Prisiminusi savo sutiktas pasimetusias mamas, pavargusias mano vedamų užsiėmimų dalyves, supratau, kad norėčiau pasidalinti ne tik savo žiniomis, bet ir savo mamystės patirtimi. Nes būti mama – tai kažkas stebuklingo. Būti mama – tai ne kentėti. Gal šis straipsnis gali ką nors pakeisti pasimetusioms mamytėms.
Mamystė mane praturtina. Aš mėgaujuosi mamyste. Jei galėčiau pasirinkti, dirbčiau tik iš malonumo ir visai ne daug. Savo brangų laiką paskirčiau šeimai ir savo vaikui. Nes tai pats geriausias universitetas, mokantis išminties. Ir būtinai turėčiau dar vaikų. Nes vaikai – patys geriausi mokytojai. Negalvokite, kad aš gera mama, o jūs, nepatiriančios tokio malonumo – blogos mamos. Tikiu, kad visos mamos myli savo vaikus ir linki jiems visko tik geriausio. Kiekviena moteris turi savo motinystės instinktą. Taip užprogramuota evoliucijos. Nebūtinos jokios tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Iš širdies pasielgti blogai su vaiku neįmanoma. Tačiau ne visos mamos žino, kokios ypatingos jos yra savo vaikams. Stokojant žinių įmanoma padaryti ir klaidų. Ypač perėmus dirbtinai sukurtas vartotojiškos visuomenės normas, kai visiškai nenormalūs dalykai tampa normaliais. Galbūt tuomet galima kalbėti apie netinkamai besielgiančias mamas. Bet ne apie mamas, mažiau mylinčias arba apie blogas mamas. Būnant mama, svarbu suderinti savo motinystės instinktą su žiniomis. Ne stereotipais, močiučių išmislais, o tikromis patikimomis mokslinėmis žiniomis. Dauguma žmonių stokoja elementarių psichologinių žinių. Gal būt todėl vis atsiranda mamų, kurioms buvimas su vaiku namuose tampa kančia, o ne nuostabia mamystės patirtimi. Gal būt todėl, siekiant tokias mamas pateisinti, atsiranda temos apie nepakeliamą mamystę, moters atbukimą, naminę depresiją ir pan. Ir vaistai nuo tokių ligų yra prekės ir paslaugos – vartotojiškos visuomenės motina ir tėvas.
♥ Stengiuosi būti subalansuota mama ir puoselėju harmoningus santykius su savo vaiku. To rezultatas – pasitikintis savimi, darnus, žingeidus vaikas, auganti ir jautri vaiko pasikeitimams mama. Ir svarbiausia – mažylis neišerzintas, mylimas ir mylintis. Gaudamas iš manęs ir kitų jam artimų suaugusiųjų pakankamai meilės įrodymų, jis dalinasi savo meile su mumis.
Mama – tai kažkas nepakeičiamai svarbaus. Nežinau, kodėl Lietuvos mamos turi išskirtinę galimybę su mažesniais finansiniais nuostoliais rūpintis savo vaiku jo pirmus dvejus gyvenimo metus. Ir trečius, jei tik vyras gerai uždirba. Tačiau žinau, kodėl bent jau pirmąja galimybe svarbu pasinaudoti tinkamai. Mat tyrimais yra nustatyta, kad vaiko aplinka nuo gimimo iki maždaug trejų metų nulemia vaiko smegenų struktūrą ir sugebėjimą mokytis. Ankstyvi stresai, kurie neišvengiami, jei mažam vaikui tenka skirtis su mama, daro neigiamą įtaką smegenų raidai. Kas kitas, jei ne mama, gali vaikui užtikrinti tinkamiausią meilę, paramą, intelekto stimuliavimą? Visa tai, kas nulemia sveikos ir pilnavertės asmenybės augimą. Mamos demonstruojama meilė vaikui per pirmus jo gyvenimo metus moko vaiką mylėti, pasitikėti pasauliu ir geriau prie jo prisitaikyti. Saugus prieraišumas bent su vienu suaugusiuoju užtikrina vaikui ateityje ne tik darną su savimi, bet ir harmoningus santykius su kitais. Psichologinių ir emocinių vaiko poreikių patenkinimas labai prisideda prie vaiko psichologinio atsparumo didinimo, t.y. sugebėjimo greitai atsigauti po negandų ar sunkumų, lengviau prisitaikyti sudėtingose situacijose ir pan. Ar ne to linkime savo vaikams? Visos juk norime turėti dabar ir ateityje patikimus, savimi pasitikinčius ir nepriklausomus vaikus. Be mūsų indėlio to pasiekti neįmanoma. Išsivystęs pasaulis save pasmerkia, kai atima mamas iš bejėgių kūdikių per anksti. Pasekmės jau akivaizdžios: pasaulyje yra labai daug žmonių, kenčiančių nuo įvairių psichologinių sunkumų ir net psichinių sutrikimų. Todėl pažangios šalys rūpinasi ypatinga mažylių priežiūra ugdymo įstaigose, ko apie Lietuvą pasakyti, deja, dar negalime.
♥ Aš žinau, kad aš esu labai svarbi savo vaikui. Vien jau šito fakto žinojimas man padeda išsaugoti ramybę. Niekas kitas geriau už mane nepasirūpins vaiku, niekas kitas labiau nei aš jo nemylės, niekas kitas jam nesuteiks daugiau už mane švelnumo, dėmesio ir pagarbos. Per pirmus metus vaikams svarbiausia yra būti mylimu, o ne ugdomu.
Iš mamos namų verge pasidaro ji pati. Kai moteris pasinaudoja vaiko priežiūros atostogomis, visuomenė tikisi, kad ji atliks labai daug gerų darbų kitiems šeimos nariams: skalbs, lygins, darys valgyt. Nes ji gi vis tiek nieko neveikia per dienas. Labai suprantu mamytes, kurios veržiasi atgal į darbą. Net nesuvokdamos, kad bėga jos ne nuo savo bejėgių kūdikių, kuriems kaip oro reikia jų buvimo šalia, o nuo visų nereikšmingų naminių pareigų, kurios užgula ką tik iškeptos mamos pečius. Kai gimė mano sūnus, aš žindžiau jį pagal jo poreikį. Buvo dienų, o gal net savaičių, kai žindymas buvo vienintelė ir pagrindinė paros veikla. Tuomet pirmą kartą labai aiškiai pajutau, kad motinystė susijusi su tam tikra auka. Bet man tai nebuvo ir nėra kančia. Nes žinau, kad atlygis už tokį svarbų darbą – neįkainojamas. Ne be vyresniosios kartos moterų raginimo stengiausi suktis namuose kaip voverė: kol vaikas miega – plaunu grindis, vėl miega – darau valgyt, vėl miega – lekiu praustis. Kadangi vaikas miegojo ne pagal grindų išplovimo greitį ir prabusdavo ne tik man baigiant gaminti valgyti, kilo nemažai susierzinimo dėl pradėtų ir nebaigtų darbų. Nereikėjo ilgai laukti, kol sūnaus gimimo euforiją pakeitė nepasitenkinimas. Kur aš skubu, pamaniau? Ir kur tas mamystės malonumas, paklausiau savęs? Kur mano džiaugsmas? Jei moteris pradeda mamystę kaip namų tvarkytoja, viso ūkio prižiūrėtoja, tai su laiku įgrįsta. Manau, kad dauguma moterų sau aiškiai net neįvardina, kas būtent jas slegia, kai rūpinasi vaikeliu. Tikrai, kad ne vaikelis. Pasikartojantys ritualai su vaiku – tai nėra tas pats per tą patį. Galimybė prisidėti prie vaiko pasaulio pažinimo kiekvieną iš mūsų daro geresniu žmogumi.
♥ Aš noriu pažinti savo vaiką tokį, koks jis yra iš tiesų. Nenoriu stebėti, kaip jis pažįsta pasaulį. Noriu dalyvauti tame pažinime. Noriu augti kartu su vaiku. Vadinasi, turiu su juo praleisti daug laiko. Manau, kad tai yra tikroji Dievo dovana. Realybė žiauri: daug tėvų taip ir nepažįsta savo vaikų iš tikrųjų, nes jais labai greitai pradeda rūpintis svetimi žmonės: auklėtojai, mokytojai, o tėvai tampa tik stebėtojais savo auklėjamų vaikų procese.
Supraskime savo ypatingą misiją. Kai nurimsta stiprūs ir intensyvūs jausmai po gimdymo, moteris pamažu pradeda įsisąmoninti dar vieną savo atliekamą gyvenime rolę – buvimą mama. Man labai padėjo natūralus maitinimas pagal vaiko poreikį, miegojimas kartu su vaiku ir visų nereikšmingų pareigų namuose darymas daug rečiau. Aš suvokiau, kad atlieku nerealiai svarbią misiją ir turiu būti protiškai, psichologiškai ir fiziškai įgali ją atlikti. Turiu būti patenkinta mama. Kad galėčiau nuoširdžiai šypsotis ir dalintis savo džiaugsmu su išsvajotu ir labai lauktu kūdikėliu. Suvokiau, kad vaiko dėka augu ne tik kaip mama, bet ir kaip asmenybė. Suvokiau, kad besirūpindama savo bejėgiu vaiku kuriam laikui turiu kai ko atsisakyti. Bet taip pat žinojau, kad privalau išmokti būti ir toliau savimi būdama mama. Augant mano mažyliui laiko mano pomėgiams atsirasdavo vis daugiau. Todėl niekada nesutiksiu, kad mamystė per metus ar du moterį atbukina. Neteko girdėti, kad buvimas su vaiku namuose kam būtų pamažinęs intelekto koeficientą ar panaikinęs buvusią inteligenciją. Kalbėkime realiai: po tam tikro laiko nenaudojami įgūdžiai silpnėja. Moterys nebemoka dažytis, šukuotis, stilingai apsirengti. Šiuos įgūdžius galima lavinti ir namuose. Kalbant apie darbą, grįžusi moteris į darbo rinką, turės įdėti daugiau pastangų, kad atstatytų buvusius darbinius įgūdžius. Kiekviena moteris turi pati kažką dėl savęs padaryti, kad nebūtų pikta, pavargusi, atitolusi nuo gyvenimo už lango ir kad neuždustų nuo buvimo namuose. Kartais moterys tik teisinasi „nupušimu“, nes mirtinai nebenori sėdėti namuose su vaiku ir puodais - bliūdais. Nepasakysi gi, kad nusibodo auginti vaiką, lai dabar juo kiti pasirūpina, man gana. Nepasakysi gi, kad man nusibodo pietus daryti kiekvieną dieną, nes.... kažkas gi turi tai daryti... Susimąstykime apie rytojų, santykius su vaiku po 10, 20 metų... Kokie jie bus? Ar mūsų karta esame labai artimi su tėvais, kurie visą mūsų vaikystę paskyrė darbui? Pagarba tėvams– tai nėra svarbiausia, kas turi išsivystyti tarp tėvų ir vaikų. Ir kas ta pagarba? Gal tai veikiau noras įtikti tėvams, nenuvilti, kad tik nesupyktų? Dažnai suaugę vaikai jaučia nesuvoktą kaltę prieš tėvus. Susiduriu su daugeliu garbaus amžiaus tėvų, kurie taip ir nepažino savo vaikų. Tai yra tragiška.
♥ Žinodama liūdnas pasekmes, kai vaikai stokodami vaikystėje meilės susiduria su problemomis būdami suaugę, aš nenoriu siekti karjeros ir puoselėti savo interesų. Man to kaina yra per didelė. Augant vaikui su pakankamai meilės jis su metais natūraliai atsiskiria nuo mamos. Mama ir vaikas abu tampa nepriklausomi: vaikas mokosi savarankiškumo, mama jį vėl atgauna. Viskam savas laikas.
Kasdienybės realijos. Moterys pyksta, jaučiasi nusivylusios, sumišusios ar nepilnavertiškos dažnai tuomet, kai jų įsivaizdavimas, t.y. tam tikri lūkesčiai, apie ką nors nesutampa su realybe. Daug mamų prisigalvoja, kaip bus, kai jos bus mamos. Realybė pasirodo visai kitokia. Tik ne todėl, kad maži vaikai monstrai ir jiems mūsų reikia 24 valandas per parą, o kartais ir daugiau. Tiesiog, kai esi mama, tu esi labiausiai reikalinga savo mažam vaikui. Bet... Moterys nemoka pasirūpinti savimi.
Kai man būna sunku, man padeda šios žinios ir elgesys. Gal padės ir kitoms.• Aš negaliu visko kontroliuoti. Kartais turiu plaukti pasroviui. Jei nežinau, kaip pasielgti, nesielgiu niekaip. Kad nepridaryčiau kvailysčių.
• Aš vykdau svarbiausią savo pareigą – būnu mama. Aš neatsakinga už vyro pasitenkinimą gyvenimu, už vaiko nuotaiką ar jo sveikatą.
• Aš dažnai juokauju. Kai nuovargis semia smegenis ir pradedu burbėti, paprašau sūnaus, kad mane išjungtų. Jumoras puikiai išblaivo.
• Aš negaliu padaryti visko, bet darau tai, kas dabar ypač svarbu. Mokausi priimti naudingus sprendimus šiandien, kad rytojus būtų geresnis. Todėl būnu su vaiku tuomet, kai jam manęs labiausiai reikia.
• Aš galiu pakeisti savo planus. Prisiderinu prie vaiko savijautos, nuotaikos ir jo nuomonės. Viskas neturi vykti taip, kaip sugalvojau aš. Nes yra dar ir kitas šalia.
• Aš pasilengvinu sau gyvenimą. Niekas kitas to už mane padaryti negali. Man padeda jumoras, juokas, svajojimas, žaidimas su vaiku, išėjimas pasivaikščioti per lietų, angelų darymas ant sniego ir visa kita, suaugusiųjų akimis žiūrint, „neprasminga“ veikla, kuri atneša tiek daug džiaugsmo mano pipirui.
• Aš džiaugiuosi šia diena, išnaudoju kiekvieną akimirką, nes rytojaus aš negaliu suplanuoti 100 procentų. Dažnai perskaitau sau šiuos B. Bush žodžius:
„Savo gyvenimo pabaigoje niekada nesigailėsite to, kad neišlaikėte dar vieno egzamino, kad nelaimėjote dar vienos bylos arba nepasirašėte dar vienos sutarties. Bus gaila laiko, kurio nepraleidote su vyru, draugu, vaiku ar tėvais.“
♥ Viso šito aš išmokau. Nes ir aš anksčiau buvau bepradedanti darytis pikta. Esu labai sąmoninga mama, todėl padėjau sau. Rezultatas: neprisimenu, kada buvau nepatenkinta dėl ko nors namuose. Net į vaiko nuovargį reaguoju taip pakančiai, kaip net nesvajojau. Jei galiu aš, vadinasi galit ir jūs. Tik reikia pradėti. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Mamos, palikite vietos tėčiams. Pasiklausius mamų, dažnai susidaro įspūdis, kad visos jos vaikus augina, namų buitimi rūpinasi vienos. Vyrai – tai kažkur už jūrų marių dirbantys NSO, grįžtantys vakarais namo pavalgyti ir pamaigyti televizoriaus pultelio. O savaitgaliais šie marsiečiai važiuoja žvejoti, medžioti ar plauti automobilių į tolimiausią degalinę nuo namų.
Kai gimsta vaikas, normaliu atveju pasikeičia šeimos įpročiai, kasdienybė. Smagu, kai abu suaugę yra jautrūs ir prisiderina. Priešingu atveju šeimoje bus vienas sveikas dirbantis, vienas bejėgis mažiukas ir viena išprotėjusi, su kuria neįmanoma susišnekėti. O jei yra vyresnių vaikų, tai jų vaikystė ties čia ir baigiasi...
Moteris turi pripažinti, kad ji turi tam tikrų asmeninių poreikių. Juos pripažinusi, ji turi susiorganizuoti erdvės jų patenkinimui. Kai moteris mokės patenkinti savo poreikius, ji geriau galės pasirūpinti ir vaikelio poreikiais. Nelyginkite savęs su savo draugėmis. Kiekvienas individas kitoks. Tai padės vėliau nelyginti savo vaiko su kitais, kurie iš šalies iliuziškai atrodo visokiomis prasmėmis ramesni, geresni ir t.t.
Išmokit prašyti pagalbos savo vyrų. Jei vyras yra, tai jis turėtų daugiausia dalintis tėvystės džiaugsmais ir rūpesčiais. Daug moterų tarsi bijo per daug nuvarginti savo gyvenimo partnerius, lyg jie būtų trapūs sutvėrimai. Jau geriau lai pavargęs vyras sudaro ne kokį įspūdį apie save svetimiems žmonėms darbe, nei pavargusi mama nuolatos atrodo vaikui kaip baubas. Niekas nesakė, kad mamystė ar tėvystė nepareikalaus iš abiejų žmonių papildomo laiko, papildomos energijos, papildomų pastangų. Moterys turi aiškiai prašyti pagalbos savo vyrų. Kartais jie net nesuvokia, kaip galėtų padėti savo pavargusioms mylimoms moterims. Neįsivaizduokite, kad vyrai skaito jūsų mintis. Jie ne stebukladariai. Jei mamai kyla nepasitenkinimas dėl kasdienybės, atsiranda noras pabėgti iš namų į darbą (visuomet atminkite, kad pabėgsite nuo kūdikio, kuriam jūsų reikia kaip oro, jis vienareikšmiškai kentės, sielvartaus, o jūs to tikrai nenorite, ar ne?), dažnai užklumpa pyktis, pasikalbėkite su vyru apie kiekvieno iš jūsų pareigas. Prašykite pagalbos aiškiai ir konkrečiai. Nepriekaištaukite. Priimkite pagalbą tokią, kokia ji yra. Nekritikuokite, nemokykite, kitaip vyras vengs padėti ateityje. Jei visą laiką buvote viską spėjančia, sėkminga, besišypsanti moteris, išlaukite, kol vyras persiorientuos ir supras, kad jums irgi reikia pagalbos. Jei prašymai nepadeda, būkite atkakli: kartais reikia tiesiog pasakyti grįžusiam vyrui iš darbo „Tu juk nenori, kad aš pakvaiščiau, todėl aš išeinu 2 valandom: pasirūpink savimi ir vaiku. Telefono neimu, iki.“ ir išeikite. Ramiai. Jūsų vyrui nebe 16 metų.
Ieškokite pagalbos kitur. Jei kyla emocinių sunkumų, pasikalbėkite su moterimi, kuri jau yra mama. O dar geriau, jei tai keleto vaikų mamytė. Išmintingos mamos pataria atsipalaiduoti ir nenorėti iš savęs per daug. Svarbu susikoncentruoti į vidinę ramybę, pasitenkinimą savimi, nes rami ir laiminga mama yra vaikams svarbesnė nei ideali namų tvarka. Jei neturite artimųjų savo gyvenamojoje vietoje, kurie mielai pasidžiaugtų leisdami laiką su mažuoju žmogeliuku, susiraskite tokių žmonių savo gyvenamojoje aplinkoje. Kai yra situacija, yra visuomet kelios alternatyvos – išeitys. Net neabejoju, kad ir Somina, gyvendama ne dideliame mieste, tikrai suras tvarkingą padorią močiutę, kuri mielai keletą valandų prižiūrės jos vaikelį. Arba be darbo likusią jauną moterį ir pan. Reikia tik ieškoti. Nieko blogo tame nėra, kai moteris, būdama vaiko priežiūros atostogose, nesulaukdama pagalbos iš vyro ar kitų artimųjų, pasirūpina tinkama mokama vaiko priežiūra. Reikia visuomet galvoti: didesnė žala ar nauda. Jei kalbame apie mamos pusiausvyros atstatymą, tai nauda visuomet bus didesnė nei žala. Tačiau reikia labai „elegantiškai“ elgtis su mažyliu, kurį ruošiamės palikti kitam žmogui. Atminkite: tokioje situacijoje Jūs savo vaikelio prašote didelės paslaugos. Nesitikėkite nieko, tik būkite dėkinga, jei vaikelis pabuvo be jūsų ramus. Apie išsiskyrimą galite dar paskaityti praėjusiame žurnalo numeryje.
Jei jau kalbame apie tai, kad vaiko priežiūrai gal būt nereikia kompetentingo specialisto, nes svarbiau yra vaiką mylintis žmogus, aš nesuprantu, kodėl tas žmogus kartais yra ne mama, o kitas??? Gal pripažinkime paprastą faktą, kad ne visos moterys jaučiasi laimingos tapusiomis mamomis. Tačiau tai ne jų kaltė, o visuomenės stereotipų. Nuo jų labai sunku atsiriboti.
♥ Aš noriu padaryti tinkamą įtaką savo vaikui jo ankstyvojoje vaikystėje, kad vėliau kiti turėtų mažiau galimybių mano sūnų išmokyti ne visai tinkamų dalykų. Rūpindamasi savo vaiku kuo dažniau pati, padarau viską, kas nuo manęs priklauso, kad mano sūnus užaugtų psichologiškai ir fiziškai sveikas.
Apie pyktį. Pyktis yra labai reikalinga emocija, bet nemaloni. Pyktis informuoja mus, kad kažkas vyksta ne taip. Kažką reikia keisti. Pradėti reikėtų nuo savęs, nes taip lengviausia. Labai svarbu realiai įvertinti situaciją. Nenorėkite, kad gimusiam kūdikiui Jūsų reikės mažiau nei 24 valandas per parą. Nenorėkite, kad tai baigsis per pirmus du jo gyvenimo metus. Geriau neskaityti knygų ar žurnalų, kur kažkas panašaus žadama. Pagalvokite, kas sukelia tokį didelį pyktį? Nejau mažas, bejėgis ir visiškai nuo jūsų priklausomas vaikelis? O gal tai apie jūsų savijautą nesusimąstantis vyras, kuris, atrodo, jumis visai nesirūpina? Pradėkite nuo savęs. Pasakykite savo vyrui, kaip jaučiatės. Jei vyras jus myli, jis padarys labai daug dėl jūsų. Tik prašykite, o nereikalaukite jūsų minčių skaitymo. Jei turite vyresnių vaikų, labai prašau, nesustabdykite jiems jų vaikystės. Vaikai yra tėvų, o ne brolių ir seserų. Jei išliejate pyktį ant vyresnių vaikų, susimąstykite, kokį įspūdį apie save jiems paliekate jau kokius metus ar du? Kaip galvojate, kokie santykiai bus ateityje?
Apie depresiją. Depresija yra rimta liga. Tad išsklaidykime kerus. Kaip atpažinti depresiją?
• Atsiranda liūdesys, nusivylimas, neviltis.
• Prarandamas gyvenimo džiaugsmas, nebedžiugina veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumą (darbas, hobis, sportas, draugai, lytinis gyvenimas).
• Sumažėja ar padidėja apetitas, svoris.
• Sunku užmigti, negilus nakties miegas, ankstyvas prabudimas arba per didelis mieguistumas.
• Sunku atlikti net paprasčiausius dalykus, pirmiausia – ką nors pradėti! Ir kūnas, ir siela tarsi paralyžiuoti: atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso.
• Sunku sutelkti mintis, priimti net ir paprasčiausius sprendimus, planuoti savo veiklą.
• Vargina didžiulė įtampa, baimė, nerimas.
• Užplūsta liūdnos mintys, savęs nuvertinimo, kaltės jausmas. Kartais geriausia išeitimi atrodo išėjimas iš šio gyvenimo.
Jei vienu metu patyrėte 5 ar daugiau iš šių simptomų, ir jeigu ši būsena tęsiasi ilgiau nei dvi savaites – jums būtina kreiptis į gydytoją.
♥ Vaikelio žindymas pagal jo poreikį ir miegojimas su vaiku vienoje lovoje labai palengvina mamystę. Jie net laikomi apsaugantys veiksniai nuo depresijos po gimdymo. Vargšė „šiuolaikinė“ mama pasmerkta kentėti, nes iš jos reikalaujama kuo greičiau baigti žindyti, kuo trumpiau miegoti kartu su vaiku ir kuo greičiau vėl pradėti gyventi normalų santuokinės moters gyvenimą. Motinos širdyje yra kita programa. Tokie sprendimai yra nenatūralūs. Nenuostabu, kad moterys pradeda nerimauti, bijoti, jaustis kaltos. Dėl įpročio neturėjimo rūpintis savo psichine sveikata, moteris neįsiklauso į tam tikrus ženklus, bylojančius apie sunkumą. Kartais reikia labai ne daug: tik laiku gauti tinkamos pagalbos.
Suteikti pagalbą - tai Dievo dovana. Priimti pagalbą - tai stiprybė. Aš jus myliu. Ramunė Murauskienė
2010-04-13
Sakykime vaikams TAIP
Nuo pat gimimo savo sūnui retai kada sau NE. Kai girdžiu kitų mamų kasdienį bendravimą su vaikais, nesistebiu, kad mažieji ir didieji dažnai nesutaria. Kam gi patiktų būti kieno kito marionete? Kam gi patiktų nuolatos priimti sprendimus ir už save, ir už keletą vaikų. Rezultatas: išerzinti vaikai, pavargusios mamos ir nervuoti tėčiai. Ar yra kita galimybė? Taip.
Kodėl suaugę taip dažnai savo vaikams taria NE? Uždavusi šį klausimą mano vedamų užsiėmimų dalyvėms, gaunu konkretų atsakymą: o kaip gi kitaip juos išauklėsi – nedrausi, tai užlips ant galvų. Susiduriame su klaidinga visuomenėje įsišaknijusia norma: vaikams reikia parodyti jų vietą. Ir tą daro visi: pradeda tėvai, pratęsia darželio auklėtojos, taip pat elgiasi mokytojai, o vėliau, žiūrėk, ir darbdavys rodo darbuotojui jo vietą. Grįžkim prie vaikų: kur gi yra Jūsų vaiko vieta? Mano sūnaus vieta yra šalia manęs, nuo pat gimimo. Aš nesu jokia prasme -esnė. Mes esame lygiaverčiai bendravimo partneriai, lygiateisiai šeimos nariai. Turim abu teisę nesutikti. Tik aš labiau esu ir visuomet būsiu už viską atsakingesnė: už vaiko saugumą, už darnius santykius, už tinkamų sąlygų vaiko raidai, vaiko ugdymui, išsilavinimui ir savirealizacijai sudarymą, užtikrinimą ir palaikymą. Nesakykite vaikui NE vien tik auklėjimo tikslais.
Vaikams reikia meilės ir tik po to viso kito.Visuomenėje paplitęs mitas: nubrėžk vaikui ribas ir jis taps žmogumi. Liūdniausia, kad yra parašytų daug blogų knygų apie vaikų tramdymą. Nerekomenduoju jų skaityti. Suaugę, kurie neatranda laiko tikrajam gyvenimui su vaiku, užsiima tokiais dalykais. Juk daug paprasčiau yra ką nors uždrausti ir dresiruoti. Kai nepaklusnus žvėriukas lipa ant galvos, galima gi net bizūną paimti. Arba bent jau pagrasinti. Kad išsigąstų. Kad vėl atsimintų, kur jo vieta. Gyvenimas su vaiku ir vaikui – tai buvimas su juo ir besąlyginės meilės jam demonstravimas. Būdama su vaiku savo elgesiu rodau jam, koks gyvenimo būdas yra priimtinas, tinkamas. Mūsų šeimoje. Žaisdama su vaiku, skaitydama jam knygas, eidama pasivaikščioti, rodydama jam pasaulį, keliaudama neišvengiamai perteikiu jam šeimos vertybes ir kultūringo elgesio niuansus. Juk intensyviai bendraujant su kitu, atsiranda šimtai situacijų, kuriose mes atleidžiame, atsiprašome, parodome dėmesį, meilę, išreiškiame pagarbą, užjaučiame, paguodžiame, pasisveikiname, pagelbėjame kam nors. Buvimas su vaiku pareikalauja iš suaugusiojo didelės atsakomybės. Nes vaikai jais tiki. Ir tik sulaukę tam tikro amžiaus, dar kartą pervertina visa tai, kuo juos prifarširavo tėvai per 12-13 gyvenimo metų. Tapę tėvais, mes prarandame teisę elgtis kvailai. Turime prisiimti tą atsakomybę dėl savo vaikų ir jų ateities. Atminkime: nereikia vaikams duoti visko, ko jie nori; bet ne todėl, kad davimas vaikus lepina; tai tiesiog neįmanoma.
Kokia yra nekorektiškų draudimų priežastis ir pasekmė? Vaikai dienų dienas girdi iš suaugusiųjų tūkstantį ir dar vieną NE. Tai juos išerzina. Suaugusius nuvargina. Mažam lėliukui pradėjus tyrinėti pasaulį nuo lovelės ar kambario, dauguma mamų verkia, kad jos pavargo prižiūrėti nenuoramą vaikelį: mat jis visur lipa, eina, šliaužia, jam visko reikia – tikras košmaras. Atminkime: tikras košmaras būtų tuomet, jei mažylis neitų, nenorėtų, nesiektų, nešliaužtų, gulėtų vienoj vietoj be jokio judesio. Kalbame apie tėvų patogumą. Dažniausiai draudžiama vaikui kažkas dėl tėvų patogumo: jei lips, reiks laikyt, žiūrėt; jei bandys eit – reiks prilaikyt; jei bandys siekti – reikės vėl prilaikyt; jei bandys pats gerti – apsipils, reikės keisti rūbus; jei bandys pats lupti kiaušinį – prilukštens lukštų, reikės šluoti ir t.t. Visa tai nėra priežastys drausti. Jei taip darote, erzinate savo mažylį, naikinate jo natūralų norą pažinti pasaulį, žlugdote jo natūraliai augantį savarankiškumą ir apkraunate save bereikalinga ir nemalonia veikla - kontroliuoti. Pasirūpinkite saugia mažyliui namų aplinka, kur jam negresia pavojus dėl antikvarinių vazų, grėsmingų durelių ir pan. Jei pavyks suorganizuoti saugius namus vaikui, nustebsite, kaip paprasta bus jį prižiūrėti. Ir nereiks 1000 draudimų. Išlaikykite sveiką nuovoką ir nekelkite reikalavimo, kad namai su vienu vaiku visuomet bus panašūs į muziejų. Vaikams reikia ir ant sienų papiešti, ir vonioj pasitaškyti, ir langą pabučiuoti, veidrodį iššokoladuoti, grindis kremu ištepti. Tai smulkmenos. Sienos nuplaunamos, grindys taip pat. Kai tik vaikas supras, kad kremas tepamas ant kūno, jis neteplios jo grindų. Todėl vietoj rėkimo, ramiai vaikui pasakykite: mažuti, kremas tepamas ant rankyčių. Nusišypsokite ir tarkite vaikui: bet tu dar mažiukas ir negali visko žinoti. Pasirūpinkite grindų švara: imkime ir išvalykime viską, nes ant kremo galima paslysti. Problemos nėra. Jau išvengėte vieno nemalonaus NE. Ir gavote pamokymą iš vaiko: jei nenori, kad aš paimčiau tam tikrus daiktus, jie turi gulėti man nepasiekiamoje vietoje nė sekundei, nes aš miklus.
Sakykit NE sau, o ne vaikui. Neatsistebiu tėvais, kurie bara vaiką, kad jis saldainių prisivalgė. Arba draudžia gerti gazuotus gėrimus, nors jie stovi visiems matomoje vietoje. Arba išplėšia vaikui iš rankų n-tąjį šokoladuką namuose. Arba draudžia vartyti brangius fotoalbumus, nors jie guli pažeme. Už visą paklausą namuose atsakingi tėvai. Kaltinu tik save, jei mano mažylis, prisistūmęs kėdę šalia virtuvinės lentynos prašo guminių meškiukų jau trečią kartą, nes po pirmojo karto juos palikau matomoje vietoje. Pasakykite: kokią rimtą priežastį turiu dvimečiui pasakyti, kad jis nenorėtų dar skanių saldainiukų? Tėvai dažniausiai meluoja. O aš nenoriu. Todėl pasirūpinu, kad vaikelio akims būtų prieinamas toks saldainių kiekis, kokį aš nusprendžiu jam duoti suvalgyti. Kai gyvename su vaikais, turime jausti atsakomybę ir daug ko gyvenime atsisakyti. Bet tai nebus auka. Priešingai, tai bus galimybė pagerinti gyvenimo kokybę. Nuo gimimo vaikai nenori žalingų dalykų. Nebent juos kažkas pamokino. Vaikams nereikia čipsų, nereikia kokakolos, nereikia saldainių, nereikia sūdytų riešutų. Nereikia tol, kol neparagauja. Todėl atminkite; jei duodate saldainį, vaikas jau žinos jo skanumą ir greičiausiai norės dar ir dar. Galime sukontroliuoti, kad bent 2 – 3 pirmuosius gyvenimo metus vaikas nevalgytų to, ko jam nereikia. O su trimečiu galima tartis, pvz. kokakola ir čipsai – tik per šventes. Tačiau... Jei vaikas matys kiekvieną vakarą tėvą ar mamą geriant vyną ar alų, augant vaikui bus vis sunkiau paaiškinti, kodėl vaiko noro patenkinimas yra ribojamas, o suaugusiojo – ne. Konfliktai – neišvengiami.
Kodėl tėvai taip bijo vaikų pasipriešinimo? Galbūt todėl, kad tai nėra patogu: renkis – nenoriu, kelkis- nenoriu, eik valgyt košės – noriu blynų, važiuosim pas močiutę – noriu likti namie ir žaisti kompiuteriu. Ar kada nors susimąstėte, nuo kada jau vaikas turės teisę į savo norą? Nuo kelių metų? O kodėl būtent nuo tada/ o anksčiau negalima? O kodėl? O gal tik tada, kai išeis iš jūsų namų? Vaikai negimė, kad paklustų mums. Jei reikalaujate iš vaiko visiško paklusimo, prarandate galimybę pažinti jį tokį, koks jis yra. Prarandate galimybę išgirsti kitokią, jums svarbaus žmogaus nuomonę. Kokį įspūdį apie save sudarote vaikui? Jis pradės galvoti, kad jam nerūpite. Kai kurie tėvai bijo nukristi nuo „tėvų sosto“. Man pasisekė, nes mano vaikas sėdi šalia. Kai kurie tėvai taip užaštrina paklusimo – nepaklusimo situaciją, kad vaikai tampa žmonėmis, darančiais dėl savo ramybės viską, ko prašo jų tėvai. Ir ne tik vaikystėje. Įprotis išlieka ilgam. Aš tikiuosi, kad mano sūnus nebus visuomet man paklusnus. Nes esame skirtingi žmonės, su skirtingais požiūriais, su skirtingais norais. Jei nebus paklusnus 100 procentų man, vadinasi, nebus paklusnus 100 procentų ir kitiems, o tai jau privalumas. Nes vaikai daug visko išgirsta iš kitų suaugusiųjų: tiek darželyje, tiek mokykloje. Štai jums gyva istorija.
Du trimečiai berniukai per pietų miegą dingsta iš savo lovelių. Auklėtoja juos suranda tualete ir klausia, ką jie čia daro. Vaikai išsiduoda, kad jie matuojasi savo daikčiukų ilgį. Auklėtoja išrėžia: „Matot klozeto skylę? Vat ateis baubas kaip iš reklamos ir paims jūsų tuos daikčiukus su savim. Marš į lovas.“ Po kurio laiko vienas vaikinas vėl tualete. Spėkit, ką jis ten darė? O gi sukišęs iki alkūnės ranką į klozetą pats mėgino traukti tą pabaisą, kad ji žalos nepridarytų. Štai jums ir įrodymas, kad vaikai tikti bet kuo, ką mes sakom.
Kuo svarbus vaikui ištariamas mūsų TAIP? Valingas suaugęs, sakoma, daug pasiekia. Iš kur atsiranda tokie suaugę? Iš marso? O gal iš mėnulio? Ne. Jie užauga iš vaikų, kurių tėvai leido reikštis jų valiai. Kai vaikai demonstruoja savo valią, tai ne visada yra patogu mums, suaugusiems. Bet valios demonstravimas yra gerai vaikams. Ypač tuomet, kai vaikams leidžiama pasiekti savo. Tai labai svarbi patirtis. Vaikai mokosi įgyvendinti savo valią, padaryti kam nors įtaką, pakeisti ką nors. Tokia patirtis labai svarbi vaiko asmenybės raidai. Nebijokite pakeisti savo nuomonės. Tai leidžiama ir netgi pageidaujama, kai kalbame apie dviejų ar daugiau žmonių bendravimą. Gyvenimo su vaikais nuoseklumas tame, kad NE sakome tiems patiems dalykams visada. Jei kartais sakome TAIP, o kartais reikalaujame NE, įsiveliame į konfliktą. Išeitis: prašyti vaiko paslaugos. Vaikai geraširdžiai, sutiks. Vaikai paklusta per dieną daugiau nei 100 kartų. Netikite? Imkite ir suskaičiuokite. Tai kodėl mes taip pergyvenam, kai jie nepaklūsta du – tris kartus? Atsipalaiduokime ir dar kartą prisiminkime: vaikai negimė mums paklusti.
Dar kartą apie nuoseklumą. Suaugusiojo žmogaus elgesio nuoseklumas padeda vaikams geriau suprasti, koks yra elgesys pageidaujamas, ko iš jų tikimasi ir pan. Vaikai iš prigimties myli savo tėvus ir nori būti jiems geri. Todėl visaip bando tą meilę ir gerumą rodyti. Tačiau dažnas vaikelis pasimetęs: vieną vakarą mamytė džiaugiasi sūnelio glaustymais, kitą kartą jis yra nustumiamas dėl neparuoštos vakarienės; vieną rytą mama leidžia pasirinkti dukrai mėgstamą rūbą į darželį, kitą rytą dukra pažadinama skubos tvarka ir raginama rengtis tai, ką mama suruošė; vieną dieną dukra po mokyklos gali be mamos pritarimo keliauti pas pusseserę į svečius, kitą dieną mama tai uždraudžia. Savo nuosekliu elgesiu padėsime vaikams elgtis tinkamai. Atminkime: maži vaikai nori kažko, kas jiems negalima, ne todėl, kad nori mus panervuoti – jie tiesiog nežino visų pavojų. Šis žinojimas padeda išlaikyti vidinę ramybę ir ramiai paaiškinus paimti pavojingą daiktą iš vaiko. Tokioje situacijoje joks vaiko riksmas neturi mūsų sugundyti pakeisti savo nuomonės. Būsime nuoseklūs. Vaikas įsimins tai.
Kada ir kaip reikia vaikui sakyti NE? Tai labai retos situacijos: kai vaikams gresia pavojus gyvybei ar sveikatai. Savo sprendimą turime pateikti argumentuotai, ramiai, draugiškai.
„Kadangi lauke šalta, tu būtinai turi būti su pirštinėmis. Bet mašinoje galėsi jas nusimauti.“
„Kai tu vienas kambaryje, aš negaliu tau palikti žirklučių karpymui. Bet man sugrįžus, aš tau jas grąžinsiu.“
„Neliesk pečiaus, jis karštas, gali apsideginti.“
Jei sugalvojote vaikui kažko neduoti, turite tam turėti labai rimtą priežastį. Pvz.: nepirksiu tau naujo žaislo, nes tu ir taip turi daug žaislų; nepirksiu tau saldainių, nes saldainiai kenkia dantims. Pasiūlykime vaikui kitą alternatyvą: galėčiau tau nupirkti knygą arba kokių vaisių, jei norėtum.
Visais kitais gyvenimo atvejais vietoj NE, sakykite, ką nors su TAIP. Vietoj draudimo ko nors nedaryti, sakykite, ką daryti. Vietoj bereikšmio ATSARGIAI, sakykite, KĄ IR KAIP daryti.
„Vandenį taškome tik vonioje arba pirtyje. O mes gi kambaryje.“
„Popierėlį nuo šokolado išmetam į šiukšlių dėžę.“
„Kelk aukštai kojas, kad nenukristum tarp žolių.“
Man padeda jumoras. Gyvenimas ir taip per daug rimtas. Kai sūnus išpylė arbatos puodelį į salotų dubenį, kurias aš ketinau tuoj tuoj valgyti, su šypsena pasakiau: „Kas čia tau pasidarė? Salotas mano susiruošei paskandinti arbatoje? Greit bėgam gelbėt.“ Jis gi tikrai nenorėjo man pakenkti. Jei tik būtų žinojęs, kokia aš alkana, būtų pradėjęs maitinti. Bet nežinojo. Todėl užsiėmė su jam neaktualiu maistu savo mėgiama veikla.
Dažnai pamąstau, kad labai daug draudžia tie, kurie patys pavargę, susierzinę. Nesuklysiu sakydama, kad jei erzina ir trukdo tam tikras vaiko elgesys, problemos ieškokite savyje. Nors uždrausti tą elgesį gal ir paprasčiau. Bet tai tik pirmas įspūdis. Kaina to per didelė. Vaikui tai bus nemalonu. O jei dar pyktis, rėkimas, plekšnojimas... Fui fui fui.
SOS. Labai dažnai vaikai saldumynų ar žaislų prašo reikalaudami tėvų dėmesio. Jei tėvai neišklauso vaikų pasakojimo iki galo (nes nėra laiko), nepasidomi jų diena (nes labai nėr kuo domėtis: darželis, žaidimai, pamokos... ar gi tai reikšminga?), vietoj meilės įrodymų, dėmesio, šilumos pažeria priekaištų (dažnai už visiškai nereikšmingus dalykus), nepabučiuoja, neapkabina, vaikai pradeda išmokti prašyti meilės įrodymo pakaitalo. Tiksliau jie prašo visko, ką mato parduotuvėse, pas kitus vaikus ir pan. Vaikams reikia meilės įrodymų. Bet jie pasitenkina ir mažesniu gėriu. Kas juos to išmoko? Tikrai nežinote? Pirštais nerodysim, bet kaltininkai esame mes, tėvai. Kai skubame, lekiame, paprasčiau yra nupirkti vaikui tai, ko jis nori, nei jam skirti laiko. Taip susiformuoja blogasis užburtas ratas: tėvai, galintys sau leisti pirkti, pasirenka paprastesnį meilės savo vaikams įrodymą – daiktą. Iš tiesų meilę įrodo dėmesys, santykių puoselėjimas, laiko kartu leidimas, domėjimasis vaiku, supratimas.
Klausimai – atsakymai.
Mano pusantrų metų vaikas visur namuose landžioja: į šaldytuvą, į šaldiklį, junginėja televizorių, lempas, išmėto iš spintų daiktus. Jis lenda ten, kur nereikia. Jau netenku kantrybės, bet nei geruoju, nei piktuoju vaikas neklauso. Ką daryt?Vaikas lenda ten, kur jam įdomu. Įjungti ir išjungti lempą nėra pavojinga. Tik sužiūrėkite ir laiku išjunkite. Atidaryti šaldytuvą – taip pat nepavojinga. Atsitūpkite iki akių vaiko lygio ir nustebsite, koks tas baltas daiktas didelis ir kaip gražiai ten apšviesti stovi buteliukai ir kitas maistas. Tokio amžiaus vaikams patinka išimti daiktus. Tai, galima sakyti, lavinamieji žaidimai. Vaikas vystosi normaliai. Tuo tarpu Jus neaugate kartu su savo mažyliu. Tik pasidžiaugti galite, koks vaikelis žingeidus. Tačiau jam nuobodu. Todėl lenda ten, kur pasiekia. Jei nenorite, kad vaikas lįstų į spintas, sudominkite jį kuo kitu. Leiskite iš dėžučių išimti daiktus. Vėliau juos sudėsite. Bus du atskiri žaidimai. Leiskite vaikui pasikapstyti virtuvės stalčiuose. Smagus puodų bliūdų skambesys bus gera muzika. Svarbu laiku atkreipti dėmesį, kuo domisi vaikas. Tuomet galima įvykius pakreipti ta linkme, kad ir mamytei nebūtų papildomų rūpesčių, ir vaikas patenkintų pažinimo alkį. Taigi, žaiskite su vaiku. Bet nebarkite. Ir nedrauskite pažinti vaikeliui jo paties namų. Juk išmėtyti batai – ne tragedija.
Mano pusantrų metukų sūnelis kartais lenda į klozetą, kartais daužo lango stiklą savo žaislais, kartais kandžiojasi. Kaip jam uždrausti tai daryti? Gal čia toks amžius, kai jis visko nori ir nesvarbu, ar galima, ar ne?Atkreipkite dėmesį, kad tai būna tik KARTAIS. Todėl didelės problemos nėra. Tą kartais galima išgyventi, ar ne? Atkreipkite dėmesį į vaiko amžių. Jis negali likti be priežiūros taip ilgai, kad jums nematant nueitų iki klozeto. Jis nepiktybiškas lėliukas. Jis geras lėliukas. Jis gali norėti daug ko. Bet viena praleidžiate – jis nežino, kas pavojinga, o kas ne. Jūsų pareiga jį supažindinti su pavojais. Tam reikės laiko. Gali nepavykti iš pirmo karto. Vaikai gali neprisiminti visko iš karto. Būkite jo pirmąja kantriąja mokytoja. Kai mano vaikas trenkia stiklinį daiktą į grindis, aš paklausiu, ar jam nieko nenutiko ir po to įtikinamai pasakau: „Vaje, čia gi stiklas, jis dužta, tau tai gali būti pavojinga.“ Pati geriausia reakciją į pirmą įkandimą – tai jokios reakcijos.
Ką daryt, kai mano vaikas nuolat bando ribas? Sakau, kad negalima, o jis vis tiek. Jam 2 metai.Vaikai turi daug rimtesnių gyvenime užsiėmimų nei bandyti kažkokias jiems neapčiuopiamas ribas. Tokio amžiaus vaikai dar nežino, kas galima, kas negalima. Reikia gerbti jų mažą gyvenimo patirtį ir stengtis supažindinti su galimais pavojais. O ten, kur nepavojinga, drausti nereikia. Ir be draudimų vaikai užauga padoriais žmonėmis.
Kai vaikas kažko nori, ko negalima, neatrandu būdo susitarti. Tai sakau: „Tuoj grįž iš darbo tėtis ir pyks ant tavęs.“Visų pirma, aš prieš melą. Nebent iš tiesų vaikas sudaužė tėčio „Rolex“ laikrodį. Ir tai pyktų ant savęs, kad ne vietoje laikrodį paliko. Arba ant žmonos, kad neprižiūrėjo vaiko. Visų antra, vaikas tėčio pasiilgsta per dieną. Jis jo laukia. Grasindami vaikui tėčiu, sukeliate sumaištį vaiko širdelėje. Nemalonius išgyvenimus vaikui suorganizuojate. Darydama tėtį baubu, gerąja princese netampate. Jei jau norite nubausti vaiką, tai bauskite pati.
Kodėl suaugę taip dažnai savo vaikams taria NE? Uždavusi šį klausimą mano vedamų užsiėmimų dalyvėms, gaunu konkretų atsakymą: o kaip gi kitaip juos išauklėsi – nedrausi, tai užlips ant galvų. Susiduriame su klaidinga visuomenėje įsišaknijusia norma: vaikams reikia parodyti jų vietą. Ir tą daro visi: pradeda tėvai, pratęsia darželio auklėtojos, taip pat elgiasi mokytojai, o vėliau, žiūrėk, ir darbdavys rodo darbuotojui jo vietą. Grįžkim prie vaikų: kur gi yra Jūsų vaiko vieta? Mano sūnaus vieta yra šalia manęs, nuo pat gimimo. Aš nesu jokia prasme -esnė. Mes esame lygiaverčiai bendravimo partneriai, lygiateisiai šeimos nariai. Turim abu teisę nesutikti. Tik aš labiau esu ir visuomet būsiu už viską atsakingesnė: už vaiko saugumą, už darnius santykius, už tinkamų sąlygų vaiko raidai, vaiko ugdymui, išsilavinimui ir savirealizacijai sudarymą, užtikrinimą ir palaikymą. Nesakykite vaikui NE vien tik auklėjimo tikslais.
Vaikams reikia meilės ir tik po to viso kito.Visuomenėje paplitęs mitas: nubrėžk vaikui ribas ir jis taps žmogumi. Liūdniausia, kad yra parašytų daug blogų knygų apie vaikų tramdymą. Nerekomenduoju jų skaityti. Suaugę, kurie neatranda laiko tikrajam gyvenimui su vaiku, užsiima tokiais dalykais. Juk daug paprasčiau yra ką nors uždrausti ir dresiruoti. Kai nepaklusnus žvėriukas lipa ant galvos, galima gi net bizūną paimti. Arba bent jau pagrasinti. Kad išsigąstų. Kad vėl atsimintų, kur jo vieta. Gyvenimas su vaiku ir vaikui – tai buvimas su juo ir besąlyginės meilės jam demonstravimas. Būdama su vaiku savo elgesiu rodau jam, koks gyvenimo būdas yra priimtinas, tinkamas. Mūsų šeimoje. Žaisdama su vaiku, skaitydama jam knygas, eidama pasivaikščioti, rodydama jam pasaulį, keliaudama neišvengiamai perteikiu jam šeimos vertybes ir kultūringo elgesio niuansus. Juk intensyviai bendraujant su kitu, atsiranda šimtai situacijų, kuriose mes atleidžiame, atsiprašome, parodome dėmesį, meilę, išreiškiame pagarbą, užjaučiame, paguodžiame, pasisveikiname, pagelbėjame kam nors. Buvimas su vaiku pareikalauja iš suaugusiojo didelės atsakomybės. Nes vaikai jais tiki. Ir tik sulaukę tam tikro amžiaus, dar kartą pervertina visa tai, kuo juos prifarširavo tėvai per 12-13 gyvenimo metų. Tapę tėvais, mes prarandame teisę elgtis kvailai. Turime prisiimti tą atsakomybę dėl savo vaikų ir jų ateities. Atminkime: nereikia vaikams duoti visko, ko jie nori; bet ne todėl, kad davimas vaikus lepina; tai tiesiog neįmanoma.
Kokia yra nekorektiškų draudimų priežastis ir pasekmė? Vaikai dienų dienas girdi iš suaugusiųjų tūkstantį ir dar vieną NE. Tai juos išerzina. Suaugusius nuvargina. Mažam lėliukui pradėjus tyrinėti pasaulį nuo lovelės ar kambario, dauguma mamų verkia, kad jos pavargo prižiūrėti nenuoramą vaikelį: mat jis visur lipa, eina, šliaužia, jam visko reikia – tikras košmaras. Atminkime: tikras košmaras būtų tuomet, jei mažylis neitų, nenorėtų, nesiektų, nešliaužtų, gulėtų vienoj vietoj be jokio judesio. Kalbame apie tėvų patogumą. Dažniausiai draudžiama vaikui kažkas dėl tėvų patogumo: jei lips, reiks laikyt, žiūrėt; jei bandys eit – reiks prilaikyt; jei bandys siekti – reikės vėl prilaikyt; jei bandys pats gerti – apsipils, reikės keisti rūbus; jei bandys pats lupti kiaušinį – prilukštens lukštų, reikės šluoti ir t.t. Visa tai nėra priežastys drausti. Jei taip darote, erzinate savo mažylį, naikinate jo natūralų norą pažinti pasaulį, žlugdote jo natūraliai augantį savarankiškumą ir apkraunate save bereikalinga ir nemalonia veikla - kontroliuoti. Pasirūpinkite saugia mažyliui namų aplinka, kur jam negresia pavojus dėl antikvarinių vazų, grėsmingų durelių ir pan. Jei pavyks suorganizuoti saugius namus vaikui, nustebsite, kaip paprasta bus jį prižiūrėti. Ir nereiks 1000 draudimų. Išlaikykite sveiką nuovoką ir nekelkite reikalavimo, kad namai su vienu vaiku visuomet bus panašūs į muziejų. Vaikams reikia ir ant sienų papiešti, ir vonioj pasitaškyti, ir langą pabučiuoti, veidrodį iššokoladuoti, grindis kremu ištepti. Tai smulkmenos. Sienos nuplaunamos, grindys taip pat. Kai tik vaikas supras, kad kremas tepamas ant kūno, jis neteplios jo grindų. Todėl vietoj rėkimo, ramiai vaikui pasakykite: mažuti, kremas tepamas ant rankyčių. Nusišypsokite ir tarkite vaikui: bet tu dar mažiukas ir negali visko žinoti. Pasirūpinkite grindų švara: imkime ir išvalykime viską, nes ant kremo galima paslysti. Problemos nėra. Jau išvengėte vieno nemalonaus NE. Ir gavote pamokymą iš vaiko: jei nenori, kad aš paimčiau tam tikrus daiktus, jie turi gulėti man nepasiekiamoje vietoje nė sekundei, nes aš miklus.
Sakykit NE sau, o ne vaikui. Neatsistebiu tėvais, kurie bara vaiką, kad jis saldainių prisivalgė. Arba draudžia gerti gazuotus gėrimus, nors jie stovi visiems matomoje vietoje. Arba išplėšia vaikui iš rankų n-tąjį šokoladuką namuose. Arba draudžia vartyti brangius fotoalbumus, nors jie guli pažeme. Už visą paklausą namuose atsakingi tėvai. Kaltinu tik save, jei mano mažylis, prisistūmęs kėdę šalia virtuvinės lentynos prašo guminių meškiukų jau trečią kartą, nes po pirmojo karto juos palikau matomoje vietoje. Pasakykite: kokią rimtą priežastį turiu dvimečiui pasakyti, kad jis nenorėtų dar skanių saldainiukų? Tėvai dažniausiai meluoja. O aš nenoriu. Todėl pasirūpinu, kad vaikelio akims būtų prieinamas toks saldainių kiekis, kokį aš nusprendžiu jam duoti suvalgyti. Kai gyvename su vaikais, turime jausti atsakomybę ir daug ko gyvenime atsisakyti. Bet tai nebus auka. Priešingai, tai bus galimybė pagerinti gyvenimo kokybę. Nuo gimimo vaikai nenori žalingų dalykų. Nebent juos kažkas pamokino. Vaikams nereikia čipsų, nereikia kokakolos, nereikia saldainių, nereikia sūdytų riešutų. Nereikia tol, kol neparagauja. Todėl atminkite; jei duodate saldainį, vaikas jau žinos jo skanumą ir greičiausiai norės dar ir dar. Galime sukontroliuoti, kad bent 2 – 3 pirmuosius gyvenimo metus vaikas nevalgytų to, ko jam nereikia. O su trimečiu galima tartis, pvz. kokakola ir čipsai – tik per šventes. Tačiau... Jei vaikas matys kiekvieną vakarą tėvą ar mamą geriant vyną ar alų, augant vaikui bus vis sunkiau paaiškinti, kodėl vaiko noro patenkinimas yra ribojamas, o suaugusiojo – ne. Konfliktai – neišvengiami.
Kodėl tėvai taip bijo vaikų pasipriešinimo? Galbūt todėl, kad tai nėra patogu: renkis – nenoriu, kelkis- nenoriu, eik valgyt košės – noriu blynų, važiuosim pas močiutę – noriu likti namie ir žaisti kompiuteriu. Ar kada nors susimąstėte, nuo kada jau vaikas turės teisę į savo norą? Nuo kelių metų? O kodėl būtent nuo tada/ o anksčiau negalima? O kodėl? O gal tik tada, kai išeis iš jūsų namų? Vaikai negimė, kad paklustų mums. Jei reikalaujate iš vaiko visiško paklusimo, prarandate galimybę pažinti jį tokį, koks jis yra. Prarandate galimybę išgirsti kitokią, jums svarbaus žmogaus nuomonę. Kokį įspūdį apie save sudarote vaikui? Jis pradės galvoti, kad jam nerūpite. Kai kurie tėvai bijo nukristi nuo „tėvų sosto“. Man pasisekė, nes mano vaikas sėdi šalia. Kai kurie tėvai taip užaštrina paklusimo – nepaklusimo situaciją, kad vaikai tampa žmonėmis, darančiais dėl savo ramybės viską, ko prašo jų tėvai. Ir ne tik vaikystėje. Įprotis išlieka ilgam. Aš tikiuosi, kad mano sūnus nebus visuomet man paklusnus. Nes esame skirtingi žmonės, su skirtingais požiūriais, su skirtingais norais. Jei nebus paklusnus 100 procentų man, vadinasi, nebus paklusnus 100 procentų ir kitiems, o tai jau privalumas. Nes vaikai daug visko išgirsta iš kitų suaugusiųjų: tiek darželyje, tiek mokykloje. Štai jums gyva istorija.
Du trimečiai berniukai per pietų miegą dingsta iš savo lovelių. Auklėtoja juos suranda tualete ir klausia, ką jie čia daro. Vaikai išsiduoda, kad jie matuojasi savo daikčiukų ilgį. Auklėtoja išrėžia: „Matot klozeto skylę? Vat ateis baubas kaip iš reklamos ir paims jūsų tuos daikčiukus su savim. Marš į lovas.“ Po kurio laiko vienas vaikinas vėl tualete. Spėkit, ką jis ten darė? O gi sukišęs iki alkūnės ranką į klozetą pats mėgino traukti tą pabaisą, kad ji žalos nepridarytų. Štai jums ir įrodymas, kad vaikai tikti bet kuo, ką mes sakom.
Kuo svarbus vaikui ištariamas mūsų TAIP? Valingas suaugęs, sakoma, daug pasiekia. Iš kur atsiranda tokie suaugę? Iš marso? O gal iš mėnulio? Ne. Jie užauga iš vaikų, kurių tėvai leido reikštis jų valiai. Kai vaikai demonstruoja savo valią, tai ne visada yra patogu mums, suaugusiems. Bet valios demonstravimas yra gerai vaikams. Ypač tuomet, kai vaikams leidžiama pasiekti savo. Tai labai svarbi patirtis. Vaikai mokosi įgyvendinti savo valią, padaryti kam nors įtaką, pakeisti ką nors. Tokia patirtis labai svarbi vaiko asmenybės raidai. Nebijokite pakeisti savo nuomonės. Tai leidžiama ir netgi pageidaujama, kai kalbame apie dviejų ar daugiau žmonių bendravimą. Gyvenimo su vaikais nuoseklumas tame, kad NE sakome tiems patiems dalykams visada. Jei kartais sakome TAIP, o kartais reikalaujame NE, įsiveliame į konfliktą. Išeitis: prašyti vaiko paslaugos. Vaikai geraširdžiai, sutiks. Vaikai paklusta per dieną daugiau nei 100 kartų. Netikite? Imkite ir suskaičiuokite. Tai kodėl mes taip pergyvenam, kai jie nepaklūsta du – tris kartus? Atsipalaiduokime ir dar kartą prisiminkime: vaikai negimė mums paklusti.
Dar kartą apie nuoseklumą. Suaugusiojo žmogaus elgesio nuoseklumas padeda vaikams geriau suprasti, koks yra elgesys pageidaujamas, ko iš jų tikimasi ir pan. Vaikai iš prigimties myli savo tėvus ir nori būti jiems geri. Todėl visaip bando tą meilę ir gerumą rodyti. Tačiau dažnas vaikelis pasimetęs: vieną vakarą mamytė džiaugiasi sūnelio glaustymais, kitą kartą jis yra nustumiamas dėl neparuoštos vakarienės; vieną rytą mama leidžia pasirinkti dukrai mėgstamą rūbą į darželį, kitą rytą dukra pažadinama skubos tvarka ir raginama rengtis tai, ką mama suruošė; vieną dieną dukra po mokyklos gali be mamos pritarimo keliauti pas pusseserę į svečius, kitą dieną mama tai uždraudžia. Savo nuosekliu elgesiu padėsime vaikams elgtis tinkamai. Atminkime: maži vaikai nori kažko, kas jiems negalima, ne todėl, kad nori mus panervuoti – jie tiesiog nežino visų pavojų. Šis žinojimas padeda išlaikyti vidinę ramybę ir ramiai paaiškinus paimti pavojingą daiktą iš vaiko. Tokioje situacijoje joks vaiko riksmas neturi mūsų sugundyti pakeisti savo nuomonės. Būsime nuoseklūs. Vaikas įsimins tai.
Kada ir kaip reikia vaikui sakyti NE? Tai labai retos situacijos: kai vaikams gresia pavojus gyvybei ar sveikatai. Savo sprendimą turime pateikti argumentuotai, ramiai, draugiškai.
„Kadangi lauke šalta, tu būtinai turi būti su pirštinėmis. Bet mašinoje galėsi jas nusimauti.“
„Kai tu vienas kambaryje, aš negaliu tau palikti žirklučių karpymui. Bet man sugrįžus, aš tau jas grąžinsiu.“
„Neliesk pečiaus, jis karštas, gali apsideginti.“
Jei sugalvojote vaikui kažko neduoti, turite tam turėti labai rimtą priežastį. Pvz.: nepirksiu tau naujo žaislo, nes tu ir taip turi daug žaislų; nepirksiu tau saldainių, nes saldainiai kenkia dantims. Pasiūlykime vaikui kitą alternatyvą: galėčiau tau nupirkti knygą arba kokių vaisių, jei norėtum.
Visais kitais gyvenimo atvejais vietoj NE, sakykite, ką nors su TAIP. Vietoj draudimo ko nors nedaryti, sakykite, ką daryti. Vietoj bereikšmio ATSARGIAI, sakykite, KĄ IR KAIP daryti.
„Vandenį taškome tik vonioje arba pirtyje. O mes gi kambaryje.“
„Popierėlį nuo šokolado išmetam į šiukšlių dėžę.“
„Kelk aukštai kojas, kad nenukristum tarp žolių.“
Man padeda jumoras. Gyvenimas ir taip per daug rimtas. Kai sūnus išpylė arbatos puodelį į salotų dubenį, kurias aš ketinau tuoj tuoj valgyti, su šypsena pasakiau: „Kas čia tau pasidarė? Salotas mano susiruošei paskandinti arbatoje? Greit bėgam gelbėt.“ Jis gi tikrai nenorėjo man pakenkti. Jei tik būtų žinojęs, kokia aš alkana, būtų pradėjęs maitinti. Bet nežinojo. Todėl užsiėmė su jam neaktualiu maistu savo mėgiama veikla.
Dažnai pamąstau, kad labai daug draudžia tie, kurie patys pavargę, susierzinę. Nesuklysiu sakydama, kad jei erzina ir trukdo tam tikras vaiko elgesys, problemos ieškokite savyje. Nors uždrausti tą elgesį gal ir paprasčiau. Bet tai tik pirmas įspūdis. Kaina to per didelė. Vaikui tai bus nemalonu. O jei dar pyktis, rėkimas, plekšnojimas... Fui fui fui.
SOS. Labai dažnai vaikai saldumynų ar žaislų prašo reikalaudami tėvų dėmesio. Jei tėvai neišklauso vaikų pasakojimo iki galo (nes nėra laiko), nepasidomi jų diena (nes labai nėr kuo domėtis: darželis, žaidimai, pamokos... ar gi tai reikšminga?), vietoj meilės įrodymų, dėmesio, šilumos pažeria priekaištų (dažnai už visiškai nereikšmingus dalykus), nepabučiuoja, neapkabina, vaikai pradeda išmokti prašyti meilės įrodymo pakaitalo. Tiksliau jie prašo visko, ką mato parduotuvėse, pas kitus vaikus ir pan. Vaikams reikia meilės įrodymų. Bet jie pasitenkina ir mažesniu gėriu. Kas juos to išmoko? Tikrai nežinote? Pirštais nerodysim, bet kaltininkai esame mes, tėvai. Kai skubame, lekiame, paprasčiau yra nupirkti vaikui tai, ko jis nori, nei jam skirti laiko. Taip susiformuoja blogasis užburtas ratas: tėvai, galintys sau leisti pirkti, pasirenka paprastesnį meilės savo vaikams įrodymą – daiktą. Iš tiesų meilę įrodo dėmesys, santykių puoselėjimas, laiko kartu leidimas, domėjimasis vaiku, supratimas.
Klausimai – atsakymai.
Mano pusantrų metų vaikas visur namuose landžioja: į šaldytuvą, į šaldiklį, junginėja televizorių, lempas, išmėto iš spintų daiktus. Jis lenda ten, kur nereikia. Jau netenku kantrybės, bet nei geruoju, nei piktuoju vaikas neklauso. Ką daryt?Vaikas lenda ten, kur jam įdomu. Įjungti ir išjungti lempą nėra pavojinga. Tik sužiūrėkite ir laiku išjunkite. Atidaryti šaldytuvą – taip pat nepavojinga. Atsitūpkite iki akių vaiko lygio ir nustebsite, koks tas baltas daiktas didelis ir kaip gražiai ten apšviesti stovi buteliukai ir kitas maistas. Tokio amžiaus vaikams patinka išimti daiktus. Tai, galima sakyti, lavinamieji žaidimai. Vaikas vystosi normaliai. Tuo tarpu Jus neaugate kartu su savo mažyliu. Tik pasidžiaugti galite, koks vaikelis žingeidus. Tačiau jam nuobodu. Todėl lenda ten, kur pasiekia. Jei nenorite, kad vaikas lįstų į spintas, sudominkite jį kuo kitu. Leiskite iš dėžučių išimti daiktus. Vėliau juos sudėsite. Bus du atskiri žaidimai. Leiskite vaikui pasikapstyti virtuvės stalčiuose. Smagus puodų bliūdų skambesys bus gera muzika. Svarbu laiku atkreipti dėmesį, kuo domisi vaikas. Tuomet galima įvykius pakreipti ta linkme, kad ir mamytei nebūtų papildomų rūpesčių, ir vaikas patenkintų pažinimo alkį. Taigi, žaiskite su vaiku. Bet nebarkite. Ir nedrauskite pažinti vaikeliui jo paties namų. Juk išmėtyti batai – ne tragedija.
Mano pusantrų metukų sūnelis kartais lenda į klozetą, kartais daužo lango stiklą savo žaislais, kartais kandžiojasi. Kaip jam uždrausti tai daryti? Gal čia toks amžius, kai jis visko nori ir nesvarbu, ar galima, ar ne?Atkreipkite dėmesį, kad tai būna tik KARTAIS. Todėl didelės problemos nėra. Tą kartais galima išgyventi, ar ne? Atkreipkite dėmesį į vaiko amžių. Jis negali likti be priežiūros taip ilgai, kad jums nematant nueitų iki klozeto. Jis nepiktybiškas lėliukas. Jis geras lėliukas. Jis gali norėti daug ko. Bet viena praleidžiate – jis nežino, kas pavojinga, o kas ne. Jūsų pareiga jį supažindinti su pavojais. Tam reikės laiko. Gali nepavykti iš pirmo karto. Vaikai gali neprisiminti visko iš karto. Būkite jo pirmąja kantriąja mokytoja. Kai mano vaikas trenkia stiklinį daiktą į grindis, aš paklausiu, ar jam nieko nenutiko ir po to įtikinamai pasakau: „Vaje, čia gi stiklas, jis dužta, tau tai gali būti pavojinga.“ Pati geriausia reakciją į pirmą įkandimą – tai jokios reakcijos.
Ką daryt, kai mano vaikas nuolat bando ribas? Sakau, kad negalima, o jis vis tiek. Jam 2 metai.Vaikai turi daug rimtesnių gyvenime užsiėmimų nei bandyti kažkokias jiems neapčiuopiamas ribas. Tokio amžiaus vaikai dar nežino, kas galima, kas negalima. Reikia gerbti jų mažą gyvenimo patirtį ir stengtis supažindinti su galimais pavojais. O ten, kur nepavojinga, drausti nereikia. Ir be draudimų vaikai užauga padoriais žmonėmis.
Kai vaikas kažko nori, ko negalima, neatrandu būdo susitarti. Tai sakau: „Tuoj grįž iš darbo tėtis ir pyks ant tavęs.“Visų pirma, aš prieš melą. Nebent iš tiesų vaikas sudaužė tėčio „Rolex“ laikrodį. Ir tai pyktų ant savęs, kad ne vietoje laikrodį paliko. Arba ant žmonos, kad neprižiūrėjo vaiko. Visų antra, vaikas tėčio pasiilgsta per dieną. Jis jo laukia. Grasindami vaikui tėčiu, sukeliate sumaištį vaiko širdelėje. Nemalonius išgyvenimus vaikui suorganizuojate. Darydama tėtį baubu, gerąja princese netampate. Jei jau norite nubausti vaiką, tai bauskite pati.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)