Kaip galima vaiką paskatinti veiklai?

Kartais suaugęs prisigalvoja sau visokios veiklos, o darbuotis vienas nenori, todėl pradeda reikalauti, kad visi aplinkui darbuotųsi.

Kai norime su vaikais gyventi darnoje ir jiems užrodyti savarankiškumą, pareigą, atsakomybę, valingumą, bendradarbiavimą bei norą darbuotis, verta ieškoti daug įvairių būdų, kurie nesikerta su padorumu, bet kartu duoda laukiamų rezultatų.

Gal prisimenate laikus, kai mus vaikystėje tėvai prievartaudavo kažką daryti, o kai klausdavome - kodėl būtinai dabar?, gaudavome grubų atsakymą - nes aš irgi dabar darau ar pan.
Sakau, kad yra ir gerų patirčių, bet autoritarinis auklėjimos stolius pilkina gyvenimą daugelyje šeimų.

Visų pirma, svarbu atsakyti į klausimą, kodėl mes vaiką norime viso to išmokyti?
Gerai, kai galvojame apie vaiką - nes jam tai atneš gyvenime naudos.
Tai - vienintelė pagrindinė priežastis, dėl kurios verta vaiką mokyti bet kokių dalykų.

Auginančios mergaites mamos galėtų pagalvoti, kokios jos bus namų jaukumo kūrėjos, kaip joms geriau būtų susiorganizuoti tvarką namuose. Atkreipiu dėmesį - susiorganizuoti tvarką, bet nedaryti už visus visko. Nerekomenduoju auginti viską darančių tarnaičių, nes tai nepadeda moteriai tapti laimingesnei.
 Ar linkite savo dukroms vyrų, paskui kuriuos reikia eiti iš paskos? Tokių vyrų, kuriems kojinės gimsta spintoje, o jei ten jų nėra, vyras patiria šoką?
Auginančioms sūnus verta susimąstyti, ką jis turėtų pasidaryti dėl savęs, kad nepriklausytų nuo jį aptarnaujančios moters. O rinktųsi moterį, kurią myli - net jei ji nelygintų marškinių, neskalbtų rūbų, nedarytų valgyti. Juk taip gera gyventi su laiminga moterimi, kuri būdama laisva daug ką daro iš meilės vyrui. Linkiu vyrams ieškoti ne patogių sau moterų, su kuriomis jiems negresia augimas, bet moterų, kurios gyvena savo gyvenimą ir juo dalinasi kaip savo didžiausia dovana su vyru, kurį pasirinko pati.



Kaip galime veikti kartu?

1. Būkime veikimo pavyzdžiais, net kai esame tik stebimi. Dažnai veikiame savo laisva valia. Stebintys vaikai mielai prisijungia savo laisva valia. Niekas mums neliepia daryti vienus ar kitus dalykus. Neskubėkime liepti vaikams, o sulaukime jų vidinio noro veikti kartu. Jis vertingesnis vaikui už mūsų greitąją dresūrą. Nes ten, kur prasideda prievarta, auklėjmas ir ugdymas baigiasi. Prievarta prasideda, kai vaikas nesutinka, prieštarauja, pyksta. Jei vaikas atsisako kažką daryti, arba mes sugebame vaiką įtikinti ir jis pakeis nuomonę, arba pradedame jį prievartauti. Pastarasis momentas - labai nemalonus. Todėl labai svarbu kurti savo kūrybinį pedagoginį procesą, būti vaiko patikimu draugu ir laikant jį lygiaverčiu partneriu, kviesti jį draugiškam bendros veiklos aktui.
2. Įgarsinkime savo mintis, pvz. pirma išsiurbsiu kilimą, o vėliau išgersiu puodelį skanios kavos.Ir šiaip jau rekomenduotina bent kartais garsiai mąstyti, kad vaikai matytų mus iš vidaus, t.y. matytų, kodėl priimame vienus ar kitus sprendimus. Kai vaikai matys situacijos kontekstą, kurio jie patys neįžvelgia, jie taip pat galės priimti adekvatesnius sprendimus savo laisva valia. Stebiu situacijas, kai suaugę, tyliai sau pamąstę, kažką liepia vaikams. Vaikai stovi nesupratę ir nebūtinai paklūsta. Suaugęs pyksta. Taip elgiasi suaugę, kurie turi nuostatą - tu nemąstyk, o daryk, ką tau sakau. Bet taip auginami paklūstantys kariai, o ne stiprios pilnavertės asmenybės. Todėl verta mokytis trumpai įvardinti vaikui kontekstą ir tuomet prašyti vaiko kažko. Tai nėra patogu, nes keisti savo įsitikinimus ir įpročius vardan mažo žmogaus - nėra įprasta, bet tai labai vertinga. Aš esu visai kaip vaikas - mąstau, todėl prieš paklusdama dažnai klausiu. Ir ką Jūs sau galvojate? Man 34 metai, bet net ir aš sulaukiu pasipiktinimo iš kitų suagusiųjų, kuriuos apėmusi valdymo ir kontroliavimo manija. Tokiams suaugsusiems siūlau nusipirkti šunį, geriausia pliušinį, arba kokį apps atsisiųsti su šuniuku ir jį dresiruoti visais įmanomais būdais :)
3. Gyvendami kartu veikime kartu. Suaugę kartu kažką daro, net kai jie tik stebimi mažųjų akyčių. Mamos dažnai skundžiasi, kad vyrus reikia stumdyti it pufikus, kad jie kažką padarytų. Verta susimąstyti, kokį pavyzdį toks pufikas rodo vaikams, nes jei vyras šeimoje moteriai į prašymą sako TUOJ, moko tą patį daryti visus aplinkinius. Tad būkime atsakingi savo artimiausioje aplinkoje. Ir moteris būtinai turi pasidalinti šia informacija su vyru, kad ir kaip būtų nepatogu ar nesmagu.
4. Organizuokime pasikalbėjimus čia ir dabar apie bendras veiklas. Pvz. atvažiavusi į sodybą kelioms dienoms su sūnum sakau - reikia pasirūpinti gėlėmis, reikia sugrėbti žolę, išvežti krūvas, o poto galima bus ir pasilinksminti; ką tu norėtum daryti?; aš mielai grėbsiu, nes man labai patinka grėbti, ką renkiesi tu? Aš siūlau, todėl neprievartauju vaiko tą daryti tuoj pat. Jei vaikas dabar atsisako prisidėti, sakau: tuomet aš einu viena, kai tu persigalvosi, man bus smagu, nes greičiau pabaigę būtinus darbus, greičiau pradėsime ilsėtis kartu..... nes aš viena ilsėtis tai nenoriu... Neseniai patyriau tokią situaciją: vaikas IŠ KARTO neprisidėjo, schema reakcijos buvo tokia pati, po 20 min užėjau į kambarį ir radau jį skaitantį, sakau - o, skaitai.... Jis man sako: kai baigsiu, ateisiu pas tave. Sakau - kaip smagu, lauksiu. Kai vaikas atėjo, pripūtė didžiojo karučio ratą pats vienas ir suvežiojo mano visas pirgrėbtas krūvas ten, kur reikia. Aš pasijutau galinga. Nes jis savo laisva valia priėmė gerą sprendimą. Tariau: tu priėmei gerą sprendimą, sūnau, koks tu jau didelis vyras. Ačiū. O jis man atgal: mama, tai aš gi darbo vaikas :) Aš mėgaujuosi tokiu auklėjimu būdu. Nes toks jis duoda rezultatų be prievartos. Pagalvokite, kaip Jūs kviečiate vaiką darbui? Jei kvietime yra bent kiek prievartos, dangumi dar kvepiantys vaikai tą pajaučia ir priešinasi. O tai ne į naudą nei vaikui, nei suaugusiajam. Ignoruoti vaiko pasirpiešinimo, net jei mes teisūs, negalime. Mes visuomet turime pasirinkimą ir daug daug alternatyvų. Aš tuo tikiu. Nes nuolat žaidžiu gyvenimą su iššūkiais ir darau savo ėjimus, kurie būna ir sėkmingi, ir nesėkmingi.
5. Organizuokime nuolatinius pasikalbėjimus apie KIEKVIENO gyvenančio kartu veiklas bendram labui. Pritaikykime SUSITARIMĄ.

ką reikia padaryti, kad visiems būtų gerai?  - surašome viską, pvz. kad būtų daiktai neišmėtyti
kas tą darys? - pvz. kiekvienas pasirūpina savo daiktais, o jei kam reikia pagalbos, prašo jos
kada tą darys? - pvz. daiktus susideda dienos pabaigoje ar pan.
Vienas kitam priminkime apie susitarimą, bet jei susitarimo nepaisoma - reikia tartis iš naujo.
kai namuose gyvena suaugę, kurie nėra pavyzdiniai tvarkos žmonės ir patys palieka po savęs betvarkę, vaikus išmokyti tvarkos bus itin sudėtinga, nes vaikai nuolatos matys skirtumą tarp to, ko reikalaujame iš jų ir tarp to, ką darome mes patys. Kartelę kelkime sau, o poto padėkime augti vaikams. Taigi - auklėkime save auklėti vaikus.

Ramunė