Janusz Korczak. Išteisinti arba atleisti

Paskaitykit, prašau šį tekstą.

Ir ne vieną kartą.

Ir ne du.

Skaitykite nuolatos.

Kad Širdis atsigautų.

Kad atsisuktumėme Meilei.

Parašė vyras.

Ačiū, Tau, Dieve, kad jis buvo šioje Žemėje.

Ačiū, Tau, Dieve, kad man leidai jį paskaityti.

Mane sustiprino šis tekstas.

Ir dar stiprins ilgai.

Humanistinio mąstymo būdo paprastumas paprastas:

kad ir kurią vietą tekste beskaitytumėte, dūšiai viskas aišku, viskas suprantama, viskas išjaučiama, viskas jau seniai patirta.

Čia Jums ne teoriniai psichologizuoti traktatai apie metodus gyventi su vaikais, kurių 26 psl. antros pastraipos nesuprasime nepaskaitę prieš tai esančių 25 puslapių.

Humaniškus tekstus suprasime.

Nes jie apie Meilę visiems mūsų vaikams.

Su Meile, Ramunė

Komedija - tragedija: MŪSŲ VAIKAI

Foto: mylimos Lauros išjaustas vaizdas.

Sausio pabaigoje džiūgavau susitikusi su Elektrėnų miesto ir apylinkių mamomis ir tėčiais.

Kūrėme kartu komediją - tragediją 'Mūsų vaikai".

Ji pavyko. Negalėjo nepavykti.

Kiekvienas susitikimas su suaugusiais dėl mūsų visų vaikų suteikia man ne tik daug džiaugsmo, bet ir prideda man daugiau atsakomybės.

Nesvarbu, koks mūsų mąstymo ir gyvenimo būdas. Mus visus vienija Meilė vaikams.

Kiekvienas žiūrovas yra kartu ir komedijos ar tragedijos autorius.

Todėl kiekvienas išsineša po mini spektaklio savo jausmą, patyrimą, žinią.

Dalinuosi vienos mamos naktiniu atgaliniu ryšiu:

Labai smagu, kad atvaziavote ir surengete toki idomu ir informatyvu seminara Elektrenuose. Auginu dvi dukrytes: ... Motinyste, manau yra vienas is sunkiausiu darbu gyvenime, kadangi ,vaikai stebi musu elgesi, bendravima su kitais zmonemis, reakcijas i tam tikras situacijas,mes esame jiems pavyzdys, taciau nevisuomet mama moka valdyti emocijas, kadangi kartais galbut yra pavargusi ar nezino kaip sudetingesneje situcijoje pasielgti. Todel daugelis jusu pasisakymu priverte mane susimastyti.Man ypatingai įstrigo vienas sakinys - TAIP, KAIP SU MUMIS ELGIASI VAIKAI, MES LEIDŽIAME, KAD TAIP ELGTŲSI, juk ištikrųjų tai tiesa, mes patys nustatome ribas. Taipogi geras pastebėjimas, kad kai su vaiku sunku susikalbėti, geriau NEKALBĖTI, o tiesiog KLAUSYTIS... Butent tai daryti as ir bandau su vyresniaja dukryte, ir manau, kad nuolatinis jos klausimasis, isigilinimas i jos zodzius gali padaryti stebuklus, tik tokiu budu galima suprasti vaiko emocijas.

Taigi nuosirdus aciu jums, tikiuosi, kad neuzilgo ir vel apsilankysite Elektrenuose.

Jei ir Jūsų mieste mamos būriuojasi į klubą ar šiaip pasibuvimą, mielai pasibūsiu kartu.

Rašykite arba skambinkite

Greitu metu numatyti apsilankymai Šiauliuose,

o nuo kovo mėnesio paskutiniai ketvirtadieniai mane pasitiks Kauno mamų klube, kaip visuomet 11 val.

Ant bangos,

Ramunė

GEROS MOKYKLOS DIRBTUVĖS: Panemunės pradinė mokykla

Man labai smagu, kai Žmogus, paskatintas tam tikrų tik jam žinomų ir labai stiprių motyvų, pridaro stebuklų :)

Turiu bičiulį. Trečias mėnuo bičiuliaujamės.

Supratome, kad ne šiaip bičiuliaujamės.

Kaip sako pats bičiulis Artūras, mes vartojame tuos pačius narkotikus, todėl taip svaigstame vienas nuo kito.

Baisiausia, kad tai ne tik diados svaigulys.

Tokių priklausomybės ligonių yra ir daugiau...

Bet...

Paskaitykite patys, kaip nusvaigo Artūras po vieno pavartojimo....

Sveiki !

Antradienį, vasario 2 dieną, teko didelis džiaugsmas
apsilankyti ir gyvai išjausti tikrai nuostabia Mokyklą .

Vasario 2 dieną Audriaus iniciatyva buvo suorganizuotas Kauno Panemunės pradinės mokyklos
bendruomenės prisistatymas, Kauno Veršvų mokyklos aktyvui. Na ir
didelis džiaugsmas, kad galėjome "prisiplakti" ir dar keli laimingieji.
Taigi iš musiškių buvo Milana, Ramunė, Audrius, Vytas Stoškus (amerikietiškas lietuvis :) )

Nemokėsiu aš išreikšt to jausmo...
Tirai yra kažkas unikalaus.
Aš gerokai vėlavau, pirmas sutiktas žmogus mokykloje buvo budėtoja,
kuri taip švytėjo parodydama, kur man eiti, jog pasijutau, kad esu ypatingai laukiamas.
Pakilęs į antrą aukštą ir pravėręs duris buvau pasitiktas labai mielos mokytojos, vyresnės už mane,
kuri pakilo, priėjo, parodė, kur pasikabinti rūbus, kur yra vietos atsisėsti ir visa laiką lydėjo mane su nuoširdžia
šilta šypsena... ir vėl pasijutau labai laukiamas čia.

Nemažoje patalpoje jaukiai ratu susėdę ir gražiom šypsenom pasidabinę sėdėjo apie pusšimtis žmonių.
Pakaitomis kalbėjo mokyklos tėvai , mokytojai, mokyklos vadovė. Susirinkusieji uždavinėjo įvairius klausimus.
Padrikai prisiminsiu kas užstrigo.

Tėvai pasakojo, kad mokykloje jau įprasta, kad direktorė kiekvieną dieną visus besirenkančius
pasitinka prie durų, pasisveikindama su kiekvienu ir rasdama kiekvienam kelias sekundes pokalbiui.
Pati direktorė papildė, kad jai būtina kiekvienos dienos pradžioje pajausti, su kokia nuotaika renkasi jos komanda.
Ji sako: aš turiu matyt kiekvieną. ir jei kam ši diena sunkesnė, ji iškart kviečiasi pas savę ir pasišneka.
Šioje mokykloje kiekvienas kiekvienam labai svarbus ir laukiams. Ar tai būtų mokytojas, tėvas ar vaikas.

Susitikime pakaitomis kalbėjo ir tėvai, ir mokytojai, ir vadovė. Labai smagu buvo matyti , kaip žodį tėvai
mokytojams, mokytojai tėvams perdavinėja kreipdamiesi vardu, kaip vienoje didelėje šeimoje.
Smagu buvo jausti begalini tėvų pasitikėjimą ir pagarbą mokytojams, mokytojų ir vadovės dižiavimusi
tėvais. Tiek vieni tiek kiti tiesiog gyvena Mokykla !

Šis stebuklas susikūrė ne per vienus metus. Pradžia buvo 1990 metai, aplink
buvo daug šnekama apie švietimo sistemos keitimosi būtinumą. Kažkas daug šnekėjo, o
grupelė užsidegusių su direktore priešaky ėmėsi daryti. Įdomu buvo išgirsti, kad mokyklos
kūrimo iniciatyvinėje pagrindinėje grupėje buvo du inžinieriai ir tada dar mokytoja buvusi
dabartinė direktorė. Ji linksmai pasakojo , kad "inžinieriai" skraidė svajonėse, o ji tempė viska prie žemės.
Ir rezultate meterializavosi tikrai gražūs dalykai. Mokykla įrengta sovietinio darželio pastate.
Pastatas rekonstruotas neatpažįstamai.

Pavėlavęs praleidau pasakojimą apie mokyklos valdymą.
Bet šį bei tą apie tai, ką veikia tėvai, nugirdau. Tėvai imasi labai daug.
Iš tėvų yra suformuotos įvairios darbo grupės. Pvz. viena iš jų rūpinasi
maitinimosi reikalais. T.y. nuolat stebima, tariamasi kaip geriau. Laikomasi sveikos
mitybos principų ir tai yra realiai įgyvendita. Tėvai patys imasi
organizuoti įvairius renginius. Renginių metų tėvai kaip ir vaikai, ir mokytojai
yra aktyvūs dalyviai. Ar tai būtų spektakliai, ar sporto renginiai. Dalyvauja visi kartu.
Užstrigo tėvų pasakojimas, kad tėvai niekados tiesiogiai nesikiša į mokytojo ugdymo darbą.
Tėvai renkasi ir svarsto ugdymo dalykus, svarsto, ką norėtų keisti, jų pageidavimai nukeliauja
per mokytojų tarybą ir mokytojams, ir ten apsvarsčius yra realizuojama. Tėvai tiesiogiai
nesikiša į konkrečios mokytojos darbą. Bet mokytojų ir tėvų bendravimas yra pastovus.
Daug tėvų ir dažnai lankosi mokykloje. Yra tam tikros dienos, skiriamos mokytojų ir tėvu susitikimams
bet kiekvienas žino , kad bet kada gali kreiptis į bet kokią mokytoja ar direktorę ir bus išklausytas.

Labai įdomus dalykas mokykloje yra Ryto ratas. Audriui ir Ramunei kitos dienos ryte teko jame sudalyvauti.
Ramunė apie tai parašė savo tinklaraštyje ir aš nerašysiu apie tai.

http://vaikopasaulis.blogspot.com/2011/02/geros-mokyklos-dirbtuves-penktadienio.html

Buvo įvairiausių klausimų iš besiklausančių. Vienas svečias tėvas mėgino išpešti statistiką
apie tai, iš kokių socialinių sluoksnių tėvų yra daugiausiai. Klausimas buvo su laukiamu atsakymu,
nes mokykla atrodo tikrai labai šiuolaikiškai ir, sakyčiau, prabangiai. Klausėjas norėjo išgirsti,
kad mokyklos tėvai daugiausiai verslininkai. Vienas tėtis, kuris tėvų- mokyklos šeimininkų grupėje
buvo aktyviausias ir buvo minėjęs, kad yra labai užsiėmęs ( nesimaskavo kad yra užimtas versluose)
atsakė labai netikėtai. Jo žodžiais, visi esantys mokykloje, yra priklausantys vienam socialiniam sluoksniui. Šis sluoksnis - tai besirupinantys vaikais piliečiai. Negaliu perduot, kaip tai aiškiai ir įtaigiai nuskambėjo.
Daugiau apie tai buvo pasakyta, jog yra ir bedarbių vaikų, ir įvairiausių specialybių, bet būtiną salygą-
dalyvavimas bendruomenės reikaluose.


Neviską aš prisimenu,kas ten buvo pasakyta, bet iki šios dienos esu su neaprašomai geru jausmu.
Gera ne nuo teorinių pašnekesių apie tai, kaip galėtų būti mokykloje, o dėl to kad tai jau yra !

Po netrumpo pabendravimo sėdint, Direktorė pasikvietė pasivaikščiot po mokyklą.
Na tai kad visur labai gražu ir jauku.

aš aprašyt nesiimsiu, o ir nėr prasmės, nes reik matyti.
Paminėsiu tik tai, kad kiekviena klasė vaikų turi didžiulę erdvę, kuri sudalinta dar į kelias zonas.
Yra mokymosi zona su suolais ir visokios įdomiai įrengtos kelios zonos pasibūti pertraukų ir ne pamokų metu.
Yra labai jaukus erdvus informacinis centras, kuriame gali vykti pamokos su kompiuteriais
toje pačioje erdvėje yra ir biblioteka. Mokykloje jauki sporto salė, su erdviu balkonu
svečiams stebėti sporto ir kultūrinius renginius. Nors jau buvo 21 valanda, salėje smagiai
krepšinį žaidė būrelis tėčių su keliom mamom, o kitoje salės pusėje žaidė pulkelis vaikų.
Mokykloje yra dar kita salė, kurioje tuo metu vyko pramoginių šokių pamokos ir ten
šokt mokėsi kokios 5- 6 tėvelių poros. Žodžiu mokykla gyva nuo ryto iki vėlaus vakaro.

Aš aprašiau daug visokių išorinių dalyku. O tai kas jaučiama sunku perduot.
jei keliais žodžiais.... tai jaučiama darnios gražios didelės nuotaikingos šeimos jausmas.
Vaikus mačiau tik sporto salėje, bet jokios abejonės, kad visiems tokioj mokyloje
labai gera!

Daugiau jausmo turit pagauti Ramunės įspūdžiuose apsilankius
mokykloje. http://vaikopasaulis.blogspot.com/2011/02/geros-mokyklos-dirbtuves-reali.html

Aš ėmiausi tai parašyt norėdamas paminėt kažkokius
atskirus nugirstus dalykus. Sužinojau, kad mokykla ruošiasi 20 metų
jubiliejui ir yra montuojamas tą progą filmukas. Tai labai džiugina.
Bet ir filmukas neatstos gyvo pasibuvimo. Todėl jei tik dar pasitakys proga ten
nuvykti, atidėkit kitus reikalus ir nepraleiskit progos!

Artūras

Ačiū už šiurpuliukus, šilumą prisiminus,

Ramunė

MAMA KLAUSIA: apie miegą kartu su vaiku

Mintys susišaukia kosmose :)

Stebiu vis, kad mano seniai parašytas tekstas apie miegą kartu su vaiku yra skaitomiausių sąrašuose.

Manęs tai nestebina.

Ne todėl, kad tai, ką rašau aš - teisinga ar tiesa.

Tai, apie ką rašau aš, dažną mamą, pakliuvusią į vartotojiškos visuomenės spaudimą, pinkles ir siekį bet kokia kaina supaprastinti gyvenimą su vaikais iki kuo patogesnio gyvenimo suaugusiajam, išlaisvina. Ir suteikia mamai padrąsinimo vėl klausytis savo Širdies.

Prie mano minčių šiandien prisidėjo dar ir vienos mamos laiškas.

"Perskaičiau tavo straipsnį apie miegą kartu su kūdikiu. Aš tiek apsidžiaugiau kad visa tai ką darau yra teisinga. matyt kai esi mama, supa labai daug informacijos ir kai atsirenki sau tinkamiausia kas tinka tavo vaikui jautiesi laiminga :)

taigi, mano istorija yra tokia. parsivežėm savo mažylį į namus prieš 3 mėnesius. iškart buvau įspėta visų tetų kad tik neužmigčiau žindydama, kad tik neužspausčiau savo kūdikio, migdyk tik lovelėj, niekur kitur, nes pripras, paskui kentėsit. bet pradėjome kankintis nuo pat pirmos dienos...diena kaip diena praeidavo, o kai tik vakaras..migdom tą vaiką lovytėj kokias 2 val kol užmiega, po valandos jau budinu kad maitinti reikia (aišku už tai irgi išklausydavau moralus kam budini..ir pan), pamaitinu, tas vaikas užmiega, aš jį keliu į lovytę jis pabunda ir vėl migdau, ir taip iki ryto kažkoks užburtas ratas...pervargom su vyru, bet pagalvojom kad kai jis pripras miegot lovytėj nebebus taip sunku, bet kur tau, kiekviena vakarą tas vaikas verkia ir verkia kol migdom...tada pradėjau po pirmo maitinimo naktį jau nebekelti jo į lovytę, pasilikdavau šalia savęs, aišku budėjimo rėžime kad neįmigti, ir supratau kad aš to vaiko neužspausiu, vaikelis maitinamas užmiega, uždeda žandą ant krūtinės ir įminga giliai iki kito maitinimo (3-4 val). jaučiuosi tokia laiminga ir vaikas patenkintas. paskaičiusi tavo straipsnį išvis "spjoviau" į tą lovytę. Dabar ten sukrauti žaislai, aš dieną jį ten paguldau kai lovą kloju, kai maudausi. Dabar ten jo žaidimo zona :) nuo tos dienos vakare aš jį migdau iki valandos neilgiau, naktį jis pabunda ar aš jį pajudinu kad jau valgyt laikas, ir abu esam labai patenkinti savo sprendimu. Tačiau aplinkiniai reaguoja visi į šį reikalą neigiamai, net mano vyras kartais jau nebežino ar manim pasitikėt ar kitais. Nes tiek daug komentarų susilaukiam , tiek iš artimųjų tiek iš medikų..
"Kaip jūs čia taip migdot su savim, pripras tai iki 5 metų pas jus gulės" - nematau tame problemos, juk esame šeima, lova 2m x 2m, vietos pilnai užtenka.
"Miegodama su vaiku ištrauki iš jo gerą energija" - o kokia pas jį energija būna kai klykiantį migdom po 2-3 val lovytėje?.
"jei miegosite su vaiku jūsų intymus gyvenimas nukentės" - lygtais daugiau namuose nebėra vietos tiems reikalams. ir taip kiekvieną kartą aš turiu ieškoti milijoną paisteisinimų kodėl gi aš taip "kvailai" elgiuosi, kam čia tą vaiką naktį žadinu,. Ir keisčiausia kad darydama išties teisingai, turiu jaustis kitokia, ne ta mama kaip visos, kažkoks neformatas... tai labai išsekina morališkai, psichologiškai...džiaugiuosi kad mano vyras mane palaiko šiuo klausimu ir jaučiasi lygiaverčiu vaikui, kas liečia miegojimą kartu, netgi laimingas kad visa šeima vienoj lovoj (dar laukia kada paaugs mažiukas, kad galėtumėme ir katiną savo pasikviesti miegoti su mumis). tik abejoja, ar tai nepakenks auklėjimui, ar paskui kai padarysim vaikui jo kambarį,ar jis norės ten būti?ar jis nemiegos iki jam sueis 5 ir daugiau metų, turiu omeny ne komfortą o jo sugebėjimą būti savarankišku? daug kas sako kad gailėsimės kad migdom su savim. nežinau ar teisingai aš galvoju, bet mąstau kad jei vaikui išugdysim stiprų saugumo jausmą, jis saugiai jausis savo kambary, pasitikės mumis, ir bus lengviau jį ir auklėti ir auginti...

labai lauksiu atsakymo
iš anksto dėkoju"

Esate savo Širdies balso skaitytoja.

Atsakymai pajuodinti.

Su Meile,

Ramunė

P.S. apie mitus ir tiesas dėl miegojimo būtinai dar kada parašysiu, o dabar miegokite ramiai ir nesisielokite dėl niekų... Aukite kartu su vaiku ir viskas bus gerai...

Nestabdykime vaikų kalbėjimo

Šiandien teko pabuvoti gydymo įstaigoje.

Nugirdau, kaip vienas tėtis šnekina savo jau pradedantį kalbėti dvimetį sūnų.

Nesupratau daug ko.

-Kodėl teta su lazda?

-Jai koją popa, tai tada ji su ta lazda dun dun dun.

-O kas čia?

-Durys.

-Uždaryt reikia.

-Taip, kad nebūtų utata.

-Kas čia?

-Čia dėdė, kuris daro tuk tuk ir bžik bžik bžik.

Atminkime:

VAIKAI SUPRANTA MŪSŲ ŽODŽIUS DAUG ANKSČIAU NEI JUOS GALI PASAKYTI.

KALBĖDAMI SU DAR NEKALBANČIAIS AR MAŽAI KALBANČIAIS MAŽYLIAIS JŲ GIMTĄJA KALBA SKATINSIME KALBĖJIMĄ.

KALBĖDAMI SU VAIKAIS TIK IŠTIKTUKAIS BE ATITINKAMO ŽODŽIO AR KARTODAMI VAIKŲ TARIAMUS ŽODŽIUS STABDYSIME VAIKŲ KALBĖJIMĄ.

Būkime sąmoningi,

Ramunė

P.S.

-Augustinai, ar žinai, kokia mano pavardė?

-Ramunė.

-Tai mano vardas. O pavardė kokia?

-Mano mama.

Svečiuose - Astrologė Saulė: apie prevenciją

Sveiki,

dalinuosi puikiu devizu iš brangaus Žmogaus minčių, idėjų, dvasingumo skrynios:

Maiklas DŽORDANAS- krepšinio fenomenas. Jo žaidimo talento, sportinis braižas, - kosmoso skrydžiai ar antgamtinis cirkas, nesuvokiama, pranoksta amžininkų galimybes: Saulė Vandenyje 10 būste, Asc Taure. Sporto dievas - milijionų vaikų džiaugsmas ir dvasios stimulas, vertesnis už arniją siaurakakčių tikybos mokytojų.

DEVIZAS:

moderni, visiems prieinama, sporto salė, ar kultūros namai vietoj akmeninės bažnyčios

- smurto prvencija jaunimo tarpe nr1.

Žvaigždiškai nusiteikusi,

Ramunė

KŪDIKIŲ GESTŲ KALBA: mokymai Vilniuje startuoja

VILNIUS

PENKTADIENIO RYTAS

MAMŲ MENĖS ŽAIDIMŲ KAMBARYS

VAIDUOKLIS, DALIA, RAMUNĖ

ir kiti kūdikių gestų kalbos bičiuliai

kviečia prisijungti

prie norinčių daug anksčiau pilnavertiškai komunikuoti

su dar nekalbančiais kūdikiais.

Suteiksime daug naudingų žinių,

plėtosime gestų rodymų įgūdžius, kuriuos jūs jau turite, tik gal dar nenaudojate,

juoksimės,

dainuosime,

deklamuosime,

smagiai leisime laiką drauge,

užsisakysime tikrų tikriausias lietuviškas

unikalias

kūdikių gestų kalbos korteles

su vaiduokliu.

laukiame Jūsų atvykstant

Lai sušyla paskutiniai žiemos šalčiai,

Ramunė

Mažo Žmogaus saugumas ir savarankiškumas

Sveiki,

po vakarykščio teksto - senelio norisi šiandien įdėti dar vieną senuką :)

Gal Laurai pravers :)

Taigi, prieš maždaug pusantrų metų rašiau...

Sunku patikėti, kad ką tik gimę mūsų stebuklėliai per pirmus trejus savo gyvenimo metus jau turi įveikti tam tikras jiems skirtas užduotis. Kad jų asmenybės vystymasis įgautų ne bet kokią, o pačią tinkamiausią kryptį, svarbiausiais pagalbininkais esame mes, tėvai, globėjai, rūpintojai.


Ką tik gimęs kūdikis saugiausiai jaučiasi šalia savo mamos. Daug daug metų atgal vaiko nuolatinis buvimas šalia mamos iš tiesų buvo vienintelė galimybė jam išgyventi. Laimei, mums nereikia gyventi urvuose ir saugoti savo palikuonių nuo laukinių žvėrių. Tačiau gimę kūdikiai to nežino. Netikite? Kai mama dingsta iš vaikelio regos lauko, jam atrodo, kad mama tiesiog dingsta. Įprasta scena: kūdikiai labai įsiverkia mamoms nutolus, nors jos yra visai čia pat. Toks įspūdis, lyg jiems grėstų koks pavojus. Juk toks verkimas galėjo kadaise atkreipti dėmesį į vaiką ir išgelbėti jo gyvybę. Mamos skundžiasi: ir šilta, ir pavalgęs, ir sauskelnės pakeistos, o vaikutis verkia ir tiek. Vos paėmus ant rankų, kūdikis nurimsta – įvyksta mažas stebuklas. Štai Jums ir įrodymas: vaikas verkia ne dėl taip vadinamų išorinių priežasčių; vaikas dažnai verkia, nes vienas jaučiasi nesaugus. Pabandykite įsivaizduoti save: staiga Jūs patenkate į vieną didžiausių Amerikos oro uostų, nemokate anglų kalbos; nerimas nerealus, ar ne?; Jūs neverkiate – ką žmonės pasakys?, bet vidus Jūsų rėkia iš siaubo.Panašiai galėtų jaustis gimę kūdikiai. Mamos, kurios jautriai priima trapią kūdikio egzistenciją ir suteikia vaikui tiek savo artumo, dėmesio, meilės, kiek jam reikia, labai prisideda prie vaiko saugumo jausmo formavimosi. Atminkite: kiekvienam vaikeliui reikia skirtingo „kiekio“ viso šito gėrio. Bet visiems be išimties vaikams reikia daug besąlyginės meilės, dėmesio, artumo!

Tik saugus vaikas gali pradėti domėtis aplinkiniu pasauliu ir juo pasitikėti. Aš taip pat nevengiau savo sūnaus nei ant rankų nešioti, nei sūpuoti, nei myluoti, nei būti šalia. Tiek, kiek jam reikėjo. Kai ruošdavau pietus ar vakarienę, vaikelis būdavo šalia kėdutėje. Kai eidavom pasivaikščioti į lauką dažnai net vežimo neimdavau: ant rankų, iš pačios saugiausios sūnui vietos, jis puikiausiai galėjo tyrinėti pasaulį. Negalvokit, kad man tai buvo visada patogu. Bet aš juk buvau vaiko priežiūros atostogose, todėl galėjau sau leisti maksimaliai patenkinti vaikelio poreikius. Rezultatas – saugiai besijaučiantis vaikas, kuris neišsigąsta, kai dingstu iš akiračio. Tokiu būdu sūnus mokosi pasitikėti manimi. Tai ypač svarbus vaiko asmenybės formavimosi pagrindas. Vaikučiai turi išmokti pasitikėti suaugusiais, o mes jiems turime padėti: kai jie yra paguodžiami, paimami ant rankų, nešiojami, jie jaučiasi saugiai ir yra ramūs. Vaikai pradeda suprasti, kad santykiai su kitais žmonėmis gali būti malonūs, smagūs, žaismingi. Vaikai pagaliau įsitikins, kad grėsmės jų gyvybei nėra. Beje, mamytės, kurios naudoja nešiokles, vaikjuostes ar slingus labai padeda vaikeliams jaustis saugiai.
Paskutinių tyrimų duomenys leidžia daryti kraupią, bet logišką išvadą: vaikai, kurie dažnai vežiojami vežimėliuose veidu į išorinį pasaulį, išgyvena didelį nesaugumo jausmą. Tai natūralu, todėl, kad mažylis labiausiai nori matyti savo mamytės ar tėvelio vaizdą. O kai jie yra regos lauke, tuomet galima pasidomėti ir paukšteliais danguje. Taigi neskubėkite vaikui rodyti pasaulio, kai jis bus tam pasiruošęs, stebės jį pats!

Kaip supratote, per pirmuosius gyvenimo metus vaikai iš tiesų atkakliai priešinasi išsiskyrimui su mama ar kitu jį globojančiu žmogumi. Tačiau tai nėra nei dėmesio troškimas, nei vaikiškos manipuliacijos. Verksminga reakcija į išsiskyrimą su mama - tai normali ir sveika vaikelio reakcija. Susirūpinti reikėtų, jei kūdikis nereaguoja, kai mama pasišalina. Mažylio apatiškumas reikštų jo pasidavimą dažnoms frustruojančioms situacijoms, t.y. vaikas, nesulaukdamas dėmesio, meilės, šilumos ir artumo, liaujasi viso to laukti ir demonstruoja didelį abejingumą aplinkiniam pasauliui. Tokios reakcijos labai būdingos kūdikiams, kuriems likimas lėmė augti globos namuose.

Svarbu žinoti, kad maži vaikai nesigilina į priežastį, dėl kurios mamos nėra šalia.Jiems nesvarbu, ar mama išeina trumpam į kitą kambarį, ar mama važiuoja į parduotuvę, ar išvažiuoja savaitgaliui. Tokių laiko skirtumų suvokimui reikia trejų – ketverių gyvenimo metų patirties. Todėl per pirmus gyvenimo metus bet koks išsiskyrimas su mama vaikui iš tiesų yra labai skausmingas. Psichologai rekomenduoja įvertinti situaciją ir pagalvoti, ar ta priežastis, dėl kurios kūdikis išgyvens išsiskyrimą su jam reikšmingu žmogumi, yra verta mažylio kančių.
Kai tik vaikai pradeda jaustis saugiai savo aplinkoje, jie pradeda tyrinėti pasaulį. Specialistai tvirtina, kad kuo mažesnis vaikas, tuo jis jautresnis aplinkai. Prisimenu, kai pirmą kartą sumanėme su vaikeliu atsipūsti ir išvykome į Birštoną, sūnui buvo pusė metų. Nepaisant mamos ir tėčio buvimo šalia, prabudęs mažylis naktį taip nusigando naujos aplinkos, kad padėjo tik jo mylimi dekutis, barškutis ir keliasdešimt minučių sūpavimo ant rankų. Jei jau išsiruošėte su mažyliu į svečius su nakvyne, būtinai paimkite ką nors iš jo aplinkos.

Atkreipkite dėmesį į dauguma vienmečių - dvimečių: kai jie pakliūna į svetimą aplinką, sukiojasi arti mamos, kiti paprašo dar pažysti. Ir kai tik vaikas pasijunta saugiai, jis pradeda domėtis nauja aplinka, įsidrąsina, dūksta ir žaidžia. Dažnai mamos sako: va, mano vaikas vėl sugrįžo. Tai patvirtina saugumo jausmo reikšmę vaikams. Būkime atidūs ir jautrūs augančiai vaiko asmenybei.

Saugumo jausmo formavimąsi teigiamai veikia bendravimas su kūdikiu nuo pirmųjų dienų. Nors mažyliai bendrauti su suaugusiais pradeda daug vėliau nei mums to norėtųsi, kūdikiai jau nuo pirmųjų mėnesių siekia bendravimo. Kai kurie tėvai turi labai pasistengti kalbinti nuolat tylintį vaikelį. Tačiau tai iš tiesų labai svarbu. Suaugę turėtų nuolat bendrauti ir atsiliepti į vaiko siunčiamus signalus. Puikiai prisimenu pirmąjį pusmetį, kai sūnaus atgalinis bendravimas su manimi buvo pakankamai skurdus. Tačiau aš nepaliaujamai su juo šnekėjausi: pasakojau, kad plaunu grindis, pasakodavau, kaip gaminu valgyt, ką matom pro langą, kokios spalvos rūbelius rengiu ir pan. Ir daug dainavau. Vienas iš būdų, palengvinančių bendravimą su kūdikiais ir padedančių formuoti abipusį pasitikėjimą - tai kūdikių ženklų kalba (baby sign language), apie kurią galėjote paskaityti spalio mėnesio žurnale. Ženklų kalba apjungia gestus, garsus ir mimiką. Tai mažyliams, dar negalintiems kalbėti, yra vieninteliai komunikacijos instrumentai. O abipusis pasitikėjimas be abipusio bendravimo praktiškai neįmanomas.

Tyrimais nustatyta: kuo saugiau vaikas jausis vaikystėje, tuo lengviau vėliau prisitaikys prie socialinio pasaulio, geriau supras save ir kitus žmones. Priešingu atveju, vaikystėje patirtas nesaugumo jausmas skatina vaiko neigiamą požiūrį į save, trukdo siekti pozityvių santykių su kitais ir sėkmingai prisitaikyti. Teko bendrauti su trisdešimtmečiu klientu, kuris, dėl išgyvento didelio nesaugumo jausmo vaikystėje (tėvų skyrybos, pastovi motiniškos besąlyginės meilės ir dėmesio, šilumos stoka, ankstyvas išėjimas iš namų), jaučiasi menkaverčiu ir nuolatos abejoja savimi, savo sugebėjimais gyventi sąmoningą atsakingo suaugusiojo gyvenimą, todėl atrado vienintelį būdą „išgyventi“ – melą. Tokie skaudūs pavyzdžiai patvirtina tėvų atsakomybę už vaikų ankstyvąją patirtį ir jų tolesnę asmenybės raidą.

Nuo pasitikėjimo savimi link savarankiškumo

Vadovaujuosi tokia taisykle: nedaryk už vaiką to, ką jis pats gali padaryti. Tikiu, kad tokiu būdu padedu sūnui pasitikėti savimi, mokytis savarankiškumo ir formuoti savęs efektyvumo jausmą, kuris bus ypač reikalingas suaugusiųjų pasaulyje. Jausmas AŠ GALIU ne tik didina savęs pasitikėjimą, bet ir padeda efektyviau prisitaikyti esant sudėtingesnėms sąlygoms. Kitaip tariant, malonūs išgyvenimai, pergalės ir pasiekimai vaikystėje didina augančios asmenybės dvasinį atsparumą įvairiems gyvenimo iššūkiams.

Sūnus labai džiaugiasi, kai įjungia kambaryje toršerą arba naktinę lempą. Prieš valgį jis pastato savo staliuką ir kėdutę į reikiamą vietą, suneša indus. Net šaukštą pats gali pasiimti. Su šypsena veide stebiu, kaip susikaupęs mano nykštukas neša indelyje savo rytinę grikių košę, deda ją ant staliuko, sėdasi į kėdutę, ima šaukštą ir pradeda valgyt. O aš šūkteliu linksmai, kad palauktų manęs. Kai palinkiu „skanaus“, gaunu atgal „aaatiutiu“. Kai nuo saldainio lieka popierėlis, sūnus nueina į virtuvę jo išmesti. Savo sauskelnes taip pat išmeta į šiukšlių dėžę. O prieskonių birinimas ruošiant maistą bei kavos bėrimas į mano mėgiamą puodelį su katinais – tai jau mūsų ritualai. Sūnus padeda krauti malkas į karutį, kiekvieną (su retom išimtim) vakarą sutvarkom žaislus, vasarą kartu laistydavom gėles. Beveik visada jis eina pats, jei mieste turim reikalų. Kai reikia eiti laiptais, jis eina. Stengiuosi neskubinti jo, nebent vėluočiau į darbą. Nesitikiu iš vaiko visuomet tinkamo tam tikros veiklos išpildymo. Man nesunku sušluoti jo išbertą druską ar kavą. Sūnaus džiaugsmas dėl jo padarytų darbų atperka tas kelias tvarkymosi minutes. Dvimečio sūnaus savarankiškos veiklos sąrašas tikrai ilgas. Tačiau Augustinas nėra išskirtinis vaikas. Tiesiog aš jam leidžiu daug ką daryti pačiam. Ir ne visada man tai būna patogu. Ir tai užima laiko. Kartais pamokau atlikti kokius nors veiksmus efektyviau, bet neužgožiu vaiko patyrimų savo patirtimi. Reikia sudaryti galimybes leisti vaikui daryti tai, ką jis jau gali padaryti. Būkite jautrūs vaiko gebėjimams. Būkite jautrūs vaiko augimui. Nes dar vakar jis negalėjo lipti laiptais, o šiandien tą daro puikiai ir be pagalbos. Pasidžiaukite vaiko pasiekimais. Pvz. kai mažylis jau nulaiko pieštuką, jis dar negali „gražiai” nupiešti, bet yra vertas paskatinimų: „Tau puikiai sekasi laikyti pieštuką. Galim dabar drauge piešti.”. Dar labai svarbu pastebėti, kaip vaikas susitvarko su viena ar kita jam nauja veikla. Pvz. kai vaikas tik mokosi vaikščioti ir pirmuosius kartus perlipa slenkstį nenugriuvęs, galima pasakyti: „Tu labai atidus, kai eini per slenkstį. Pasilaikai, todėl nenukrenti. Šaunuolis!“.

Ramunė

Kūdikio dienoraštis - leidinys kiekvienai kūdikio šeimai

Sveiki,

kaip sninga, net balta.

Vėjas priminė man, kad nepapasakojau apie vieną projektą.

Tai - leidinys "Kūdikio dienoraštis".

Man buvo didelis džiaugsmas rašyti šiam šiltam leidinukui ir dalyvauti smagioje kompanijoje jį kuriant. Dar šį mėnesį visuose Lietuvos gimdymo namuose platinamas žiemos leidinio numeris.

O nuo kovo 1 dienos visos šviežiai tapusios mamytėmis gimdymo namuose gaus pavasarinį leidinį.

Gero skaitymo ir gero džiazo kuriant savo mamystės muziką,

dažnai džiazuojanti Ramunė

Mokykimės gyventi su vaikais

Sveiki,

paskutiniu metu daug informacijos patenka į mano smegenis. O kur dar įvairūs projektai ir kasdieniai darbai darbeliai.

Todėl mielai prisimenu tai, ką rašiau anksčiau.

Anksčiau parašyti tekstai man leidžia pastebėti aiškius mano mąstymo ir gyvenimo būdo pokyčius.

Tad nepamirškite įjungti savo kritinio mąstymo, kai skaitysite.

Tekstas nėra labai trumpas.

Kai rašiau anuomet, dar nežinojau, kad yra toks sutrikimas, kuris pasireiškia negalėjimu internete skaityti ilgų tekstų. Bet dabar jau žinau. Ačiū Tau, Artūrai :)

Taigi,

2009 m. rugsėjo mėn. užrašai

Vieni tėvai vaikus lavina pasikliaudami savo intuicija. Kiti tėvai skaito metodinę literatūrą, domisi, kad galėtų duoti daugiau.

Kodėl tokie svarbūs pirmieji metai?

Įvairių sričių specialistai tvirtina: vaikų patirtis per pirmuosius 3-5 gyvenimo metus turi didžiulės įtakos tam, kaip vaikas save vertins, kokie bus jo santykiai su kitais žmonėmis, kaip vaikas gebės pažinti pasaulį. Ikimokyklinis laikotarpis tiek vaikams, tiek jų tėvams yra didelių galimybių laikas. Tėvai gali atrasti save tėvystės kelyje, o vaikai, tėvų padedami, gali atrasti nuostabųjį SAVE nuostabiame pasaulyje. Ne pasakoje, o realiame pasaulyje, kuriame labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus.

Vaikų ugdymui reikia krypties

Specialistai teigia, kad ypač ankstyvojo amžiaus (nuo 1 iki 3 metų) vaikų raidos taip paprastai palikti savieigai negalima. Fiziologinių vaiko poreikių tenkinimas (užmigdyti, pamaitinti, nuprausti, pasirūpinti švaria aplinka) nėra pagrindinės tėvų funkcijos. Vaikeliams reikia labai daug: paguodos, šilumos, buvimo ant rankų, saugumo, žaidimų, mokyti bendrauti, mokyti išreikšti jausmus. Sąrašas galėtų būti begalinis. Tačiau daugumai tėvų trūksta sąmoningo suvokimo apie tai, kokią iš tiesų įtaką daro savo vaikams. Kad vaikų auklėjimas prasideda nuo pat gimimo. Dažnai girdžiu pasakymus: nueisi į darželį, ten tave išauklės; nueisi į mokyklą, ten tave išmokys. Svarbu suprasti, kad asmenybės pamatus, ant kurių darželio auklėtojos ir pirmosios mokytojos statys namus, formuoja tėvai. Nuo šio supratimo pasidaro labai aišku, kiek daug tėvai turi duoti savo vaikams. Ir iškyla kitas svarbus klausimas - kaip visa tai duoti?

Aš už TIESIOG GYVENIMĄ SU VAIKAIS

Tai reiškia, kad vaiko vaikystės nereikia paversti mokymusi nuo pat gimimo. Daugiausia laiko reikia skirti žaidimams ir bendravimui. O pačių žaidimų pobūdis gali padaryti ir būtinai padarys savo teigiamą įtaką. Kokybiškas bendravimas yra naudingas. Vardinti spalvas, kai rengiate savo mažylį – labai paprasta, o nauda – labai konkreti. Mano beveik dvejų metų sūnus puikiai skaičiuoja medžius, pravažiuojančias mašinas. Nustebote? Jis ne skaičiais skaičiuoja, bet piršteliu rodo į kiekvieną tos pačios rūšies daiktą ir vietoj skaičių sako „kitas, kitas, kitas“. Net neabejoju, kad kai mokės skaičius, skaičiuos iš tikrųjų. Spontaniškumas – labai svarbus. Jūsų nuoširdumas ir atvirumas – dar svarbiau. Jūsų entuziazmas – neįkainojamas. Dienos ritmas turi būti, bet tik tam, kad vaikas jaustųsi saugiai. O ne tam, kad vaikas būtų įstatytas į kažkokius rėmus. Vaikui reikia laisvės su alternatyvomis, kad jis galėtų parodyti savo potencialius gebėjimus. Aš už protingą laisvę. Siūlykite įvairias veiklas ir stebėkite, kas vaiką sudomino, leiskite pačiam nuspręsti, ką veikti. Būkite jautrūs vaikų poreikiams. Sėkmės. Ir…. Dėkite vaikus kuo giliau į širdį. Tuomet jie niekada neužlips ant galvos ;)


Vaikų poreikiai, kurių negalima ignoruoti

1. Nuolatinis emocinis ryšys. Vaikas turi turėti bent vieną jam svarbų prieraišumo objektą - žmogų, su kuriuo jis jaučiasi saugiai, kuriuo pasitiki. Tai ypač svarbu pirmaisiais gyvenimo metais.
Kai aš nusprendžiau grįžti į savo profesinį pasaulį, galėjau sau tai leisti. Mat mano vyras pasinaudojo vaiko priežiūros atostogomis. Galiu drąsiai teigti, kad vaikui geresnio varianto ir būti negali. Mažylis gyveno sau laimingai su tėčiu namuose, savo saugioje aplinkoje. Jokių svetimų žmonių, kad ir kokie jie geri bebūtų, jam pažinti neteko. Toks stabilus ryšys su vienu ar keliais suaugusiais labai didina vaiko saugumo jausmą, o vėliau ir pasitikėjimą savimi bei aplinkiniu pasauliu.
2. Fizinis saugumas ir priežiūra. Vaiko aplinka ir veikla turi atitikti vaiko poreikius ir jo amžių, aplinkoje neturi būti pavojingų vaikui daiktų arba jie turi būti nepasiekiami. Pvz. kūdikiui iki 9 mėnesių turi būti sudarytos sąlygos siekti daiktų, šliaužti, ropoti, nes tik taip tokio amžiaus vaikas gali pažinti savo artimiausią aplinką. Vis stebiuosi tėvais, kurie augina kūdikius ir būtinai nori išlaikyti stilingus namus. Tai praktiškai neįmanoma, jei vaikui leidžiama augti, vystytis taip, kaip jam reikia. Man pasisekė – mūsų namuose nebuvo jokių baisių baldų su durelėmis, taip pavojingomis mažylių piršteliams. Kai galėdavau palikti savo dar metų neturintį sūnų kambaryje, jausdavausi saugiai, nes žinojau, kad jam nėra pavojų. Tuomet supratau, kodėl mamos taip pavargsta nuo mažylių priežiūros, kurios aš nepajusdavau. Kai paaugęs berniukas pradėjo lakstyti kieme, išmokiau jį atsišaukti į mano kvietimą, kad aš žinočiau, kur jis yra. Sakau jam iš virtuvės: „Augistinai, atsišauk!“ O jis šaukia: „Aaaaaaaaaa“.
3. Įvairi patirtis, veikla, atitinkanti vaiko raidą. Vaiko dienotvarkė turi tenkinti individualius vaiko poreikius, t.y. jei metų vaikas tam tikru laikotarpiu labai entuziastingai nori piešti, nereikia jo versti statyti namus iš kaladėlių. Kaip sako Šalva Amonašvilis, kiekvienas vaiko veiksmas turi tikslą, kuris yra labai svarbus. Reikia mokėti tuos tikslus „perskaityti”. Taip galėsime ne tik atpažinti vaiko gabumus ar talentus jau ankstyvajame amžiuje, bet ir geriau patenkinsime vaiko poreikius. Ypač tuomet, kai vaikai jų negali išsakyti.
Aš pati labai mėgstu su sūnum statyti medinių kaladėlių bokštus. Turiu save labai tvardyti, kad nežaisčiau vietoj vaiko. Bet tai atsiperka. Stebiu vaiko kūrybiškumą, nes jam medinė kaladėlė gali būti ir bokšto dalis, ir važiuojanti mašina, ir maistas pliušiniam katinui. Daviau sūnui pieštuką, tai jis dar medines kaladėles ir apipavidalina taip, kaip jam norisi. Vis stebiuosi, kaip jis atskiria savo piešiamus apskritimus, kurie man yra visi vienodi: vienas apskritimas – obuolys, kitas – ratas, trečias – mašina, ketvirtas – mėnulis. Prisimenu, kai vos ant kojų pastovėdavo, mielai piešdavo ant durų, atsistojęs. Ar žinojote, kad mažyliams toks savo egzistencijos ženklinimas yra labai reikšmingas? Aš žinojau. Todėl paprastu pieštuku, kuris lengvai nusivalo, leidau piešti ant dažytų durų.
4. Ribos, pažįstama aplinka, aplinkinių pripažinimas. Vaikams svarbus priklausomybės tam tikrai bendruomenei jausmas ir ribos bei taisyklės jų pažįstamoje aplinkoje. Svarbu prisiminti, kad taisyklės ir ribos turi būti kuriamos dėl vaikų saugumo, o ne dėl tėvų patogumo. Aš savo sūnui retai ką draudžiu, nes, patikėkite, vaikai iš prigimties yra konstruktyvūs sutvėrimai. Stengiuosi, kad kiekvienas mano „Ne“ turėtų tikrai rimtą priežastį, o ne būtų mano įnoris ar įgeidis. Kai vaikščiodamas neužtvertame kieme sūnytis artėja prie gatvės, griežtu tonu pasakau „Stop“. Pati nustebau, kaip vaikas greitai priprato prie šio nurodymo ir elgiasi kaip gerai išmokytas vilkšunis – tipena kojytėmis vietoje.
Neleisti mažyliui žaisti su akmenukais nėra teisinga: jam ši veikla labai svarbi dėl pirštelių miklinimo (o pastarieji prisideda prie kalbos vystymo), tačiau dėl galimo pavojaus reikia žaisti kartu, prižiūrėti, kad akmenukas nepatektų į burnytę. Kai mano sūnus bandė dėtis akmenukus į burnytę lauke, aš jam parodžiau, kad daug smagiau juos mėtyti į tolį arba nuo tiltelio į upelį.



Patarimų skrynia: 1 lobis

Ar neišlepins nešiojimas ant rankų?




Mamos dažnai klausia, kiek reikia kūdikius laikyti ant rankų, kad nebūtų per mažai? Arba, kad ne duok Dieve, nebūtų per daug? Gali būti tik per mažai. Mano pozicija tokia: vaiką reikia laikyti ant rankų tiek, kiek jam to reikia. Prisiminkite: kiekvienam vaikui ant tėvų rankų reikia praleisti skirtingą laiką. Šis poreikis individualus ir neperduodamas iš sesutės broliukui ar pan. Mes su vyru niekada „nebėgome” nuo vaiko. Nori būti panešiotas - prašau. Visada sau sakau: vaiko noras turi rimtą priežastį, kurios aš galbūt nesuprantu, bet negaliu ignoruoti to noro. Kokia to pasekmė? Vaikas jaučiasi saugiai, pasitiki mumis ir todėl gali ramiai užsiimti kuo nors vienas, net mums nesant vienoje patalpoje su juo. Aišku, jo amžiui būdingą laiką. Pvz. dar dvejų neturintis vaikas vienas užsiima 30 minučių ir tai yra labai gerai. Kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau jam reikia draugijos. O geriausia kompanija mažyliams – mamytė ir tėvelis.

Savarankiškumo ugdymas – tik po užtektinai dėmesio

Nenorėkite, kad metų vaikas galėtų žaisti valandą ar daugiau vienas. Tai būtų išimtis. Stebiu, kaip ugdosi vaiko savarankiškumas, nes „rankinuku” vaikas būna vis rečiau ir rečiau. Pasiprašo ant rankų svetimoje aplinkoje kol apsipranta, kai pavargsta eiti, kai nusigąsta šuniuko ir kai būna labai mūsų išsiilgęs. Kadangi savo vaikui duodame artumo tiek, kiek jam reikia, jis neišmoko šiuo noru manipuliuoti. Stebiu vaikus, kurie verkia parduotuvėse, nori mamoms ant rankų, o mamos vis neturi laiko. Tuomet parduotuvėje vaiką ištinka mini krizė. Žinoma, o kas jiems daugiau belieka? Namuose - nėr kada pabūti pas mamą, lauke - nėr kada, o parduotuvėje, kur pilna svetimų žmonių - apsipirkimas svarbiau. Stebiu ir savo vaiką, kai dėl darbų per mažai pasimyluoju su juo, jis prašosi ant rankų ir norėtų praleisti ten kokias kelias valandas. Ką tada darau? Imu ant rankų, palieku visus savo darbus ir einu žaisti su juo. Nes tik taip galiu atrasti savo ramybę ir sudaryti sąlygas vaiko ramybei atsirasti. O jei tuo metu yra kokių nors neatidėliotinų darbų, pvz. maisto gaminimas ir niekas be manęs to padaryti negali, tai pastatau kėdę šalia stalviršio ir leidžiu jam stovėti, prilaikydama. Kad tik jis pajustų artumą ir dalyvautų visame kame su manimi. Ir po kurio laiko jis vėl saugiai gali vaidinti savarankišką berniuką.

Nepersistenkite!

Svarbi taisyklė: nenešiokite vaiko tuomet, kai jis neprašo, bet jums labai patogu. Arba bent jau nepiktnaudžiaukite tuo. Pirma ne nauda: darydami už vaiką tai, ką jis gali padaryti pats, Jūs stabdote jo savarankiškumo augimą. Tėvai kartais neša vaiką, nes skuba. O kur Jūs nuskubėsit? Jei vaikas noriai eina pats, bet tai užtrunka ne 5 min., o 25 min., vadinasi, Jūs turite tam skirti daugiau laiko. Per pėsčiųjų perėjas dar lėtai einančius vaikus nešti būtina, kitaip Lietuva paskęstų kamščiuose. Antra ne nauda: jūs manipuliuojate ir mokote to vaiką. Iš vienos pusės norite, kad vaikas būtų savarankiškas, bet iš kitos pusės - ignoruojate jo gebėjimą eiti. Niekas gi negimė mokėdamas bėgioti. Tame mažų vaikų gyvenimo žavesys - jie gyvena lėtai, kad galėtų kuo geriau susipažinti su juos supančiu pasauliu. O dideli žmonės skuba, lekia ir nieko nemato. Kartais net savo mažųjų stebuklėlių.

Nava, komentarų turėčiau krūvą :)

Bet nebūtina pakeisti praeities, kad galėčiau dabar daryti kitaip.

Ramunė

GEROS MOKYKLOS DIRBTUVĖS: humaniška mokykla "kito varianto" akimis

Sveiki,

paskaitykite prašau, kaip nykštukų mokyklą pamatė ir suprato bei pajautė bičiulis Tomas iš "Kito varianto".


Ramunė

GEROS MOKYKLOS DIRBTUVĖS: penktadienio "Ryto ratas" nykštukų namuose

8 val. nykštukų namuose į salę pradėjo rinktis nykštukai.

Skambėjo graži budrinanti daina.

Su kiekviena nykštukų klase daina skambėdavo vis garsiau ir garsiau.

Ašaros kaupėsi akyse nuo nykštukų balsų skaidrumo tyrumo pajautimo.

Kiekvienas nykštukas turėjo spalvotą pagalvėlę, ant kurios jaukiai atsisėdęs šiandien ryte dar kartą išgirdo apie toleranciją. Mat vasario mėnesį nykštukų namuose bus puoselėjama aktyviau ši vertybė.

Nykštukai apdovanojo garbės raštais nusipelniusius nykštukus.

Visi gražiai plojom.

Nesijaučiau pas nykštukus svečiu.

Nes buvau nykštuku. Visa savo Širdimi.

Ir norėsiu juo būti dar ir dar.

Šiandien susimąsčiau, kuo nykštukų namai yra dar ypatingi.

Nemanykite, kitų namų šeimininkės ir šeimininkai, kad nykštukai - vaikai ten ypatingai angeliški.

Jie - gyvi vaikai, gyvenantys Gyvenimą.

Tačiau kiekvieno suaugusiojo nykštuko elgesyje, bendra ta žodžio prasme, regimas kitoks mažojo nykštuko priėmimas, supratimas, pajautimas. Humaniškas. Jie drąsūs kurti ir gyventi realiai humaniškoje mokykloje.

Ačiū Jums, nykštukai.

Apsigyvenote labai šiltoje mano Širdies kertelėje.

Ramunė

P.S. mano sūnus Augustinas nykštukų namuose jautėsi maloniai ir buvo savimi. Net dvi rankas kėlė parodydamas, kad ir jis dalyvaus "Kengūros" konkurse :)

Sūnau, lauksiu tos dienos :)

Jau dabar virpa Širdis :)

GEROS MOKYKLOS DIRBTUVĖS: reali humaniška mokykla gyvena šalia mūsų

Patekau į nuostabų re(n)ginį. Man tai buvo lyg pasaka. Todėl pabandysiu ją perpasakoti ir Jums.

Vieną gražų vasario žiemos vakarą, kai tyliai snigo ir vakaras apgaubė ramų laikinosios sostinės kampelį, grupelė žmonių sugužėjo į namus, kurie skirti mūsų visų vaikams. Mane pasitiko

Meilė, Nuoširdumas, Šiluma, Jaukumas ir dar daug daug gerų malonių dalykų. Namų sienos alsavo vaikų Gyvenimu. Norėjosi jas liesti ir bent taip, ir bent trumpam pabūti tų namų dalimi. Pajusti namų dvasią. Radau ten mylinčius Suaugusius. Sunku buvo įvardinti, kokiai profesijai jie priklauso. Bet vėliau supratau, kodėl. Namų valdovė, apibūdindama namo gyventojus, pasakė garsiai: techninis personalas vertas pedagogo diplomo.

Į mano Širdį pasibeldė nuostabi žinia - JIEMS VISIEMS ČIA NE VIS VIEN.

Šiuose namuose sutikau daug vaikų tėvų, kurių akys švytėjo. Jie buvo kažkokie ne tokie kaip anksčiau sutikti.

Dar viena žinia pasiekė mano Širdį - JIEMS VISIEMS ČIA NE VIS VIEN.

Įgnybau save ir gurkštelėjau vandens. Kur aš?

Apsidairau.

Aplink mane namų gyventojai ir svečiai. Vieni didesnėmis akimis, kiti - mažesnėmis akimis, bet visi - atidžiai klausantys Širdimi.

Dar viena žinia mano Širdžiai - MUMS VISIEMS ČIA NE VIS VIEN.

Supratau, kas įvyko tuose namuose. Jie vieni kitus įgalino ir patikėjo, kad tik susitelkę gali būti stiprūs.

Namų bendruomenės sutelktumo išraiška labai stipri. Formos įvairios.

Man buvo smagu girdėti, kaip jie vienas kitą vadina vardais. Vadinasi žino ir pažįsta viens kitą. Mažųjų gyventojų apie 250 nykštukų :) O kur nykštukai tėčiai, mamos, broliai ir seserys.... Nykštukai pasakojo, kad kalėdinis vaidinimas sulaukia apie 1000 žiūrovų :)

Mano protas džiūgavo - šiuos metus paskyriau bendruomenių telkimui. Kaip laiku ir vietoje patekau į šią pasaką. Ačiū Audriui ir Artūrui iš LTF.

Jau šeštus metus bandau nusivylusioms...... deja, ne namų šeimininkėms, o kitokių namų šeimininkėms..... papasakoti, kokie stiprūs gali būti namai, jei susitelkę. Kokie darnūs gali būti namai, jei gyvename Darnoje, su Meile ir klausomės Proto, kuris yra Širdyje. Reikia tik Tikėjimo, Drąsos, Atkaklumo. Daugiau neleisiu manęs kaltinti kažkokiomis teorijomis, kurių aš neišmanau :) Būsiu nuo šiol dar tvirtesnė, dar drąsesnė ir dar garsiau kalbėsiu apie humanizmą ir humanistinę pedagogiką...

Grįžkime į pasaką.... Namų gyventojai labai skirtingi, bet savo individualias skirtybes išnaudoja bendruomenės stiprinimui. Tame yra jų jėga. Ir ne tik. Svečiai teiravosi daug dalykų. Bandė ieškoti namų gyventojų skirtumų. Tačiau šeimininkai buvo įtikėję Meile labiau nei tikėjosi svečiai. Šeimininkai savo vienybę supranta labai paprastai ir ją išreiškė Tėtis Vaidas:

MES ESAME ČIA, NES VISI MYLIME SAVO VAIKUS.

Ir dar pridūrė:

MAN SMAGU ČIA, NES MES TURIME BENDRUOMENĘ.

Tėtis Vaidas net neakcentavo, kad ją labiau kuria nei turi. Bendruomenės kūrimas daugumai namų gyventojų yra toks natūralus procesas kaip kvėpavimas.

Labai įstrigo namų valdovės šmaikštumas: kai išėjau iš ankstesnių savo namų, iš keršto pradėjau mokytis namų šeimininkės amato...

Kokia laimė, kad namų valdovei pavyko atsikeršyti su kaupu ir su Meile...

Akyse sužibėjo ašaros, kai namų valdovė tarė:

aš negaliu būti išpuikusi, aš turiu matyti kiekvieno atėjusio į namus akis.

Ech.... Vėl Protas Širdyje dainavo: Ramune, kaip gerai, kad dabar turėsi visoms savo Meilės kalbos kitoms namų šeimininkėms pasiteisinimą: "jei netikite, tai va jie tuo jau gyvena :)".

Dar galėčiau tęsti pasaką.... Bet pasiliksiu kitiems tekstams realių įrodymų iš namų, kuriuos pamačiau...

Pabaigai noriu pasidžiaugti, kad šių namų gyvnetojai jau seniai dalyvauja akcijoje "Man rūpi draugiškas maistas". Tik be akcijos. Nykštukai turi Nykštukų maitinimo organizavimo priežiūros grupę, kuri, visiems vyresniems nykštukams sutarus, įpareigojo UAB, maitinančiai nykštukus, neparduoti iki pietų nykštukams bandelių :) Ir pietų valgymas nykštukams yra privalomas. Ir sriuba.

Va kaip GERA šiuose namuose gyventi :) Nes JIEMS IR MUMS VISIEMS - NE VIS VIEN.

Esu savame prote, bet mano Protas, kaip išsireiškė kalbėdamas apie save mano sūnus Augustinas, tikrai Širdyje.

Daugiau apie namus, kuriuose buvau ir aš, sužinosite čia.

Iki kitų pasakų,

Ramunė

P.S. svečias Artūras po pasakos prasitarė:

"Juk mes iš namų šių išsinešėm jausmais daugiau nei išgirdom žodžiais"

Svečias - mama jau skubėjo teirautis namų valdovės, kada reikia skubėti registruoti vaikutį, kuriam dar toli iki lopšelio, pirmai klasei :)

Mama klausia: keisti vaikai tarp nekeistų vaikų

Gavau vienos mamos laišką. Atsakau į jį viešai dėl kelių priežasčių:

1. šiuos metus paskyriau įvairių bendruomenių, kuriose gyvena visų mūsų vaikai telkimui;

2. man labai smagu stebėti neabejingumą ir prie jo prisijungti;

3. tikiu, kad kuo daugiau žmonių paskaitys, pamintys apie Meilę artimui, tuo ramesnės bus mūsų visų dienos ir naktys.

"Sveika, Ramune,
Nežinau ar teisingu adresu kreipiuosi, ar jus galėtumet atsakyti į mano klausimą:)
Būčiau dėkinga jeigu , kaip psichologė galėtumet išreikšti savo nuomonę, o jeigu laiškučiais nekonsultuojate, tai duokit žinoti:)
Pabandysiu trumpai nupasakoti situaciją:
Su pusantru metuku dukryte lankom muzikos mokyklėlę, kurioje karta per savaite susirenka panašaus amziaus vaikuciai , (tikriausiai žinote apie kudikiu ir vaiku mokykleles:)
Šiemet i musu grupele atejo(o lankom jau senai- nuo triju menesiu) naujas berniukas ir tai inese nemazai chaoso, į įprastą pamokėlės ritmą. Tas berniukas tiesiogine to žodžio prasme "puola " prie vaiku- taip isikimba i plaukus ar rubelius, ir visas net drebeti pradeda, taip stipriai stipriai isiciumpa.dazniausiai viskas uzsibaigia tuo, kad vaikas i kuri isikimba , netekes pusiausvyros is netiketumo nugriuna, arba mamos pribege "isgelbeja " vaika- atgniauzia to berniuko kumstukus(po truputi letai, kad neisplestu plauku su oda:) Berniukas taip daro net ir tupinciai mokytojai, ar vyresniems vaikams. Todel pamokeles metu nuolat vyksta vaikuciu "gelbejimas" arba "budejimas " kad "mano vaiko neuzpultu ":) Maniške tai jau bijo, ir net nelipa nuo mano keliu, o jei reikia eiti sokti rateliu , tai as turiu ja nesti ant ranku, :D bernuželiui kazkur pusantru metuku dabar.Visiskai nezinau , ka apie tai mano berniuko mama, ar kaip ji jauciasi, nes ji paprastai nieko nekalba, tik priejusi padeda atgniauzti berniuko kumstukus.Tik minejo , kad taip yra visur- ir namie su sveciais, ir lauke pamacius vaikus. Ramune, ar jus galetumet pakomentuoti berniuko elgesi, kodel taip , kas tai per elgesys, ar tai yra normalu, ar tai yra problema, ar kažką reikia daryti , ar išaugs ir pan.- man kyla dėl to daugybe klausimu. Man nepatogu klausti mamos- nes galbut ji del savo sunaus elgesio jauciasi nejaukiai, bet idomu ar kažką daro del to.
O didziausias mano motyvas issiaiskinti- išsikalbėjome su berniuko mama, kad esame užraše savo vaikučius i ta pati darželi, kadangi vienmeciai- tikriausiai ir ta pati grupe bus? darželis laukia po pusmecio, bet man jau dabar neramu, kaip tas berniukas elgsis darželyje, kuriame bus ir mano dukryte:)
Mama"

Labai džiaugiuosi, kad yra neabejingų mamų kitų vaikams, mūsų visų vaikams.

Nesvarbu, koks neabejingumo tikslas. Bet kokiu atveju jis išjudina, sutelkia.

Sudėtingose situacijose elgtis galima taip, kaip mes elgtumėmės su savo artimais žmonėmis.

Nebijokime prieiti prie žmonių ir išreikšti neabejingumą, supratimą, atjautą, meilę.

Gera, kai galvojate apie kitą, tarsi bandytumėte būti tos mamos vietoje.

Man taip galvojant, pasidarė liūdna.

Nes retai kas prieina prie tų mamų, kurių vaikai elgiasi kažkaip nepatogiai.

Dažniau kas nors pasmerkia, nusistebi.

Palaikymas ir parama tokiose situacijose - retenybė, deja.

Lenkiu žemai galvą prieš tą mamą už jos elgesį su vaiku tokiose situacijose.

Ji daugiau ir negali nieko padaryti tuo metu, tik atgniaužti kumštelius vaiko.

Bandau įsivaizduoti, kokie vulkanai gali sproginėti jos galvoje.

Norisi palinkėti stiprybės.

Gal tai pati geriausia priemonė tam vaikui taip elgiantis.

Negalvokime, kad visas skirtybes galima išgydyti ar dar kaip nors pakeisti.

Dažnai net nesusimąstome, kokia sudėtinga yra net augančio vaiko asmenybė.

Suprantu, kad priimti kitokius nei mes - sudėtinga.

Suprantu, kad norisi savo vaikams užtikrinti kuo komfortiškesnes sąlygas bendraamžių grupėje.

Tikiu, kad vaikai darnoje gali padėti kitiems vaikams, kuriems trūksta tos vidinės darnos.

Tik reikia visų mūsų didesnio pakantumo.

Apie tokio elgesio priežastis kalbėti iš Jūsų pasakojimo sudėtinga.

Vaikas dar labai mažas.

Kai vaikas netelpa tarsi savo kailyje, jam įspūdžių gali būti per daug.

Mažiukas jis dar, kad galėtų elgtis super socialiai.

Lyginti vaikus tarpusavyje - beprasmiška.

Kiekviena turime savo unikalius mylimukus.

Kai bus laiko, būtinai aprašysiu savojo unikalaus berniuko tam tikrą elgesį. Ir ką aš darau.

Mes galime nelikti abejingi tos mamos situacijai.

Padarykite pirmą žingsnį į mamos Širdį.

Aš su Jumis.

Dar kartą pastebėsiu, kad "daryti" nėra taip paprasta.

Tiesiog reikia pasigilinti į situaciją. Pakalbėti su mama. Mums visiems reikia kitų išmintingų įžvalgų. Ypač sudėtingesnėse situacijose.

Ramunė

Gerbiamo profesoriaus Alberto Piličiausko PAPA, Nr. 56

Gal kavos?

Gal su šviesiomis idėjomis ir mintimis kavos?

Tuomet prašom.

Šviežias, alsuojantis Gyvybe PAPA, Nr. 56.

Ramunė

Meilės kalba vaiko lūpomis

- Sūnau, kai sugrįši į protą, eisime į lauką.

- Jau sugrįžau.

- Ir kur Tavo protas?

- Čia, Širdyje.