Apie grasinimus vaikams...

Ar susimąstome, kiek grasinimų per dieną išgirsta mūsų vaikai?

Tikrai ne vieną... ir net ne du...

Ar susimąstome, kada jiems grasiname?

Kai vaikai darosi mums nepatogūs, kai vaiko elgesys pareikalauja iš mūsų kitokio mūsų elgesio, kai mes pavargę, kai pikti....

Ar susimastome, kodėl jiems grasiname?

Kažkas seniai seniai mums parodė, kad įbauginti - tai labai lengvas būdas priversti paklusti. To mokė darželiai, to mokė mokyklos. Džiugu, kad ne visi pedagogai to mokė. Buvo tokių, kurie gerbė laisvą augančią vaiko asmenybę. Dabartiniai vaikai labai priešinasi tokiam absurdiškam elgesiui su jais.

Šiandien parduotuvėje jauna mamytė savo mažulei dvejų metų dukrelei pagrasino ne juokais:
-Kur gi tu nuėjai, oi paliksiu tave vieną čia, tai žinosi.

Mergytė tyrinėjo daržovių lentynas, o susidomėjusi spalvotais limonadų buteliais, nupėdino prie jų. Nieko blogo mamai ir sau mažas vaikas nenori. Jis tik domisi išoriniu pasauliu. Nesuvokia grėsmės, atsitolinus nuo mamos. Labai dažnai tos grėsmės ir nėra. Kas gi nutiks vaikui per 5 žingsnius nuo mamos parduotuvėje? Aišku, mama turėtų turėti akis, rankas ir blaivų protą. Nebauginkime vaikų grėsmingu išoriniu pasauliu. Jie spės patirti jo neteisybes.

Juk mamos atsakomybėje prižiūrėti mažą vaiką parduotuvėje. Žinoma, lengviau liepti vaikui niekur neiti. Pasisekė Jums, jei Jūsų vaikas paklusnus. Ir nepasisekė, nes paklusti gali bet kam.

Tačiau ar vaikui pasisekė? Kada jau draudimo nereikės? Kai vienas į parduotuvę vaikščios? O kaip atkabinsite nuo savo sijono tą vaiką, kurį ištisus pirmus jo gyvenimo metus "pririšinėjote" prie savęs?

Ar susimąstome, kaip jaučiasi vaikas, kai jam garsiai pasakomi žodžiai apie jo palikimą??? Negalvokite, kad maži vaikai, negalėdami nieko pasakyti, nieko nejaučia. Vaikai jausti ir mąstyti pradeda daug anksčiau nei kalbėti.

Daug tėvų grasina vaikams juos atiduoti policininkams, jei šie neklauso.

Nejau esate tokie silpni, kad Jums reikia policijos pagalbos? Kaip tapsite autoritetais savo vaikams, jiems grasindami?

Rūpinkimės savo vaikais, mylėkime juos.

NET NEABEJOJU, KAD PAMETĘ VAIKĄ PARDUOTUVĖJE GALĖTUMĖTE PRAŽILTI IŠ NERIMO IR PERGYVENIMO. O PAGALVOJĘ, KAD JŪSŲ VAIKAS ATSIDŪRĖ SVETIMŲ ŽMONIŲ RANKOSE IR PLAUKUS NUSIRAUTUMĖTE IŠ SKAUSMO NUO GALVOS.

PRAŠAU, IŠGIRSKITE, KĄ SAKOTE SAVO VAIKAMS. TAI PAPRASTA. REIKIA TIK KLAUSYTIS SAVĘS. IR NETAUKŠTI NIEKŲ. JEI NEŽINOTE, KĄ PASAKYTI, TYLĖKITE.

Juk taip paprasta prieiti prie mažylio, besidominčio prekėmis parduotuvėje ir papasakoti, ką jis mato. Paėmus už rankos nuvesti ten, kur Jūs kažką perkate.

Nedarykite savo gyvenimo tokio patogaus savo vaiko sąskaita.

Prašau, negrasinkite savo vaikams. Jiems reikia stiprių, savimi pasitikinčių, juos globojančių ir visada juos palaikančių bei juos saugojančių tėvų.



Darnos ir santarvės visų mūsų liežuviams,
Ramunė