Kartas nuo karto taip nutinka, kad prigimtinis vaiko poreikis glaustis prie mamos ir būti žindomam, sulaukia išpuolių viešais pasisakymais. Kodėl taip nutinka? Kodėl taip norisi žindančių mamų bendruomenę pulti, kaltinti nebūtais dalykais? Atsakymai gali būti įvairūs. Žinant aplinkybes, kokiomis Pasaulyje atsirado Motinos pieno pakaitalų rinkodaros kodeksas, galima konstatuoti – žindymas yra toks natūralūs dalykas pats savaime, bet:
· Žindymo neparduosi.
· Iš žindymo pinigų neuždirbsi.
Paklausos kūrimas klasikinėje vadyboje, įrodant „naudą“, „prekės trūkumą“, sukeliant baimę „kas bus jei neturėsi“, kaip ir tiesioginė reklama, tai vieni iš daugelio mechanizmų padedantys didinti pardavimus. Tad tėvai turi būti budrūs, visada kritiškai vertinti, ką skaito, kodėl ir kas taip rašo.
Visai neseniai vienas iš žurnalų, pretenduojančių į mažus vaikus auginančių tėvų auditoriją, paskelbė psichologės- psichoterapeutės straipsnį esą ilgalaikis žindymas sutrikdo vaiko psichologinę raidą ir gali būti oralinių priklausomybių priežastis. Tai sukėlė didelį žindančių ir besilaukiančių šeimų pasipiktinimą. Anot psichoterapeutės, ilgesnis berniukų nei mergaičių žindymas rodo, kad tokioms mamoms „vaikas tarsi pakeičia vyrą“. Nuorodų į jokius literatūros šaltinius, ar mokslinių tyrimų rezultatus nepateikiama. Jei tai tik vienos psichoterapeutės nuomonė, nejučiomis peršasi klausimas, gal ši Lietuvos psichoterapeutė užsimojo prieš Pasaulio Sveikatos Organizaciją (PSO)?
Psichoterapeutės, bauginančios tėvus „oralinėmis fazėmis“, dėmesio sulaukė tik žindomi vaikai, tuo tarpu tame pačiame žurnalo viršelyje anonsuojama rubrika optimistiškai skelbia: "Čiulpia pirštą - duokite čiulptuką!". Tarsi tik ilgai žindantys vaikai – potencialūs priklausomybių vergai, o čiulptukus čiulpiantys – bus talentingi dūdoriai.
VšĮ „Pradžių pradžia“ paprašė Mama mamai savanorių gretose triūsiančių specialisčių pakomentuoti žindomo vaiko raidos ypatumus.
Ramunė Želionienė, šeimos psichologė, VšĮ „Pradžių pradžia“ kursų vadovė:
Ilgalaikis kūdikių žindymas visais laikais sulaukia didelių visuomenės aptarimų.
Dar 1993 metais psichologė, PSO konsultantė, IBCLC Elizabeth Hormann rašė: „Kai aš pirmą kartą žindžiau vaiką, šešiasdešimtųjų pabaigoje, komentarai dažniausiai būdavo neigiami – kada tu jai duosi normalaus maisto? (žindoma dukra valgydavo beveik viską), tu niekada nuo jos neatsiskirsi (tuo metu aš tris kartus per savaitę vedžiau pamokas), jei tu ją žindysi jos nenuprausus, iš oralinės fazės ji niekada nepereis į analinę fazę (buvo per vėlu, nes mergaitė senokai nenaudojo sauskelnių ir visus dvidešimt penkis metus aš vis laukiu neigiamų pasekmių)“. Su metais argumentai prieš ilgalaikį žindymą kisdavo ir būdavo pritaikyti prie kultūrinės aplinkos.
Nepaisant ilgalaikio žindymo kritikos, pasaulis turi 1990 pasirašytą Innocenti deklaraciją, kuria remiantis kūdikių žindymas yra skatinamas, apsaugomas ir tiriamas. Grupė žinomų mokslinių lyderių iš viso pasaulio teigia, kad kūdikis iki šešto gyvenimo mėnesio turi būti tik žindomas, ir vėliau, derinant papildomą maistą, mažas vaikas turi būti žindomas iki dvejų metų ir ilgiau. Tokias rekomendacijas remia ne tik PSO, Jungtinių Tautų Vaikų Fondas (UNICEF), bet ir USAID (Amerikos vystymosi pagalbos organizacija), SIDA (Vystymosi pagalbos organizacija Švedijoje) ir Pasaulio bankas. Šios rekomendacijos tinka visoms pasaulio šalims ir visų pasaulio šalių moterims su kūdikiais – ir skurdžioms, ir išsivysčiusioms valstybėms. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – nes tai natūralu, ir gerai vaikui ir mamai.
Ilgalaikis žindymas turi daug privalumų. Be mitybos pilnavertiškumo ir imuniteto stiprinimo labai svarbus yra emocinis ryšys. Taip, kaip suagę vyras ir moteris apsikabina, liečia vienas kitą, būna šalia ir tokiu būdu puoselėja savo emocinį ryšį, taip ir žindomas vaikas su mama per prisilietimus stiprina įvairiapusį mamos ir vaiko ryšį. Mamos ir vaiko prisilietimai nereiškia seksualinio kontakto, nors panašių priekaištų pasalyje yra pasitaikę. Didieji mokslininkai yra Prote, o jie teigia, kad itin dažnas mūsų laikų klausimas „ar ilgai žindomas vaikas bus savarankiškas?“ – tai didelis nesusipratimas. Maži vaikai yra priklausomi. Savarankiškumą jie įgyja su laiku. Būtent per greitas mažo vaiko pastūmėjimas į jo tariamą savarankiškumą sukelia daug emocinių ir elgesio sunkumų augančiam vaikui ir jo šeimai.
Moteris, kuri nesimėgauja ilgalaikiu žindymu turi gerą priežastį žindymą nutraukti. Ir unikalią galimybę savęs paklausti – kodėl ji nesimėgauja ta ilgalaike patirtimi, kuri jai gamtos yra skirta? Mes turime kelti klausimą – kodėl kai kuruos moterys nesimėgauja veikla, kuri per amžių amžius buvo įvardinama kaip buvimo moterimi kvintesencija? Iš dalies tai vyksta todėl, kad daug veiklų buvo priskiriamos moterims, nes taip buvo patogu. Namų ruoša ir vaikų priežiūra taip dažnai atiduodami moterims, kad tikriausia moteriška veikla – gimdyti ir žindyti, įvardinama kaip didelė našta. Vartotojiška kultūra įvairiais būdais ir formomis skatina šios naštos atsikratyti.
Pastebėkime, kad dvidešimto amžiaus pabaigoje žindanti moteris įvardinama kaip neseksualia. Mat kūdikis prie krūties nustūmė vyro – partnerio ar meilužio, poziciją nuo moteriškos krūtinės. Tačiau pamirštame, kad moters krūtį reikia įvardinti kaip maisto šaltinį kūdikiui. Moters krūtinės kaip seksualumo objekto kultas – tai mūsų vartotojiškos kultūros pasekmė. Visai neseniai vidutinė žindymo trukmė pasaulyje buvo keturi metai. Vadinasi, tai, kas mums atrodo, kad nevyksta, vyksta. Tik ne viešai.
Amerikos Pediatrų akademija paviešino pareiškimą, kuriame vienareikšmiškai teigiama, jog nėra jokios žindymo trukmės ribos ar priežasties ilgalaikį žindymą įvardinti kaip sveikos psichinės ir fizinės raidos trukdį, kuomet mama žindo trejų ar vyresnio amžiaus vaiką. Gyvename pažangos visuomenėje. Kodėl turime remtis pseudomokslinėmis išvadomis, kai kalbame apie moters ir vaiko sveikatą?
Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad dažniausiai vaikai atjunkomi tarp antrojo ir ketvirtojo gimtadienio. Taigi remiantis tokia patikima statistika, net ir žindomas trejų su puse metų vaikas bei jo mama – du normalūs žmonės. Kam įdomu, susiraskite antropologų atliktus aprašomuosius tyrimus. Deja, bet šių laikų moteris su visomis savo primestomis jai „moteriškomis“ veiklomis ir atmetama jai tikrų tikriausia moteriška paskirtimi vis labiau skiriasi nuo moters bet kuriais laikais.
Reklamos industrija daro savo darbelius. Ir šiais vartotojiškais laikais tai yra viena didžiausių priežasčių, kuri skatina mamas vartoti kūdikių mišinius iškeičiant patį sveikiausią kūdikiams motinos pieną. Dar baisiau, kai yra užsakomi straipsniai, kuriuose autoritetingas specialistas, suvokdamas savo įtaką ir galią skaitytojams, cituoja Zigmundo Freudo teoriją ir ją taiko visiškai tyriems mamos ir kūdikio santykiams aprašyti. Pamirštame, kad kūdikiai yra Prote. Jų Protas – Širdyse. Jie, ateidami į šį pasaulį, turi daug kilnesnių tikslų nei įsimylėti mamas ir nuversti tėčius nuo sostų bei lytiškai jaudintis besimaitindami. Atminkime, kad Freudo teorija, kurią žino beveik kiekvienas suaugęs - tai tik vienas iš būdų paaiškinti asmenybės raidą, elgesį sociume. Ir tas būdas nėra paremtas moksliniais tyrimais, o tik kelių klinikinių pacientų stebėjimu, greičiausiai vartojant svaiginančius narkotikus.
Jolanta Vilkaitė, gydytoja rezidentė – psichiatrė, laktacijos tarptautinė konsultantė-kandidatė (IBCLC), VšĮ „Pradžių pradžia“ Mama- mamai savanorė:
Perskaičiusi šias psichoterapeutės mintis nustebau, o dar labiau nuliūdau. Stebino tokia "sėkminga" dviejų priešingų požiūrių sintezė - seksualumą išlaisvinančio Z.Froido psichoanalizės bei sovietinio į neurozes vedančio "jokio sekso ir nuogybių". Gaila - juk moksliniais įrodymais pagrįsta medicina bei socialiniai mokslai jau gerą pusšimtį metų civilizuotuose kraštuose turi ypatingą vaidmenį rekomenduojant plačiajai visuomenei vienokius ar kitokius gyvensenos modelius. Šiame kontekste nesuprantami jokie moksliškai nepagrįsti filosofiniai išvedžiojimai (psichiatrų terminais kalbant - "rezonavimas") remiantis savo patirtimi ir įvairiomis psichologinėmis teorijomis. Šioje diskusijoje pateiksiu dar mokykloje sužinotus teiginius iš vaiko vystymosi fiziologijos ir psichologijos bei antropologų tyrimo išvadas: pirma - vaiko imuninė sistema galutinai susiformuoja apie 3 gyvvenimo metus; antra - nepaisant vaiko maitinimo būdo, stipriau ar silpniau kiekvienas vaikas apie 3 metus išgyvena Edipo(berniukai) ar Elektros(mergaitės) kompleksą; ir trečia - amerikiečių antropologė K.Dettwyler su kolegomis nustatė, jog didžioji dauguma vaikų, kuriems patiems leidžiama nuspręsti, kada liautis žindžius, tą padaro vidutiniškai 3-4m. Ko gero niekam nekyla nesusipratimų aiškinant pirmojo teiginio ir žindymo naudos ryšį. Akivaizdu, kol imunitetas galutinai nesusiformavęs, antikūniai gaunami iš motinos kompensuoja vaikeliui šį stygių, kartu žinoma, jog motinos piene esantys kiti biologiškai aktyvūs komponentai spartina imuniteto brandą.
Kalbant apie psichologinį vystymąsi trečiaisiais metais, tai reiškinys, kai „geidžiamas“ vienas iš tėvų yra neišvengiama psichologinės raidos dalis - taip kiekvienas iš mūsų galiausiai suformuoja suvokimą apie tai, kuriai lyčiai priklausau. Trumpai priminsiu šio komplekso esmę: berniukas "geisdamas" mamos kaip moters bando „konkuruoti“ su tėvu (tai galima pastebėti iš regis "nekaltų", "rūpesčiu persmelktų" tokio amžiaus vaikų pasisakymų, pvz., tėti išmokyk mane vairuoti, juk kas mamą vežios į darbą, kai tu numirsi ir pan.). Tačiau vaikas matydamas sveikus santykius tarp savo tėvų kaip poros,ir suvokdamas, kad yra silpnesnis nei tėtis bei kad už tokius troškimus gali būti tėvo nubaustas, berniukas susitapatina su tėčiu, tampa jo "draugu", nes "priešu" būti jam fiziškai ir emociškai per sunku. Taigi, ką besakytų "protingieji" ir "didieji" tokia situacija net suaugusiajam būtų emociškai traumuojanti, o jau nekalbant apie vaiką. Žinant vidutinio savaiminio atsijunkymo statistiką, galima daryti prielaidą, jog Edipo ar Elektros komplekso pasekoje, vaikelis galbūt ir nuspręndžia atsijunkyti. Tiesa, liko dar neaptarta "oralinių priklausomybių" tema. Šios "priklausomybės" atsiranda, kai vaikui toks problemų sprendimo būdas tam tikru jo raidos etapu užfiksuojamas. Įsivaizduokime labai paprastą situaciją - kūdikis verkia. Kodėl? Gal alkanas? Gal šlapias? Gal nerimauja? Gal išsigando? Ką šiuo atveju gauna dirbtinai maitinamas kūdikėlis? Buteliuką arba čiulptuką. Ar esate visiškai tikri, kad būtent šiuo metu jam tereikia maisto? Žindomas kūdikis, gauna mažiausiai 2 viename - maistą, kuris jam, be abejo, reikalingas, ir visą reikalingą tuo metu mamos dėmesį, laiką ir mintis. Klausimas pamąstymui: kuris gi vaikas užaugęs rūkys ar turės valgymo sutrikimų? Šioje vietoje norėčiau pacituoti keleto tyrimų išvadas apie vaiko raidą, socialines problemas bei ilgalaikį žindymą. Nustatyta, jog daugiau ilgai žindytų vaikų, sulaukusių 15-18m., jautėsi artimesni savo tėvams, o savo motinas dažniau apibūdino kaip rūpestingas lyginant su maitintais dirtinai. Pastarieji savo motinas dažniau laikė pernelyg globėjiškomis (over protective). Atlikta ne viena mokslinė studija, kurių apimtys stulbinančios (nuo 10 000 iki 200 000 tiriamųjų). Jų išvados teigia viena - ilgai žindyti vaikai vėlesniame amžiuje rečiau turi anstvorio problemų. Sukrečiantys vieno socialinio tyrimo duomenys – žindymo stoka susijusi tiek su seksualine, tiek su fizine motinos prievarta prieš savo mažamečius vaikus (Acheson, L., „Family violence and breast-feeding“, Arch Farm Med, July 1995; vol.4, p.650-652). Na, o kalbant apie žindymą apskritai, moksliniai tyrimai su Tailando moterimis, atskleidė, kad ankstyva žindymo pradžia ryškiai sumažino „pamestinukų“ skaičių. Žinoma, jog esant mažiems tarpams tarp vaikų gimimo, didina jaunėlių mirtingumo riziką. Ilgalaikis žindymas užtikrina, kad „tarpai“ tarp vaikų būtų pakankami, kad moters reprodukcinė sistema galėtų visiškai atsistatyti.
Pabaigai, dar keletas retorinių klausimų – nejau šeimoje augantis trimetis berniukas nuogą motiną ar intymias jos kūno vietas gali pamatyti tik žįsdamas? O tėvą? Kokia statistika remiamasi teigiant, jog mergaites motinos žindo trumpiau? Internete galima rasti video siužetų, apie mamą, kuri abi savo dukras žindė beveik iki 8m. Argi ne prievarta taikoma vaikui kiekvieną kartą, kai iš jo prigimtinės teisės gauti tai, kas kiekvienam žinduoliui būtina tam, kad išgyventų, duodamas dirbtinis pakaitalas?
Daiva Šniukaitė – Adner, VšĮ „Pradžių pradžia“ steigėja, laktacijos tarptautinė konsultantė (IBCLC), pasirengimo žindyti kursų vadovė:
Mažų vaikų raidos vienpusis vertinimas atrodo labai nekompetentingai. Jei kalbame apie žindomų vaikų oralinę priklausomybę, turime kalbėti ir apie vaikus, kurie čiulpia čiulptukus iki 3-4-5 metų. Su kuo jie identifikuoja čiulptuką? Su cigarete? Su buteliu? O gal tampa muzikantais ir pučia dūdą?
Įgimtas natūralus poreikis čiulpti yra patenkinamas, kai vaikas maitinamas gamtos skirtu būdu – žinda iš krūties dažnai ir ilgai, taip patenkindamas ir valgio ir čiulpimo poreikį. Kiekvienam jis skirtingas ir trunka skirtingą laiką.Tad natūralu, kad greitai iš buteliuko pavalgantis, tik tam tikrais periodais dirbtinai maitinamas kūdikis reikalauja papildomo čiulpimo, kuris patenkinamas įduodant čiulptuką.
Augdamas ir vystydamasis kūdikis ima aktyviai domėtis aplinka, tad natūraliai ima atitolti nuo mamos, o tuo pačiu ir krūties. Kai vaikas pripranta prie čiulptuko, kuris nesieja jo su kitu asmeniu, jis gali tyrinėti aplinką neišsiskirdamas su juo, laikydamas nuolat burnoje. Ši bloga praktika yra plačiai aptarta įvairiais aspektais mokslinėje literatūroje, kaip stiprinanti priklausomybių riziką, turinti blogų pasekmių burnos higienai, sąkandos ir kalbos vystimuisi.
Specialistai ir leidėjai turėtų prisiimti daugiau atsakomybės prieš visuomenę ir pažeidžiamą jų dalį – vaikus auginančias šeimas – vaikų auginimo sritis nusipelno daugiau, nei populistinio "teorijų" aiškinimo.
Rasa Siudikienė, VšĮ „Pradžių pradžia“ direktorė, laktacijos tarptautinė konsultantė-kandidatė (IBCLC), pasirengimo žindyti kursų vadovė:
Norisi nuraminti žindančias mamas ir paraginti įsiklausyti į savo vaikus. PSO organizaciją konsultuoja daugybė mokslinius tyrimus atliekančių institucijų iš pažangių šalių. Tokiems tyrimams išleidžiamas ne vienas Lietuvos metinis biudžetas. PSO rekomenduoja žindyti vaikus iki 2 metų ir ilgiau jei vaikas nori. Atjunkymas turi kilti iš vaiko pusės, ne iš tėvų. Anksčiau yra tekę skaityti, jog tiriant ilgiau žindančius vaikus, buvo pastebėta, jog dauguma iš jų nuo pat gimimo turi sveikatos problemų. Tyrimų apibendrinimuose buvo teigiama, jog tokiu būdu, vaikai intuityviai pasirinko geriausią sveikatos stiprinimo priemonę – ilgalaikį žindymą.
Skleidžiant informaciją apie vaikų raidos ypatumus, negalima remtis viena teorija ar specialisto išvedžiojimais. PSO teiginiai apie savaiminį ir savalaikį mažų vaikų atsisakymą žįsti, yra paremti keliomis dešimtimis tyrimų ir vertinimo parametrų, štai keletas iš jų:
· Gebėjimas sėdėti
· Gebėjimas ryti, stumiant liežuvių maistą priešinga kryptimi, nei žindant.
· Gebėjimas nusisukti
· Žarnyno branda
· Gebėjimas atsisakyti nenorimo maisto
· Vaiko imuninės sistemos savarankiškas funkcionavimas
· Šoninių dantų kramtomieji judesiai
· Šoninių dantų kramtomieji – sukamieji judesiai
· Nervų sistemos branda ir kt.
Būtent mažų vaikų augimo, brandos ir raidos skirtingi laikotarpiai parodo, kada mažyliui reikia papildomo maisto kartu tęsiant žindymą ir kada natūralu tikėtis, jog mažylis ugtelėjęs, pats atsisakys krūties. Bet koks tėvų spaudimas vaikui, pritempinėjimas prie kokių nors „normų“ arba dirbtinis vengimas tam tikrų raidos etapų (pvz, oralinės fazės), yra lygus vaiko žalojimui ir ėjimui prieš jo prigimtį.
Pasinaudodama proga, labai noriu pakviesti juridinį išsilavinimą turinčius asmenis, pagalvoti apie savanorišką galimybę ginti viešąjį interesą prieš Lietuvos Reklamos įstatymo pažeidėjus. Tokios pagalbos VšĮ „Pradžių pradžia“ dar labai trūksta.
O besilaukiančias ir mažus vaikus auginančias šeimas noriu paraginti kritiškai vertinti kas rašo, kodėl rašo ir koks rašančiojo, ar publikuojančios pusės suinteresuotumas. Pagalvokime ir apie tai, jog tokių leidinių pirkimas – tai finansinis rėmimas ir skatinimas rašyti daugiau panašaus pobūdžio pseudomokslinių straipsnių.
Parengė Rasa Šiudikienė
