Šiandien vasario 1 diena.
Mano draugės gimtadienis.
Pirmoji akcijos "Man rūpi draugiškas maistas" diena.
Pirmoji paskutinio kalendorinės žiemos mėnesio diena.
Dar viena diena, kai galima prasmingai gyventi.
Su savo partneriu Audriumi Murausku (LTF tarybos narys), su kuriuo kartu vedame seminarus mokytojams ir tėvams, dažnai diskutuojame įvairiomis temomis. Akcijos įrašo komentarai vėl pakvietė mus diskusijai.
Įstrigo Mamos sakiniai:
"visiems bus tik geriau, jeigu mokytojai bus 100% įsijautę i mokytojo/pedagogo rolę, o ne pataps auklytemis; tegu vaikų auklėjimu ir rūpinimusi užsiima tėvai/globėjai/soc. darbuotuojai (jeigu tėvų ir globėju nėra); o mokytojai tegu atsidavę dirba savo tiesioginį darbą"
Mat sutinku Mokytojų su Širdimi, kurie siekia daug daugiau ir kelia sau kur kas didesnius reikalavimus. Ir ačiū Dievui, kad tokių sutinku.
Sutinkame daug sąmoningų tėčių ir mamų. Dar nė vienas nepageidavo, kad jų vaiku būtų rūpinamasi mažiau. Aš irgi teigiu: mylinčių ir rūpestingų žmonių vaikui per daug nebus. Kai kurie tėvai net gi daug daug atsakomybės norėtų palikti mokyklai. Mūsų tikslas - dalintis atsakomybe gyvenant su mūsų visų vaikais. Ir paskatinti tiek tėvus, tiek mokytojus ta atsakomybe dalintis su Meile. Kai bendruomenė susitelkusi, gėlynai bendri. Jais rūpintis ir jais džiaugtis - bendras malonumas.
Ką Jūs manote: kokia gi yra ta Mokytojo rolė?
Kaip turėtų elgtis Mokytojas, kad galėtume pasakyti,
jog jis 100 procentų įsijautęs į ją?
Kokie kriterijai tam įsijautimui?
Pamirškime teorijas, pagalvokime, ko mes norėtume iš Mokytojų,
kurie susitiks su mūsų vaikais?
Kokios rolės išpildymą mes norėtume stebėti?
Kviečiu padiskutuoti.
Panaršiau trumpai internete ir radau keletą mokytojo pareiginių instrukcijų, nuostatų. Kiekviena ugdymo įstaiga tvirtina tokius dokumentus pati.
Štai keletas pavyzdžių:
čia,
čia.
Mokytojo vaidmuo labai galingas ir platus. Persismelkiantis į įvairias vaiko gyvenimo sritis.
Pasitelkiu į pagalbą humanistinės pedagogikos tekstus. Pasiskaitykite. Pamąstykite, ar nelinkėtumėte mūsų vaikams tokios realybės?
Sutinku Mokytojų, kurie atlieka tinkamai dalį savo darbo - perduoda žinias mokiniams. Dažnai tas atlikimas būna itin formalus. Tikslas - išpildyti ugdymo programų turinį ir paruošti vaikus egzaminams. Bet ar reikia tokiam tikslui Mokytojo? Kaip sako Audrius, gal užtenka televizoriaus, kuris "pasakoja" ir perduoda vaikams žinias? Tuomet nereiktų studijuoti niekur niekam. Užtektų gerai parengtų kompaktinių diskų, kurie paruoštų vaikus egzaminams ir perteiktų programų turinį. Būtų "nerealus" informacinių technologijų taikymas ugdymo procese.
Sutinku Mokytojų, prie kurių vaikai limpa kaip prie magnetų. Jie tarsi visų mokinukų Mamos ar Tėčiai. Bendri. Pavadinti jų "auklytėmis" man nesiverčia liežuvis, nes žemai lenkiu galvą prieš tuos Mokytojus, kurie moko mūsų vaikus gyventi, gyvena su jais ir ruošia juos rytojaus Gyvenimui. Tokių Mokytojų nėra daug. Nes tai daug atsakingiau ir sudėtingiau, nei ateiti į 45 minučių pamoką ir perteikti vaikams tam tikras žinias. Mokytojai, kurie leidžia vaikams gyventi, myli vaikus ir pajaučia juos betarpiškai su jais bendraudami.
Ar susimąstėte, kas būtų, jei vaikų auklėjimu rūpintųsi tik tėvai/ globėjai/ soc. darbuotojai? Beje, mokyklose dirba socialiniai pedagogai. Ir pastarieji turėtų auklėti vaikus, jei nėra tėvų ar globėjų? Brrrrr...... Siekiu, kad vaikų auklėjimas būtų tęstinis. Apie tai sėju sėklas ir pedagogamas, ir tėvams. Mokytojai ir tėvai turi dėl daug ko pasikalbėti ir pasitarti. Apie tai deklaruoja Lietuvos Tėvų Forumas. Apie tai garsiai kalba humanistinės pedagogikos bičiuliai. Pasiskaitykite dar. Ir, gal nustebsite, o gal ir ne, Mokytojai taip pat išsiilgę to bendradarbiavimo. Mokytojai pavargo būti vieni. Mokytojai nori dalintis atsakomybe. Gal jau nebemoka to daryti elegantiškai, bet... Mokytojai ištroškę mylėti vaikus ir būti jiems kur kas daugiau nei informacijos nešėjai ir perdavinėtojai...
Ramunė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą