Vakar stebėjau situaciją:
prie Kauno Vilijampolės barelio, dirbančio visą parą, berods Juodvarnio, priėjo iš mokyklos ėję vaikai ir mikliai susisiekė su tame barelyje esančiu pakankamai girtu suaugusiuoju. Išėjęs vyras priėjo prie 5 berniukų. Jie davė jam pinigų. Jis grįžo su pakeliu cigarečių. Atidavė vaikams grąžą ir cigaretes.
-Ką jūs padarėte? Jūs gi žudote vaikus?,- tariau.
Išėjęs sėbras kažką bandė man aiškinti.
Kaltininkas nuleidęs galvą grįžo prie savo neišgerto gėrimo.
Pasibaisėjau. Ir supratau, kad gyvenu žemėje. Realioje, nesuvaidintoje.
Esu idealistė. Auginu du sūnus. Man baisu. Noriu saugios vaikams aplinkos. Tikiu, kad gyvensiu gražioje vietoje, kur vaikams pakeliui iš mokyklos į namus nestovės degradavusiems žmonėms skirti bareliai. Tačiau neperdarysime gi aplinkos, sterilumo neverta tikėtis. Tą irgi suprantu.
Verta išnaudoti realų gyvenimą geresniam.
Vakarienės metu papasakojau šeimai, ką mačiau.
Pasakiau, ko bijau, dėl ko neramu.
Pamodeliavom, kaip sūnus elgtųsi tokioje situacijoje. Duok Dieve jam stiprybės.
Pasitarėm su vyru, ką daryti.
Nutarėm rašyti seniūnijai laišką.
Juk mes taip pat esame atsakingi už artimą šalia namų aplinką.
Būkime drąsūs, budrūs ir sąmoningi.
Su šiomis savybėmis rungtyniauti, laimei, nereikia.
1 komentaras:
Jei kiekvienas iš mūsų darytų būtent taip. Taip kuriame šviesą bei taiką. Šaunuoliai!
Rašyti komentarą