Kaip žaisti su vaikais?

Stebėdama nerūpestingą vaikų gyvenimą dažnai susimąstau - kaip vaikai moka taip nerūpestingai žaisti?

Ir vis klausiu savęs - kaip suaugusiems pavyksta sugadinti tuos nerūpestingus vaikiškus žaidimus???

Įpročiai, įpročiai, įpročiai...

Verta prisiminti, kad žaidimai yra labai svarbūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Kad žaidimas būtų vertingas, jis turi būti:
1. malonus
2. su iššūkiais

Jei iššūkiai bus didesni nei vaikas juos gali įveikti, malonumo bus mažiau - žaidimas bus nevykęs ir nepavykęs.
Jei iššūkiai atitiks vaiko augimo etapą, malonumas bus didžiulis - žaidimas bus vykęs ir pavykęs.

Kai einame kartu žaisti su vaiku, nemanykime, kad darome jiems paslaugą.
Tai vaikai mums daro paslaugą, nes žaidžia su mumis, nors mes ir bambame, reguliuojame ar kaip kitaip stabdome jų nerūpestingą vaikystę, keldami n+k sąlygų žaidimui.

Kas palengvina žaidimą su įvairaus amžiaus vaikais?

1. Žaidimo taisykles galime keisti ir susitarti taip, kad žaidimas būtų "įkandamas" visiems. Oreintuojamės į jauniausius ir mažiausius. Nes žaidimas turi būti, visų pirma, MALONUS. Jei pastebime, kad vaikas nori tik sau palengvinti žaidimo taisykles, kad laimėtų - paskatinkime sutarti dėl visiems vienodų žaidimo sąlygų. Beje, toks vaiko elgesys yra konkurencingo žaidimo pasekmė :(
2. Kai žaidime dalyvauja labai skirtingi žmogučiai, sugalvojame tokį žaidimą, kuris įjungs į bendrą tikslo pasiekimą VISUS žaidėjus. Nes žaidimas turi būti malonus VISIEMS.
3. Žaidžiant net ir susikaupimo reikalaujančius žaidimus galima juoktis. Nes žaidimas turi būti MALONUS.
4. Nesvarbu, koks yra komandinio žaidimo tikslas pagal taisykles. Pagrindinis bet kurio žaidimo tikslas - MALONUS LAIKAS DRAUGE.
5. Vaikai plaukioja savo įspūdžių jūroje. Žaismingai priminkime žaidimo taisykles ar susitarimus ir nesitikėkime, kad bet kurio amžiaus vaikas juos prisimins taip, kaip mes. Pvz.: primenu, kad mums svarbu taip skraidinti lėkštę, kad ji nenukristų ant žemės, o atsidurtų kito rankose.
6. Suburiantis, vienijantis visus žaidimo dalyvius žaidimo tikslas. Lai mūsų kūrybiškumas sukuria tokias žaidimo taisykles, kai tikslą galėsime pasiekti bendradarbiaudami vieni su kitais.

Kas gali pražudyti žaidimo vertę?

1. Vaikui nepasiekiami iššūkiai. Pvz.: spardyk taip, o ne taip. ATMINKIME: nėra nustatyto laiko, per kurį vaikas turi išmokti atlikti tam tikrus veiksmus; yra tik mūsų pakantumas, arba jo nėra. Su pakantumu šypsokimės, nes laikas, praleistas drauge - svarbiausia. Su nepakantumu - negadinkime žaidimo kitiems.
2. Grąsinimai. Pvz.: jei taip nespirsi, kaip aš tau rodau, iškrisi iš žaidimo ir nežaisi. Lengviausias būdas pasitikrinti: jei vaikas nori pakartoti žaidimą ir rytoj, vadinasi, esame prote; jei vaikas nenori daugiau su mumis žaisti šio žaidimo ar visai vengia žaisti su mumis - esame ne prote.
3. Bambėjimai. Pvz.: kai tu taip žaidi nemokšiškai, man nemalonu, nes aš tai noriu žaisti pagal taisykles. Atminkime: mūsų pakantumas ir išlaikytas elgesys vaiką paskatins stengtis; mūsų bambėjimai vaiką skatins jaustis kaltu, kels jam įtampą, pyktį, jam bus sunkiau prisitaikyti ir įveikti žaidimo iššūkius.
4. Mokymas vaiką žaisti per jo nevalią. Pvz.: jei nori žaisti, ateik, aš tave pamokysiu. Atminkime: ir be mūsų vaikai gali šio to išmokti; labai pavojinga sukelti vaikui tokią įtampą, kai jis sako - nemokyk manęs, aš pats moku; reikia tam tikros elegancijos, švelnumo ir pakantumo: jis mokysis stebėdamas, o gal net pats paprašys pagalbos. Net jei ir nepaprašys, nesusireikšminkime: mes - tai ne vienintelis kelias ko nors išmokti.
5. Konkurencija. Kas pirmesnis, kas greitesnis ir pan.

Žaiskime dažnai ir kartu.
Kikenkime, krizenkime, juokimės.
Tikiu, kad vaikams paaugus ir ugdymo procese mums pavyks sėkmingiau sudalyvauti.

Kiek kitaip, neįprastai žaidybiškai nusiteikusi,
Ramunė