Nelikime abejingi svetimų vaikų smurtui

Ką tik gavau Giedriaus laiškutį. Jo komentro nepriėmė mano tinklaraštis, bet būtinai jį turiu išrašyti, didelėm pajuodintom raidėm. Kad pati skaityčiau daug kartų ir kad kiti skaitytų daug kartų.

Giedrius rašo:

"Mama neapsikentusi vaiko rėkimo šaukia: "ar tu užsičiaupsi kada nors , ar ne?" Ir trenkia savo mažylei su delnu per kojytę.

[...]

Kartais prie tokių pasimetusių tėvų norėdavau prieiti ir kažkaip juos nuraminti."

Įdomu kodėl neprieidavote?

Mano manymu kito suaugusio žmogaus mandagus, bet nedviprasmiškas, įsikišimas tokiu atveju gali pakeisti vaiko gyvenimą. Nedaug šansų, kad po trumpo pokalbio ką nors suprastų tėvai, tačiau vaikas suprastų du labai svarbius dalykus:

1) kad jo emocijos, kylančios patiriant tėvų smurtą, yra teisingos - kad ir kiti žmonės mano, kad toks tėvų elgesys yra žiaurus ir amoralus;
2) kad gyvenimas nėra beviltiškas, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems rūpi ir kurie nėra abejingi neteisybei.

Tokia patirtis gali padėti išgyventi vaikui iki pilnametystės išlaikant bent dalelę true self, ir paskui, suaugus, rasti jėgų racionaliai įvertinti savo tėvų elgesį ir nutraukti karta iš kartos perduodamą smurto ciklą, nebeperduodant jo savo vaikams.

Giedriaus žodžiai - kaip spyris man į minkštą vietą. Gerąja prasme. Bet šiuos žodžius man labai reikėjo gauti, perskaityti ir suvirškinti. Nes tai - drąsos injekcija mano sparnams. Man tikrai vienodai šviečia, ką pasakytų tokioje situacijoje susinervinusi mama. Bet gal mano pasakymas kažką pakeistų. Daug tėvų smurtauja iš nežinojimo apie smurto žalą. O ne todėl, kad nekenčia savo vaikų. O vaikai, kurie mato, jog yra žmonių, neabejingų jų skausmui ar neteisingam elgesiui su jais - taip pat augins sparnus sau.

Linkiu sau drąsos ir atkaklumo. Keisti pasaulį reikia pradėti nuo savęs.

Nelikime abejingi kitų vaikų skausmui




P.S. norėčiau sugrąžinti laiką atgal, bet... žinau, kad dar yra ateitis... nors to, ko nepadariau, gailiuosi :(