Atleisk, mano širdie, kad nesiklausiau tavęs.
Atleisk, mano širdie, kad tave apleidau.
Atleisk.
Padėk man atleisti sau.
Padėk atsiprašyti.
Vaiko.
Atleisk, vaike, kad kiekvieną kartą tau per daug išspaudus pomidorų padažo,
aš vis tavęs paklausiu - ką darysi su jo likučiais lėkštėje? Net nežinau, kokio atsakymo tikiuosi.
Net nenumanau, ką tu galėtum atsakyti. Jei tu būtum suaugęs, neklausčiau to tavęs, tą žinau. Bet tu - dar vaikas. Todėl aš leidžiu sau būti grubiu su tavimi. Nes nebijau tavęs. Ir, suprantu, kad nepakankamai gerbiu tave. Ir, akivaizdu, kad tik mokausi tave mylėti, kai tu mane jau psėjai pamilti iš visos savo didelės širdies.
Atleisk, nematau tavo suglumusių akių, nes nežiūriu į jas, kai to klausiu. O jei ir matyčiau, greičiausiai, nesugebėčiau perskaityti dėl savo kietos širdies jose nieko tokio.
Klausiu tik tam, kad noriu įrodyti savo tiesą: tu per daug įsipylei pomidorų padažo.
Ie tu tai pastebi, juk nesi kvailas.
Atleisk, nes tau tik 7 metai. Tu taip smagiai stebi, kaip pro mažą skylutę iš indelio bėga raudona masė. Juk galėčiau tavęs paprašyti, kad įlietum ir man. Bet neprašau.
Priešingai, nes įrodau savo tiesą: kadangi nemoki padoraus kiekio įlieti, tai aš įliesiu geriau už tave. Ir tau noriu įlieti už tave. Bet tu neleidi. Ir aš esu nepatenkintas. Mintyse pagalvoju, jog esi neišauklėtas.
Atleisk man, vaike, už visas mano mintis, kurios tave daro blogesniu nei esi iš tiesų.
Aš skubu būti griežtu su tavimi, bet neskubu tavęs mylėti.
Aš dažnai negirdžiu, ką tu man sakai. Aš dažnai nesistengiu suprasti tavo padrikai sakomų žodžių. Atleisk. Nežinojau, kad tu jau pripratai, jog esi man tik tiek svarbus.
Kai paskutinį kartą ėjom šakų jauniems medeliams paremti, tu ėjai iš paskos. Aš nešiau didelį glėbį nenukapotų šakų. Tu irgi nešei. Ėjome didele kalva. Tu, užsižiūrėjęs kažkur, užlipai ant mano nešamų šakų plonyčių šakelių ir visas glėbys truktelėjo. Nieko nenutiko, bet...
Aš grubiai riktelėjau eidamas prieky:
Laikyk atstumą, jaunuoli.
O galėjau apibėgti tave ir pajuokauti su tavimi. Būčiau išgirdęs tavo juoką, klegesį. Jis būtų daug malonesnis už manąjį baubimą.
O tu viską pakenti. Kartais matau, kaip tu nustembi dėl mano gerumo. Ir man darosi gėda.
Esi įduotas man tam, kad tave prie gerumo pripratinčiau savo gerumu,
kad būtum tvirtesnis su tais, kurie tau svetimi, ne tokie mylintys, abejingi ar ne tokie geri.
Atleisk. Tu turi gražų vardą. Aš neišmokau jo vartoti pagal paskirtį.
Atleisk, vaike, kad nesakau, jog tave myliu, kad tu esi man svarbus. Jei sakyčiau - meluočiau. Bet aš noriu, kad man paklustum. Juk aš vyras. Ir dar vyresnis. O kas tu?
Atleisk, kad tave nuvertinu. Aš susireikšminu, nes galvoju, jog be manęs netapsi žmogumi. O juk tu esi labiau žmogus nei aš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą