Apie prevenciją ugdymo įstaigose

Vakar nedalyvavau diskusijoje, kurioje buvo aptariamas vieno profesionaliai sukurto filmo pritaikymas smurto prevencinėje veikloje. Į 15 minučių sutalpinta buvo daug jausmų. Bet esmė - labai labai prastas elgesys su mokytoju, chamiškas mokinio elgesys, klasiokai irgi tokie "pabukę: lyg. Yra žmonių, kurie draskyti gali akis ir sakyti - bet tai va tokia realybė, Ramune, nenori jos matyti? Tai būtų kraštutinai sutirštinta realybė.

Žinau aš tą realybę. Bet ji manęs ir mano vaiko geresniais nedaro. Todėl jei jau kalbame apie prevenciją, tai kalbėkime apie tokius veiksmus, vaizdus, kurie padeda žmonėms tapti geresniais. Mokytojai ir taip jaučia įtampą, dar jiems stebėti nufilmuotas ir suvaidintas tragedijas apie juos - nebent visai pribaigti norime jų pasitikėjimą savimi, padidinti neviltį ir daugumai bambančiai pasakyti - jūs normaliai elgiatės, kai nežmoniškai elgiatės, nes va kokia realybė, bet kas pasidarytų mažiau jautrus......
Bet tai kita tema, apie kurią kalbu kartais, o gal ir parašysiu ką, bet pavadinimas jos vienas:
PASIRINK, KUO ESI: ŽMOGUMI SISTEMOJE, AR SISTEMOS ŽMOGUMI.

Prisėdau ir parašiau filmo kūrėjams žadėtą komentarą. Gal ir Jums bus įdomu.
Mat mokykloje visokių prevencijų būna. Ir labai tinkamų, ir visai netinkamų.
Baisu dar yra toks faktas, kai apie alkoholio ar rūkymo žalą, pvz., kalba pats žalinguose įpročiuose paskendęs pedagogas. Ir tai jau yra vaikų tvirkinimas tam tikra prasme, nes vaikai labai greitai sužino, kas meluoja, o kas ne. Jie jaučia, kad ši informacija yra tik žodžiai, kuriais sakantysis pats savo gyvenime nesivadovauja. O jiems labai svarbu, kad mokytojas gyventų taip, kaip kalba mokykloje.

Aš esu prieš tokią prevenciją.
Esu prieš prevenciją su negražiais realybės vaizdais.
Todėl nededu net nuorodos į tą filmą.
Kas turi TV, tai tokių vaizdų prisižiūri.
Neseniai viešbutyje teko nakvoti, tai vakare, galvoju, paveizėsiu.
Nebuvo į ką veizėti.
Visur žudė.

Štai kas man prisimąstė.

Kino filmų panaudojimas įvairioje prevencijoje, anot praktikų ir tyrėjų, yra labai efektyvus. Žiūrovai paskatinimi susimąstyti, filmas gali būti puiki diskusijos pradžia.
Tyrimais įrodyta, kad prevencija efektyvi tuomet, kai rodomi  teigimai pavyzdžiai, t.y. akcentuojama tai, ko siekiame ta prevencija. Todėl neigiamą poveikį daro tokios prevencinės veiklos, kaip pvz. mokinių vedžiojimas į buvusių narkomanų reabilitacijos centrus, diskusijos su buvusiais alkoholikais, kurie "išsigydė", neigiamą įtaką smurto prevencijai daro roliniai žaidimai su smurto elementais, neva, kad žmonės patirtų smurtą ir suprastų, kaip tai nemalonu, neigiamą įtaką daro visi - net ir realūs smurto vaizdai, nes tai tampa puikūs pavyzdžiai, kaip dar galima smurtauti. Absurdiškos prevencinės veiklos yra tokios, kaip "Nerūkanti klasė" ir pan. Tai skatina vaikus mąstyti apie rūkymą, o ne apie sveiką gyvenimo būdą.

Daryti mažiau blogai, tai nereiškia - daryti gerai. Akcija "Be patyčių" skatina mus mąstyti apie patyčias, akcija "Žemė be šiukšlių" skatina mus mąstyti apie šiukšles ir t.t. Todėl ugdytojai ir visuomenininkai galėtų prisiimti daugiau atsakomybės už šviesesnės krypties kūrimą ir programuoti žmones, su kuo jiems verta gyventi, t.y. siųsti šviesią ir stiprinančią žinią. Tad prasmingiausios prevencijoje yra akcijos, veiklos ir programos, nurodančios, kas yra vertybė, siekiamybė, pvz. Aš už tvarką kieme, Aš už švarą, Su draugyste ir pan. Stiprėja tai, ką akcentuojame. Stiprėja tai, kam skiriame dėmesio. Stiprėja tai, ką kalbame. Todėl stiprinti pozityvą - ypatingai svarbu. Ir tai jokiu būdu nereiškia negatyvo slėpimą ar jo nuneigimą. Mes visi žinome, kad blogis egzistuoja. Tačiau kalbėdami apie blogį, jo ne naikiname, o jį stipriname.

Svarbus veiklos ne tik pavadinimas, bet ir turinys. Kai mokiniai pradinėse klasėse rašo rašinėlius, kaip jų tėveliai rūko ir kiek tos cigaretės kainuoja, tai yra prievartinis būdas vaikus skatinti mąstyti apie tai, kas jiems yra gyvybiškai pavojinga. Pedagogo pareiga  - atstovauti ir skleisti šviesą. Kas gi - jei ne jis. Todėl kviečiu mokinių tėvelius būti budriems ir vietoj absurdiškų konkursų siūlyti mokytojams gražias alternatyvas. Juk ir jie - tik žmonės, ne visažiniai, patiriantys sistemos spaudimą. O "nuleisti" konkursai "iš viršaus" yra priimami kaip neginčijami ir vykdomi dažniausiai be jokios kritinės pozicijos. Padėkime mokytojams likti šviesoje.

Tad skatinkime vaikus mąstyti apie vandens atmintį, apie gražių žodžių galią, apie draugystę, apie atsiprašymą, apie gerumą, apie meilę, apie nuoširdumą ir t.t. Šios pedagoginės sėklos sunkiai dygsta, bet padeda formuotis stipriai asmenybei, sudaro tvirtą fundamentą vaikui ugdytis. O visos piktžolės dygsta lengvai ir dauginasi labai greitai.

Geroji praktika: vienoje mokykloje vaikai tam tirkame amžiuje masiškai pradėjo kopijuoti scenos žvaigždes, kurių elgesys ir išvaizda buvo labai seksualizuoti. Vaikams pradėjo patikti tatuiruotės, mokykloje buvo organizuojami gražuolių, manekenių konkursai. Mergaitės norėjo būti panašios į barbes, berniukai - į supermenus arba į vampyriškus pankus, panašius į scenos demonus. Mokytojai sugalvojo užsiėmimų ciklą, kurio pavadinimas buvo "Mano kūnas - mano sielos tvirtovė". Užsiėmimo metu vaikai atsinešė po vieną savo jiems labiausiai patinkančią nuotrauką, jie klausėsi įvairios muzikos, klausėsi sakmių, diskutavo, matė daug nuotraikų, kaip tėčiai žaidžia su mažais vaikais, stebėjo besilaukiančių moterų vaizdų. Užsiėmimų kulminacija buvo tokia: mokytoja paruošė skaidrių rinkinį, kuriame kiekvienas vaikas matė savo nuotrauką, o ją po kelių akimirkų keitė kokios nors cerkvės ar bažnyčios nuotrauka, kuri intuityviai buvo panaši į tą vaiką, jo nuotaiką nuotraukoje. Viskas buvo regima skambant nuostabiai muzikai. Po kurio laiko vaikai rašė savo pamąstymus apie kūno paskirtį. Labai daug vaikų pakeitė savo požiūrį, suprato geriau tėvus, kurie draudė jiems daryti tatuiruotes. Štai tokių gerumo pamokų reikia mūsų vaikams. Jiems reikia atsvaros prieš tą vartotojišką visuomenės ydą. Ir tik mes pajėgūs pasirūpinti ta atsvara. Ir tik dabar, nes gali būti per vėlu.


Ramunė