2013-10-03

Kokią įtaką vaikui daro mokytojai?

Atsakymas: didelę.

Šį kartą kalbėsiu ne apie ugdymą tiesiogiai.
Bet apie kur kas svarbesnį dalyką - auklėjimą būti žmogumi tiesiogiai.


Linkiu, kad tėvams ne labai ramu naktį miegoti būtų, kad pagaliau pragiedrėtų sąmonė ir labai atsakingai atsakytų į klausimą, kokią įtaką mūsų vaikui daro vienas ar kitas suaugęs žmogus ugdymo įstaigoje.
Tik tuomet, kai kankinsimės stipriai dėl to, kas mums nepatinka, atsiras energijos imti ir keisti.

Mano istorija susijusi su mokykla, kurioje šiais mokslo metais mokosi apie 40 vaikų.
Atrodytų nedidelė graži bendruomenė.

Per dvi savaites vaiko akys šypsojosi tik vieną kartą - po muzikinės veiklos.
Man nusišypsojo laimė šiandien pamatyti tą mokytoja.
Šypsojausi ir aš.
Ji - nuostabi.
Ji - tikra.
Ji patinka vaikams.
Ją vaikai gali pamilti.
Ji švelni.
Ji džiaugiasi tuo, ką daro.

PADĖKOJAU JAI UŽ TAI, KAD SUVIRPINO MANO SŪNAUS SIELĄ.
NES TAI UGDYME SVARBIAUSIA.

Nekreipsiu dėmesio, kad priešmokyklinėje grupėje vaikai nuo antros dienos buvo mokinami rašyti.
Ir dabar jie mokomi.
Nežinau, ką veiks vaikai pirmoje klasėje.
Nesuprantu, kodėl priešmokyklinė pedagogika prasideda nuo akademinių žinių.
Tiesiog nesuprantu.


Mokslas įrodė, kad ypatingai pradinių klasių mokinukams mokytojas labai staigiai tampa dideliu autoritetu.
Tėvai namuose dažnai erzinasi dėl frazės "nes taip mokytoja pasakė".
Čia - ne bėda.
Pagal antroposofiją, paremtą moksliniais tyrimais, pradinių klasių mokytojas tiek svarbus vaiko gyvenime, kad pagal susiformavusį santykį su tuo žmogumi galima prognozuoti mokinuko sveikatą po 40 metų. Sveikatą - visokią.

Mane žavi, kaip vaikai pasitiki be jokių rimtų argumentų.
Mane stebina, kad jiems nereikia jokių įrodymų.
Jie tiesiog tiki besąlygiškai.
Bet ne amžinai...

Ką mes prisėjame į juos, kol jie yra atsivėrę savo plačia širdimi?

Pavyzdžiai iš realybės.

Sugalvojo mokykla įvesti ritualą pasisveikinimo ir atsisveikinimo. Gražu, ar ne?

1 scena. Pirmą kartą mokykloje vaikas atsisveikina "Atia", mokytoja ištiesia jam dešinę ranką, vaikas ištiesia jai savo kairiąją, nes kairiarankis, mokytoja atšauna - ne tą man ranką duodi, turi man duoti dešinę, ir paslėpusi savo dešinę ranką už nugaros laukia teisingo vaiko žingsnio.

2 scena. Pavargęs mokinukas prisiglaudžia prie mamos ir taria - viso gero. Mokytoja it styga pašoka nuo sofkutės ir priėjusi prie vaiko sako - dabar turi man duoti ranką. Vaikas suglumęs ištiesia ranką, iš padilbų pažiūri jai į akis. Mokytoja šalia stovinčiai mamai rankos neištiesia.

Paskutiniu metu neteko stebėti prievartos aktų formuojant vieną ar kitą gražų ritualą.
Gal persigalvojo?
Nežinau.
Supratau tik vieną: išoriškai norisi daug gražių dalykų; bet kai neskiri jiems laiko, jie tampa netikri ir neprigyja.


Tėvų neformalus susitikimas - lyg ir bendruomenės telkimui skirtas. Atvažiavo labai ne daug tėvų.
Vadovė įspėjo: mes nieko neorganizuojame, laisvai viską paleidžiame.

JEI MES NIEKO TĖVAMS NEORGANIZUOJAME, TAI NESITELKS SAVAIME ŽMONĖS, KURIE LEIDŽIA KARTU SAVO VAIKUS Į VIENĄ UGDYMO ĮSTAIGĄ.
TAI NEĮMANOMA.
TURI ATSIRASTI ŽMOGUS, KURIS SKIRS TAM DIDELĮ DĖMESĮ.

