Pagaliau ir aš išsiruošiau pailsėti. Prie Baltijos jūros, nuostabiame kempinge, prie pat jūros Šventojoje.
Sau pasižadėjau, kad ilsinsiu ir sielą, ir smegenis.
Beveik pavyko.
Džiaugiausi, kai mano vaikas atrado sau naują pasaulį: su begaline smėlio dėže, su didele ošiančia jūra, su didelėmis valgyklos spurgomis, su daug nepažįstamų tetų, dėdžių ir vaikučių. Alsavau jo įspūdžiais, buvau tolerantiška jo nenorui maudytis šaltame vandenyje, mėgavausi jo juoku, prisiminiau savo vaikystės dienas prie jūros, statėm kartu pilis, mokėmės viešos vietos elgesio niuansų. Aš tiesiog kaifavau nuo galimybės niekur neskubėti ir tik ilsėtis su savo vaiku.
Tačiau labai dažnai sielą skaudėdavo. Kodėl? Ji matė daug mamyčių ir tėčių, kurie mušdavo vaikus. Ji girdėjo daug mamyčių ir tėčių, kurie barėsi, rėkavo, pyko ant vaikų ir jiems visaip grasino. Susidarė įspūdis, kad pastarieji vaikučiai tiesiog kažkaip trukdė savo tėvams patenkinti poreikius. Trukdė ilsėtis prie jūros. Nenuostabu, kad mažieji stebuklėliai visaip bandydavo priminti apie save...
Kad negalvotumėt, jog aš iš marso, aprašysiu, kaip ilsėjausi aš su vaiku. Rytinis atsikėlimas trukdavo ilgėliau: su pasigulėjimu lovoje, su pasiniurkymu, su knygutės pasižiūrėjimu. Tik išlipus iš lovos stengiausi kuo greičiau ką nors organizuoti pusryčiams, kad sūnui nereikėtų nieko neveikti. Ko tik mažyliai neprisigalvoja iš nuobodulio. Svarbiausia man - rytinė kava. Sūnus tuo metu bėginėdavo po aikštelę, sveikindavosi su kaimynais, kartais nepatenkintas kažko reikalaudavo, kažko norėdavo. Nesigilindavau į tas situacijas. Supratau, kad naujoje vietoje jam viskas yra kitaip. Mintyse melsdavausi, kad tik nerėktų garsiai ilgai, nes... ką gi žmonės pasakys... Buvo rytų, kad verkdavo ilgai, bet nesuprasdavau, kodėl... Net nesuprasdavau, kas jam netinka... Po keleto dienų berniukas apsiprato, jautėsi gerai. Vėl grįžo į save... Supratau, kad tai buvo prisitaikymo naujoje aplinkoje pasekmės. Po lengvų pusryčių saulė jau taip plieksdavo, kad pasiėmus smėlio ir vandens amuniciją eidavome prie jūros. Turėjome gražų ritualą: klausytis, ar jau girdime jūros ošimą ar ne. Kartais išgirsdavau pirma aš, kartais sūnus. Tik išvydę jūrą, pasisveikindavome su ja. Turėjome savo vietą prie jūros kranto. Turėjome savo barą - palapinę, kurioje pirkdavome ledų. Po keleto valandų eidavome pietauti. Į tą pačią valgyklą, nutolusią nuo laikinų mūsų namučių per gerą kilometrą. Sūnus išsirinkdavo ten sau maistą, stalą. Bėginėdavo po medinę terasą. Po sočių pietų kelias iki pietų miego lovos prailgdavo, nes... Labai jau daug pagundų pakeliui: tai traukinukai - karuselės, tai parduodamos mašinytės parduotuvėse. Smalsios mažos akytės viską nori pažiūrėti, berniuko ambicijos nori visas mašinytes turėti. Kai sūnus susidomėjęs žiūrėdavo, pasakodavau jam, kas vyksta, stovėdavau kartu šalia. Žiūrėti - galima. Keletą kartų net į parduotuves užėjome mašinyčių pažiūrėti. Jei žiūrėjimas pavirsdavo į begalinį procesą (arba į tą, kuris man būdavo nepakeliamas), tekdavo paimti savo sūnų už rankos ir išsivesti. Į protesto akcijas reagavau ramiai. Labiau baisu būdavo, kai nepažįstamos tetutės - močiutės norėdavo imti mano vaiką už rankos ir vestis, nes... "Oi, neklausai mamos, tai aš tave pasiimsiu" Ačiū tetoms. Būdavo apie ką su vaiku pašnekėti ir nuo mašinyčių prie rimtesnių pokalbių pereiti. Po kiekvienos tokios neišmintingos svetimų reakcijos sakydavau vaikui: "sūnau, niekas tavęs niekur napaims, kartais žmonės nežino, ką sako." Tekdavo po sočių pietų ir karštos saulės vonių savo didžiulį vaiką ir panešti. Bet... Kelios dienos - ir poilsis prie jūros įgavo vaikui įprastą ir saugų ritmą. Ypač mėgavausi popietiniu sūnaus miegu. Ant žolytės, pavėsyje. Kokias tris valandas. O aš skaitydavau. Po miego eidavome dar prie jūros. Vakarienė jau kempingo aikštelėje. Prieš ją - žaidimas kempingo smėlio dėžėje, bėgiojimas su vaikais, futbolo žiūrėjimas, futbolo žaidimas. Po vakarienės - filmukų žiūrėjimas. Naktinis miegas būdavo saldus, ramus ir ilgas.
