2015-01-08

Šalva Amonašvilis vėl Lietuvoje

Kai pirmą kartą išgirdau Šalvos Amonašvilio seminarą, buvau jauna, neturėjau vaikų, tik neseniai pradėjusi dirbti vienoje didelėje sostinės gimnazijoje. Neprisimenu, ką konkrečiai jis ten kalbėjo, bet prisimenu jausmą, kuris paskatino ašaras bėgti upeliais. Pirmuosius Amonašvilio konspektus turiu dar ir dabar, dažnai juos skaitau per savo autorinius seminarus.

Jei kas nors būtų man tada pasakęs, kad štai šis žmogus parodys man kelią mamystės, pedagogikos ir viso gyvenimo, aš būčiau labai stipriai suabejojusi.


Po pirmojo seminaro neatėjau iki Humanistinės pedagogikos. Bet siela vis kažko ieškojo. Ypač gimus sūnui Augustinui, pradėjau domėtis pedagogika, vaikų ugdymu, kuris ne tik suteiktų jiems žinių, bet padėtų būti labiau žmonėmis. Kiekvieną kartą kėliau sau klausimą: kaip man padėti vaikui išsaugoti tą potencialą meilės, vilties, gerumo ir tikėjimo, kurį jis atsinešė su savimi. Jaučiau didelę atsakomybę: kaip nesugadinti vaiko?
 Ir štai, jau neprisimenu kuriais metais, sudalyvavau Humanistinės pedagogikos skaitymuose, pedagoginiame universitete Vilniuje. Buvo atvažiavęs pats Amonašvilis, labai giliai jaučiau a.a. prof. A. Piličiausko mintis ir vėl ašarojau, lyg būčiau viso to labai labai pasiilgusi. Susipažinau su a.a. Artūru ir atgimė mano kelionė Humanistinėje pedagogikoje. Susipažinau su žmonėmis, kurie gyvena pagal ją labai jau seniai, moko vaikus pagal ją, kuria eilėraščius ir pasakas pagal ją. Ką reiškia pagal humanistinę pedagogiką? O gi tai - kaip gyvenimo būdas, kaip mąstymo forma, kaip dvasinis pagrindas kasdieniams veiksmams, žodžiams ir mintims.


Dabar mano asmeninė biblioteka gausi Humanistinės pedagogikos knygų. Jos yra mano dideli draugai. Mano draugų žmonių ratą labai papildė bendraminčiai iš viso pasaulio ir Lietuvos. Jie tapo lyg šeimos nariais: svarbūs, patikimi, ištikimi, drąsūs ir nuolat besimokantys. Džiaugiuosi, kad galėjau net du kartus pabuvoti Maskvoje, vieną kartą Gruzijoje, prisidėti prie Humanistinės pedagogikos vasaros mokyklos organizavimo, o svarbiausia, kad aktyviai dalyvaudama Lietuvos tėvų forumo veikloje, turėjau puikią progą kalbėti apie Humanistinę pedagogiką ne tik tėvams, bet ir pedagogams. Dabar Lietuvoje yra labai daug pedagogų, kurie savo veikloje vadovaujasi Humanistine pedagogika. Tik nebūtinai tą garsiai skelbia. Ir vis daugėja tėvų, kuriems humanistinės auklėjimo tendencijos su Šviesos vaikais yra labiau priimtinos už autoritarizmą, kuriame esame užaugę ir nuo kurio vis niekaip neišsivaduojame nei mintimis, nei ketinimais, nei veiksmais. Bet, sakoma, kas jau eina tuo keliu, kas viso to siekia, jau padarė svarbiausius savo gyvenime pasirinkimus.



Šiandien visi mano autoriniai seminarai persmelkti šios pedagogikos. Šiandien visa mano mamystė grindžiama šia pedagogika. Su begale klaidų dar, su nevykusiais bandymais, su atsiprašymais, su griuvimais ir kėlimaisis iš naujo. Ir jei pradėčiau kelią iš naujo, visuomet pasirinkčiau tik humanistinę pedagogiką. Kodėl?

Ji neleidžia laiko vaikyti savo nuosavybe. Mes auginame vaikus Pasauliui.
Ji neleidžia vaiko gadinti. Mes išmokstame priartėti prie vaiko.
Ji neleidžia primetinėti savo valios. Mes mokomės atpažinti vaiko misiją.
Ji moko asmeninės atsakomybės. Mes mokomės nekaltinti vaikų už nieką.
Ji stiprina valią. Mes mokome vaikus savo pavyzdžiu.
Ji stiprina tikėjimą. Mes mokomės tikėti vaiku iki begalybės.
Ji moko, kad tarp žmonių yra Aukščiausiasis. Jei tarp žmonių nėra Dievo, tarp žmonių nėra nieko.
Ji moko, koks galingas yra mokytojas ir tėvai. Mes mokomės suprasti savo įtaką vaikui.





Kodėl labai siūlau pedagogams sudalyvauti Amonašvilio seminare?

Nudvasinta pedagogika yra nevertinga. Darželiuose vaikų jau nebemokome, nors patys jautriausi mokymosi laikotarpiai yra būtent ikimokykliniame amžiuje. Kada valstybės tarnautojai atsakys už tokį visuotinį vaikų kvailinimą - nežinia. Kada liausis tėvai priešmokyklinių grupių pedagogus terorizuoti dėl vaikų paruošimo pirmai klasei - nežinia. Pati sistema skatina mus kvailai elgtis. Bet jei pedagogas vadovausis aukštesniosiomis žmogiškomis vertybėmis, jis nedarys daug ko, kas vaikui kenkia. Jis bus didelis, galingas savo grupėje. Jis skatins vaikus mąstyti apie gerumą, šviesą, taiką. Mažuose vaikuose visa tai taip arti, net labai nieko giliai ieškoti nereikia. Tiesiog sudaryti vaikams sąlygas stiprinti savo dieviškąją prigimtį. Ir toks pedagogas sugebės tėvams papasakoti, kodėl visa tai svarbu. Net jei tėvus jau pasiglemžė materialaus pasaulio demonai.
Dalykinėje sistemoje humanistinė pedagogika padeda priimti augančius vaikus, nekišti grubių žinių į vaiko protą, pripildyti sausas žinias gyvenimiškomis tiesomis, vertybėmis, Visatos dėsniais. Toks pedagogas niekada, niekada, niekada neatiduos vaikų žiniai jokių gender projektų, jokių vaikus tvirkinančių informacijų. Neleis pedagogo etika. Ir kai artės VE karštligė, pedagogas išliks tvirtas, mokydamas ir vaikus tvirtybės. Nes žinos, kad tai tik laikini sistemos žaidimai, netobulos taisyklės, pagal kurias negalime vertinti vaiko asmenybės, prognozuoti jo sėkmės gyvenime. Pedagogas suvoks, kas iš tiesų žmogų daro laimingu.  5 dienų popietės su Amonašviliu leis prisiliesti prie humanistinės pedagogikos savyje, leis paaugti, leis susimąstyti, leis apčiuoti savyje amžinybę, primins apie paskirtį, paskatins vaiką matyti ne kaip kūną šio gyvenime, o kaip sielą, besimokančią amžinai. Ir save pamatysime kaip sielą, besimokančią amžinai.



Kodėl siūlau tėvams dalyvauti ir pedagogams, ir tėvams skirtuose tėvo ir sūnaus Amonašvilių seminaruose?

Kai tėvai susivoks, koks ugdymas prasmingas jų vaikams, jie galės ne tik pastiprinti pedagogus, bet ir padėti pedagogams atstovėti beprasmes švietimo reformas, kurios kaip vyriškos asmeninės kiekvieno ministro ambicijos paliečia visus mūsų vaikus. Valdininkai kaip vaikai smėlio dėžėje - griauna kitų pilis, stato savo naujas. Bet retas kas susimąsto apie vaiką. Visi suka galvas dėl sistemos. Kai tėvai perpras Humanistinės pedagogikos esmę, jie supras, kad tai pats vertingiausias kelias, kurį gali surasti visų mūsų vaikai valstybinėje mokykloje. Tai nėra jokia pedagogikos alternatyva, į ją telpa labai daug visko, bet svarbiausia - vaiko prigimties esmė, mokymo ir mokymosi esmė. pirma mes, tėvai, turime suprasti, kokia pedagogika yra svarbi, kad vėliau galėtume papildyti savo tėvystę ta kilnia pedagogika.

Savaitgalio seminaras skirtas labiau tėvams, bet tinka ir mokytojams, kurie nori ne "paauklėti tėvus, kad šie žinotų, kaip jiems būti gerais tėvais". Tokių pedagogų, iš aukšto žiūrinčių į tėvus, yra labai daug. Šis seminaras skirtas tiems pedagogams, kurie  nori suartinti vaikus su tėvais, parodyti vaikams, kokie nuostabūs jų vaikai yra, kokia nuostabi jų prigimtis. O kai tėvai suartės su vaikais, nesvarbu, kiek jiems metų, į mokyklas sugužės laimingesni vaikai. O pedagogai puikiai žino, kad laimingus vaikus mokyti yra paprasčiau nei nelaimingus.

Seminaras labai pravers tiems, kas galvoja kurti savo darželį ar mokyklą.

Galėsite įsigyti knygų, kurios praturtins Jūsų gyvenimus.
O pažintys, kurias pradėsite šio seminaro metu, Jus lydės visą gyvenimą. Prižadu, nes kitaip Humanistinėje pedagogikoje nevyksta gyvenimas.



Lietuvos švietimo sistemai labai reikia humanistinės pedagogikos!

Tai yra svarbiausia, ką galime padaryti dėl savo vaikų!

Svarbu:
Jei norite paremti mažas pajamas gaunančių žmonių dalyvavimą seminare, rašykite psichologe.ramune@gmail.com arba skambinkite 868041916
Jei galite paremti seminaro dalyvių pavaišinimą arbata, rašykite psichologe.ramune@gmail.com arba skambinkite 868041916

Iki malonių susitikimų,
Ramunė








Komentarų nėra: