Tyrimais yra nustatyta, kad mokymosi motyvacija mažėja su metais, praleistais mokykloje.
Ne profesionalams užtenka žinoti, kad motyvacija yra ir vidinė, ir išorinė.
Vidinė - kai žmogus, vedamas savo norų, poreikių, raidos iššūkių pats savaime turi norą vienai ar kitai veiklai. Tai vyksta nebūtinai sąmoningai. Bet dažniausiai tokie vidinės motyvacijos procesai suteikia pasitikėjimo savimi, malonumo, laimės, džiaugsmo ir stiprina individo psichologinį atsparumą.
Išorinė motyvaciją - kai žmogus užsinori ko nors kitam žmogui paprašius, įteigus, paskatinus ir pan.
Mokslininkai teigia, kad pati stipriausia ir didžiausią įtaką daranti žmogui yra vidinė jo motyvacija.
Išorinė motyvacija yra ribota laike ir reikalauja nuolatinio kuro, t.y. paskatinimų iš išorės. Paprastas išorinės motyvacijos pavyzdys - šuns dresūra su saldainiais :)
Vaikai, kurie turi vidinės motyvacijos didelius rezervus (tokie yra beveik visi darželinukai ir pradinukai) ir sumanūs suaugę juos vis papildo, patiria daugiau sėkmės visose savo gyvenimo srityse. Tokie vaikai yra savarankiškesni, labiau pasitiki savimi ir šiaip su jais mažiau sunkumų visiems ir jam pačiam.
Vaikai, kurie priprato prie išorinės motyvacijos, nuolat ieško dirgiklių aplinkoje, kurie jį skatintų toliau veikti ir siekti tikslų. Jiems reikia labai daug dėmesio ir įvairių paskatinimų, kad jie ką nors darytų.
Tie, kas skatina labiau vaikų išorinę motyvaciją, juos lepina, paperka ir pan.
Mergaitėms išorinė skatinimo sistema yra mažiau žalinga. Moterys gimė būti lepinamos.
Bet berniukams ji labai žalinga, nes žlugdo jų vyriškumą, t.y. slopina vieną pagrindinių vyriškumo atributų: iniciatyvumą siekti tikslo pačiam. Vyrams sunku to išmokti ne todėl, kad jie kvaili, o todėl kad moteriškos lyties ugdytojai nesąmoningai su jais elgiasi. Lepinti vyrų nevalia. Kaip ir papirkinėti. Koks rezultatas viso to: yra labai daug vyrų, kurie nepajudins ir piršto, jei jiems iš to nebus jokios naudos.
Kadangi darželinukai ir pradinukai savaime yra žingeidūs, svarbu visiems pedagogams išnaudoti tokią prigimtinę situaciją ir skatinti vidinę motyvaciją:
džiaugtis kartu su vaiku, kai jis nori, leisti jam daugiau pasirinkti visko ir tik kritiniu atveju pasitelkti į pagalbą išorinės motyvacijos priemones.
Tėvai, kurie nori prisidėti prie vidinės motyvacijos palaikymo, turėtų vengti paskatinimų už tai, ką vaikas su didžiausiu malonumu padarė. Tai skatina vaiką parazituoti. Vaikui užtenka, jei mes nuoširdžiai pasidžiaugiame, kai jam buvo labai gera daryti viena ar kita.
Uždavinys kvantinės fizikos lygmens:
kur yra kritinė situacija, kai mokytoja, pirmą kartą atėjusi pas pirmokus vesti jiems naujos pamokos, pareiškia - pamokos pabaigoje saldainių gaus visi tie, kurie aktyviai dalyvavo pamokoje?
Aš neišsprendžiu šito uždavinio.
Močiutės kaimynės, norėdamos pradžiuginti vaikus, per duris jiems siūlo saldainių.
Močiutės kaimynės.
Iš mokytojų natūralu tikėtis kur kas išmintingesnio elgesio.
Juo labiau, vaikams pagal švietimo tikslus valia perduoti ir vertybes. Vaišinti kitą žmogų tiesiog šiaip yra labai gera ir dosnu.
Vaikai negali būti kvailinami ir kvailai skatinami.
Nes ateis diena, kai vaikai nebenorės čiulpinuko.
Juk jie ne šuniukai. Čiulpinukais vaišinti verta tiesiog šiaip.
O kai ateis ta diena, kai vaikai nebenorės saldainių, mokytoja susidurs su didele problema:
reikės ieškoti kito išorinio motyvatoriaus, kad vaikai aktyviai dalyvautų pamokoje.
O realybėje yra labai daug mokytojų, patiriančių sunkumų su vaikų mokymosi motyvacija. Juk tokie atvejai į bendrą mažėjančios motyvacijos aruodą patenka.
O gal viskas gali būti paprasčiau?
Kai tau tavo pamokos įdomios ir tu tuo neabejoji, tai nereikia pradėti nuo skatinimo, nes mokytojo vidinė motyvacija tiesiogiai proporcinga vaikų vidinei motyvacijai. Išorinės motyvacijos stiprinimas mažina vidinę motyvaciją. Ypač, kai išorinė motyvacija akcentuojama nesulaukus kritinės situacijos. Nebent kritinė situacija įvyko ne vaikams.
Tad linkiu drąsiai savo įdomias pamokas pradėti tiesiog šiaip. Ir po jums sėkmingos pamokos tarkite vaikams: žinote ką, man buvo su jumis taip smagu, kad jaučiuosi nusipelniusi net saldainio. Ar galiu ir jus pavaišinti savo mėgiamiausiais? Pirmosios pamokos su jumis proga :) Ir suvalgykite jį po pietų, kaip desertą ir prisiminimą mūsų šaunaus susitikimo.
Aš siūlau eksperimentą drąsiems vaikams:
kai ateis mokytoja į pamoką, tarkite jai:
JEI JŪS MUMS PADOVANOSITE ĮDOMIĄ PAMOKĄ, MES JUMS DUOSIME NET VISĄ ŠOKOLADĄ. Įdomu, ar suveiktų :)
P.S. Gal čia koks slaptas metodas? Bet kokiu atveju siūlyčiau būti tėvams budriems. Nes yra tokių vaikų, kuriems saldainių valgyti nevalia be pietų. Iš tėvų reikalaujama besąlyginio tikėjimo mokytojais. Kaip reikia nugirdyti savo smegenis, kad imtum ir visu tuo patikėtum kaip nauda vaikui? Žinau, kad būna ir blogiau :) Bet kodėl TAI turi vykti? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą