Padėkime tapti geresniais

Padėkime tapti geresniais. Vieni kitiems. Be naudos, be išskaičiavimo. Su meile.

Būkime neabejingi kitų skausmui, liūdesiui, nerimui.

Leiskime vieni kitiems daryti klaidas. Be smerkimo. Be žeminimo.

Neapsimetinėkime, kad galėsime visada viską suprasti.

Ne visi, kurie klaidžioja, yra pasiklydę.

Negalvokime, kad vieni yra -esni nei kiti.

Visi mes egzistuojame su Dievo žinia ir leidimu. Bei palaiminimu.

Režisierius turi savo planą. Jis visada yra geriausias mums.

Kai šalia vyksta tragedija, sunerimstame. Nerimas budina mūsų širdis. Ir tai nėra malonus procesas. Jis skatina susimąstyti. Apie save, savo elgesį, daromą įtaką savo vaikams etc Ką darome, kai nenorime pažiūrėti į save? O gi - piktinamės. Ir ieškome kaltų. Darome viską, kad tik nematytumėme savęs.

Ar kas nors mokė mus, tėvus, būti kantriais su vaikais? Ar kas nors mokė mus mylėti vaikus ypatingai tada, kai jie lyg ir mažiausiai verti meilės? Ar kas nors mokė mus būti gerais tėvais? Ar kas nors mokė mus prisiimti atsakomybę už savo elgesį? Juk dauguma mūsų yra sužaloti. Mūsų sužalotų tėvų. Kurie mylėjo mus taip, kaip mokėjo. Geriausiai, kaip mokėjo.

Mano sūnus kartą pasakė:

-Kaip gerai, kad aš pas tave atėjau pirmas. Tu pasitreniravai ir dabar broliui būsi geresnė mama.

Ak...

Lietuvai labai reikėtų "Auklės" laidos. Kad galėtų labai daug šeimų mokytis, kaip gi elgtis su tomis būtybėmis, kurias mums Dievas padovanojo laikinai globai. Ūžia visi dėl įstatymo. Visi nori apsaugoti vaikus. Ir nesutaria. Nors labiausiai nežinantiems, neišmanantiems reikia žmogaus, kuris juos mokytų motinystės ir tėvystės įgūdžių. Kodėl valstybė neinvestuoja į visiems organizuojamus tėvystės kursus? Ar nėra tam pagrindo? Yra. Ko dar laukiame? Dažnesnių tragedijų? Vienoje Humanistinės pedagogikos konferencijoje susipažinau su Rusijos atstovais. Jie iniciavo projektą savo mieste - tėvų švietimas, jaunavedžių kursai, tėvų ir vaikų laisvalaikio praleidimas kartu  ir pan. Po 10 metų buvo atliktas tyrimas - lyginamoji analizė. Ne tik sveikata žmonių pagerėjo, bet ir skyrybų skaičius sumažėjo. O pasitenkinimas gyvenimu padidėjo.

 

Kai būna per sunku stebėti šalia vykstančią dramą, bandome nemąstyti ir savo protui siūlome malonumus. Galvojame apie šventes, būsimas meilės dienas. Kad tik būtų lengviau... O kiek tame prasmės? Juk sveikiausia yra išgyventi VISAS būsenas, kurios ateina. Nes jos turi prasmę. Kitaip jų nepatirtume. Neatitolinti nuo savęs nemalonių emocijų, o mokytis jas transformuoti. Į ką nors tokio, kas mus augintų ir padėtų mūsų sielai pajudėti jos pasirinktu evoliucijos keliu.

Kai įvyksta tragedija, nukentėjęs siunčia mums žinią. Siela, pabaigusi savo kelią šį kartą, mus kalbina, stabdo kasdienybę ir neduoda ramybės. Gerąja prasme.

Dievas mums pasakoja štai ką.

Tikiu, kad mes žinojome iš anksto, ką patirsime. O dabar, visa tai pamiršę, sakome - ne, ne, ne, aš nenoriu apie tai galvoti, aš nenoriu to jausti... Aš nenoriu, kad tai su manimi vyktų...

Arba stengiamės nusukti protą nuo labiau svarbių dalykų prie ne itin svarbių dalykų. Skiedžiame...

 Kai koks nors viešas žmogus nemaloniai nuskamba, užduodu sau klausimą - ką tai reiškia man? Agnė J. piktinasi, kai šeimos vietą prie prekybos centro užima be vaikų automobilyje esantys žmonės, gėdina juos, o neblaiviam stovy pasirodžiusi - viešai atsiprašė ir pasiteisino. Juk esame tik žmonės. Sunkiai dirbame...

Kaip netyčia ir tyčia nukreipiamas mūsų dėmesys nuo labiau svarbių dalykų prie mažiau svarbių dalykų. Lengva laikytis paprastų susitarimų. Kaip sunku eiti keliu, grįstu aukštesnėmis bendražmogiškomis vertybėmis. Kaip nenorime atsiduoti tam keliui iki galo? Bijome save supančioti gėrbėmis :) Bijome netekti malonumų... Net jei save žalojame...

 Ko vertas nepatogumas prisiparkuoti su vaikais toli nuo įėjimo į prekybos centrą? O ką reiškia vieša pamoka jaunuomenei - va, žiūrėkit ir mokykitės. Net jei mes nenorime, kad mokytųsi, jie tą darys. Ir mes niekur nepabėgsime nuo savo daromos įtakos. Kad ir kaip ją nuvertintume. 

Kiek dar teisinsime save, kad po sunkios darbo dienos atsipalaiduoti geriant - žmogiška ir normalu?

 

Susimąstau: kodėl Dievas sutiko, jog taptume viešesni už daugumą kitų? Kokią misiją mums sugalvojo? Ar atpažįstame siunčiamus ženklus?

Skaitau daugumos skaitomus žmones kartais ir aš. Ir stebiuosi. Nes viskas, ką jie rašo - yra jų mintys, jų nuosavybė. Todėl dalintis negalima. Ach, koks susireikšminimas. Juk mes esame ne patys savaime vertybės. Mes esame įrankiai Dievo rankose. Aš sukūriau. Ir taškas. Yra toks geras rusiškas žodis - sotvorčestvo. Tikiu, kad šiame procese slypi galia. Kuo pasidalinsi, tą turėsi amžinai. Ką nuslėpsi, to neteksi. Mums reikia mokytis dalintis su pagarba, su dėkingumu. Ir imti - taip pat.

Su tam tikru viešumu susiduriu ir aš. Vieni dėkoja už kūrybą, kiti - keikia. Neseniai skaičiau vienos žinomos moters žodžius. Pala.... Taip: Valgyk. Melskis. Mylėk. knygos autorės. Ji sakė, kad neskaito recenzijų ar kitų atsiliepimų. Nes yra labai jautri. Ir saugo savo kūrybinį įkvėpimą nuo tų, kurie jos nemyli. Ji priima kritiką tik iš tų, kurie suinteresuoti, kad jos kūryba būtų dar geresnė. Kokią šaunią pamoką gavau. Tik dar jos iki galo neišmokau. Po vieno ar kito viešo pasirodymo lyg netyčia perskaitau komentarus. Ir vis nustembu. Kokie protingi žmonės rašo. Ir nustembu dar kartą: kodėl jie laiko save po žeme? Nes su tokiu protu - tik gerinti žmonių savijautą, dalintis visu tuo. Kad tik Žemėje gyvenimas būtų geresnis. Ir nesuprantu dar kai ko: jei aš nepatinku, kodėl jie skaito mane ir klausosi? Kaip gerai, kad aš esu, anot kiškio Pranciškaus, nes jie gali išmokti atsirinkti...

Kiekvieną kartą dalyvaudama "Blogiausias Lietuvos vairuotojas 2" laidos filmavime, aš susiduriu su didžiuliu iššūkiu - išlikti savimi. Nėra taip lengva, kai atrodai ne taip, kaip kiekvieną dieną. O kur dar filmavimo niuansai. Kaip nepamesti tikslo - pasakyti tai, kas galėtų pasitarnauti žmogui tapti geresniu savimi? Kaip paskatinti susimąstyti? 

Kiekvieną kartą pasakodama apie moteris ir vyrus bei jų unikalius santykius "Žinių radijo" eteryje gaunu iššūkį - likti savimi. Ne protinga galva, ne racionalia psichologe, kurios empatijos lygis atskleidžiamas žodžiais. Savimi - su viskuo: asmeninėmis tragedijomis, asmeniniais laimėjimais, pasveikimais ir ligomis. Ir su savo būdu. Aš neturiu tikslo įtikti ar patikti. Aš kviečiu susimąstyti. Visų pirma, apie save.

Viename iš komentarų perskaičiau, kad turiu problemų. Taip. Nes jei jų neturėčiau, nepatekčiau į Žemę. Juk čia mes esame ne šiaip sau. Jei yra manančių, kad psichologai neturi problemų - jie klysta. Lengva idealizuoti žmogų. Gal tokiu, neva, idealu paprasčiau patikėti? Man lengva tikėti gyvais žmonėmis. Ne visažiniais. O augančiais. Ir besidalinančiais augimu. Aš tikiu, kad žmonės keičiasi. Nes keičiasi jų pasaulėžiūra.

Ačiū visiems, kurie keikia. Kai jų neskaitysiu, vis tiek žinosiu, kad jie yra. Ir tai nebus priežastis nekurti ar liautis būti savimi. Keikūnai visuomet yra priežastis tapti dar geresnei savimi. Drąsiai kvėpuoti. Net jei kam nors nepatinka. Juk aš esu. Vadinasi, turiu būti.

Neseniai išgirdau po susitikimo su tėvais: ačiū, kad minite Dievą. O čia ką, vieša paslaptis, kad Jis yra? Bičiulė ne/juokavo: gal vaikai atėjo tam, kad išmokytų tėvus melstis? Nes visa kita mes jau seniai išbandėme? Kai dalinuosi savo patirtimi, nevengiu pasakoti ir apie maldų bei mantrų kalbėjimus bei giedojimus. Tikiu, kad ramus mamos protas gali daryti stebuklus. O malda ar mantra - tai labai geras darbas nerimastingam protui.

Tikiu, kad visi esame reikalingi.

Nuomonių nesuderinamumas - nėra esminė priežastis nesugyventi.

Visiems užteks vietos po saule.

Ką daryti, kad gyventi būtų geriau? Mums ir su mumis?

Lai jaunatis apdovanoja mus idėjomis, įkvėpimais ir iškvėpimais. Vietoje ir laiku.

Dalinuosi vienu galingu įkvėpimu - knyga.

Skaitykime ir mylėkime save. Per daug niekada nebus.

Dėkokime visiems, kurie buvo, yra ir bus mūsų gyvenimo pakeleiviai.

Dėkokime visoms patirtims. Jos reikalingos mūsų sielos evoliucijai. Egzaminai yra neišvengiami.

Dėkokime sau kas kartą, kai nusprendžiami būti geresniais. Nes tuomet priartėjame prie tikrojo Aš. Prie dieviškojo Aš. Kai atkrenta dar viena žmogiškumo forma. Kuo jų mažiau, tuo šviesiau ir lengviau.

Dalinuos dar viena labai svarbia Sai Babos istorija. Ačiū jam!