Motinos dvasingumas ir meilė

Man patinka būti mama.
Pirmajam sūnui jau greit 8 metai.
Gera būti su vyresniu vaiku, kalbėtis su juo. Atrodo, kad tie pirmieji jo trys gyvenimo metai kažkur pradingo: neprisimenu nei bemiegių naktų, nei priežiūros didelės. Tik žinau, kad visa tai buvo.

Gimė antras sūnus.

Daug ko nespėju padaryti. Guodžiu save ir savo norus raminu: mokausi gyventi čia ir dabar. Gyvenimas nuostabus. Atsidavimas motinystei - taip pat.

 Turėjau tam tikrų dvasinių praktikų. Gimus antrajam vaikeliui, visos praktikos susiniveliavo iki žindymo dienomis ir naktimis, sauskelnių keitimo, o miegant kūdikiui - iki bendravimo su kitais šeimos nariais ir valgymo, miegojimo, prausimosi. Pasidarė gaila to laiko, ilgu be jo, kurį skirdavau tik sau ir Aukščiausiajam. Ir tuomet, kai jau pradėjau jaustis vos ne kalta, kad tiek daug nebesimeldžiu kaip anksčiau, perskaičiau Anthony de Mello istoriją iš knygos "Kodėl aviaganys mėgsta bet kokį orą?".

Indijoje gyvenantis išminčius Narada skelbė Dievo Hari žodį. Jis buvo toks atsidavęs, jog vieną dieną kilo mintis - nėra pasaulyje kito, labiau mylinčio Dievą nei jis. 
Dievas perskaitė šias jos mintis ir tarė:
Narada, eik į tą miestą, esantį prie Gangos kranto, susirask mano vieną atsidavusį pasekėją. Tau bus naudinga pagyventi jo bendrijoje.
Narada išėjo. Jis rado vieną ūkininką, kuris atsikėlęs anskti ryte vieną kartą ištardavo Hari, pasiimdavo savo plūgą, išeidavo į laukus ir ten dirbdavo iki vėlumos. Prieš užmiegant ūkininkas dar kartą ištardavo Dievo vardą. Narada susimąstė:
-Kaip gi jis gali būti toks atsidavęs, jei per visą dieną Dievo vardą ištaria vos du kartus?
Dievas jam tarė:
-Įsipilk į savo stiklinę pieno ir apeik visą miestą, neišlašindamas nė lašelio.
Narada padarė, kas jam buvo liepta.
-Sakyk, kiek kartų tu pagalvojai apie mane, kol ėjai aplink miestą?- klausė jo Dievas.
-Nė karto,-tarė Narada.-Ir kaip gi aš galėjau, jei tu man liepei rūpintis stikline, pilna pieno?
Dievas tarė:
-Šis indas pareikalavo iš tavęs tiek daug dėmesio, kad tu net pamiršai mane. Pažiūrėk į šį ūkininką. Jis savo darbu rūpinasi visos šeimos išgyvenimu ir tai du kartus pagalvoja apie mane! 

Štai ir ramiau, ar ne?
Svarbiausia, žindant nenukreipti minčių į buitį. Linkėkime savo mažyliams visko visko. Kvieskime juos priimti iš mūsų meilę per pieną, nes tokia mūsų tarnystė. O darant buities darbus, linkėkime visiems laimės. Ir šviesos bus daugiau. Ir meilės bus daugiau.

Juk Dievas patikėjo mums laikinai vaikus. Vadinasi, Dievui vietoj maldos tinka ir rūpinimasis tais vaikais.


Ar teko susidurti su požiūriu, kad mamos per daug myli savo vaikus?
Man teko. Kai kuriems žmonėms gali atrodyti, kad ir aš per daug myliu savo vaikus: noriu jiems tik gero, noriu juos apsaugoti nuo blogio, stengiuosi nekelti jiems įtampos ir streso ir pan. Kai svetimi žmonės mane įsileidžia į savo gyvenimus, aš juos skatinu labiau mylėti savo vaikus: iš karto jie prieštarauja, bet vėliau - nurimsta. Jie patys išsiilgę yra leidimo sau mylėti labai.

Beieškodama antrojo vyro patyriau situacijų, kurios buvo skausmingos mano pirmajam vaikui. Taip skaudėjo širdį. Vienas kavalierius prie stalo buvo apmėtytas mano trimečio iš alyvuogių :)
 Vaidinau, kad esu sunerimusi dėl jo tokio elgesio, bet širdyje džiūgavau :) Kavalierius nepraėjo bandomojo laikotarpio :) Visgi, su daugeliu apie tai nepasikalbėsi. Vyras mumyse yra savaiminė vertybė. O moters asmeninis gyvenimas - taip pat. Kai pirpasis sūnus pateko į ugdymo įstaigą, širdis sruvo krauju, kai teko jį steėti neteisybių apsuptą. Ir vėl; su daug kuo apie tai nepasišnekėsi, nes dauguma kartoja - toks gyvenimas, lai pratinasi. O dūšia mano plyšo ir rėkė. Esu net pagalvojusi: kodėl man taip skauda, kai mano vaikui skauda? Gal aš tikrai hiperglobojanti mama? Gal su manimi kažkas negerai? Kankinausi kankinausi ir išgirdau dar vieną istoriją. Ją papasakojo Radhanatha Swami. Man ji padėjo. Gal ir Jums pravers.

Daug kas klausia, kas yra meilė? Krišna aiškina:
yra žmonių, kurie daro man skauda, bet man tai nėra taip baisu, kai daro skauda tikintiems į mane. Didesnė nuodėmė yra skriausti žmogų, kuris tiki manimi, nei skriausti mane. Tokia ir mamos meilė vaikui: kai mamai darai skauda, ji viską gali pakelti; kai darai skauda mamos vaikui, jos širdis gali plyšti. Ir tai yra tikroji meilės apraiška.

 Kaip gera leisti sau labai mylėti. Ir dabar, turėdama antrąjį vyrą, saugau savo pirmąjį sūnų nuo per didelės neteisybės. Pasitikiu savo mamiška širdimi ir nuojauta. Neseniai pagalvojau, kad šią istoriją turi išgirsti visi vyrai, kurie prisiima atsakomybę auginti ne savo vaikus. Ne taip paprasta atverti širdį svetimam vaikui. Bet tai jau kita istorija...