Kai gimsta antras vaikas...

Taip, žinau...
Tik antras...
Čia tiems, kurie augina jau 4 :)
O man - net antras vaikas :)

Jau seniai kirbėjo mintis, kad mamos, kurios savo motinystėje susiduria su vienais ar kitais sunkumais augindamos vieną ar du vaikus, lieka nesuprastos tų, kurios augina tris, keturis ir daugiau. Lyg mes neturėtumėme teisės skųstis, nes būna ir dar blogiau.

Sakiau ir sakysiu: mama užauga su vaikų kiekiu, todėl X mamos patirtis nelygu Y mamos patirčiai.

Jei mama, auginanti vieną vaiką, išgyvena sunkumų, jos sunkumai yra lygiai tokie pat rimti, kaip ir mamos, kuri išgyvena sunkumų su 4 vaikais. Gal todėl man nebūna juokinga, kai susitinku su mamomis  ir joms tenka būti žvake tunelio gale: visi išgyvenimai yra subjektyvūs, todėl ginčytis, kad nėra čia ko jaudintis ar pan., neverta.

Kaip AA klube, prisipažinsiu:
aš turiu sunkumų, augindama 2 vaikus.

Kokių?
Daugiau noriu, nei galiu.
Noriu save klonuoti, bet negaliu.
Noriu, kad manęs užtektų visiems, kuriems noriu  save dovanoti, pirmiausiai, šeimai.
Noriu pratęsti įprastą gyvenimo ritmą, bet negaliu.
Ai, daug ko negaliu...
Net į savo ankstesnes suknias dar neįtelpu :)

Prasidedant jaunačiai, skelbiau sau iššūkį: negalėjimą paversti užduotimis, išsikelti sau prasmingų tikslų  ir gyventi toliau.

Kažkaip pavyksta.
Pilnatis artėja su trenksmu :)

Gal mano pasidalinimai pagelbės kuriai nors mamai.
Ir nereikia turėti iliuzijos, kad moteris, ateis diena, ir taps subalansuota visam laikui.
Šioje žemėje tai įmanoma tik tada, kai moteris išeina anapilin, deja.
Jei mes ne vienuolyne, ne dvasinės mokytojos - mes gyvos, su visomis savo spalvomis.

Visų pirma, noriu priimti save tokią, kokia esu.
Dabar kokia esu, o ne kokia buvau ar dar būsiu.
Chalatine pele (per nėštukių kursus moterims vis primindavau tai :) ) netapau ir , tikiuosi, netapsiu, bet kartais gyvenu neišsivalius dantų. Šiandien prabėgo mintis, kad neprisimenu savo atvaizdo veidrodyje :)
Susidėlioju prioritetus, bet ne visada išbaigiu sąrašą :)

Tad skelbiau iššūkį sau: išmokti makiažo gudrybių :)
Pradėjau nuo dažų pirkimo
Man labai patiko.

Būnu kartais pavargusi, suirzusi, nes kol antrasis sūnus yra tik kūdikis, mano kai kurie svarbūs poreikiai ilgesnį laiką lieka nepatenkinti. Kartais tas ilgesnis laikas būna už kantrybės zonos ribų. Ir tuomet prasinešu su šluota per namus. Gerai, kad jie maži. Ir negerai. Gal pradėjus skristi, paskraidyčiau ir tiek žinių. Reikia mobilizuotis prie realių aplinkybių. Ir svajoti apie didesnius namus :)

Sau primenu:
kiek vyras kantrus žmonai, tiek žmona kantri vaikams ir buičiai;
o vyras kantrus žmonai tiek, kiek meldžiasi Dievui;
nekantraus vyro žmonai belieka melstis garsiai.

Meldžiuosi. Dažnai ir daug.
Padeda.


Keliu sau uždavinį:
kai bus viduje ne saulėta, stabtelti ir atidžiai pasižiūrėti, kas aplink mane yra. Manau, kad per mažai vertinu tai, ką turiu. Ne todėl, kad kiti gyvena dar blogiau.
Aš dabar gyvenu geriausiai, jei lyginčiau su savo praeitimi. Visomis prasmėmis.
Noriu dar labiau visa tai vertinti, branginti ir džiaugtis. Nes tai padės man būti geresne sau.

Sakau TAIP ašaroms, nes jos taip gydančiai veikia.
Svarbiausia nebeverkti iš gailesčio sau.
O išverkti sunkumą galima. Ir net reikia.

Pirmagimis laukė brolio, tačiau patekęs į realybę su kūdikiu, pasipergyveno ne juokais. Jis aiškiai suvokė, kad aš bambu dažniau nei anksčiau ir kad jam laiko skiriu mažiau nei anksčiau.

Turiu užduotį - dalinuosi vaiko auginimo patirtimi su pirmagimiu.

Tikiu, kad pasakojimai apie pirmojo sūnaus kūdikystę ir vaikystę minkština situaciją.
Vis kartoju: 7 metus dovanojau savo meilę tik tau, o dabar atėjo laikas tau ir man dalintis meile:
aš savo meilės duosiu mažajam broliui, o tu - kitiems tau svarbiems žmonėms. Mes išsiskiriame tam, kad vėl susijungtumėm ten, kur mums taip gera.
Stebiu ir stebiuosi, koks didelis jau vyresnėlis.
Su antrojo vaiko gimimu lyg ūgtelėjo.
Tikiuosi, vaikystė jo dar nesibaigė.
Taip saugau jo vaikystę... Būtų gaila, jei jam tektų per greitai užaugti.

Vis kartoju: ir tu taip gulėjai, ir tu taip verkei, ir tave taip nešiojau...

Nudžiungu, kai galiu grįžti prie vyresnėlio migdymo ir žadinimo ritualų, kurie mums abiems buvo tokie brangūs. Mėnesį pasikankinom ir rimstam po truputį. Juk vaikai auga labai greitai.
Vis žiūrim nuotraukas, kai vyresnėlis buvo mažas ir žaidžiam žaidimą: surask 10 skirtumų :)

Prisimenu, kaip norėjosi gerų dalykų gimus pirmajam vaikui.
Džiugu, kad laiką, kurį praleidžiam kartu, branginam ir neleidžiam jo vėjais :)
Pradžiugino sūnaus pasiūlymas: aš vietoj filmuko žiūrėjimo renkuosi  žaisti monopolį su jumis :)
Jis žaidė ir už mane, ir už save, nes žindžiau neplanuotai :)

O kartais aš užsiimu savo veikla, o vyresnėlis - savo. ir tai yra gerai :)

Suprantu: kantriausias mūsų šeimoje yra 7 metų berniukas.


Kai pasižiūriu iš toliau į sunkesnę situaciją, kyla toks lengvas svaigulys ir tuomet atsiranda erdvės sutalpinti savyje daugiau nei atrodė, kad galiu. Lyg prarasčiau regos aštrumo dalį, lyg nematyčiau taip visko aiškiai. Įtariu, kad dėl įpročio hiperbolizuoti, tragedizuoti, dramatizuoti, jaudintis ne tik tapau visai gera kitų išklausytoja ir padėjėja, bet ir praradau gerą regą... :)

Tai padeda man nepamesti pusiausvyros, nes...

Kvėpavimo praktika  - rebefingas, padovanojo man ne vieną gerą patirtį, o viena iš jų labai labai gera:
į viską žiūrėti kaip į praplaukiančius debesis.
Tuomet nekyla tokios ryškios reakcijos, nes kas yra aktualu 16:45, nebus aktualu 17:00.
Randai, kuriuos padarome skaudindami artimus, lieka.
Ar užteks šio gyvenimo atmylėti?

Mus moko išminčiai: visada taip nebus...

Tai padeda ilgiau išsaugoti vidinį aukso vidurį.

Pradeda skambėti vaikystėje mėgta daina:
na ir kas, na ir kas, na ir kas, kad lietutis lyja,
aš ištiesiu rankas, lyja - tegul lyja.

Moteriai uraganai - normalu. Svarbiausia, kad nereikėtų kviesti draudėjų dėl žalos atlyginimo.

Neturiu iliuzijos, kad gyvenimas yra lengvas.
Suprantu: jei noriu kažką pakeisti, reikia atkaklumo.
Jei noriu likti savimi, reikia turėti drąsos parodyti tikruosius savo jausmus, kol jų nepaslėpiau po netikraisiais, pvz. pykčiu. Juk pirma pasidaro liūdna, ir tik poto - pikta...

Keliu sau iššūkį: vietoj aukos arba agresorės vaidmens, pasirinkti laimingos moters rolę.
Mano vyras neseniai pajuokavo, kai verkiau jam į petį:
-Pamiršai, kad esi laiminga?

Taip, kartais užsimirštu,nes leidžiu protui vadovauti.

Išmokau prisipažinti šeimai, kad man blogai, kad man sunku.

Ar tai keičia jų elgesį? Ne.
Bet mokausi prašyti pagalbos.
Stengiuosi nepamiršti atsiprašyti garsiai.

Kalbėjom apie tai su Vaidu Žinių radijuje liepos pabaigoje. Turiu ketinimų prisiminti vieną kitą gerą knygą šia tema, bet dar nepriėjau... Poreikių prioritetai ne taip sudėlioti, nes jau taip seniai rašiau sau...

Kvėpavimas - tai geriausia, ką turiu.
Ir dar mane nuo netinkamo elgesio sulaiko mano mokytojai, kuriuos labai myliu ir gerbiu. Vis sau kartoju: jei jie būtų šalia, ką dabar darytum?
Dar man padeda sugebėjimas pamatyti save kito kailyje. Tik to neįmanoma padaryti, kai galvoje karšta. Tad kvėpavimui teikiu pirmenybę.
Kai jau galiu, pagalvoju, kad asmeninėje erdvėje žmogus sau leidžia daugiau nei viešumoje. O aš nenoriu dvigubų standartų, todėl užduodu sau klausimą: ar ir kieme taip daryčiau?
Kai artimo žmogaus elgesys nuliūdina, nuvilia, o poto ir papiktina, prisimenu tai, kas mane pradžiugino. Stengiuosi nepamesti bendro konteksto. Ir tai vekia: tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.

Ir vis tiek kartais skraidau...

Turiu tikslą: kasdien paskaityti šventraščių ar kitų įkvepiančių tekstų, kurie pakylėtų mane virš žemės ir suteiktų jėgų gyventi taip, kaip gyvenasi.

 Šį tikslą pastiprina malda kasrytą:
Dieve, suteik man jėgų priimti visa, kas ateis šiandien į mano dieną ramiai, nes viskam tavo valia;
Dieve, lai mano mintys, žodžiai ir darbai būna tavo valioje;
Dieve, padėk man būti geriausiai, kokia tik galiu, su visais šiandien sutiktais žmonėmis.

Mantrų klausymasis ir  niūnavimas, maldų kartojimas, džapa malos kartojimas - kitos pagalbinės priemonės, kaip išgyventi.

Keliu sau užduotį: džiaugtis tuo, ką padarau, nes pasitenkinimas dėl mažmožių įkvepia didesniems darbams ir neleidžia nusivilti savimi iš per didelio noro padaryti daug ir labai daug.

Nėštumo metu labai daug dirbau, kaip visada važinėjau po visą Lietuvą. Ir jėgų buvo, ir sveikatos, ir noro. Nėštumo pabaigoje kelionių pamažėjo, tačiau kasdienybę praturtino "Editos" žurnalui rengiami tekstai, "Ji" žurnalui duodami interviu, pasiruošimas TV3 projektui "Aklos vestuvės", šioks toks dalyvavimas visuomeninėje veikloje, interviu žurnalui "Tavo vaikas" ir Facebook grupių bei puslapių priežiūra. Ir dabar tęsiu kai kurias veiklas bei pradėsiu rengti tekstus TV3.lt portalui.

Be visuomeninės veiklos turiu namus, laimei, turiu šeimą, vyresnį sūnų, o žmonėms gi dėmesio, meilės ir laiko skirti reikia.

Kai būna pikta, jog negaliu su vyresnėliu išbėgti bet kada į lauką, pasidžiaugiu, kad skaitau jam kas vakarą ir dar sugebu pažaisti kartais kokį stalo žaidimą. Ir jis man skaito kas dieną, bet čia jau - kita tema...

Kadangi protas po gimdymo dar velkasi iš paskos, tai va taip - padrikai.

Ramunė