Berniukas, mergaitė, vyras, moteris...

Nuo gimimo vaikas mokosi pažinti save. Pirmiausia jis išmoksta save išskirti iš kitų žmonių. Mažyliai jau aiškiai rodo į save, pradeda suprasti, kad AŠ – tai ne mama. Tai yra labai svarbi patirtis. Kiekvieną vaiką ši patirtis pasitinka labai skirtingai. Suaugęs gali padėti vaikeliui save suprasti kaip atskirą asmenybę, vadindamas jį vardu, kalbėdamas apie tai, kas vyksta su vaikeliu ir kas vyksta su kitais žmonėmis jo aplinkoje. Panašiai vaikai išmoksta atstovauti tam tikrai lyčiai. Tėveliai jau nuo gimimo tam tikrais atributais pabrėžia savo vaiko lytį. Berniukai rengiami žydrais rūbeliais, mergaitės – rožiniais. Berniukams perkamos mašinytės, mergaitėms – lėlytės. Suaugęs savo elgesiu su vaiku pradeda formuoti vaiko lyties supratimą. Ar reikia kažkaip specialiai formuoti lytį? Nemanau. Vaikai labai greitai atranda, kas tipiška yra mergaitėms ir berniukams. Vieni perimami dalykai yra teigiami, padedantys ir vėliau padėsiantys vaikui lengviau prisitaikyti dviejų lyčių visuomenėje. Tačiau kai kurie dalykai yra tik stereotipiški ir tikrai nepadedantys vaikams. Dažnai tenka stebėti, kad su berniukais mamos elgiasi ne taip švelniai kaip su mergaitėmis. Iki dantų skausmo girdima frazė – berniukai neverkia. Meilės, dėmesio, švelnumo ir galimybės išreikšti visokius jausmus reikia abiejų lyčių atstovams. Stebint gyvenimą su vaikais, aiškiai matosi, kaip visuomenė daro tam tikrą spaudimą, kad vyrai būtų „vyriški“, o moterys – „moteriškos“. Suaugusiųjų elgesio dėka, vaikai pradeda suvokti, kad berniukai ir mergaitės skiriasi. Kad suaugusiųjų pasaulyje egzistuoja ir vyrai, ir moterys. Nuo artimiausios aplinkos labai priklauso, kokius skirtumus vaikas pastebės, akcentuos.

Iš asmeninės patirties. Mano sūnus AŠ žodį atrado apie antruosius gyvenimo metus. Jo vyriškos lyties kažkaip specialiai dirbtinai neakcentuoju. Manau, kad labai daug savybių mes turime puoselėti savo vaikuose kaip bendražmogiškas: gerumą, nuoširdumą, atjautą, sugebėjimą pasiaukoti, drąsą, atkaklumą ir pan. Žinoma, kad sūnelis turi daug mašinėlių, bet taip pat turi ir lėlyčių, kurias kartais suguldo miegoti. Maždaug nuo antrojo gimtadienio sūnus mergaites ir vyresnes moteriškos lyties atstoves vadina mergaitėmis, o berniukus ir kitus vyriškius – dėdėmis. Kitokių lytinių skirtumų neakcentuoju, kažkaip natūraliai norisi tą daryti, o ne dirbtinai. Skatinu žaisti krepšinį, futbolą, laistyti gėles, stebėti paukščius ir kitas gamtos grožybes. Labai norėčiau užauginti dorą asmenybę, o tokiam, ar vyrui, ar moteriai, turėtų pasisekti.

Šeimos vyrai ir moterys – po vienu stogu. Tradicijos, kaip ir kiek saugomas nuogas kūnas, labai priklauso nuo tėvų. Jei mamytė ar tėvelis persirenginėja prie vaikų, tai jie nesureikšmina to nuogumo. Patikėkite, vaikai, matydami nuogą tėčio ar mamos kūną mato ne sekso objektą. Maži vaikai pastebi tam tikrus kūno skirtingumus ir tai yra gerai. Tai tampa įprasta. Lygiai taip pat, kaip miegojimas vienoje lovoje. Jei tai šeimyninė lova, kur miega ir tėvelis, ir mamytė, vaikas, normaliu atveju, pats užsimanys turėti savo lovą. Kai tik jausis saugiai. Arba tėvai gali pasiūlyti vaikui miegoti atskirai. Net susirgę didžkiai ateina pas tėvus miegoti, nes taip ramiau. Tame nėra nieko nenormalaus ar nesveiko. Jei tėvelis eina praustis su berniuku – super. Jei mamytė eina praustis su mergaite – super. Reikia stebėti savo vaikus. Jei jie norės rūpintis savo higiena vieni – priimkime jų tokį norą. Turime bet kokiu atveju gerbti vaiko pasirinkimą į privatumą. Su tokiu požiūriu lengva atsakyti į kai kuriuos sudėtingus klausimus, pvz. nuo kada jau neiti kartu persirenginėti, nuo kada atskirai praustis ir pan. Jei moteris gyvena viena, ji neturėtų miegoti su savo paaugliu sūnumi vienoje lovoje ar prašyti daryti jai masažo. Manau, nereikia aiškinti, kodėl. Jei broliukas ir sesutė gyvena viename kambaryje, tai taip pat nėra problema. Kas gi turėtų vykti tame kambaryje, kad du skirtingos lyties atstovai vienas kitam trukdytų? Nepervertinkime lyties reikšmės kasdieniame gyvenime. Kiek yra daug studentų, kurie nuomojasi kelių kambarių butus ir gyvena mišriai, t.y. ir merginos, ir vaikinai. Žinoma, kad smagu, jei vaikams galime sudaryti sąlygas turėti savo atskirą kambarį. Bet tikrai ne dėl lyties tą turėtume daryti. Labiau dėl vaiko privataus gyvenimo ir jo asmeninės sferos gerbimo.

Berniuko ilgalaikis žindymas. Natūralus berniukų maitinimas yra toks pat normalus reiškinys kaip ir natūralus mergaičių maitinimas. Apie mano ilgalaikio žindymo patirtį galima jau buvo paskaityti. Nežinau kaip kitos mamos, bet aš nestebėjau niekada savo sūnaus, kuris buvo maitinamas krūtimi ir tuo pačiu metu kažkaip seksualiai jaudinosi. Todėl ištvirkėliško ilgame berniukų žindyme nieko nepastebėjau. Iš buitinio tokios situacijos lygmens bet kada galima persikelti į mokslinį lygmenį, atsiversti Pasaulinės sveikatos organizacijos internetinę svetainę ir pasiskaityti mokslinių straipsnių bei rekomendacijų apie natūralų vaikų maitinimą iki trejų metų. O jei yra galimybė gyvai pakalbinti vieną iš nuostabių Lietuvos žindymo konsultančių, manau, kad panašių abejonių dėl ištvirkėliško mamų elgesio neliks. Tačiau... Jei šeimoje auga šešiametis, kuris užsimano krūties, duodamos broliukui kūdikiui, tik mama yra atsakinga už savo sąmoningą elgesį. Manau, kad nėra rimtos priežasties duoti krūtį šešiamečiui, kuris jau n metų gyveno be jos. Patenkindami tokį vaikišką prašymą, turėsite kažkaip laviruoti. Gali prasidėti melavimas kitiems šeimos nariams, bendros paslaptys ir pan. O tai jau nėra nei gražu, nei teisinga. Šešiametis po mamos paaiškinimo ir atkaklaus elgesio neduoti krūties priims mamos sprendimą. Galbūt jam tik trūksta mamos švelnumo. Įsiklausykime į vaiką.

Vasara - nuogų kūnų metas. Kai dar neturėjau vaiko, visuomet likdavau nesupratusi tų tėvų, kurie puldavo išrenginėti mažus vaikus viešose vietose. Ir nesvarbu, ar tai paplūdimys, ar sauskelnių keitimo procedūra. Galvodavau, kad reikia gerbti mažų vaikų asmeninę intymią erdvę, kūno privatumą, kad ir jie mokytųsi vėliau savo asmeninę erdvę gerbti ir saugoti. Nes mumyse galioja nerašyta taisyklė: pirma, vaikai vos ne visur apnuoginami, o vėliau jau mokomi gėdytis savo nuogumo. Nežinau, kaip nuspėti, nuo kada jau vaiko nuogumas – gėda. Sudėtinga mažyliams supaisyti tokių dvigubų suaugusiųjų pasaulio standartų. Aš gerbiu savo vaiko privačią erdvę ir jo kūną. Niekada nesu keitusi savo sūnui sauskelnių bet kur. Tik tam skirtose vietose. Tačiau namuose nebėgu slėptis, kai persirenginėju. Namai – privati erdvė. Todėl ir kūno nuogumas namuose, kieme – normalu. Šeimos, kurios propaguoja nudizmą, nuogo kūno kultūrą, labai natūraliai vaikšto privačioje erdvėje nuogučiai. Renkasi paplūdimius, kur leistina būti nuogiems. Taip vaikai perima tam tikrus elgesio standartus iš tėvų. Tačiau su amžiumi vaikai būtinai peržiūrės tėvų skiepijamas elgesio normas ir pasirinks arba atmes propaguojamą nuogą kūną privačioje erdvėje. Arba tam tikrame amžiuje pradės labiau gėdytis nuoginti savo kūną. Labai svarbu išlaikyti jautrumą vaiko pasirinkimui: rodyti ar nerodyti nuogą kūną. Taigi, jei mergaitė jau nori maudimuko – pirkite. Jei ne – elegantiškai pasiūlykite, jei galvojate, kad jau laikas. Jei mama su dukrele eis į parduotuvę pirkti vasaros rūbų, reta maža panelė atsiskys gražaus stilingo rūbelio vasaros paplūdimiui. Jei lankotės bendruose paplūdimiuose, neišrenginėkite vaiko visai jau viešai. Lai vaikas supranta, kas dera viešoje vietoje, o kas leistina – privačioje erdvėje. Taip perteiksite vaikui pageidaujamo elgesio normas. Taigi, tėveliai ir mamytės, netingėkite nueiti kad ir su keturmečiu berniuku iki persirenginėjimo kabinos, jei vaikas atsisako rengtis prie rankšluosčio – užsklandos. Ir nesvarbu, kad nėra dar ką slėpti, palyginus su suaugusiais. O jei matote, kad jūsų dukrai jau tikrai yra ką slėpti, vėl gi elegantiškai pasiūlykite vaikui dėvėti tam skirtus rūbus.

Seksas, normaliu atveju, yra dviejų žmonių reikalas. Aš iš principo nesimyliu kitiems žmonėms stebint. Ir man nereikia jokių įrodymų, ar tai kam nors kenktų, o gal kam nors patiktų. Vaikai man – tokie patys žmonės kaip ir suaugę. Todėl net nekyla mintis, kad galėčiau mylėtis prie vaiko. Ir nesvarbu, kokio jis amžiaus. Man tai labiau siejasi su psichologiniu smurtavimu prieš vaikus, kai analizuoju situacijas, kuomet tėvai mylisi prie mažų vaikų. Pasiteisinimas – jie nieko nesupranta – laužtas iš piršto. Man kyla klausimas, ką vaikai turėtų suprasti, stebėdami tėvų seksą? Ar jie nusipelnė stebėti tokias intymias scenas? Gal yra kas nors gražiau vaikiškoms akims ant šio svieto? Ir gal savo asmeninį gyvenimą ir intymumą taip pat reikėtų gerbti labiau? Nesiskųskime, kad kitaip nėra laiko gyventi poros gyvenimo. Jei yra noro, alternatyvos visuomet atsiranda. Ir kaip žinoti, nuo kokio vaiko amžiaus sekso stebėjimas jam bus žalingas. Rekomenduoju nerizikuoti. Rodykime nuo mažų dienų, kaip švelniai mes išreiškiame meilę savo gyvenimo partneriui. Bučiniai yra leistini visur, ar ne? Apsikabinimai taip pat yra normalu ir viešoje vietoje. Rodykime savo pavyzdžiu, kaip galime išreikšti meilę kitam žmogui viešoje vietoje. O ko vaikai nematys, sužinos, kai ateis laikas. Sąmoningi tėvai, laimei, užsiima ir vyresnių vaikų lytiniu švietimu. Man labai patiko vienos mamos, turinčios du paauglius vaikus, elgesys: nupirko knygą apie vyrą ir moterį, padėjo jų poilsio kambaryje; kam reikėjo, kam aktualu buvo, perskaitė. Jei kilo klausimų, perklausė. O mažieji net nepavartė tokios knygelės.
Jei nepasaugojote savo intymaus gyvenimo ar vaikui prabudus buvote užklupti, nedramatizuokite. Liaukitės darę, ką darėte, ir atkreipkite dėmesį į vaiką. Jei tai naktis – greičiausiai, kad vaikas netrukus vėl užmigs. Jei tai diena – tėveliui ir mamytei pasisekė mažiau. Nusišypsokite. Toks jau tas nenuspėjamas yra gyvenimas su vaikais.

Pedofiliškas elgesys ir kitos siaubingos istorijos. Aš turiu didelį tikslą – išmokyti vaiką gerbti savo kūno privatumą, savo asmeninę erdvę. Apie vaikų pagrobimus jau kalbėjome. Rašiau, kaip galima būtų mokyti vaiką saugotis svetimų žmonių. Neverčiu vaiko nusirenginėti prie jam nepažįstamų žmonių net ir privačioje erdvėje. Pati nenusirenginėju prie svetimų žmonių bet kur. Kaip mama myluoju ir glamonėju vaiką dažnai. Manau, kad jam augant, turėsiu būti jautri jo kūno reakcijom į kūniškąjį kontaktą. Viskas turi būti natūralu, bet... Jei mamos glamonės kažkaip labai žadintų vaiką seksualiai, tai mama turėtų liautis. Nesiruošiu vaikui pasakoti apie baisius dėdes, kurie gali jį liesti. Linkėčiau jam ir kitiems vaikams tokių dėdžių niekada nesutikti. Ir tetų tokių niekada nesutikti. Bet tam tikrame amžiuje būtinai kartu pavartysime knygeles ir pasikalbėsime lytinio priekabiavimo temomis vaikui suprantama kalba. Nežinau, kiek metų turės būti sūnui. Bet kokiu atveju, manau, būtų tikslinga apie tai kalbėtis su vaikais, kurie jau pradeda lankyti darželį, kai daugiau laiko praleidžia vieni, keliauja vieni į darželį, mokyklą ar pan. Dirbsiu kaip mama prevencinį darbą, kad niekada nereikėtų gailėtis. Manau, kad tai priklauso prie sąmoningos mamystės. Ir, bet kokiu atveju, kontroliuosiu, ką mano vaikas žiūri per televizorių. Ir, bet kokiu atveju, pati būsiu doro ir savo bei kitų kūną gerbiančio žmogaus pavyzdžiu. To linkiu visiems tėveliams ir mamytėms. Rodykime savo vaikams, ką reiškia mylėti. Bet nemokykime vaikų mylėtis.



© Visos teisės saugomos