsakomybę išeiti iš rato. Ji supyko. Jautėsi ir matėsi. Ji tarė:
-Kas pasiliks šalia manęs, tą aš pagirsiu.
Ji tokia vieniša. Jai taip reikia mūsų. Kenčia net dėl kelių pasitraukusių iš rato. Bet jie ne prieš ją. Jie už save. Ar ji tą supranta? Kaip galiu jai tą paaiškinti? Širdies kalbos ji negirdi.
Juk girti - tai sakyti apie kitą to, ko nėra. Gerai, kad aš išėjau. Nenoriu pasakų apie save. Dauguma liko. Jie nori bent pagyrimo, jei negali gauti ko kito. Juk nė vienas nėra blogas, jei jis kažko daryti nenori.
Kai nedarai, ką ji sako, ji tarsi užstringa: nenori? nenori? nenori?
Noriu. Bet nenoriu, nes tu įtikinai. Mokytoja, tu esi galinga kūrėja. Kuo tiki, tas ir bus.
Taigi, pirmą kartą nusipelniau maisto už kažką. Mačiau, kaip tokiu būdu dresuojami šunys. Ar su mumis daromi eksperimentai? Mokytoja pasiūlė sausinių, bet ji ne vaišino, kaip tą daro tikrosios moterys:
-Kas manęs klausė ir stengėsi, tas dabar gaus sausainių.
Neklaužadukas pribėgo ir tarė:
-Aš irgi noriu.
Mokytoja atšovė:
-O tu palauk dabar.
Jis drąsus. Šaunuolis. Jis yra savimi. Tik gaila, kad prie meilės nepripratęs.
Bet jis linksmina mus visus. Kai mokytoja prašo būti ypatingai tyliems, jis ypatingai triukšmauja. Jis keršija. Ar ji tą žino?
Nesugalvojau atiduoti savojo sausainio, nes aš savojo nenorėjau. Juk sausainių nereikia nusipelnyti. O ji moka vaišinti? Moka. Gal tik pamiršo. O man patinka vaišinti ir būti vaišinamu. O gal vaišinimas mokykloje - tabu? Kaip ir rankų plovimas. Mes spėjome susipažinti su vadovėliais naujais ir sąsiuviniais, bet taip ir nespėjome nė karto nusiplauti rankų. Keista ta vieta - mokykla. Įdomu - į ką galima išsivystyti, jei vystysies pagal mokyklos reikalavimus. Bus dar kaip Rudnosiui, kuris išsivystė į žmogų. Nenoriu ir aš. Geriau būti savimi. Net nelabai mėgiamu, bet savimi.
Pastebėjau dar vieną neatitikimą: kai ji įsakinėja, tai apsimeta lyg prašytų. O kai ji sugalvojo, kaip bus, tuomet apgauna mus lyg klaustų, ko mes norime, bet būna taip, kaip sugalvojo ji.
Kai triukšmavo Šviesuolis, ji tarė:
-Prašau nurimti dabar. Ačiū.
Ir tai skambėjo klaikiai.
Ir vėl norėjosi surikti:
-Nejau galvoji, kad esame kvaili ir neskiriam prašymo nuo įsakinėjimo? Juk ne žodžiuose esmė.
-Ar galime pradėti?
Vis susimąstau: o turime pasirinkimą? O jei pasakysime NE, ką tuomet darysi? Mes mandagūs, neturime ketinimų jos varyti iš proto. Bet tikrai ne visada norėsime to, ko nori ji. Juk prašydama mūsų leidimo, ji negalvoja apie prašymą rimtai. Ir mes tą žinome. Jaučiame. Taip jau yra, kad vaikai nuskaito žmogaus lauką, jo ketinimus ir susitapatina itin tobulai. Ką kartosi apie mus, tuo mes ir tapsime. O kad ji mane išgirstų...
Aš jau vieną kartą nedariau visiems duotos vienodos užduoties. Buvau supykęs, man visko buvo per daug, norėjosi kuo greičiau pabėgti iš ten. Veidas jos man labai daug ką pasakė. Geriau paklusti. Kai tik galėsiu, paklusiu. Nenoriu, kad ji mane pradėtų dažnai minėti, kaip tą daro su Neklaužaduku. O gal jos būtent toks tikslas: nubausti vieną, kad bijotų ir kiti...
-Ar dar norite kalbėtis?
-Ne.
-Tai gerai, dar pasiklausysime kelių vaikų.
Tai ne juokais erzina ir makaluoja.
Kartais jaučiu naštą, nes ji liepia prisiimti atsakomybę už ugdymo procesą. Kai mes jau nerimstame, ji sugalvoja su mumis pasitarti, ką daryti. Bet mes jau ir taip makaluojamės. Būtų gerai, jei ji tinkmau momentu būtų tvirtesnė. Ir daugiau leistų pasirinkti tada, kai galime pasirinkti. Mes - maži dar. Elgiamės ir jaučiamės iš inercijos.
Esame labai žingeidūs, todėl mums sunku susilaikyti nuo vartymo knygų, kurios guli prieš mūsų akis. Jei mama nenori, kad valgyčiau nuolatos saldainius, jie ir neguli man prieš akis. Žiūriu, ant stalo knyga. O, nematyta knyga. Ir pradėjau vartyti. Pasirodo - negalima. Tai kodėl ji guli? O gal čia tos treniruotės? Tik nesuprantu jų prasmės. Jų per daug man. Įdomu, kaip kitiems. Mes pasišnekame su vaikais mintyse. Matau liūdnas vaikų akis, kai kurie neprataria nė žodžio visą dieną. Įdomu, kaip jie miega naktį. Nes man jau nuo eksperimentų kūnas naktį virpa ir pradėjau griežti dantimis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą