2019-09-11
2019-02-01
Ką turime gelbėti: mokinius, mokytojus ar sistemą?
O gal tiesiog liaukimės sirgti ne savo ligomis?
Psichologė Ramunė Murauskienė
Ką turime gelbėti: mokinius, mokytojus ar sistemą?
Vis dar aidi Žiežmarių ugdymo įstaigos mokytojos balsas. Ir direktorės
pasiteisinimas, neva po atviros pamokos mokytoja patyrė per daug streso. Tai gal
laikas liautis deklamuoti eilėraščius nuo scenos, kai tam nėra vidinės
potencijos? Ministras mano, kad mokytoja turi dirbti, tikisi, kad ją
bendruomenė pasitiks nuoširdžiai išskėstomis rankomis ir padės pagyti. Kai kurie
specialistai atsargiai bando įvardinti galimas susikūrusios situacijos
priežastis. Kyla klausimas: mes vis girdime, kai žmonės kalba apie tam tikrus
švietimo sistemos ir jos dalyvių sutrikimus, pakrikimus ir kitokią „nesveikatos“
simptomatiką, bet ar kas nors žino, kas kuo „serga“ iš tiesų?
Sistema keičiasi nuo apačios
Mums pasisekė, kad gyvename Lietuvoje. Joje yra daug stiprių
mokytojų. Jie yra ne tik geri profesionalai, bet ir stiprūs savo vidumi
išminčiai, šviesuoliai. Tokie mokytojai yra gerasis filtras tarp švietimo
sistemos formaliųjų reikalavimų ir gyvųjų statistinių vienetų – mokinių. Jie
saugo vaikus nuo per didelio krūvio, saugo tėvus nuo bereikalingų įtampų, saugo
save nuo beprasmių veiklų. Jie išmoko vaiką visko, ko jam reikia, kad jis
galėtų sėkmingai mokytis dabartyje ir ateityje. Jie yra atsidavę pedagogikai ir
nesutinka aklai tarnauti švietimo sistemai ir jos biurokratiniams tikslams. Jie
atkakliai dirba savo darbą. Apie juos dažnai sakome: šunys loja, o karavanas
eina. Tokie mokytojai nesiskundžia, nes jie žinojo, kokią profesiją pasirinko. Tačiau
tokie mokytojai turi savo asmenines šeimas, moterims pavyksta išsaugoti vyrus,
tinkamai rūpintis savo asmeniniais vaikais, mylėti save, neišduoti savęs, jie
moka sakyti NE, jie nebijo sakyti savo nuomonę, tausoja save, todėl nebruka savo
požiūrio visiems ir visada. Tokie mokytojai daro tai, ką gali. Jie daro
geriausiai, kaip gali. Jie miega naktimis ramiai, nes jie sąžiningai gyvena.
Todėl savo profesines nesėkmes atsakingai įvertina: kartais jie prisiima sau
daugiau atsakomybės už nesėkmę, kartais supranta, jog vaiko potencialas yra
toks, o ne kitoks, kartais stebi, kad vaiko šeimos dinamika dabar neleidžia jam
atsipalaiduoti ir išskleisti savo akademinių erdvių. Tokie mokytojai moka
adekvačiai įvertinti savo profesines sėkmes, jie džiaugiasi savimi, jiems
nereikia tėvų – pataikūnų, jiems nereikia pagarbos demonstravimo ar kitokio
meilikavimo. Jie yra, visų pirma, geri žmonės ir tai yra jų sąmoningas sprendimas.
Jie nėra savo profesinio pasirinkimo aukos ir jų nereikia gelbėti nuo jų pačių.
Kai jie saugo žmogiškumą savyje, jiems pavyksta pasaugoti žmogiškumą ir
vaikuose, vaikų tėvuose, kolegose ir vadovuose. Jie retai kada patenka į
kvailus konfliktus, retai kada ginčijasi, nes jie turi ką veikti ir veikia. Toks
mokytojas žino: nėra jokio statistinio pirmoko ar penktoko, kuris turi bet
kokia kaina išpildyti ugdymo reikalavimus, kuriuos sugalvojo aukštai sėdintys
žmonės, kuriems rūpi Lietuvos ugdymo situacija pasauliniame kontekste. Pastarieji
dėdės ir tetos seniai, o gal niekada, nematė daug gyvų vaikų vienoje vietoje,
kuri vadinasi ugdymo įstaiga. Todėl jiems jų keliami reikalavimai atrodo
protingi. Nes jie yra gryni teoretikai ir su praktika neturi nieko bendro. Mokytojų,
apie kuriuos pasakoju, daugiausia yra pradinių klasių mokytojų gretose. Bet ir
dalykininkų grupėje tokių galima rasti. Jie nedemonstruoja savo pasaulėžiūros,
dažnai yra tylesni už vandenį ir žemesni už žolę, tačiau nesijaučia menki,
nevertingi ar dar kokie nors nuvertinti bei negerbtini. Tokie mokytojai savo vidine
tvirtybe ir aiškumu yra tikrieji mūsų vaikų lyderiai mokyklose. Kiekvienas mūsų
pažįsta tokių mokytojų.
Sistemos žlugdymas iš viršaus
Jau žinome, kad švietimo sistemos lyderis „čia ir dabar“ yra
pats mokytojas konkrečioje pamokoje su konkrečiais mokiniais. Visi tai žino,
tik ne visi taip elgiasi. Nes jau seniai mokyklų religija yra baimė: pagrįsta
ir nebūtinai. Negalime tikėtis iš visų pedagogų, jog jie atsilaikys prieš
uraganinį vėją. O vėjas prasideda nuo viršaus. Mes įgalinome vos kelis šimtus
žmonių valdyti Lietuvą ir jie padarė mus savo vergais. Pvz. Švietimo ir mokslo
komiteto LRS pirmininkas E. Jovaiša, būdamas istorijos mokslo profesionalas,
nusprendė ankstinti privalomąjį mokymą. Tai niekaip nesusiję su jo profesinėmis
kompetencijomis. Kodėl ir kas juo patikėjo? Keistos asmeninės ambicijos,
keistas noras, keisti siekiai. Keista, kad vienam žmogui buvo suteikta tokia
didžiulė galia. Žinoma, tai buvo ir vis dar yra politiniai žaidimai. Šiuo metu
E. Jovaiša pučia tyliau, tačiau mes, Lietuvos tėvai, nežinome, kada vėl prasidės
nepalankūs mūsų vaikams vėjai. Retas mūsų susimąsto, jog mūsų išrinkti žmonės jau
seniai neinicijuoja svarbių pokyčių, kurie gimsta iš apačios, t.y. nuo gyvo žmogaus,
nuo gyvo bet kurios sistemos dalyvio. LRS komitetas ypatingai susijęs su Švietimo,
mokslo ir sporto ministerija. Todėl mes privalome žinoti, kas ir kodėl kuria
būtent tokią švietimo sistemą, kurioje lyg pragare dega vis daugiau žmonių kas
dieną.
Ministerijos ir švietimo skyrių pančiai
Niekas nesistebi, kad ŠMSM žodiniai pakalbėjimai per vadovų
susitikimus ar kitus renginius yra priimami ugdymo įstaigų atstovų kaip
įsakymai. Kartais juokinga būna girdėti pasiteisinimus vadovų, kurie vykdo
kažkieno žodinį nurodymą. Nes realiai, atsakomybė yra vykdančiojo, o ne pasakiusiojo,
ką daryti, valioje. Ar daug vadovų vykdo tik tikruosius ministerijos nurodymus,
kuriuos gauna su paaiškinamaisiais raštais? Ar daug vadovų vadovaujasi sveika
nuovoka, savo profesine patirtimi? Ar daug vadovų sako NE tam tikroms akcijoms,
projektams, veikloms? Jie negali. Nes negali savivaldybių Švietimo skyriuose
sėdintys vadovai ir specialistai. Menka paslaptis, kad dauguma vadovų bijo tų
specialistų. Nors jie yra ne kontroliuotojai, o pagalbininkai. Mokyklos vis dar
dalyvauja beprasmėse prevencinėse veiklose, nors nenori. Prievartauja save, mūsų
vaikus. Kodėl? Kad kažkokia teta arba dėdė turėtų ką įrašyti į metinę
prevencijos ataskaitą. Spėkit, kam ją siųs? Žinoma, kad į ministeriją. Nes jei
ne tos lentelės, ką tie visi valdininkai ten darytų? Ką skaičiuotų? Ką stebėtų?
Ir didžiuosis, kiek daug buvo nuveikta. Va taip paprastai savo laisva valia mes
leidžiame, kad mus suskaičiuotų, palygintų ir kažkas pasakytų: atsiliekate arba
pirmaujate. Ir dar daugumai dėl tokio verdikto suka vidurius tiesiogine ta
žodžio prasme. Nejau tikrai tikime, kad mokykla nesugeba pati savęs
įsivertinti? Nejau tikrai tikime, kad neįmanoma suprasti apie save nieko be
valdžios įsikišimo, kuris dažnai yra grobuoniškas? Auditas leido uždirbti
didžiulius pinigus tiems auditoriams. O kas pasikeitė? O kaip buvo pildomos
audito anketos? Ar dar kas nors prisimena? Tuo metu dirbau vienoje didelėje sostinės
ugdymo įstaigoje. Mums neleido pildyti žemesnio lygio nei buvo nurodyta. Nes...
Kam rūpi tikroji realybė? Svarbiausia, nepatekti į „lūzerių“ gretas. Ministras
nori, kad mokytojai, kuri neteko vilties Žiežmariuose, ir, labai tikėtina, kad
ne pirmą kartą, padėtų mokyklos bendruomenė. Bet kaip tai įmanoma, jei pati ministerija
daro viską ir jau seniai, kad nei mokytojas, nei mokyklos vadovas nebūtų geru
žmogumi? Mokyklose dominuoja formalūs santykiai. O bet kokio mokymo sėkmės
garantas – žmogiški santykiai, yra išstumiami visų tų neadekvačių reikalavimų
ir bėgiojimo paskui EU bei Suomijos rezultatus, iškarus liežuvį. Geros kalės
esame dabartinėje švietimo sistemoje. Mes dalyvaujame ne savo noru bepročių maratone.
Ar pastebime?
Reitingai ir kitokie absurdai
Mes tokie bestuburiai tapome, kad leidžiame, jog mus kažkas
reitinguotų. Štai ką vienintelio, kokia laimė, leidinio kūrėjai rašo apie save:
REITINGAI - analitinis švietimo ir aukštojo mokslo žurnalas.
Tai - pirmas ir vienintelis tokio tipo leidinys. Jis kokybiniais pjūviais
analizuoja ir pateikia išsamius ir plačius absoliučiai visų švietimo ir
aukštojo mokslo institucijų tyrimus ir reitingus. Žurnalo REITINGAI pridėtinė
vertė – viename numeryje pateikiami tiek Lietuvos gimnazijų ir vidurinių
mokyklų, tiek Lietuvos universitetų, tiek Lietuvos kolegijų reitingai, taip pat
skirtingų užsienio universitetų reitingų apžvalgos. Be to, kiekviename žurnalo
REITINGAI numeryje pateikiama dar apie pusšimtį kitų publikacijų: per 20
interviu su švietimo strategais, pokalbiai su psichologais, kaip užauginti
laimingą vaiką, motyvuotą mokytis ir siekti žinių, kaip ugdyti vaikų lyderystę,
taip pat straipsniai apie švietimo kokybę kitose šalyse, apie privačių ir
valstybinių mokyklų skirtumus, ar apie tai, ko iš jaunuolių nori darbdaviai. Žurnalo REITINGAI komandos tikslas – pagavi,
gili analitinė žurnalistika, kuri informuoja, šviečia, skatina mąstyti, nurodo
esmę ir padeda skaitančiajam priimti teisingus asmeninius sprendimus, vedančius
į asmeninę sėkmę.
Kiek mokyklų remia šį verslą? Kodėl? Ar kas liepė? Tai galiu
drąsiai teigti, kad šis žurnalas lygina karves su ožkomis ir dar pasako, kad
jos skiriasi. Genijai. Verta žinoti, kad lyginti skirtingas ugdymo įstaigų bendruomenes
su skirtingais viduriais pagal vienodus kriterijus – tai absurdas statistikoje.
Tik nieko neišmanantys gali patikėti pateikiamomis išvadomis. Todėl negalime
rimtai vertinti tokių palyginimų. Leidinio kūrėjai pirma „primuša“ skaitytojus
be sveikos nuovokos, o vėliau dar duoda pauostyti gaivinamųjų tekstų. Netiesiogiai
pasako – žiūrėk, atsilikėli, kokioj žemoj vietoj esi, mokykis, atsilikėli, nes
va kaip reikia mokyti ir auginti laimingus ir motyvuotus vaikus. Ir dar būtinai
palygina viską su užsieniu. Su visai kitoje terpėje augančiomis dangiškomis
avytėmis. Ir mes ne tik tikime, bet dar ir susimokame už tai. Ar tai yra gili
analitinė žurnalistika? Ne. Tai yra priemonė žlugdyti Lietuvos pedagoginę
bendruomenę. Jie tą daro, laimei, tik du kartus per metus. „Tamo“ ir kiti
dienynai tą daro kiekvieną mielą dieną. Tik ne nemokamai, bet už mūsų pinigus.
Ar kas skaitė „Kvailių kaimą“? Tai mes panašiai elgiamės... Ar jau šiandien pažiūrėjai, kurioje vietoje
yra tavo vaikas? Ar nubaudei jį? O gal didžiuojiesi? Tai tiesiog žinok: efektyviausia
vaiką lyginti su juo pačiu praeityje ir dabartyje bei planuoti ateities
tikslus. Jei vaiką lyginam su silpnesniais mokiniais, jis atrodys stipresniu,
bet nebūtinai tokiu bus. Kai vaiką lyginam su stipresniais mokiniais, jis
atrodys silpnesniu, nors jo asmeninė pažanga bus didžiulė. Jokių stebuklų, tik
primityvi statistika.
Adekvatus gyvenimas mokykloje
Jei norime pasveikti, nesirgti, turime kiekvienas prisiimti
atsakomybę už save ir savo elgesį toje
grandyje, kurioje esame. Pradėkime nuo
viršaus.
Taigi, ministerijos darbuotojai kartu su švietimo skyrių
darbuotojais turi pasitarnauti ugdymo įstaigų gerovei, t.y. daryti viską, kad
mokytojai galėtų dirbti oriai ir nesikankinti dėl to, ko negali pakeisti. Pvz.
vaikų smegenų, vaikų sudėtingų likimų, vaikų gimdytojų ir pan. Ministerija
privalo užtikrinti, kad mokykloms pasiekiami būtų tie mokymai, kurie ne verslą
plėtoja, o padeda mokytojams darbuotis kas dieną. Emocinis intelektas ir jo
lavinimas jau tapo verslu. Nors tiesa yra ta, kad jausmas yra kaip oras. Jausmus
pažįstantis mokytojas yra geriausias emocinio raštingumo ugdytojas vaikams ir
kolegoms. Viskas, kas yra gerai, jau seniai sukurta. Knygelė „Tiltai“ dulka
bibliotekose arba jau yra išmesta. Tačiau būtent ji gali padėti kiekvienam be
jokios papildomos investicijos. Tik reikia daryti. O ne laukti, kol kažkas
kitas padarys. Ministerija turi suteikti daugiau laisvės ir, kartu, atsakomybės
ugdymo įstaigos vadovams už sprendimus, kada ir kokius dokumentus privalu
pildyti vieniems ar kitiems bendruomenės nariams. Jei šeimose reikėtų aprašinėti
santykius taip dažnai, kaip aprašinėjami santykiai mokyklose, Lietuva jau
seniai būtų išnykusi, nes nebūtų laiko santykiauti.
Švietimo skyrių specialistai negali nurodinėti, ką ir kaip
mokykloms daryti. Jie gali siūlyti. Jie privalo liautis vaidinti visažinius.
Gana tiems specialistams be atitinkamo išsilavinimo ir profesinių kompetencijų
aiškinti pedagogams, mokyklų psichologams ir socialiniams pedagogams, kaip ir ką
daryti. Jie turi žinoti savo vietą. Jie privalo stebėti, kas vyksta mokyklose.
Bet negali piršti savo arba ne savo valios. Jie gali padėti, bet gana vaidinti
baugintojus ir grasintojus. Nenormalu, kai savivaldybių švietimo skyrių vadovai
pasikviečia vadovus ir juos bara, koneveikia, kelia jiems didžiulę įtampą ir va
tokius sutraumuotus paleidžia į mokyklų bendruomenes skleisti tą patį absurdą,
kuriuo primaitino susirinkusiuosius.
Ugdymo įstaigų vadovai turi būti psichologiškai stabilūs ir
nedalyvauti bepročių maratone, nes nuvarys į kapus garbingo amžiaus kolektyvo
narius, prisidės prie pedagogų, mokinių ir savo nesveikatos. Ne visi senjorai
yra „nupezę“. Dauguma vyresnio amžiaus pedagogų turi vidinį stuburą ir nėra
taip lengvai perpjaunami pusiau. Todėl bijokite vertybių neturinčių jaunų
pedagogų, ypač su ilgais nagais, aukštais kulnais ir peroksidiniais plaukais
bei giliomis iškirptėmis. Šios personos supainiojo saviraiškos vietas.
Priminkime joms apie tai, kur jos ir ką turi daryti. Vadovas negali netinkamai
elgtis su bendruomenės nariais. Jokių apkalbų, jokių grasinimų, jokio mobingo.
Žemė apvali – mokestis už tai bus didžiulis. Mokyklos vadovas atsakingai
elgiasi su savo bendruomenės nariais, todėl nebūtinai viską sako, ką girdi
ministerijoje arba savivaldybėje. Vadovas paiso elementarios subordinacijos, todėl
savo įtampos neperkelia ant pavaldinių. O jei kam kinkos dreba ar vidiniai
raumenys per silpni, rekomenduoju kuo greičiau ištiesti pirštus, kurie jau
kuris laikas yra įsikabinę į vadovo kėdę. Nepakeičiamų žmonių nėra. Vadovas yra
pavyzdys visiems, todėl jo reiklumas sau turi būti didžiulis.
Mokytojai savo vidinės įtampos negali nuleisti mokiniams ir
jų tėvams. Mokytojas negali koneveikti nei kolegos, nei mokinių, nei mokinių
tėvų. Tai nereiškia, kad egzistuoja supermamytės ir tobuli vaikai. Tai tik
reiškia, kad mokyklose kiekvieną mielą dieną mūsų vaikus žaloja tie, kurie
vaikus laiko monstrais ir nekenčia jų. Bet ne todėl, kad jie iš tiesų yra
blogi. Tokie mokytojai nekenčia savo bejėgiškumo, jie nekenčia, kad netapo
lyderiais ir autoritetais, todėl imasi autoritarinių priemonių įgyvendinti savo
valdžią klasėje su daug kartų jaunesniais žmonėmis. Ir jiems dažnai pavyksta. Bent
kurį laiką. Vaikai nėra krištoliniai. Tačiau ir jie turi orumo ir kantrybės.
Kiekvienas sunkus mokytojas turi bent po vieną sunkų vaiką. Todėl, jei tavo
klasėje nežydi gėlės, pagalvok, koks esi sodininkas.
Mokytojas privalo išmokti pasakyti NE. Mokytojas privalo
atsirinkti, kas yra jo valioje ir kas ne. Mokytojas negali bijoti nesėkmės.
Priešingu atveju nesėkmės bijos ir jo mokiniai. Mokytojas negali pataikauti
vadovui ar tėvams. Mokytojas turi pats žinoti, ką daro, kodėl daro ir kaip
daro. Mokytojas negali bijoti nei vaikų, nei savęs, nei tėvų. Baimė ir
kokybiška pedagogika – nesuderinami. Mokytojas turi nuolat save tobulinti. Tose
srityse, kurios padėtų jam tapti geresniu žmogumi. Ramiai miega tie mokytojai,
kurie padarė viską, ką galėjo geriausiai su tais mokiniais, kurie jam buvo
skirti. Mokytojas negali skųstis dėl vaikų tėvams. Nes vaikai, jei ne
mokytojas, gali neturėti nė vieno sergėtojo. Todėl nekurk svetimomis rankomis
bausmės tam vaikui, kurio tau nepavyko pamilti. Už gyvenimą klasėje su vaikais
yra atsakingas mokytojas. Ir tą visi žino, tad tik melagiai kaltina tėvus dėl
nesusipratimų klasėje. Mokytojas privalo rūpintis savo kokybišku poilsio ir
negali daryti nieko, kas atima iš jo energiją. Svaigalų vartojimas nepadeda
pailsėti. Todėl būtina save tausoti visomis prasmėmis. Sudėtingo elgesio
mokiniai yra ištroškę meilės. Išmintingi mokytojai tą žino. Ir vietoj
akademinio turinio, kurį laiką duoda meilės. Kodėl? Nes jie pasirenka būti,
visų pirma, žmonėmis. Ir tik po to – mokytojais. Išmintingi pedagogai žino:
negalima gluminti vaiko, nes tai gali užkurti agresyvaus elgesio variklį. Tiesa
apie mokinį mokiniui gali būti sakoma tik tuomet, kai ją sako mokinį mylintis
ir gerbiantis žmogus. Ar tu tokiu esi? Jei ne, nedraskyk vaiko širdies dar vienu
savo principiniu auklėjimo karate veiksmu.
Tėvai negali daryti visko, ką sako mokytojai. Tėvai turi
pasikliauti tik sveiką nuovoką turinčiais pedagogais. Priešingu atveju – vaikas
taps sistemos įkaitu ir lentelių tarnu bei statistiniu vienetu. Tėvai negali
gadinti santykių su savo vaikais dėl ugdymo rezultatų. Kaltinkite genus, o ne
vaiku, dėl jų akademinių potencijų. Tėvai privalo padėti vaikams gyventi
mokykloje, bet negali daryti už vaikus namų darbų. Tėvai privalo rūpintis kokybišku
vaiko poilsiu, miegu, mityba. Tėvai negali vaiko gyvenimo suniveliuoti iki
mokymosi. Tėvai negali vaiko vertinti tik kaip mokinio. Tėvai privalo savo
vaikus mylėti net ir su akademinėmis nesėkmėmis. Priešingu atveju savižudybių
skaičius mokinių gretose ne mažės. Darykime viską, kad vaikas galėtų išnaudoti
savo potencialą. Tačiau nevarykime Dievo medin, kai vaikas pavargsta, nemato
prasmės ir pan. Viskas yra laikina.
Mokinys atsakingas už savo elgesį tik tada, kai jis gali reflektuoti
save. Mergaitėms tai nutinka anksčiau, berniukams – vėliau. Beveik visą
mokyklinį gyvenimą vaikas yra reiškinys, kuriame elgesys pasireiškia kaip
priežastis to, kaip yra organizuojamas gyvenimas mokykloje. Vaikai netinkamai
elgiasi dėl patiriamo nesaugumo. Gluminami vaikai dažnai elgiasi agresyviai.
Tik žmogiškų tarpusavio santykių kūrimas ir stiprinimas padeda akademiniame
ugdyme. Todėl labai svarbu kiekviename mokinyje matyti žmogų. Tuomet ir jis
matys savyje žmogų. Ir elgsis atitinkamai. Vaikai neprivalo visada būti labai
motyvuoti. Tą gali tik bepročiai. Jų psichikos pajėgumai yra kintantys ir taip
yra normalu. Vaikai neprivalo savęs prievartauti daryti vienus ar kitus
dalykus, bet susitikę išmintingą mokytoją, jie ugdo savo valią, ypač tai
aktualu berniukams. Todėl bendraujant su vaikais labai svarbu įvairias
sudėtingas situacijas apsukti išmintimi. Pats paprasčiausias ir pigiausias tam
būdas – būti Žmogumi.
Kai mes, suaugę, būsime atsakingi savo atsakomybės lauke,
vaikai pasitikės mumis, tikės mumis ir mes jiems tapsime autoritetais. Mes
tapsime tikraisiais vaikų lyderiais. Nes vaikams mūsų reikia. Tik vaikai negali
pakęsti apsimetėlių, pataikūnų, bailių, melagių, manipuliatorių. Tai yra viena
svarbiausių šiuolaikinių vaikų charakteristikų. Jiems to mokytis nereikia. Čia
mums reikia stiprinti mūsų vidinius stuburus ir saugoti savo bei kitų žmogiškumą.
Mes visi privalome saugoti mūsų vaikus nuo pikto. Todėl, jei
kolega savęs nevaldo, nesugeba savęs patraukti nuo vaikų ir naudoti tam tikrose
situacijose kojų pagal paskirtį, t.y. neleiskime žaloti jaunų, tikinčių tiesa,
šviesa ir meile, žmonių. Nebūkime lojalūs kolegoms, kai šie kuria absurdus. Netapkime
nusikaltimų prieš vaikus bendrininkais. Žiežmarių mokytoja – tai puiki priemonė
mums visiems išsivalyti. Atsisukime kiekvienas į save. Mokytojai mažiau rėkauja
ant vaikų nei tėvai. Todėl tik tėvai, atsisakę psichologinio smurto kaip
auklėjimo priemonės, gali paskatinti ir mokytojus to atsisakyti. Kai mes, tėvai, liausimės tikėti, kad su
šiuolaikiniais vaikais galima ir brutaliai elgtis, mes galėsime psichologinį
smurtą iki nulio sumažinti ir ugdymo įstaigose.
O ką dabar gali pasakyti mama ar tėvas mokytojui, kuris
rėkia ant vaiko, kai patys tėvai taip elgiasi? Tik tuomet, kai tėvai taps
žmogiškesni, galėsime norėti ir tokių mokytojų. Ydinga nuostata yra laikyti
vaikus blogais, nes jie elgiasi netinkamai. Visas vaikų elgesys – tai ne jų vidinio
pasaulio ar prigimties pasekmė, o santykių su pačiais artimiausiais suaugusiais
– tėvais ir mokytojais, pasekmė. Vaikai ginasi nuo blogio išorėje ir nuo blogio
viduje, kurį įdėjo neatsakingi suaugę. Vaikai neatėjo į mūsų gyvenimus tam, kad
sugadintų juos. Jų planas yra kitas. Todėl liaukimės vadinti vaikus monstrais,
kad turėtume pasiteisinimą, kodėl elgiamės su jais nežmogiškai. Liaukimės
reikalauti iš jų to, ko jie vieną ar kitą savo gyvenimo akimirką negali mums
duoti. Liaukimės suvedinėti sąskaitas su vaikais. Nes visada pralošime. Tik nuo
kiekvieno iš mūsų priklauso mūsų vaikus supanti aplinka. Ir kai jie jausis
saugūs, kai patikės mumis, kai jie pasikliaus mumis, jie bus ramūs. O kai jie bus
ramūs, dažniau jausis maloniai ir elgesys bus tinkamas. Neapsimeskime krištoliniais,
kuriuos daužo vaikai. Mes esame dideli. O jei įsižeidžiame it maži, užaukime. Padarykime
viską, kas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, kad būtume labiau žmonėmis. Ir
vaikai būtinai norės pakartoti mūsų sėkmės ir laimės įpročius.
Ką dabar daryti Žiežmarių mokyklai?
Direktorei siūlau „atleisti akseleratorių“ ir mokytis empatijos
bei prisiimti didžiausią atsakomybę už tai, kas įvyko. Nes toks mokytojos elgesys
galėjo ir turėjo būti lengvai prognozuojamas. Direktorė privalo saugoti savo kiekvieną
pavaldinį nuo jam per didelės įtampos, o ne varyti muštru į maratoną tų, kurie
tveria atviro danties nervo skausmą tiesiogiai arba perkeltine prasme. Tai
reiškia – būtina pažinti savo pavaldinius. Labiau pažinti, mažiau reikalauti. Mokyklos
vadovė turi liautis bijoti pasirodyti kaip kokia „lūzerė“. Nes mokykla nebuvo,
nėra ir niekada nebus tobula. Mokykla yra gyvas organizmas. Ir kai vadovo
galimybės bei ambicijos prasilenkia su kolektyvo galimybėmis ir ambicijomis,
dažnai įvyksta krizės. Apie vienas mes girdime, apie kitas – ne. Kai vadovė per
daug išpučia savo bendruomenės gerumą išorėje, būtinai turi įvykti kažkas
tokio, kas išpūstą burbulą priartintų prie realybės. Todėl rekomenduoju bent
jau kurį laiką nepasakoti, kiek bendruomenė daug pasiekė, kiek visko gero
patyrė. Pagyventi kurį laiką tyliau – naudinga ir sveika. Visiems. Ypač
pažeidžiamiausiems bendruomenės nariams.
Kolegoms rekomenduoju tapti sergėtojais laikinai nusilpusių.
Neužmerkime akių prieš gyvą neteisybę. Netoleruokime neteisybės. Būkime tvirti
žmogiškumo atstovai. Nereikia kolegų moralizuoti. Mes privalome nutraukti tą
neteisybę, kurią girdime, matome, numanome ir pan. Tik tiek. Net tiek.
Tėvai turi liautis priimti nežmonišką elgesį ir teisinti
tokį elgesį prieš vaikus. Bet ir patys turi liautis elgtis brutaliai. Tėvai
turi liautis bijoti mokytojo „užsisėdimo“. Nėra nieko baisiau nei išduoti savo
vaiką dėl galimai liguisto individo elgesio. Mes privalome ginti savo vaikus.
Nesmerkime mokytojos, bet ir nepateisinkime. Nusilpęs turi sustiprėti. O vaikai
turi prigimtinę teisę į orius santykius visur ir visada.
Vaikai turi liautis elgtis piktybiškai, kai tik gali. Ir tai
yra įmanoma: piktybiškai elgtis su žmogumi, kuris kuria ryšį su vaikais, labai
sunku. Todėl tik kokybiški ir artimi santykiai gali išgelbėti mokyklos
bendruomenę nuo absurdų. Juk artimą skriausti yra daug sunkiau nei svetimą.
Mokytoja privalo pailsėti. Geriausia profesinę veiklą tęsti
kitais mokslo metais. Būtina patirti sanatorijos privalumus ir užsiimti savęs
gelbėjimu. Žmogus, kuris taip rėkia ant mažo vaiko, naikina savyje viską, kas
yra susiję su žmogiškumu.
Jokių įrašinėjimų pamokose. Jokių baimių. Jokių įtarinėjimų.
Jokių beprasmių aptarinėjimų to, kas buvo ar galėjo būti. Mokykloje veikiantys
pagalbos specialistai turi mobilizuotis, gal net pasikviesti pagalbos iš
šalies. Tik ne tyrimams atilikti, o harmonizuoti santykius. Belieka tikėtis,
kad ministerija savo tyrimą baigė ir atsiuntė profesionalius pagalbos
specialistus vietoj tuščių, nors gražių, žodžių. O jei ne – tai sėskit, du. Jūs
nežinote savo atsakomybių.
Ši vienos mokyklos paviešinta situacija atskleidė visų
mokyklų kasdienybę. Negaliu sakyti, kad būtent taip rėkia visi mokytojai, bet
rėkia beveik visi. Tai yra visiems žinomas faktas.
Yra specialistų, kurie teigia, jog tai - perdegimo sindromo pasekmė. Tačiau tai yra
tokios pasenusios definicijos iš psichologijos istorijos, kad neaišku, ką
veikti su jomis. Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už save.
Kiekvienas mokytojas sprendžia: perdegti jam ar ne. Tie, kas plaukia pasroviui,
perdega, nes nemato savęs kaip įgalaus asmens formuoti ne tik savo profesinį
gyvenimą, bet ir keisti savo gyvenimą, savo likimą. Tie, kas yra atsakingi už
save, sugeba prisitaikyti išmintingai, neišduoti savęs, rūpinasi savimi ir
aiškiai suvokia, kad pervargus jie tiesiog privalo užsidėti deguonies kaukę,
nes kitaip numirs. O numirti negali, nes jie myli gyvenimą. Tokius pedagogus „sudeginti“
galima nebent ant laužo prieš jų valią, bet jie neketina degti šioje
pragariškoje švietimo sistemoje.
Svarbu suprasti štai ką: jei tu nenori plaukti pasroviui ir
sudegti, privalai išmokti pasirūpinti savo visokeriopa sveikata ir tu tikrai tą
gali – negerk, nerūkyk, judink kūną, miegok, kiek tau reikia, nebūk budrus
naktimis, valgyk tai, kas suteikia tau geros energijos; kai kuri santykius
klasėje, jautiesi labiau žmogus, jauti savo gerąją įtaką, todėl skirk laiko ir
energijos santykių kūrimui su vaikais, neapsimesk, kad esi praradęs ryšį su
vaikais, jei tu jo nesukūrei, tai neturi ką ir prarasti, o jei sukūrei,
prarasti negali, nebent išsikraustei iš proto; nevertink savo profesinės
veiklos pagal kitų požiūrį į tave, ministerijai gali netikti tavo darbo
rezultatai – nusišvilpk, nes tu turi smegenis ir turi jas naudoti pagal
paskirtį, todėl daryk tai, ką gali geriausiai, ir miegok ramiai, liaukis
užsiimti sadomazochizmu ir pats adekvačiai vertink savo profesinę veiklą.
Nepatogi tiesa yra ta: vaikai gali elgtis mažiau žmogiškai,
bet mes tokios „privilegijos“ neturime. Kodėl? Todėl, kad mes esame vyresni ir
atsakingesni. Todėl neturime teisės nagrinėti: kas privedė mokytoją prie tokio
jos elgesio. Niekas. Ji pati nusprendė eiti tokiu beprotiško elgesio keliu. Ir
priežastis tam yra ne viena. Tačiau viena jų – tai asmeninis individo
nelaimingumas.
Jei manai, kad tavo mokyklos bendruomenei reikia pagalbos ir tu tiki, kad galiu tau padėti, rašyk psichologe.ramune@gmail.com
Turiu sėkmingą 15 metų lektoriavimo mokyklose patirtį.
2018-02-28
MOTERS KELIAS - moterims ir ne tik
Labai džiaugiuosi, kad turiu tau dvi geras naujienas.
Pirmoji - antroji mūsų knyga jau gimsta.
Aš jos labai laukiu. O tu?
Antroji - moterskelias.lt irgi gimsta.
Kviečiu prisijungti ir keliauti kartu.
Pirmoji - antroji mūsų knyga jau gimsta.
Aš jos labai laukiu. O tu?
Antroji - moterskelias.lt irgi gimsta.
Kviečiu prisijungti ir keliauti kartu.
2018-01-17
IŠSKRENDAMASIS SEMINARAS
Ar jau lauki kavos?
Pas mane ji jau garuoja.
Tai va.
Į MOTERS VIZIJĄ pranešėja manęs nepakvietė.
Jie net nežino, ką praranda.
Jei rimčiau, aš tikrai norėjau būti šios konferencijos pranešėja.
Nes tema - kaip tik man.
Apie laimę darbe ir gyvenime.
Pažiūrėjusi pagrindines pranešėjas net apsidžiaugiau:
esu dar per jauna.
Dalia Ibelhauptaitė, Ingeborga Dapkūnaitė.
Ne tiek biologiniame amžiuje esmė.
Esmė paliktuose pėdsakuose.
Tad nutariau susiorganizuoti kai ką sau ir tau.
Pasiruošusi?
Sėdi?
Kviečiu tave kartu su manim pabėgti.
Į Egiptą.
Kur šilta ir šviečia saulė.
Noriu įkvėpti moteris laimei ir sėkmei. Nes tą galiu.
Noriu pasikviesti tas, kurios visur buvo, tik pas save dar neapsilankė.
Noriu pasikviesti ne visko mačiusias, o per mažai sau dėmesio skyrusias moteris.
Noriu pasikviesti keliauti tas, kurios vis neleido ko nors ypatingo sau.
Nes ir aš esu viena jų.
Būsiu tau ne mokytoja, o draugė.
Pasiūlysiu viską, ką turiu.
Atrasim viską, ko reikia.
Patirsim tiek, kiek užteks.
Man patinka derinti veiklą su poilsiu.
Tad padirbėjusi su savimi ir tavimi, aš mielai įkišiu savo kojų pirštus į šiltą smėlį.
O tu?
Šia kelione aš nesiekiu uždirbti. Tad kaina - ne komercinė.
Šia kelione aš siekiu pabėgti.
Nes man to po mėnesio labai labai labai reikės.
Išduosiu tau dvi paslaptis:
1. Būtinai turiu atstatyti balansą, nes mano vyras drįso be manęs mėgautis poilsinėmis kelionėmis net du kartus. :) Padėk man nuostabiai atsikeršyti :)
2. Kuriu planą kitą kartą sukviesti vyrus, kurie nori padaryti bent vieną moterį laiminga. Ir, žinoma, ta moteris nėra vyro mama.
Lėkim, tikėkim, mylėkim.
Gražios jaunaties
Pas mane ji jau garuoja.
Tai va.
Į MOTERS VIZIJĄ pranešėja manęs nepakvietė.
Jie net nežino, ką praranda.
Jei rimčiau, aš tikrai norėjau būti šios konferencijos pranešėja.
Nes tema - kaip tik man.
Apie laimę darbe ir gyvenime.
Pažiūrėjusi pagrindines pranešėjas net apsidžiaugiau:
esu dar per jauna.
Dalia Ibelhauptaitė, Ingeborga Dapkūnaitė.
Ne tiek biologiniame amžiuje esmė.
Esmė paliktuose pėdsakuose.
Tad nutariau susiorganizuoti kai ką sau ir tau.
Pasiruošusi?
Sėdi?
Kviečiu tave kartu su manim pabėgti.
Į Egiptą.
Kur šilta ir šviečia saulė.
Noriu įkvėpti moteris laimei ir sėkmei. Nes tą galiu.
Noriu pasikviesti tas, kurios visur buvo, tik pas save dar neapsilankė.
Noriu pasikviesti ne visko mačiusias, o per mažai sau dėmesio skyrusias moteris.
Noriu pasikviesti keliauti tas, kurios vis neleido ko nors ypatingo sau.
Nes ir aš esu viena jų.
Būsiu tau ne mokytoja, o draugė.
Pasiūlysiu viską, ką turiu.
Atrasim viską, ko reikia.
Patirsim tiek, kiek užteks.
Man patinka derinti veiklą su poilsiu.
Tad padirbėjusi su savimi ir tavimi, aš mielai įkišiu savo kojų pirštus į šiltą smėlį.
O tu?
Šia kelione aš nesiekiu uždirbti. Tad kaina - ne komercinė.
Šia kelione aš siekiu pabėgti.
Nes man to po mėnesio labai labai labai reikės.
Išduosiu tau dvi paslaptis:
1. Būtinai turiu atstatyti balansą, nes mano vyras drįso be manęs mėgautis poilsinėmis kelionėmis net du kartus. :) Padėk man nuostabiai atsikeršyti :)
2. Kuriu planą kitą kartą sukviesti vyrus, kurie nori padaryti bent vieną moterį laiminga. Ir, žinoma, ta moteris nėra vyro mama.
Lėkim, tikėkim, mylėkim.
Gražios jaunaties
2017-11-07
Kur pakasta laimės katė?
Su dideliu džiugesiu kviečiu susitikti.
Data: 2017-11-16
Laikas: 18 val.
Vieta: Kaunas Europa Royal viešbutis, Miško g.11
Kaina: 15 eurų, porai - 25 eurai
Prašau registruotis, nes vietų skaičius šį kartą labai ribotas:
Data: 2017-11-16
Laikas: 18 val.
Vieta: Kaunas Europa Royal viešbutis, Miško g.11
Kaina: 15 eurų, porai - 25 eurai
Prašau registruotis, nes vietų skaičius šį kartą labai ribotas:
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)