Mokykime savo vaikus savisaugos nuo mažens

Ramia širdimi negaliu žiūrėti laidų, kurios pasakoja apie vaikų pagrobimą, tvirkinimą ar prievartavimą. Net nenoriu įsivaizduoti, ką daryčiau , jei tai nutiktų mano vaikui. Bet tikrai žinau, ką galiu daryti, kad vaiko saugumu pasirūpinčiau maksimaliai.

Tyrimas, šokiravęs mamas

Žiemos įvykiai Lietuvoje priminė man mano auklės patirtį Vokietijoje. Prieš gerus 12 metų, besidomėdama vaikų raida, atidžiai žiūrėjau vieną televizijos laidą. Joje buvo demonstruojamas tyrimas su 3-5 metų vaikais. Darželinukas, kaip įprasta, po darželyje praleisto pusdienio, lauke lūkuriuodavo savo mamos. Tyrimo dieną mama vėlavo. Iš tiesų ji buvo darželyje ir stebėjo tyrimo eigą per televizorių. Šalia lūkuriuojančio pyplio prieidavo nepažįstamas draugiškai nusiteikęs dėdė ir prašydavo vaiko pagalbos: „Labas, gal tu man gali padėti? Aš turiu skubėti į darbą, bet negaliu atidaryt savo mašinos durelių. Reikėtų per atidarytą langą įlipti ir iš vidaus atidaryti dureles. Tačiau aš per didelis ir netelpu. Padėk man, prašau.“ 8 vaikai iš dešimties tuoj pat atsidūrė nepažįstamojo mašinoje. Keli vaikai, pavaišinti saldainiais, leidosi net nuvežami namo. Trys mamos, vos tik vaikas sutiko lipti į automobilį pro langą, neištvėrusios siaubo, bėgo iš stebėjimo kambario link vaikų verkdamos. Reakcija normali ir suprantama.

Ko mus moko šis tyrimas?

Sąmoningai nedetalizuosiu, kas būtent tokio amžiaus vaikams buvo kaip masalas. Tačiau mamoms tapo aišku, kad vaikai nesuvokia grėsmės sau, būdami su nepažįstamu vyresniu žmogumi. Mažyliai neįsivaizduoja, kas jiems gali nutikti atsidūrus nepažįstamojo suaugusiojo mašinoje, kambaryje ar dar kur nors. Vaikams to įsivaizduoti ir nereikia, bet mes, tėvai, nuo mažų dienų turime savo vaikus mokyti pasirūpinti savo saugumu. Turime pakankamai aiškiai vaikams parodyti, kaip bendraujama su svetimais žmonėmis ir kaip bendraujama su labai gerai pažįstamais asmenimis.

Apgaulinga kasdienybė

Dar neturėdama vaiko, atkreipdavau dėmesį į mamas, kurios liepdavo savo mažiems vaikams sveikintis, duoti ranką, kartais net pasibučiuoti su vaikams mažai pažįstamais žmonėmis. Pastarieji suaugę būdavo tėvų bičiuliai ar draugai. Mamos ir tėčiai labai mėgsta puikuotis savo mandagiomis atžalomis. „Oi, koks geras berniukas, sveikiniesi“, „Ach, kokia šauni mažylė, duoda bučkį“ – žavisi vaikams svetimi suaugę. Aš tai vadinu cirku, kur klounai yra vaikai. Suaugusiųjų pasaulyje tokie vaidinimai yra labai labai reti. Daugių daugiausia, ką mes darome susitikę kad ir žmonos ar vyro mums nepažįstamą bičiulį – mandagiai pasilabiname ar duodame ranką. Nes mes jau turime bendravimo su svetimais žmonėmis įgūdžių. Vaikai to tik mokosi. Ką jūs darytumėte tokioje situacijoje? Su drauge einate gatve, ji susitinka savo artimą bičiulį, pasibučiuoja su juo ir sako jums: o dabar tu pasibučiuok. Juokinga, ar ne?

Dvigubi standartai

Kam mes verčiame savo vaikus daryti tai, kas yra visiškai nenatūralu, kai kalbame apie bendravimą su svetimais žmonėmis? O kartais tokių mokymų pasekmės gali būti net tragiškos. Vaikai mokosi bendrauti, visų pirma, stebėdami mūsų elgesį. Jei mes esame mandagūs, vaikai taip pat bus mandagūs. Palikime mažus vaikus ramybėje, kai pas mus ateina svečiai: mums – draugai, vaikams – svetimi. Leiskime jiems patiems susipažinti, jei jie to norės. Mūsų vaikai neprivalo draugauti su mūsų draugais. Iš ūgtelėjusių vaikų normalu tikėtis pasisveikinimo su kitais suaugusiaisiais. Ir nieko daugiau. Iš mažylių kažko tikėtis yra visiškai nenormalu. Man plaukai piestu šiaušiasi, kai mūsų namuose ne itin dažni svečiai, kalbindami mano sūnų, sako: na, parodyk, ką tu moki?, pakalbėk gi ką nors?, ar tu moki jau tą?, o gal tu moki aną? Tokios išimtys mano požiūriui įtakos nedaro. Su džiaugsmu stebiu, kaip sūnus, menkai reaguodamas į tokius prašymus, eina į savo kambarį toliau žaisti ar kviečiasi mane eiti kartu. Nes žinau, kad su jam pažįstamais žmonėmis jis bendrauja visai kitaip. Aš neverčiu savo mažylio „cirkintis“ prieš jam svetimus žmones. Mano tikslas – parodyti vaikui, kad su svetimais žmonėmis normalu yra palaikyti didesnį atstumą bendraujant. Savo asmenines ribas vaikus reikia mokyti pasaugoti nuo mažens. Juk taip, normaliu atveju, tarpusavyje bendrauja mažai pažįstami suaugę. Kai ryšys intensyvesnis ir glaudesnis, asmeninės ribos bendravime tampa nebe tokios griežtos. Kai vaikai susidraugauja, jie daugiau pasipasakoja, daugiau ką nuveikia su tuo žmogumi. Štai kodėl dažna darželio auklėtoja nenorom sužino visas vaiko namų paslaptis. Pamąstykite, kaip jūs elgiatės su savo vaikais? Keisti požiūrį niekada ne vėlu. Juolab, kad tai tik į naudą vaikui.

Didelė suaugusiojo atsakomybė

Ar gali vaikas į darželį eiti vienas? NE. Ar gali vaikas eiti vienas į mokyklą, jei jis JAU pirmokas? NE. O ką mums daryti, mes gi dirbame? PASIRŪPINKITE VAIKO SAUGUMU. Jei gyvenate daugiaaukščiame name, paprašykite kokios jau nedirbančios moters ar dieduko, kad vedžiotų jūsų vaiką į darželį ar mokyklą. Ypač jei tenka keletą stotelių troleibusu pavažiuoti. Šiais laikais keletą papildomų litų pensininkas neatsisakys. O už vaiko saugumą jūs galite mokėti kažkiek pinigų papildomo alaus ar vyno butelio sąskaita. Jums pasisekė, jei vaiko draugo tėvai kartu vežios ar vedžios į ugdymo įstaigą ir jūsų atžalą. Jei turite kitų vaikų, neužkraukite jiems per didelės atsakomybės už jaunėlį. Jei vyresnėlis jau geba pasirūpinti savimi ir žino, kaip reikėtų elgtis nesaugioje situacijoje, jis galės pasirūpinti ir savo jaunesniu broliu ar sese. Su siaubu stebiu, kaip pirmokas veda keturmetį į darželį. Jų tėvus norisi kaip reikiant pamokyti. Nes kiekviena, net ir labai sudėtinga situacija, turi sprendimą. Visuomet turime įvertinti žalą ir naudą kiekvieno kitokio pasirinkimo atveju.

Kaip mes vežame ir pasiimame vaikus?

Darželinuką yra būtina atvesti į grupę. Ir pasiimti iš jos. Nesvarbu, ar gyvenate dideliame mieste, ar kaime. Rekomenduočiau ir pirmoką palydėti iki klasės durų. Ir pasiimti iš jos. Dirbau vienoje didelėje didmiesčio mokykloje. Jūs net neįsivaizduojate, kiek pavojų tyko mažųjų mūsų vaikų. Nepatingėkite išlipti iš savo šiltų automobilių ir nulydėti vyresnį vaiką bent jau iki mokyklos teritorijos. Nėra laiko? Tai išmokite, pagaliau, jį tinkamai planuoti. Vakare, ypač tamsią žiemą, laukite vaikų darželio ar mokyklos teritorijoje. O ne šiltame automobilyje. Pamatysite savomis akimis, kokioje aplinkoje vaikas praleidžia didžiąją savaitės dalį. Gal net pakalbinsite jūsų vaikus ugdančius žmones, susipažinsite su jais artimiau. O gal jums kils idėjų, kaip darželio ar mokyklos teritoriją padaryti saugesne.

Geležinės taisyklės

KAI ESI BE MAMOS, TĖČIO AR KITO TAU GERAI PAŽĮSTAMO SUAUGUSIOJO, NEKALBĖK SU TAU NEPAŽĮSTAMAIS ŽMONĖMIS, KAD IR KĄ TAU JIE BESAKYTŲ.

NIEKADA NIEKUR NEIK SU TAU NEPAŽĮSTAMAIS ŽMONĖMIS, KAD IR KĄ TAU JIE BESAKYTŲ.

IŠ TAU NEPAŽĮSTAMO ŽMOGAUS NEIMK NIEKO, NESVARBU, KĄ JIS TAU DUOTŲ.

JEI TAU NEPAŽĮSTAMAS ŽMOGUS IMTŲ TAVE UŽ RANKOS, RĖK „GAISRAS“. JEI ESI ŠALIA DARŽELIO, BĖK ATGAL Į DARŽELĮ. JEI ESI ŠALIA MOKYKLOS, BĖK ATGAL Į MOKYKLĄ.
SUSISIEK TELEFONU SU MAMA AR TĖČIU IR LAUK, KOL TAVĘS ATEISIM PASIIMTI.

Štai tokio tipo taisykles mes turime kartoti savo darželinukams ir pradinukams bei vyresniems. Jas pakartoti reiktų po savaitgalio, ligos ar atostogų. Nereikia stengtis vaikams sukurti nerealiai draugiško pasaulio iliuzijos. Deja, pasaulis gali būti ir pavojingas. Mes turime vaikams įduoti tokį ginklą, kuris juos apsaugotų, kai mūsų nėra šalia. Tas ginklas – tai žinojimas ir įgūdis elgtis būtent taip, o ne kitaip.

Gyvenimo pamokos

Turime realiai su vaikais kalbėtis apie jiems galimus pavojus. Kalbėkime vaikui suprantamais žodžiais ir atsakykime į jų klausimus aiškiai. Kaip tą padaryti?
Visa šeima pakalbėkite apie saugumą namuose, gatvėje, darželyje ar mokykloje. Papasakokite vaikams, kaip jūs rūpinatės savo saugumu, pvz. nevažiuoju liftu su nepažįstamais, neinu viena tamsiu skersgatviu. Aiškiai pasakykite, kad toks elgesys nesusijęs su baime. Jūs tiesiog sąmoningai vengiate galimų pavojų. Ir toks elgesys būdingas išmintingiems, o ne bailiams. Svarbu, kad savo išmintį demonstruotų ne tik mama, bet ir tėtis. Užveskite diskusiją: kuo skiriasi būti vienam namuose ir būti vienam gatvėje? Išklausykite vaiką iki galo, tik taip sužinosite, kaip jis supranta jį supantį pasaulį, savo saugumą jame. Pamatysite, ar vaikas realiai įvertina galimą grėsmę. Jei jūsų vyresnis vaikas rūpinasi mažylio „pristatymu“ į darželį ar mokyklą, būtinai išsiaiškinkite, ar jis gali pasirūpinti savimi nesaugioje situacijoje. Nefantazuokite, o paklauskite: ką darytum jei tave ar brolį svetimas žmogus pradėtų kalbinti ir siūlyti eiti kartu? Nekaltinkite ir nepykite, jei vaikas pasimes. Vadinasi, jūsų vyresnėlis dar nėra toks vyresnis, kad galėtų rūpintis jaunesniuoju jūsų vaiku. Pateikite pageidaujamą elgesio modelį. Pvz.: „Jei taip nutiktų, tu turėtum, visų pirma, tvirtai paimti brolį už rankos ir bėgti kuo greičiau atgal į darželį, mokyklą arba ten, kur yra daug žmonių. O jei būtumėt arti namų, bėgti į namus. Bėgant turėtumėt abu rėkti GAISRAS.“ Būtinai išbandykite rėkimą. Visi. Pavaidinkite tokias situacijas. Taip yra formuojami įgūdžiai. Mano pasiūlymas nėra vienintelis teisingas. Būkite kūrybiškai išmintingi. Bet rėkimas GAISRAS, o ne GELBĖKIT, yra labiau kitų dėmesį atkreipiantis. Ypač jei tektų šaukti vaikams. Tokius pokalbius apie saugumą rekomenduočiau pakartoti po atostogų. Ir šiaip, progai pasitaikius.

Išnaudokite pasakas efektyvaus elgesio formavimui

Aš visiems tėvams rekomenduoju kuo ilgiau skaityti pasakas ar kitas istorijas kartu su vaikais. Komentuokite istorijų veikėjų elgesį, aptarkite jį. Kurkite kitokias, sėkmingesnes istorijų ar pasakų pabaigas. Taip vaikams padėsite geriau suprasti, kad labai daug kas gyvenime priklauso nuo paties žmogaus. Mokysite vaikus efektyviau priimti sprendimus, prieš elgiantis, pagalvoti. Labai tikėtina, kad padarę labai daug dėl savo vaiko savisaugos formavimosi, miegosime ramiai.