Supratau, kad mano vaikui reikia pakankamai daug laiko apsiprasti kitoje vietoje. Buvau jautri jo nuotaikų pasikeitimams, nes aš žinau, koks iš tiesų yra mano vaikas, kai jam viskas gerai.
Supratau, kad tam tikrų dalykų kartojimas net atostogų metu - mano vaikui tik į naudą. Pvz. valgymas ten pat, tas pats jūros krantas su tais pačiais vaikais, vakarinis filmuko žiūrėjimas. Tam tikri ritualai sukuria tam tikrą sistemą, kuri padaro mažam vaikui pasaulį saugesnį. Ypač, jei jis ne namuose.
Supratau, kad daug naujovių mažam vaikui - tiesiog per daug. Tai kelia jam diskomfortą. Todėl net neturėjau lūkesčių daug pamatyti, daug pasižiūrėti, pavalgyti įvairiose kavinėse ir t.t. ir pan. Tą galėsiu padaryti, kai sūnus bus šiek tiek vyresnis.
Supratau, kad mano sūnui labiau patinka pabūti ilgesnį laiką vienoje vietoje nei dažnai keisti dislokacijos vietą. Plaunant indus bandydavau jį sudominti pvz. šiukšlių išmetimu į nerealią šiukšlių dėžę su pedalu. Nesiųsdavau rytais jo į smėlio dėžę, kurią jis labai nenoriai palikdavo. Mat rytais eidavome prie jūros. Tačiau prieš vakarienę jis turėdavo pakankamai laiko pasibūti ten.
Supratau, kad kurį laiką atostogos prie jūros turėtų vykti toje pačioje vietoje, nes sūnui daug kas jau bus pažįstama, vadinasi, apsipratimo laikas bus trumpesnis, saugumo jausmas atsiras greičiau.
Džiaugiausi galimybe geriau pažinti savo vaiką. Neerzinau jo, paisiau jo amžiaus, jautrumo svetimai aplinkai. Nenorėjau ištaigingos vakarienės žvakių šviesoje, romantiškų pasivaikščiojimų pajūriu po saulėlydžio, nereikalavau iš sūnaus nieko, ko jis man negali duoti. Tai būtų našta mano mažam vaikui. Priderinau poilsį prie jo amžiaus, individualių savybių. Tikiu, kad sūnui augant, poilsis kartu su juo bus vis kitoks ir kitoks. Linkiu sau jautrumo atpažinti pasikeitimus augančio vaiko asmenybėje. Esu dėkinga savo sūnui, kad jis moko mane juo daugiau pasitikėti. Esu dėkinga savo sūnui už nuostabią draugiją. Man buvo gera su juo prie jūros. Jam su manimi - taip pat. Mes - šauni komanda. Mes pailsėjome puikiai.
Linkiu gero poilsio su Jūsų vaikais ir Jums.
Nepaverskite atostogų su vaikais į košmarą.
Dar ir dabar prieš akis stovi vaizdas: jauna simpatiška mamytė išeina iš viešbučio su rėkiančia ir verkiančia gražuole 2 metų mažyle. Abi eina link mašinos, kurioje laukia susirūstinęs tėtis ir kažką piktai gestikuliuoja. Mama neapsikentusi vaiko rėkimo šaukia: "ar tu užsičiaupsi kada nors , ar ne?" Ir trenkia savo mažylei su delnu per kojytę. Mažoji įsiverkia dar labiau. Kam iš tos šeimos gali būti šaunios atostogos, kai vaikas patiria smurtą? Kam gali patikti išvyka kažkur, kai jos pradžia tokia tragiška?
Kartais prie tokių pasimetusių tėvų norėdavau prieiti ir kažkaip juos nuraminti. Kad pagaliau pažvelgtų į savo stebuklus su meile. Be reikalavimo būti patogiais. Kad pagaliau atsipeikėtų, ką daro. Kad pagaliau sustabdytų tą kadrą, kurio metu savo brangiausiems žmonėms suteikia skausmo. Kojos perštėjimas liausis. O įspūdis apie atostogas prie jūros išliks dar ilgam. Įspūdis apie susinervinusią, bejėgę, savęs nekontroliuojančią mamą - taip pat ilgam...
Pasirūpinkime šviesiais mūsų vaikų vaikystės prisiminimais.
Su meile, Ramunė
(vieno berniuko gražių vaikystės prisiminimų kūrimo fėja, dar intensyviai besimokanti šio meno)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą