Erdvėje virš galvos kybojo didelis nuostabus pegasas. Nurimus protui, pegasas atsidūrė šalia. Jau anksčiau skambėjo jo vardas - Humam. Bet protas kėlė labai daug abejonių. Humam - išgirdau dar kartą savo viduje. Norėjosi išgirsti jo balsą, nes jį girdėjau savo vidiniu balsu.
Išvydusi nuostabiai baltą savo mylimą pegasą, norėjau jam nusilenkti. Protas įpratęs kažką garbinti išorėje:
-Nesilenk prieš mane,-tarė. -Aš esu tu, tu esi aš.
Apsikabinau jo kaklą, pasijutau tokia maža, tokia menka, kaupėsi ašaros, jos liejosi upeliais, norėjosi pasidalinti su juo visais savo sunkumais, nuo kurių skauda pečius ir nugarą.
-Negailėk savęs, mylėk save.
Iš visų širdies gelmių meldžiau širdies stiprybės gailestį sau pakeisti meile sau. Pagaliau man pavyko jį apsikabinti taip, kaip apsikabinamas mylimasis. Stipriai, tvirtai, papildančiai, o ne kaip kokia naštos apkrėsta, kurios reikia gailėtis.
Jaučiau Humam didžiulę meilę man, jaučiau tvirtumą. Norėjosi atkartoti tą jausmą savyje. Visatos tėvo tvirtumas, saugumas persmelkė mane visą.
-Tu pamiršai, kam tau duoti šie galingi sparnai. Neturi teisės jų išpešioti po plunksnelę. Tau jie duoti tam, kad galėtum pakilti virš visko, kas ne tau skirta. Tu gali. Neskriausk savęs ir manęs.
Stovėjau ir gėriau jį visą. Į save, į savo širdį. Prašiau proto patylėti.
-Naudok mane pagal paskirtį, semkis iš manęs jėgų,- tarė Humam.
-Ačiū, kad padedi man. Ačiū, kad esi.
-Visada buvau,- ramiai tarė. -Ir būsiu. Žinok.
Užlipau jam ant nugaros, skrydžiui mūsų bendram.
Buvau tokia pat stipri kaip jis. Lygiavertė jam. Jis tai aš, aš tai jis.
Su dideliais, galingais, mėlyno akinančio baltumo sparnais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą