Užkliuvo.
"laba diena,
esu dvieju vaiku mama: vienam 3 metukai, kitam - 7 men.
Jus pamaciau per BTV televizijos laida, ir man patiko Jusu siulomas problemu isprendimas ar net tiksliau poziuris i jas, aiskus pavyzdziai ir nutariau Jums isdestyti savo bedele.
Domantas yra vaikas is ramesniuju ir jautresniu,liaudiskai sakant geras vaikas, jis yra pirmas anukas todel apsuptas 100 proc. demesiu, meile, tiek teveliu ir tuo labiau abieju seneliu. Mes jam pasakojom apie broliuko atsiradima, glostem pilveli, ziurejom paveiksliukus, kitus mazus leliukus ir t.t., atsiradus broliukui Domantas pradejo mikcioti ir zinoma pykcio akimirkos. Mes netapatinam tai nei su issigandimu, nei kuom kitu, mano poziuriu tai yra psichologinis stresas ( nezinau ar gerai issireiskiau, jis jautresnis) ,tai yra demesio stoka, ir kaip as sakau pirmas signalas mums teveliams kad darom kazka ne taip. Domantas neina i darzeli, o su kitais vaikais bendrauja karta -du i savaite.
kad ir kaip bebutu mazaji reikia panesioti, pavalgidinti, na trumpai jam reikalinga didesne prieziura, o Domantui kad ir kaip bebutu lieka laiko maziau,ji reikia dalyti, nebera kad tik su juo zaidziam, einam ir uzsiimam. Mes su juo labai daug kalbam, aiskinam, sakom kad mylimir t.t. karts nuo karto broli paliekam seneliams ir tik ji vezames zvereliu paziuret, ledu suvalgyt ir t.t Net nezinau ar gerai mes cia darom? kartais seneliai ji pasiima savaitgaliui, po kuriu jis nenori gryzti i namus, na tai suprantu kad ten visas demesys jam, gal mum nepalikti jo seneliams?
As suprantu , kad mes kazka blogai darom , bet niekaip nesuprantu ka, kodel jo kalba kartais pagereja, kartais pablogeja.
manyciau, kad dazna mama susiduria su klausimais auginat kelis vaikelius, kaip reikia padalyti demesi vienodai, kad ne kuris vaikas nejaustu nuoskaudas ar nesijaustu nuskriaustas?
Buciau labai dekinga, jei pasidalytumet patarimais, kaip tai mamai islaviruot, kas dedasi to trimecio galvoje, ar nurodytumet kur paskaityti placiau.
Dekoju
Geros Jums dienos"
Miela mama,
apie vaikišką pavydą esu jau rašiusi. Panaršykite tinklaraštyje, prašau.
Vis didėjantis aktualumas panašiais klausimais pastiprina mane rašyti dar apie tai.
Bet tam reikia laiko.
Jo bus.
Laukite.
Atminkime: kiekvienam vaikui reikia skirtingo dėmesio kiekio.
Tačiau visiems jiems reikia ne žodinės meilės, o meilės. Deklaruojamos elgesiu.
Gyvenkite Meilėje.
Tuomet nereikės vaikui aiškinti, kaip jį mylite.
Jis matys Jūsų meilę, jaus ją.
Tikiu, kad kiekvienam vaikui reikia laiko tik jam vienam.
Bet dar labiau reikia nuo mažų dienų išmokti būti kartu.
Tokia Šeimos prasmė, mano manymu, ir yra.
Suaugęs mokosi telkti šeimą.
Gera išmokti būti kartu.
Gera mokėti atsitraukti ir pabūti vienovėje su savimi.
Yra daug psichologų, kurie supsichologizuoja taip šeimos struktūrą, kad reikia mokytis gyventi pagal jas. Arba pasiremia kokiais nors moksliniais tyrimais ir teigia, kad.......
Pabandykite elgtis natūraliai.
Kaip liepia širdis.
Gausi šeima nedings niekur.
O močiutės ir seneliai visuomet negalės atsišaukti į vaiko frustraciją.
Atminkime, kad vaikiškas pavydas - normalu. Būkite pakantūs. Vaikui reikia laiko. Tiek, kiek jam reikia.
Kai mano sūnus pradeda pavydėti dėl dėmesio skyrimo ne jam, man tai būna ženklas - kad jis šiek tiek jaučiasi nesaugiai. O kai jaučiasi saugiai, tai net ir nesiekia mano dėmesio.
Pasitvirtinu sau dažnai: mylinčių žmonių vaikui per daug nebus.
Susitelkime.
Esame vienas šalia kito labai neamžinai.
Ramunė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą