Apie agresyvumą: vaikų ir ne tik

Paskutiniu metu akis vis užkliūna už siūlomų seminarų pavadinimų apie vaikų agresyvumą.
Jie skamba maždaug taip: agresuvus vaiko elgesys - kaip jį valdyti arba agresyvus vaikas - kaip koreguoti jo elgesį. Vaikų auklėjimo ir ugdymo specialistai labai dažnai pasiruošę atsakyti į nusivylusių, o gal apsivėlusių, o gal apsvilusių tėvų klausimus: kaip valdyti vaiko pyktį?, ką daryti, kad vaikas nepyktų?, kaip koreguoti į vaiko agresiją?, kaip jau tikrai reikia elgtis? ir pan.

Atsargiai su patariančiais Jums žmonėmis. Jei ką nors tekdavo siūlyti man pačiai, tai iš kardo įspėdavau - negaliu jums duoti citramono, nes jis jums gali netikti. Turite atrasti, sukurti kažką savito, kas tiks jums ir jūsų vaikams. Mes galime pasakyti, kaip mes matome kito situaciją, išsakyti savo požiūrį ir taškas.
Atsargiai su visažiniais, turinčiais atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Jie irgi žmonės, jie gali klysti. Juk nėra to kiosko, kur galime gauti atsakymą mums tinkantį į mūsų klausimą. Ir tuo gyvenimas žavus!
Ir tie šviesuoliai, kurie turi priėjimą prie to kiosko, nesiskelbia esantys visažiniai Dievo pasiuntiniai žemėje.

Jei kam nors aš kada nors prabėgau kelią kaip visažinė - atsiprašau.
Mano patarimų galiojimo laikas pasibaigė.
Turime laisvę rinktis. Tik pasirinkimų alternatyvos lai būna žmogiškos.
Ir tai nėra plati sąvoka. Kiekviena religija apibrėžia pagrindinius postulatus.


Kodėl vaikų pyktis įvardinamas kaip agresija? Juk tai nejučiomis daro vaikus kažkokiais..... agresyvesniais nei suaugusiuosius. Tačiau taip nėra. Mačiau ne kartą straipsnių antraštes su patarimais, kaip valdyti pyktį tėvams? Tėvai pyksta, o vaikai tai jau agresyvūs...  Ar daug yra straipsnių ir tekstų su pavadinimais: agresyvus suaugęs: prevencija ir elgesio korekcija. Arba: manipuliuojantis vaikais suaugęs: ką su juo daryti?

Norisi daugiau pusiausvyros. Tarp vaikų ir suaugusiųjų.
Linkiu visoms besilaukiančioms mamoms tiesiog nurimti. Ir įtikėti, kad vaikai gimsta labai labai geri. O turinčioms vaikus ir sau tariu:
Vaikai mažuliukai - pvz. pirmas septynmetis, negali savimi visada pasirūpinti, negali ilgą laiką kalbėti - pabandykite jūs nekalbėti kokius metus - du. Tik vyrai ir bus labai laimingi :) O jei rimčiau... Vaikai išgyvena nepasitenkinimą, erzulį, įvairias nemalonias emocijas, jų savikontrolė tik dar formuojasi.

Mokslininkai pastebėjo, kad berniukams savikontrolė formuojasi iki 21 metų, o mergaitėms - iki 14-16.

Norite, kad kaladėlių neišmėtytų supykęs 2 metų vaikas? Jis dar negali skaičiuoti iki dešimt. Bet galės. Aš tuo tikiu. Tik nereikia jo durninti, stebėtis neva jo didele agresija. Suaugę taip dažnai būna žiaurūs savo susivokime - nesusivokime apie vaikus. Čia mūsų akimis žiūrint, jie neturi rimtos priežasties taip pykti. Bet jie turi savo akis, savo širdį, savo pajautimus. Jie - ne mūsų. Ir jie - ne ožiai.

Neleidžiu savo vaiko vadinti ožiu, kai suirzęs yra.
Ir kitiems nerekomenduoju įprasti.
Tai taip žemina vaiko orumą.
Nagi, greitai atsiprašome mintyse ir stengiamės daugiau jokių epitetų iš tvarto savo vaikams nedovanoti.
JEI BŪTŲ MANO VALIA, ŠIĄ AKIMIRKĄ IŠNYKTŲ VISI ŠIE ŽODŽIAI APIE VAIKUS: iš straipsnių, iš forumų, iš knygų.... Būtų smagumėlis :)
Nes žodis yra galingas.
Taigi dar ir prasiskalauti burną reikia vandeniu daug daug kartų.
Prisigirdykime save už praeitį.

Man patinka analogija: emocijos - kaip kvėpavimas. Įkvepi pykčio, turi praeiti laiko, kol įkvėpsime nusiraminimo. Suaugę lanko jogą, medituoja, visokių dalykų prisigalvoja, kad išlaikytų vidinę būseną savo ramybėje. O tie, kurie kvėpuoja taip, kaip kvėpuojasi ir savo emocijas pateisina ir atranda rimtų priežasčių, kad neva jie kitaip ir negalėjo, o tik pykti, rėkti ir grasinti.... Šiems žmonėms skubiai reikia pamatyti save iš šalies. Jie išsibalansavę ir niekas kitas jų nesurinks, tik jie patys... Vaikai juk visaip išsibalansuoja per vaikystę. O jei dar mes juos klaidingai nuskaitome? O jei dar grubią frazę į jų natūralią emociją drebiame? Pvz.: pažiūrėk kaip atrodai, bliauni kaip žvėris, eik į savo kambarį ir žliumbk ir pan. Jiems labai reikia to eliksyro, kuris suklijuoja jų vidų vėl... Nes kai žmogus pyksta, jis griauna save iš vidaus. Ir didelis, ir mažas.


1 FAKTAS.
Taigi - pripažinkime, kad tarp vaikų tiek pat visokių žmonių, kiek ir tarp suaugusiųjų, kaip sakė Janušas Korčakas.
Aš teigiu, kad vaikai pyksta. Aš teigiu, kad tėvai pyksta. Ir tai yra visiškai normali emocija.
Supykti yra gerai, nes tai informacija mums, kad kažkas vyksta ne taip.
Suaugęs turi daugiau galimybių keisti tą negerumą.
Kai matau pykstantį vaiką, stengiuosi suprasti, kad jam dabar negerai ir labai stengiuosi nebloginti jam to negerumo. Galiu - padedu, negaliu - nedarau, kad jam būtų blogiau. Pavyksta dažniau nei nepavyksta.
Kai aš pykstu, pranešu, pvz. aš burzgiu, esu suirzusi, negaliu ramiai kalbėti, todėl geriau kurį laiką nekalbėsiu, kad tavęs neįskaudinčiau. Ir būtinai pridedu: su tavimi tai nesusiję. Mat yra manipuliatorių suaugusiųjų, kurie mielai perduoda savo emocijų naštą vaikams, sakydami, pvz. aš pykstu ant tavęs, todėl išeisiu ir su tavimi nežaisiu. Arba yra sakančių - kai tu taip darai, tai man nepatinka, todėl aš dabar ir pykstu.

2 FAKTAS.
Mano pyktis yra mano pasirinkimas.
Vaiko pyktis yra jo pasirinkimas.
 Tai padeda nepriimti asmeniškai kitų nemalonių emocijų, tai padeda pasilikti nuošalyje ir turėti erdvės padėti vaikui išgyventi ir jam nemalonias emocijas.

3 FAKTAS.

Emocijos yra malonios ir nemalonios.
Nėra blogų ir gerų.
Visos emocijos yra svarbios.

Taigi, pyktis yra, greičiausiai, nemaloni emocija. Nei mūsų pyktis yra mums malonus, nei kitų pyktis yra mums malonus. Bet jis natūralus. Duokime laiko sau ir jiems. Visiems.

4 FAKTAS.
Maždaug 7-14 metų vaiko emocijos labai susijusios su mamų emocijomis.
Ir su reikšmingų jiems suaugusiųjų emocijomis.

Kai aš stipriai susierzinu, bet neišleidžiu to į išorę, visada gaunu atspindį iš vaiko, nes jam lyg kažkas užeina.
Kaip užeina, taip ir praeina.
Bet gaunu kiekvieną kartą pamoką - kokia aš galinga ir kaip reikia su savimi kažką daryti, kad nereikėtų užsiimti vaiko pykčio prevencija ir korekcija. Čia mano galingas juodasis vilkas išlindęs slapčia į paviršių erzina jo juodąjį vilką. Čia aš panuodiju jo būseną.

Ir kai ateina plati ir gili vidinė ramybė, vaikas it angelas - meilingas, švelnus.

Taigi, inventorizuokite ir jūs: kada vaikas pyksta, kaip jautėtės prieš tai jūs?
Gal parėjote iš darbo pavargę, supykę?
O gal vaikas darželyje turėjo reikalų su supykusiomis auklėtojomis, valytojomis, auklytėmis.
Nesvarbu, kad žmogus šypsosi, esmė - kaip jis jaučiasi.
O vaikai sugeria viską ir parodo mums.

Pabūna vaikas prie susierzinusio suaugusiojo artimo, vat ir žinau - juodas vilkas jo prabėgs.
Svarbu - man jo nepakalbinti.
Taigi, kaip dabar skamba ta seminaro tema: agresyvus vaikas - prevencija ir korekcija.
Ar nujaučiate, ką reikia koreguoti ir kur turi būti vykdoma prevencija?

Bet kurioje ugdymo įstaigoje vyrauja didelė įtampa, todėl vaiko buvimas ten ilgesnį laiką jam sukelia taip pat didžiulį diskomfortą. Ne iš dangaus vaiko pyktis ir susierzinimas. Nuo aplinkos.


5 FAKTAS.
Gyvendami vaikai ir mes kaupiame emocijas.

Jei vaikas turėjo įtemptą situaciją su bendraamžiais ar kitais vaikais, iškentėjo kažkokią neteisybę, o tai įvyksta pakankamai dažnai jiems besimokant vienas su kitu gyventi, tačiau skausmingiau yra, kai nėra šalia sąmoningų suaugusiųjų, ir taip per dieną keletą kartų.... Taigi.... Vaikas iškenčia kažką, istorijos nepasibaigia, jausmas lieka, nusėda, o vėliau, jam saugioje aplinkoje, vaikas visa tai atiduoda. Namai gi yra jam saugi vieta, tikiuosi. Todėl vaikas dažniausiai nemalonias emocijas ir demonstruoja namuose, o ne kitur. Ir tai yra visiškai normalu. Juk mes būname visokiais savimi namuose dažniausiai. Darbe galime persitempę šypsotis.... Jie nedaro nieko specialiai, kad mus išvestų iš proto... Jie daro tai natūraliai...

Nes išleisti emociją - tai paleisti ją. Tai daro mus tik sveikesniais.
Ir vaikai iš prigimties tą žinojimą turi.
Tik mes jį naikiname, nes mokomės tramdyti jų pyktį, priskiriame visokias diagnozes.

6 FAKTAS.
Vaikai - tai nėra tos žemiškos būtybės, kuriems visada būdinga euforija, džiaugsmas, maloni nuotaika.
Tad mokykimės priimti savo visokias būsenas, pykime ir išmoksime priimti vaikų visokias būsenas.

Pasikabinkite namuose savo nuostabiukų gražias nuotraukas ir kai visai bus blogai jiems ar jums, žiūrėkite.
Ilgai ilgai.
Tol, kol blogumas praeis.
Vaikai ir mes - visokie.
Bičiulė fotografė sakė, kad namuose gerą atsmoferą padeda kurti laimingų namų gyventojų nuotraukos.
Aš ja patikėjau :)

7 FAKTAS.
Pyktis yra normali emocija, tačiau pykčio išraiška gali būti destruktyvi.
Tad rūpinkimės savo įpročiais, kai supykstame.

Liaukimės rėkti.
KVĖPUOKIME.
GREIČIAU IŠKVĖPUOSIME PYKTĮ.
GREIČIAU ĮKVĖPSIME NUSIRAMINIMO.

Jei jau taip nutiko, kai tik nurimsime - atsiprašykime.
Tai yra tiesiog būtina.
O ne - nieko tokio.
 Užbaikime gražiai istorijas, kurios prasidėjo negražiai.

Pastebėkite, ką daro supykęs vaikas.
Man atrodo, kad jie turi teisę kažką bent daryti.
O girdime labai daug draudimų; nemėtyk, nerėk, neverk...
Tai ką jam daryti?
Juk tokie vaikai užaugs į užspaustus suaugusius, kuriems reikės psichologo pagalbos dėl užslėptų nemalonių emocijų.
Linkėkime vaikams vidinės ramybės ir visokeriopos sveikatos.
Nebūkime kliūtimis patys.\

8 FAKTAS.
Kai vaikai žiūri agresyvius vaizdus, žaidžia agresyvius žaidimus, kur reikia kažką šaudyti, gaudyti, naikinti, kai žaisliukai yra agresyvių snukių išraiškos - vaikai kaupia pyktį ir jis būtinai prasiverž.

Štai kodėl  mūsų namuose nėra jokių transformerių, lego chima ir kitų baisybių.
Aš noriu sau ir vaikui kuo daugiau ramybės ir darnos. Todėl neleidžiu artimoje aplinkoje taip paprastai griauti mūsų gerąsias prigimtis.
Ir multikų visokių nežiūrim.
Ir tai ne šiltnamio sąlygos.
Tai - vaiko vidinės gerosios prigimties saugojimas, savosios vidinės gerosios prigimties stiprinimas.
Ir kai vaikai bus vyresni, jie patys tvirčiau galės atsirinkti, ko jiems reikia, o kas jiems daro žalą.
Bet dabar tik mes galime jiems padėti.
JEI BŪTŲ MANO VALIA, VISI TĖVAI SUSITARTŲ, KAD NEBEPERKA NESĄMONIŲ SAVO VAIKAMS.
NEJAU GALVOJATE, KAD NUSKURDINTUMĖTE SAVO VAIKUS TAIP?
NUSKURDINTUMĖTE PARDAVĖJUS.
PRATURTINTUMĖTE NE TIK JUOS, BET IR SAVE, NES REIKĖTŲ ŽAISTI.
SANTYKIAI ATSIGAUTŲ, BŪTŲ LABIAU ŽMOGIŠKI.
AŠ TUO TIKIU.

PATARIMAI :)
Aš klausau malonios muzikos, mantrų, meditacinės muzikos, liaudies muzikos, pasakų...
Pakankamai atidžiai atrenku knygas, kad paveikslėliai būtų korektiški...
Vengiu vampyrų ir visų kitų baisybių...
Kad vaikuose nesisėtų nereikalingos sėklos...

Stengiuosi pasakoti mane ir vaiką įkvepiančias istorijas.
Stengiuosi diskutuoti apie grožį, gėrį, tiesą, darną...

Man patinka taip gyventi.

Ir jei turėčiau mergaitę, jai niekada nepirkčiau seksualizuotos iškreiptos moters - barbės...

Bet apie tai - kitą kartą...

Ramunė