2017-02-04

Kai vaikas nieko nevalgo...

Kai vaikas nieko nevalgo, verta skaityti knygą "Mano vaikas nieko nevalgo".





Kai auginau pirmagimį, bičiulė iš Vokietijos pasidalino knyga "Mano vaikas nieko nevalgo". Tai buvo bene geriausias skaitinys man, mamai be patirties. Juk mitybos svarba kažkokiu būdu buvo instaliuota į mūsų DNR. Vėliau perskaičiau dar vieną pediatro, natūralaus žindymo šalininko, 3 vaikų tėčio Carlos Gonzalez knygą ir pradėjau svajoti, kad šio autoriaus knygos būtų išleistos lietuvių kalba.

 Mano pirmajam sūnui jau 9 metai. Ir mano svajonė išsipildė. Leidykla "Briedis" siūlo lietuviškai skaitančioms mamoms ir tėčiams puikią knygą apie tai, kaip mūsų vaikams  galima mėgautis maistu be rūpesčių. Aš drąsiai sakau: šio autoriaus knyga "Mano vaikas nieko nevalgo" yra būtina kiekvienos šeimos, auginančioms vaikus, bibliotekoje. Kodėl?

Visų pirma, jis dalinasi savo ir kitų šeimų situacijomis bei sėkmingais sprendimo būdais. Tai suteikia tėvams pastiprinimo ir ramybės, nes jautiesi su nerimu ne vienintelis šiame pasaulyje.

Antra, autorius pagrindžia savo sprendimus ir pasiūlymus profesinėmis žiniomis. Tai padeda tėvams patikėti ir nusiraminti. Juk skaitome ne šiaip tėčio patyrimus, o vaikų gydytojo rekomendacijas ir įžvalgas.

Trečia, knyga parašyta paprastai ir su meile. Tiek besijaudinančioms mamoms, tiek vaikams ir tėčiams.

Ketvirta, šioje knygoje mamos skatinamos žindyti. Tačiau apsisprendusios kitaip - gauna ypatingai reikiamų įžvalgų sėkmingam vaiko maitinimui.

Penkta, šioje knygoje labai daug juokaujama.  Tai atpalaiduoja protą nuo įsitempimo. Skaitytojas ne tik gauna atsakymą į savo dar net neužduotą klausimą, bet ir atranda laiko pakrizenti iš savo perdėto rūpesčio, hiperbolizuotos įtampos ir nežinojimo. O kai tėvai atsipalaidavę, tai ir vaikams gyvenasi daug ramiau.

Aš esu 3 vaikų mama ir tam tikros profesinės kompetencijos leidžia  man drąsiai teigti, kad labai daug tėvų išgyvena įtampas su vaikais ne iš kvailumo, o iš nežinojimo. Kaip gerai, kad yra ši knyga, kuri labai daug situacijų iš vaikų maitinimo srities sudėlioja į tinkamas vietas.

Jei jaučiatės per dažnai prievartaujantys savo vaikus dėl maisto, vadinasi, ši knyga jums. Jei su vaiku kyla konfliktų dėl maitinimosi, ši knyga - tikrai jums. Jei nepasitikite savimi, o močiučių nuostatos jums nepriimtinos, vadinasi, ši knyga suteiks daugiau laisvės ir stiprybės. Jei jums atrodo, kad jūsų vaikas valgo ne tai, ką jam derėtų valgyti, ši knyga - taip pat jums.

Nuolat daug bendrauju su tėvais. Kartą tėvų švietimo paskaitoje tėtis paklausė, ką jam daryti, kad jo 3 metų dukrytė nevalgytų saldainių. Aš nelinkusi dalintis receptais, man patinka skatinti mąstyti. Mūsų dialogas buvo trumpas ir labai produktyvus.

- Iš kur dukra gauna tų saldainių?
- Virtuvėje iš spintelės.
- O iš kur spintelėje atsiranda saldainių?
- Aš įdedu juos.
- Ar žinote, ką dabar jums reikia daryti?
- Taip. Bet aš juk galiu valgyti saldainius.
-Tai, ką jūs darote,kai nemato jūsų vaikas, šis darys, kai nematysite jūs.

Savo asmeniniame ir profesiniame gyvenime remiuosi humanistine pedagogika. Vienas iš vertybinio auklėjimo principų - viengubas standartas. Tai reiškia, kad auklėdami vaikus, mes, tėvai, turime siekti viso to, ką norime matyti vaikuose. Ne žodžiai auklėja, o auklėjamoji aplinka. Jei norime, kad vaikai sveikai maitintųsi, mes turime sveikai maitintis. Jei norime, kad vaikai valgytų sąmoningai, mes turime išmokti valgyti sąmoningai ir leisti vaikams išmokti to paties.

Ši knyga padeda formuoti tinkamas nuostatas į konkretaus vaiko maitinimą ir maitinimąsi. Tuomet įvairių autorių nustatytos maisto kiekio normos pagal amžiaus grupes, skirtos statistiniam vaikui, netenka prasmės. Ir ačiū autoriui.

Aš niekada nemaniau, kad vaikus reikia prievartauti dėl mitybos. Visuomet siekiau sudaryti malonią valgymo atmosferą. Carlos Gonzalez knyga pastiprino mano pajautimus. Frazės "Suvalgyk dar vieną šaukštelį už močiutę" ar "Jei nesuvalgysi šio kotleto, negalėsi eiti į lauką" neužgimė ir padėjo stiprinti tinkamas nuostatas profesinėje veikloje. Sutikau daug tėvų, kurie bėgiojo paskui vaikus su šaukšteliu ir buvo įtikėję, kad jų vaikai iš tiesų nieko nevalgo. Teko konsultuoti daug tėvų, kurie buvo įtikėję tam tikra mitybos koncepcija ir ją bruko savo vaikams. Kai kuriems buvo sunku patikėti, kad įmanoma sveikai gyventi nevalgant mėsos. Žindančios mamos, besilankančios įprastose medicinos įstaigose, labai dažnai yra skatinamos kuo anksčiau primaitinti savo vaikelius. O jei žindomo kūdikio šeima pasirinko nevalgyti visko, kas gyva, gydytojai nevengia gąsdinti tėvų neva dėl nepilnavertės mitybos. Knygos autorius pateikia skaičius ir jie padeda nurimti. Savo profesinėje veikloje ieškau būdų, kaip padėti tėvams neprisirišant pagalbos ieškančio žmogaus. Norisi ne situaciją išspręsti, o formuoti tinkamo auklėjimo pagrindus. Todėl ši knyga, griaunanti dauguma mitybos mitų, yra būtent tas tinkamas pagrindas tėvams, kurie nenori padaryti beprasmių ir vaikus žalojančių klaidų. Aš pritariu autoriaus idėjai - nevalia versti vaikų valgyti. Anot jo, kiekvienas vaikas jaučia, ko ir kiek jam reikia, kad pasisotintų ir sveikai augtų. Mums, tėvams, verta mokytis pasitikėti savo vaiko mitybos įpročiais, kuriuos jis atsinešė su savimi.

Dalinuosi keliomis citatomis, kurios gali nuraminti ir sustiprinti daugumą vaikus auginančių tėvų, mąstančių, kad jų vaikai turi mitybos problemų.

Vaikai auga ne dėl to, kad valgo; jie valgo, nes auga.
Tarp šešių mėnesių ir metų vaikai paprastai išgyvena laikotarpį, kai nori valgyti patys ir jiems labai patinka tai daryti. Žinoma, suvalgo jie mažiau, užtrunka ilgiau ir išsitepa. Jeigu mama susitaiko su šiais nedideliais nepatogumais, vaikas tikriausiai ir toliau visą likusį gyvenimą valgys pats. Bet jeigu dėl skubėjimo arba patogumo (o ypač norėdama, kad jis suvalgytų daugiau) mama nusprendžia maitinti kūdikį pati, labai tikėtina, jog po kelerių metų to gailėsis. Dvimečiai ir trimečiai ne visada rodo tokį spontanišką norą valgyti savarankiškai kaip kūdikiai iki metų.
Lėtai augantis vaikas ir valgys mažiau nei kiti.
Daugybė mamų tiki, jog jų vaikai turi valgyti dvigubai daugiau negu valgo. Negali valgyti dvigubai daugiau nei reikia ir būti sveikas.
Jei norite, kad jūsų vaikas valgytų sveiką maistą, turite liautis davę jam "Skanumynų".
Vienintelė tėvų atsakomybė - pasiūlyti vaikui įvairaus ir sveiko maisto. O kiek ir kokio jo valgyti, turėtų spręsti pats vaikas.
Sveiką mitybą reguliuoja vidiniai (alkis ir sotumas), o ne išoriniai (spaudimas, pažadai, bausmės ir reklama) veiksniai.

Labai linkiu, kad tėvai praturtintų savo pasaulėžiūrą į gyvenimą su vaikais šia ir kitomis autoriaus knygomis. Aš labai džiaugiuosi, kad galėjau  mėgautis intuicija paremtu savo pirmagimio žindymu ir maitinimu bei valgymu kartu jam paaugus, mokiausi nebijoti palikti vaiką be pusryčių, pietų ar vakarienės ir atsisakiau nustatyti griežtą maitinimą pagal valandas. Ši knyga dovanojo ne tik ramybę, bet ir iššūkį - formuoti tinkamą meniu vaikui namų restorane bent 2 kartus per dieną. Dabar, augindama dar du savo mažylius, su didžiausiu malonumu skaitau šią knygą dar kartą. Ir tikiu: ne aš, o vaikas sprendžia, ką, kaip ir kiek jam valgyti. Nuo pat gimimo. Nes aš žinau, kaip pasitikrinti, ar mano vaikas tikrai nieko nevalgo. Nuoširdus ačiū Carlos Gonzalez ir "Briedžio" leidyklos komandai. Su šio autoriaus knygomis daugumos vaikų vaikystė bus skaidresnė!

2 komentarai:

Tadas R. Gecas rašė...

o kaip dėl valgymo kada noriu? Ar turi būti režimas, kai konkretų laiką yra pietūs, pusryčiai ir vakarienė? O tai per pietus visa šeima susėdusi valgo, o mažius rėkia kad nealkanas ir už valandos eina per spinteles. Vėlint pietus? ir vėl tas pats: nenoriu, nevalgysiu, o uz valandos eina per spinteles...

Ramunė Murauskienė rašė...

Situacija - ne vienareikšmė. Įsigykite knygą - labai rekomenduoju.