Koks kitų vaidmuo mano gyvenime?

Kai žmogus įsileidžia mane į savo gyvenimą, man prasideda dar viena kelionė.
Esu dėkinga už tas keliones visiems.
Ypač - visoms moterims.

Jei galiu šviesti kam nors, kai tame pasaulyje temsta dangus, šviečiu.
Tik taip man Visata padovanoja šviesulių sau.
Ačiū visoms ir visiems, kurie šviečia man.

Tikiu, kad mes esame viena kitai reikalingos.
Kad gyventųsi taip, kaip mums skirta.

Mano bičiulis vis sakydavo, jog visi išgyvenimai man skirti ne tik man vienai. Bet dar ir tiems, kam aš galiu pagelbėti.

Visata labai tvarkinga. Kai tik aš išmokstu pamoką, ir toliau jos uoliai mokausi, į mano gyvenimą atveda žmones, su kuriais aš galiu pasidalinti savo patirtimi ir įžvalgomis.

Daug moterų klausia: kodėl tai nutiko su manim?

Aš savęs to klausdavau taip pat.
Lioviausi.

Dabar klausiu - ką man su visu tuo daryti?

O labiausiai norėčiau klausti - ką man tai reiškia? Kas tai per ženklas?
Noriu būti savo gyvenimo ašimi.

Aš. O ne kiti.

Moterims, dėl didelio prieraišumo, dėl didelio noro viską padaryti gerai, dėl didelio noro padaryti visiems gerą įtaką, dėl didelio noro viską sužiūrėti ir už viską atsakyti, dėl natūralios moteriškos prigimties, nes moterys yra labai galingos, gyvenimas griūti pradeda tuomet, kai artimas žmogus pradeda elgtis netinkamai. Tai reiškia, kad moteris atidavė jam raktą nuo savo laimės. Ir padarė didelę klaidą.

Pagailėkime savęs. Mes tik taip mokėjome gyventi.

Moterims, kurioms kyla pyktis dėl neteisybės, ištikusios jas ir kitus artimus, būtina išverkti sielvartą. Pyktis priklauso protui. Sielvartas priklauso širdžiai. Įvyksta stebuklas. Išsiverkusi moteris pajaučia, kad ne jai blogiausia keblioje situacijoje. Blogiausia tam, kuris prisiėmė blogiuko rolę.

Ar pagalvojote apie tai?

Mes vis plūstam tuos nevidonus, tuos netikėlius, tuos netobulus.

Ar pagalvojome, kad jų siela taip myli musiškę, kad net blogiuku dėl mūsų sutiko pabūti: išduoti, apgauti, ignoruoti ir pan. Kad mums būtų geriau. Mums - didžiąja prasme. Nes mes - ne tik žmonės. Mes esame sielos.

Ar pagalvojome, kad visa tai vyksta tik todėl, kad  MES TURIME PRABUSTI!?

Man gražiausia yra prabudusi moteris: ji skaidri, aiški, tiesi, šviesi, galinga, kurianti, savarankiška, mylinti.
Su ja norisi gyventi.
Su ja norisi mylėtis.
Su ja norisi gerti arbatą.
Su ja norisi tylėti.
Dėl jos norisi.

Visa kita - moters surogatas.
Susimažinęs moters variantas. Vos pastebimas.
Jį lengva stumdyti, jį lengva apleisti, jį lengva ignoruoti, jį lengva palikti ir vėl rasti.

Ar susimąstėme, kad susimažinusios tampame savaime suprantamais reikšiniais, kurie nedomina nė to vienintelio?

Ar kas nors prabudęs rūpinasi, kuo šiandien kvėpuos?
Ne. Oras mums - savaime suprantamas.

Nebūkime savaime suprantamais reiškiniais.
Prabuskime, kad pamiltume save.

Viena moteris pasakojo, kaip jai buvo sunku ilgą laiką pamiršti vyro neištikimybę. Susitikusi tą trečią moterį, pirmoji norėdavo prasmekti žemėje, kaip jai buvo nesmagu. Paklausiau jos: ką jūs tokio padarėte tame trikampyje, kad jums yra nepatogu ir nemalonu? Atsipalaiduokite. Iškelkite aukštai galvą. Čia jiems turi būti nepatogu. Čia jie gali norėti slėptis. Jei suprastų. GIRDITE?

NĖ VIENAS BLOGIUKAS NENORI MŪSŲ SKAUDINTI SPECIALIAI.
JIS NESUPRANTA. JIS NEŽINO.
TODĖL GYVENA TAIP, KAIP SUPRANTA.
Paklauskime savęs: kodėl tai vyksta šalia manęs?

Atsakymas nustebins.

Apsiverkite. Apverkite visa tai, ko niekada jau nebeturėsite.
Išsiskyriau po 19 metų santuokos. Verkiu, nes neturėsiu viso to, kas nutinka žmonėms, nugyvenusiems 25 metus ir daugiau. Verkiu, nes neturėsiu dieduko, su kuriuo nugyvenau daug metų. Verkiu, nes ne taip norėjau gyventi.
Sukūriau antrą šeimą. Verkiu, nes neturėsiu vienintelio vyro, apie kurį svajojau. Verkiu, nes vienas mano vaikas gyvena ne su tėčiu. Kai išverksiu, pamatysiu viziją, kaip man reikia toliau gyventi.

Kai moteris išverkia, išliūdi visa tai, ko ji dėl realybės netenka, jai atsiranda galimybė ir laisvė pagalvoti, ko ji nori dėl savo dabarties ir ateities. Tik tuomet, kai išverkiu dėl praeiteis ir sugriuvusios ateities, aš pajėgi pagalvoti, kaip galiu toliau gyventi.

Po tam tikro laiko jūs suprasite, jog tai buvo viena didžiausių Dievo dovanų, įpakuotų į tokį va unikalų popierių: neištikimybė, ignoravimas, abejingumas, egoizmas ar kita krizė.

Prabusite. Ir nebenorėsite daugiau niekada miegoti.
Atsiimsite raktą nuo savo laimės.
Ir visada jį turėsite su savimi.

Ir pajusite: koks keistas ir liūdnas tas žmogaus likimas, blogiuko rolę teko suvaidinti.
Kad tik man būtų geriau.
Dieve, kaip jis mane myli.
Jam reikėjo pabūti tokiu blogu man, kad aš pabusčiau.
Dieve, kaip jis mane myli.

Ar norėtumėme būti tos blogietės ir žadinti kitus?
Nebūtinai.
Taip nesmagu skaudinti kitą.

Ateis palengvėjimas.

Ateis atleidimas.

Su meile sau ateis visi turtai, kurių mums reikia.

Koks gi kitų vaidmuo mano gyvenime?
Visi man yra mokytojai: vieni mažiau skausmingi, kiti - labai skausmingi. Ir visi jie myli mane. Nes nemeilės nėra. Visatoje egzistuoja tik meilė. Ją verta atpažinti. Nuraminus protą, atvėrus širdį, pažvelgti į save. Ir įsimylėti.