Marinos Targakovos laiškas

Marinos Targakovos laiškas (2014 m. liepa)

Brangūs mano draugai! Norisi sakyti - broliai ir seserys, nepriimkite kaip patoso, rašau, kaip liejasi iš sielos!

Aš ką tik grįžau iš didelio turo - vedžiau seminarus Ispanijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Kiekviena kelionė praturtina mano širdį, tačiau ši kelionė buvo ypatinga, todėl norisi su jumis pasidalinti. Kijevą lankiau studentų kvietimu. Nevažiuoti negalėjau, nes supratau, koks svarbus dabar jiems yra artimųjų palaikymas. Į Kijevą suvažiavo studentai iš įvairių Ukrainos vietų. Apsilankymas buvo trumpas, dviejų dienų.

Mes daug diskutavom, dalinomės paslaptimis, studentai paprašė manęs pasisakyti tiesioginiame radijo eteryje bei paskaityti viešą paskaitą, mat jie galvoja, jog šis susitikimas būtų svarbus daugeliui žmonių. Jaunimas iš visų jėgų stengėsi, kad į paskaitą ateitų kuo daugiau žmonių. Aš ne ką mažiau už juos jaudinausi, nes tai turėjo būti ne paprastas susitikimas. Aš meldžiausi, kad pajėgčiau surasti savo širdyje žodžius, kurie nors truputį sušildytų žmones šiuo rimtu išbandymų laikotarpiu, likimo jiems atsiųstu.

Tai buvo ne seminaras, ne paskaita, o kažkas ypatingo... Pradžioje aš nuoširdžiai kreipiausi į Aukščiausiąjį: "Brangus Dieve, prašau, padaryk mane instrumentu Tavo rankose, leisk atnešti žmonių širdims taiką ir meilę, žmonių, kuriems Likimas paruošė rimtus išbandymus. Aš labai tikiu, jog pamokos, kurias siunčia gyvenimas, nebūna beprasmės, jos būna skausmingos, dramatiškos, bet turi slaptą prasmę, kuri mums ne visada matoma."

Aš ne politikas ir nenoriu šios situacijos matyti taip, lyg ieškočiau aukų ir agresorių. Aš įsitikinusi, kad visiems mums matoma tik ledkalnio viršūnėlė. Skausmas, neviltis, baimė - visa tai susikaupė žmonių širdyse. Visgi sužalotų širdžių gilumoje lieka vilties ir tikėjimo šviesa. Būtent į šią širdies dalį man ir norisi kreiptis. Matyt, mano malda buvo išgirsta, nes iš širdies gelmės man norisi kreiptis į motinas.

Visiems žinoma motiniškos maldos galia, neveltui sakoma, kad ji prikelia nuo jūros dugno. Dauguma motinų meldžiasi už savo vaikus. Bet šį kartą aš prašau melstis už kitus vaikus, nes svetimų vaikų nebūna. Tikroji motina negali mylėti tik savo vaiko! Tikroji mama atveria savo širdį, sutikdama visus vaikus, todėl vakarų Ukrainos mamų aš paprašiau melstis už rytų Ukrainos mamas, už jų vaikus, nes pas jas visas akys nedžiūna nuo ašarų.

Vakarų Ukrainos mamų aš prašiau, kad ir kaip joms dabar sunku, melstis už rytų Ukrainos mamas ir jų vaikus, kuriuos prieš jų valią siunčia į frontą. Jie išeina, palikdami namuose verkiančias mamas, kurios su baime laukia artėjančios dienos. Salėje buvo tų, kurie atvažiavo ir iš rytų, ir iš vakarų. Kurį laiką auditorijoje karaliavo tyla, didėjo nerimas... O mes tyliai pradėjome melstis. Pradžioje ne visi - kai kas buvo dar įsitempęs, kitų akyse vis dar buvo matomas apmaudas ir pyktis.

Maldos galia augo, vis nauji ir nauji balsai prisijungė prie bendro choro. Malda tapo tvirtesnė, garsesnė, salėje žmonių širdys pradėjo tirpti, atsivėrinėti, iš akių upeliais bėgo ašaros. Reikėjo jausti tą atmosferą, kuri akyse pradėjo transformuotis: baimė pavirto pasitikėjimu, skausmas - viltimi, su ašaromis iš akių dingo tai, kas trukdė kitus pamatyti atjautos ir meilės akimis. Kiekvienos mamos aš prašiau įsivaizduoti kitas mamas, vaikus, senelius, visus tuos, kuriems reikia šiltų apkabinimų, ir ne tik čia, Ukrainoje.

Mes esame mažos planetos Žemės gyventojai. Lai būna visi žemės vaikai laimingi! Malda vis stiprėjo... "Prašau, visa, kas geriausia jūsų širdyje, padovanokite kitiems..." Vėliau aš prašiau atsisukti į salės kaimynus, į visiškai nepažįstamus žmones. Prašau, pažiūrėkite į jų akis, jos, kaip sielos veidrodis, papasakos apie nepažįstamojo maldą. Pasistenkite širdimi išgirsti jo maldas ir prašykite Dievo jam padėti.

Lai šio žmogaus širdis visada būna kupina meilės, nesvarbu kokius išbandymus siųstų Likimas, lai širdis kiekvieną kartą pasirenka meilę. Lai jo elgesys pasauliui neša gerumą. Ne ginklo pagalba Žemėje bus taika, o širdies, pripildytos meilės. Žmonės spontaniškai apkabindavo viens kitą, dėkojo viens kitam ir dar ilgai mes iš visos visiškai atsivėrusios širdies skandavome: "Mes linkime visiems laimės! Mes linkime visiems laimės!!!" Kai programa baigėsi, žmonės nenorėjo skirstytis. Mes glėbesčiavomės, vienas kitam sakėme šiltus žodžius, laiminome vienas kitą... Štai toks buvo mūsų susitikimas...

Sugrįžusi į namus išgirdau, jog Izraelis ir Palestina viena kitą bombarduoja, žūsta vaikai... Išgirdau, kaip Izraelio moteris, kurios sūnus paauglys žuvo, meldėsi už Palestinos moterį, kurios sūnus taip pat žuvo. Jos žodžiuose skambėjo didi jėga! Ji sakė: "Aš nenoriu, kad kentėtų vaikai, nesvarbu - kieno vaikai... Svetimų vaikų nebūna!" Susitikusi su savo studentais jau Almatoje, mes kartu nusprendėme pradėti judėjimą "Motinos malda", mūsų širdyse atsirado didžiulis noras prisibelsti į visų pasaulio motinų širdis - svetimų vaikų nėra!!!

Moterys daug gali. Paskutiniu metu moteriška galia neįtikėtinai išaugo. Visgi Žemėje labiausiai išaugo seksualinė moteriška energija. Moterys atrodo jaunesnės nei iš tiesų yra, visa industrija dirba šiam tikslui pasiekti. Tačiau motiniška energija nuskurdo. Moterys daugiau dirba, mažiau gimdo, vis dažniau auklės ir televizoriai auklėja vaikus. Motiniškos šilumos niekas niekada nepajėgs pakeisti. Ne veltui visuose Šventuose Raštuose po Dievo stovi Motina.

Motina - tai ne tik moteris, pagimdžiusi vaiką. Motina - tai gebanti priglausti, sušildyti, įkvėpti, sustiprinti tikėjimą, išaiškinti visus sunkumus, prikelti parklupus. Motina - tai ta, kuri vien savo tikėjimo galia kuria stebuklus savo šeimos gyvenime. Nuostabu, kai mes galime sukurti savo namuose darną, tačiau meilė negali būti saugoma atskirame bute, net dideliame name jai ankšta. Meilė - tai nuolatos didėjanti ir besiplečianti jėga.

Mūsų pasaulis - tai viena didelė šeima, kuri dėl įvairių priežasčių persipyko, pradingo tarpusavio supratimas. Atėjo laikas sušildyti šį pasaulį, kuris susipainiojo savo paties aistrose, apmaude, priekaištuose... Atėjo laikas sušildyti šiluma ne tik savo mažylį, bet sušildyti - žvilgsniu, žodžiu, veikla - kitus, nepaisant odos spalvos, tikėjimo, tautybės, nekreipiant dėmesio į tai, kokia kalba jie kalba, nes meilės kalba prieinama visiems. Kodėl liūtė gali išmaitinti šuniuką, kalė gali užauginti kačiuką, kurio mama mirė?

Mes, žmonės, apdovanoti protu, galim būti geresni, tyresni, labiau pasiaukojantys, labiau atjaučiantys. Gal čia ir yra sudėtingų pamokų prasmė? Mes tvirtai apsisprendę užsiimti šia maldos praktika, kiekvienas pagal galias, kaip jam labiau priimtina. Mes organizuosime fotografijų parodas, festivalius, koncertus vienu pavadinimu - "Motinos malda". Mes siekiame, kad galų gale motiniška energija šiam pasauliui suteiktų jautrumo, atjautos, šilumos ir mokėjimo mylėti. Kol kas mes neturime išbaigto recepto, bet mes įsitikinę, jog šis geras darbas dabar labai reikalingas.

Mes turime ištrinti vidines mūsų širdžių sienas, dabar ne laikas dalinti žmones pagal vienus ar kitus požymius. Atėjo laikas apsijungti. Žmonės pavargo nuo vienatvės ir atskirties. Jei ši idėja surado atgarsį jūsų širdyje, jei jūs norite ką nors organizuoti savo mieste, prašau, junkitės!

Mahatma Gandi kartą pasakė:

"Būkite tuo pokyčiu, kokį norite matyti pasaulyje..." Kokių pokyčių šiame pasaulyje ieškote jūs? Pagalvokite apie tai ir tapkite būtent tuo pokyčiu.

Apkabinu jus visa širdimi, su meile, jūsų Marina Targakova

Šaltinis

http://www.psiholog3000.ru/novosti/proekta/pismo-ot-mariny-targakovoy

Susiję įrašai:

http://www.psiholog3000.ru/poznavatelnye-materialy/stihotvoreniya/yaroslav-klimanov-stih-molitva-materi