Kaip mes darom vaikus savo nedraugais?

Gyvenu šioje žemėje 33 metus.
Su metais vis labiau save pastiprinu, kad....
.... kai ieškome kelio į SAVO vaikų širdis, randame jį....

Kai norime iš vaikų draugystės - turime juos dėtis į Širdį.
Nes būtent čia ir puoselėjame santykius su žmonėmis.
Suaugusiojo protas dėl vienų ar kitų priežasčių vaikus daro nedraugais.

1 PRIEŽASTIS: TU PRIVALAI MAN PAKLUSTI.
Suaugusius klaidina nuostata, kad vaikai privalo, turi...
Mintis gali būti visai teisinga, bet pati pozicija - išsireikalauti - nuodija bendradarbiavimo atmosferą. O vaikai tą labai jaučia ir atitinkamai reaguoja... Ir mums tai nepatinka... Įsiveliame į bereikalingas konfrOntacijas ir keliame įtampą sau, vaikui ir aplinkiniams.

Nelinkiu nė vienam tėčiui ar mamai pavirsti į nepageidaujamą valdovą, be kurio egzistavimo visi turi teisę ir galimybę gyventi savo gyvenimus.

SKUBĖKIME MYLĖTI, O NE AUKLĖTI.
KAI SKIRSIME LAIKO MEILEI, NEREIKĖS TIEK DAUG AUKLĖTI.
MŪSŲ IŠMINTINGA MEILĖ - AUKLĖJA.

Pavyzdys iš gyvenimo:

Penkiametis vaikas ir ne penkiametis suaugęs.
Suaugęs, kuris gamina valgyti, įsakmiai prašo žaidžiančio vaiko:
-Ar gali man atsukti vandens čiaupą?
Vaikas žaidžia toliau. Suaugęs dar kartą prašo garsiau:
-Ar gali man atskuti vandens čiaupą?
Vaikas sako:
-Nenoriu.
-Tai tu man nenori padėti? - įniršęs. - O man tavo pagalbos reikia... Man rankas reikia nusiplauti...
Vaikas toliau žaidžia.
Suaugęs nepatenkintas, supykęs.

Pasiūlymas: kai vaiką padarome reikšmingu ir svarbiu, jie mieliau gelbėja;
kai vaikui pasakome konkrečiai, ko mes iš jo norime ir kad tai mums svarbu- jis motyvuočiau pagelbėja. Svarbus ir balso tonas: jei jis įsakmus, vaikas nebūtinai norės paklusti įsakymui. Jei jis prašantis ir kviečiantis pagalbos - atlieps vaikas su didesne tikimybe.

Kaip galime kalbėti su vaiku, kad gautume tai, ko mums tikrai reikia?
-....... (kviečiame vardu), man labai reikia tavo pagalbos. Mano rankos purvinos - atsuk prašau čiaupą. Oi, kaip laukiu laukiu.

Galima su jumoru:
-Robotui, gaminančiam valgyti, reikia Jūsų - žaidžiančio roboto - pagalbos: atsukite vandens čiaupą, atsukite vandens čiaupą... :)

Bet kokiu atveju - netarnaukite savo kantrybei, kuri trūksta, nes jūs pykstate, kai lūkesčiai lieka nepatenkinti:
jei prašote, vadinasi turite būti pasiruošę išgirsti NE be pykčio.

Jei klausiate, ar kas nors ką nors gali - tai ne prašymas.
Vaikas gali galėti, bet nenorėti.
Nustebote? :)

Vaikas iš mūsų per gyvenimą NE galėjo girdėti daug daug kartų. Ir tuomet, kai mes atsisakėme žaisti su juo, ir tuomet, kai jo aktyvumas mums trukdė ramiai gulėti, ir tuomet, kai netesėjome savo pažadų. Vaikui visa tai nesutrukdė dar kartą ateiti pas mus ir tikėtis dar kažko iš mūsų: dėmesio, laiko kartu, artumo. Nes jis mumis tiki.
Ką daro suaugęs dažnu atveju? Gavęs NE iš vaiko, vengia su juo bendradarbiauti. Įsižeidžia.... Kodėl? Nes netiki vaiko geranoriškumu. Ir dar daug priežasčių gali būti... Bet kokiu atveju, tokia priešiška pozicija tik augina priešiškumą abipusį...

Nežinau, kaip jūs, bet aš daug lengviau patikiu vaikais ir vaikų geranoriškumu nei suaugusiųjų. Tai nebūtinai teisinga, bet man tai - žymiai daug kartų paprasčiau. O patikėti prieš tai prisidirbusiu suaugusiu - pakankamai sudėtinga. Tik su daug meilės lengviau ir įmanoma....

Ir dar: jei iš tiesų neprašote, bet įsakinėjate ir tik įvelkate įsakymą į mandagų prašymą - pripažinkite savo autoritarizmą ir prisiimkite atsakomybę už jo pasekmes. Kokios jos? Vaikai mažiau norės jums paklusti ir ne taip intensyviai sieks su jumis kontakto, vaikai šalinsis jūsų, nebus su jumis atviri, o jei bus supykę, darys jums tai, kas jums ypač nepatinka, gali net pradėti bijoti Jūsų arba dar liūdniau: gali nežinoti, ką su jumis galima smagaus nuveikti :)
Pageidautina, žinoma, atsisakyti autoritarizmo. Jau šiandien. Jau dabar.


2 PRIEŽASTIS: TU PRIVALAI MAN DARYTI.
Jei norime gauti iš vaikų kažką, turime jiems labai labai daug duoti. Jei norime, kad darytų mums paslaugas ir neliktų abejingi mūsų prašymams, turime jiems pagelbėti, kai jie prašo, turime jiems siūlyti pagalbą, turime nelikti abejingi jų prašymams. Daug daug kartų...
GyvenimE su vaikais (ir ne tik...) galioja viengubas standartas.
Meilė ugdoma meile.
Pagarba ugdoma pagarba.
Pakantumas ugdomas pakantumu.
Bendradarbiavimas ugdomas bendradarbiavimu.
Dėmesys ugdomas dėmesiu.

Tai akivaizdu santykiuose su vaikais. kai tik mano geranoriškumas mano vaiko atžvilgiu yra didelis, aš iš vaiko gaunu didelę dozę geranoriškumo atgal. Kai tik aš sudarau sąlygas vaikui būti mano partneriu, jis mieliau būna mano partneriu, kai aš jo prašau. Kai tik aš egoistiškai elgiuosi su savo vaiku, jis pasielgia egoistiškai su manimi labai jau greitai.

Taigi, reikalaudami asmeninio patogumo iš vaikų, mokome juos elgtis egoistiškai su aplinkiniais.
Gal tai ir nėra blogiausias dalykas.
Atminkime, kad aplinkiniai - ir mes.

Taikliai sakė Janušas Korčakas: jei myli - gali reikalauti, o jei nemyli - net galvos paglostyti negali...

3 PRIEŽASTIS: BLOGAI IŠDRESIRUOTAS VAIKAS TRUKDO GYVENTI.
Suaugusius klaidina nuostata, kad jei vaikų iš karto neišdresiruosi, tai vaikai užlips ant galvos.
Vaikus visų pirma reikia mylėti ir demonstruoti jiems tą meilę.
Geriausios pamokos vaikams - tai mūsų pačių gyvenimas ir veikimas daug ko kartu.
Jei norime kažko pamokyti, labai naudinga pradžioje daug ką daryti kartu.
Dresiruoti reikia save :)
Jei rimčiau, kiekvienam suaugusiajam ypatingai svarbu skirti sąmoningumo saviauklai. Nes mes, prastai išauklėti suaugę, darome prastą įtaką savo vaikams.

Prisiminkime savo mažylius, kurie mokinosi vaikščioti. Mes jiems labai pagelbėdavome ir neturėjome įsitikinimo, kad jei vedžiosiu dabar savo mažą vaiką už rankutės, tai jis niekada vienas ir nevaikščios. Vaikščios vienas. Ne tada, kai įsakysime. O tada, kai tikrai galės.

Jei padarėme auklėjime spragų ir galbūt išlepinome kai kur vaiką, tik išmintingas meilingumas gali pagelbėti vaikui suformuoti kitus, darnesnius, bendravimo ir bendradarbiavimo įpročius.
Kaltinti ką nors, kodėl taip elgiasi vaikas - beviltiška.
Jei esate vaikui artimas - vadinasi, galite daryti jam gerąją įtaką.
Reikia laiko, kol pokyčiai bus akivaizdūs.

Atminkite, kad vaiko netinkamo elgesio nenutrauksite savo netinkamu elgesiu.
Mokote tvarkos reikalaudami, mokote reikalauti.
Mokote pagarbos rėkdami, mokote rėkti.
Mokote disciplinos supykę, mokote pykti.


4 PRIEŽASTIS: AŠ AŠ AŠ AŠ AŠ.
Suaugusiųjų draugystę su vaikais apsunkina jų manipuliavimas vaikais.
Atminkime : vaikai ne kvaili. Bet kuri manipuliacija anskčiau ar vėliau grįžta mums atgal kaip nereikalinga dovana.

Pavyzdys iš gyvenimo.

Suaugęs klausia vaiko:
-Ar tu dar žaisi su šia didele mašina?
-Taip,- atsako vaikas.
Suaugęs stabteli:
-Bet dabar tai gi nežaidi, ji čia guli per kelio vidurį ir trukdo čia esantiems žmonėms praeiti...

Toks dialogas gali vesti į konfliktą. Nes klausiantysis jau žino, kokio atsakymo jis nori. O tai - manipuliatyvu. Ir skamba moralas gale. O moralo klausytis niekas nenori. O mes gi norime, kad mūsų vaikai mus išklausytų. Mes norime, kad mums pavyktų su vaikais susitarti. Turime kelti sau klausimą, kas man padėtų susitarti su vaiku?

Suraskite 10 skirtumų tarp dviejų klausimų:

Kas man padėtų lengviau ir geriau susitarti su vaiku? (Atsakymas: mano geranoriškas nusiteikimas :) )

Kodėl vaikas manęs neklauso? Ką daryti, kad klausytų? (Atsakymas: auginti šunis ir dresiruoti juos tiek, kad neliktų laiko vaiko dresūrai :) )

 Gali būti įvairių 10 skirtumų.
Esminis: pirmasis klausiantysis pasaulį keičia nuo savęs.

Dar:
Jei norime kažko paprašyti - prašykime...

Ir šiaip jau - nesikabinėkime prie smulkmenų. Išlaukime laiko, kai galėsime draugingiau pasiūlyti vaikui susitvarkyti savo žaislus. O jei dar pasisiūlysime į pagalbą - bus visai šaunu: ir greičiau, ir pamokysime bendradarbiauti...

Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį, kaip patys elgiamės.
Ar esame tvarkos pavyzdžiai vaikams? :)

5 PRIEŽASTIS: TU ESI MAN BLOGAS.
Suaugusiųjų protą vargina nemokėjimas iš vaikų elgesio suprasti svarbios informacijos.

Jei nesimokome padoriai elgtis su vaikais, matome tik jų mums netinkamas jų elgesio pasekmes.
Jei mes įvardiname vaiko elgesio priežastis kaip neigiamas, tai kelia konfliktą.
Įsivaizduokit, jei mes apie savo vaiką galvojame, kad jis blogas, jam nerūpi mūsų poilsis, jis mūsų negerbia, jis specialiai mums gadina nuotaiką, specialiai daro kažką mums blogai....... Tik įsivaziduokime, ką vaike auginame? O gi - abejingumą, nepagarbą ir pan.
Žmogui, turinčiam galvoje negatyvias mintis apie kitų žmonių elgesio ketinimus, labai sudėtinga, o gal net praktiškai neįmanoma, elgtis draugiškai, geranoriškai. Jei mes įsitikinę, kad vaikas mums meluoja, mes elgiamės su juo, kaip su melagiu. Ir pastipriname vaike tą rolę.

Visų pirma, turime išmokti suvaldyti tokias neigiamas mintis. Ypač gyvenant su vaikais iki 12-13 metų.
Jei nenorime savęs išmokti kontroliuoti, tai negadinkime vaikams gyvenimo.
Jei norime, bet ne visuomet pavyksta - laiku atsitraukime, kad nesugadintume vaikams gyvenimo.
Tai labai paprasta: priversti vaiką pasijusti atsakingu už savo nuotaiką ir elgesį.
Kaip save teisina suaugę:
aš negaliu ramiai žiūrėti, kai vaikas elgiasi agresyviai.
aš negaliu ramiai kalbėti, kai vaikas manęs negirdi.

Jei negalime pagelbėti čia ir dabar vaikui - nekenkime jam.
Jei vaikas neturi klausos sutrikimo, viską vadinkime savais vardais: vaikas turio priežasčių nebendradarbiauti su vaiku. Vaiko ir suaugusiojo santykiuose atsaingesnis visuomet yra suaugęs.

Taigi, mielieji:
KALTINKIME TIK SAVE, O NE SAULĘ, JEI MŪSŲ SODE GĖLĖS NEŽYDI.


6 PRIEŽASTIS: AŠ AMŽINAS.
Atsukime dienos filmuką atgal.
Kiek kartų šiandien jau pademonstravote vaikui meilę? O kiek kartų pareiškėte pretenziją, pasakėte pastabą, atstūmėte, neturėjote noro pabūti su vaiku? Nes kai nėra noro, tai nėra ir laiko...

Tik mes esame atsakingi už savo gyvenimo prioritetus.

Nebijokime pokyčių vėjo. Gal net uragano.

Nebijokime būti geresni savo ir visų vaikams.

Ramunė