-Mes labai tikimės, kad va jūs ir padarysite ką nors.

EINU ATKASIU UŽKAST`Ą ANUOSE GYVENIMUOSE BURTŲ LAZDELĘ.


Sugalvojo mokykla gerbti maistą, kurį per pietus vaikai valgo. Gražu, ar ne?

Prie pietų stalo vaikai turėjo suvalgyti viską, nes maistas yra gerbiamas. Ir dar: kas bus, jei vienas vaikas nevalgys? Tuomet užsimanys ir kiti nevalgyti? Vieną vaiką spustelėjo, kiti - išsigando. Va kaip lengvai tvarkomės iš pagarbos maistui. Pabandėm taip, pamatėm, kad gal ne kas. Vienu žodžiu, autoritarinės pedagogikos eksperimentai tęsiami, nesvarbu, kokia ugdymo koncepcija yra deklaruojama.

Kai vaikai yra apdovanojami įspūdingu ŠAUNUOLIS, KAD VISKĄ SUVALGEI, vaikai nori tai patirti dar ir dar. Bet ar tai visuomet tinkamas elgesys vaiko su pačiu savimi?

-Kodėl viską valgai?
-Nes taip reikia.
-Kas sakė?
-Mokytoja.
-O tu negali pasakyti, kad aš pats žinau, kiek man valgyti ir ko? Taip gi namuose darai?
-Mama, aš vaikas. Tu nueik ir pasakyk.

GIRDISI VAIKO PAGALBOS PRAŠYMAS.
MES PRIVALOME TARPININKAUTI.
TIK NE VISI VAIKAI SAKO, PASAKOJO, DALINASI.
NES DAUG VAIKŲ JAU PAMIRŠO, KAS YRA VAIKYSTĖ.
NEBETIKI BURTAIS, STEBUKLAIS.
TAIP IR RYŠKĖJA VAIKO AKYTĖSE SUAUGUSIOJO RACIONALUMAS, SKEPTICIZMAS.

Nuėjau, pasakiau.


Tėvų susirinkimas.
-Jei vaikas ko nors nenori daryti, tai pasakau jam, kad neisi į mokyklą rytoj, greit viską padaro.
Taip daro 3 iš devynių prisipažinusių.

AR ČIA TAIP STIPRINAMA MEILĖ MOKYKLAI?
O GAL DIDŽIUOTIS REIKIA, KAIP SUMANIAI MOKAM GRASINTI?

Prailgintos dienos grupė.
Vaikai žaidžia kaži kokius žaidimus telefonuose.
NORMALIAI???
KODĖL???
KODĖL???
KODĖL???

Gamtos pažinimo būrelis.

-Kokie įspūdžiai, vaikeli?
-Gyvūnus galima žudyti labai retai. Jei žudai, tai lanku arba pistoletu. Dar pasakojo istoriją apie žmogų, kuris išvežė kačiuką į mišką ir paliko.
-O ką su ta istorija veikėte?
-Nieko. Baigėsi pamoka. O aš vos neapsiverkiau.

-Direktore, kodėl toks žmogus veda gamtos būrelį?
-Nes ji labai vargingai gyvena.
-Kiek jai mokate per mėnesį?
-80Lt.
-O galima jai sumokėsiu aš, kad tik ji nepatektų pas vaikus? Nes vaikams reikia mylinčio gamtą žmogaus.

Reziumė: gamtos būrelio vadovo nekeisime, o jei nepatinka, neikite, jei nebus vaikų, nebus ir būrelio.
PUIKUS BŪDAS BŪTI GERAM.
VISIŠKA NEATSAKOMYBĖ, JEI KALBAME APIE VAIKŲ UGDYMĄ.


Dailės būrelis.

-Jūs šiandien piešėte paukščius?
-Taip. Negalima buvo spalvų lieti, reikėjo tik pagaliukais arba pliusiukais arba taškais piešti.
-Paukštis tavo labai įdomus.
-Gaila, kad negalima buvo kirmėlių piešti.
-Kodėl?
-Mokytoja neleido.
-Kaip tai?
-Jai kirmėlės fu.
-Tai gal ji nematė, kokios būna gražios pūkuotos?
-Ji sakė, kad visas kirmėles traiškydavo nė nežiūrėdama.
- O tai tu jai nepasakei, kad kirmėlės gyvos ir iš jų gali atsirasti gražūs drugeliai?
-Ką aš jai sakysiu, ji man svetima.
-O koks jos vardas?
-Nežinau, mes nesusipažinome.
-O tai kaip viskas vyko?
-Rankos turėjo būti po suolu, kalbėti buvo negalim. Ir jei rankos buvo virš suolo - ji sakė, kad neduos teptuko. Dar liepė apsimetinėti dailininkais.
-O ką reiškia apsimetinėti?
-Nežinau, bet aš nenoriu apsimetinėti. Ir nenoriu savo piešinio į parodą nešti. Aš jį suplėšysiu.
-Man tavo piešinys labai įdomus. Jei tik tu leisi, mes jį namuose pasikabinsim. Gal į mūsų lesyklėlę atskris paukščiukai, pamatę tavajį? Beje, koks jo vardas?
-Snarglius.
-Klausyk, o tu norėtum, kad kas nors pasikeistų dailės būrelyje?
-Taip. Norėčiau kalbėti su Vakariu. Ir aš dar tiesa klaidą piešdamas padariau.
-O kaip įmanoma piešiant padaryti klaidą?
-Mokytoja sakė, kad negalima buvo lieti spalvų. Tai va - čia mano klaida.

SKAMBINSIU MOKYTOJAI UŽDUOTI KELETĄ KLAUSIMŲ.
JEI TAI, KĄ PASAKOJO VAIKAS, YRA TIESA, JI TIESIOG NETURI TEISĖS SU TOKIAIS ĮPROČIAIS ARTINTIS PRIE VAIKŲ.
IR VISIŠKAI NETURI JOKIOS TEISĖS VEIKTI MONTESORI PRADINĖJE MOKYKLOJE.
MONTESORI KARSTE VARTYTIS GALI PRADĖTI NUO TOKIOS IŠKRAIPYTOS PEDAGOGIKOS.
SANTYKIS - ESMIŲ ESMĖ.


Mokykla fotografuojasi rugsėjo pirmos proga.
-Mama, vaikai lietė mano plaukus ir sakė, kad aš mergaitė.
-Ką tu darei?
-Kumštį jiems rodžiau.
-O tai ko nepraėjai nuo jų?
-Mokytoja liepė sėdėti priešmokyklinukų eilėje ir suglaudus kelius nejudėti. Ir dar šypsotis.
-Ir tu šypsojaisi?
-Taip.

Pamačiau aš tą nuotrauką.
Apsimeskim, kad įamžinom darnią bendruomenę.
Kurioje nė vienas suaugęs nesugebėjo išgirsti, kas vyksta tarp vaikų.
Kodėl?
Nes reikėjo įamžinti save ir savo mokykla.
Vaikas, kurio kūną išdrįso liesti vyresni vaikai, suglumęs, pečiai į vidų suglausti, uždėta šypsena.
Bando suprasti, ar tai, kas vyksta, normalu.

NENORMALU.
Nors....
Mokyklos mama, greičiausiai atsakinga už telkimą mokyklos pareiškė man:
-Jums būtų visai šakės, jei jūs patektumėt į valstybinę mokyklą. Ir jei jau jums kyla tiek daug nepasitenkinimo iš pirmos dienos, tai gal jūs keiskit mokyklą?

VA ČIA TAI LOJALUMAS SUKURTAI SISTEMAI SISTEMOJE.
UŽ TOKĮ IŠKREIPTĄ BENDRUOMENĖS FORMAVIMO VAIZDĄ YRA ATSAKINGI NE PATYS TĖVAI, O SPECIALISTAI.
Maža būti geru profesionalu vienoje ar kitoje srityje.
Maža užsiliūliuoti ant praeities laurų.
ATSIMERKTI REIKIA.
IR INVENTORIZUOTI SAVE.

Paklausiau susitikimo metu tėvų, ar jiems būtų įdomu sužinoti apie ypatingai formuojamą santykį su vaiku.
Kad galėtumėm ir patys daug gero padaryti savo vaikams?
-O kam čia teorizuoti tą meilę? Man užtenka, kad aš myliu savo vaiką, kad mano vaikas yra mylimas mokykloje. Mes nuostabi bendruomenė. Ko dar reikia?
Mokytoja, nugirdusi tokį senbuvių pasipiktinimą gražiai pasitraukė iš nepatogios diskusijos.
Mokyklos vadovė kitoje situacijoje taip pat liko tylėti.
Kaip patogu nieko nedaryti, o laukti pritarimo iš kitų.
O gal tai, kas atrodo žmogui iš šalies, yra svarbu?
Nes mes prie daug ko priprantame.


 Jei leisime, kad ugdymo įstaigose šie išrašyti netragiški dalykai būtų norma, jei nepastebėsime tokių menkniekų ir praeisime pro šalį, niekas niekada nepasikeis.
Ir ypač ši supuvusi autoritarinė švietimo sistema.

Sutinku, kad gali būti ir blogiau.
Sutinku, kad būna blogiau.

Bet kaip, tokių dalykų neįvardinus, galime būti pokyčiu ten, kur esi?
Niekaip.


Mokytojai iš sistemos gali sirgti labai baisia liga - sistemos žmogus vadinasi ji.

Ir jei kurios nors pedagoginės krypties specialistai nuo priešmokyklinės grupės vaikus ruošia pirmai klasei, o pradinių klasių mokytojai vaikus ruošia dalykinei sistemai - tai didelė bėda.

Linkiu gyvenimo mokyklų mūsų vaikams.
Kad vaikus džiugintų santykiai mokykloje.

Vaikams reikia mūsų.
Jie nepajėgūs vieni atlaikyti neteisybių, kurias jaučia, bet negali įvardinti.

Man 34 metai.
Man labai nepaprasta pasakyti toje mokykloje tai, ką aš galvoju.
Nes visi tikisi iš psichologo sterilumo jausmuose.
Bet aš kalbu apie vaiką, kuris buvo suglumintas ne vieną kartą, kuris buvo išprievartautas pasinaudojus suaugusiojo autoritetu maistą valgyti.
Aš kalbu apie mažą žmogų.

Kodėl aš dar ten?
O JŪs pasakykit, kur yra idealu?
Kur yra, kai nereikia tėvams nieko daryti?

Nėra tokios vietos.
Stengiuosi tikėti gera pedagogų valia.

Šiandien kai paprašiau dailės mokytojos numerio, mokyklos vadovas pasakė: gal turite didelių pastabų?

Et..... Man ir pačiai baisu skambinti....

Nes taip širdis dėl vaiko plyšo tik vieną kartą - kai gulėjau su juo ligoninėje.
Bet tuomet buvo paprasta jį apsaugoti nuo nejautrių suaugusiųjų.

Nesuvokiu protu, kodėl turime atiduoti vaikus nesusivokusiems suaugusiems.
Nesuvokiu, kodėl tai, kas vyksta mokyklose, tapo neišvengiama ir norma.














1 komentaras:

Unknown rašė...

Susigraudinau beskaitydama..
Aš tokia pati idealistė, kuri tikisi ir nori vaikams gerio, tikiu, kad vaikai maži stebūklėliai.. Liūdžiu dėl tokios sistemos, dėl sistemos pasekėjų, dėl kitų abejingumo, dėl neatsakomybės..
Kartais jaučiuos per silpna būti pokyčiu, nes aplinkinių replikos "tau visada niekas netinka", "tu per daug skaitai ir idealizuoji, gyvenime taip nėra", "tu viską vaikams leidi" (yra ribos gyvybei pavojingose vietose, o kitur pasirinkimo teisė) dažniausiai niekinamai skambančios žeidžia. O pasakymas, kad vaikai pripras, kad ašaros, klyksmas ir isterija yra norma, nes kitaip būti ir negali, visi vaikai tai išgyvena, man ramybės neteikia. Atsitrauki ir ieškai atsakymų, stimulo, bendraminčių kam ne visvien.. Džiaugiuosi radusi jus, jūsų ryžtą keisti, jūsų pasidalinimą patirtimi..
Mūsų mažytė patirtis: Vyresnėliui tuoj 2,5m, lankome privatų sporto būrelį, prireikė 4 treniruočių, kad įsijungtų į žaidimus su kitais, kad nereikėtų mano rankos, kad pamiltų ir pasitikėtų trenere, kuri laukė ir davė laiko apsiprasti.. Vienąkart pasikeitė trenerė, sūnus tarpdury pasikeitė, surimtėjo, pareiškė-bijau. Pasakiau, kad grėsmės nėra, aš būsiu šalia.
Pratimai tie patys, vaikai tie patys, bet vėl nieko nedarė.. O trenerei teko per 45 min 10kartų sakyti, kad kai bus sūnus pasiruošęs, ateis pats sportuot. Vis už rankos ėmė ir norėjo tempt, nešt, kad darytų, griežtai nurodinėjo, jei kartu nedarai, tai sėdėk ant suolo.. Pagalvoju, jei manęs šalia nebūtų, kas tada pagelbėtų vaikui? Grįžus pirmajai trenerei, vėl viską darė kartu..
Pagalvoju, kad labai daug įtakos vaiko santykiui su kitais turi auklėtojos asmenybė, o ne pati ugdymo įstaiga.. Bet kaip jas surasti??