2010-04-13

Sakykime vaikams TAIP

Nuo pat gimimo savo sūnui retai kada sau NE. Kai girdžiu kitų mamų kasdienį bendravimą su vaikais, nesistebiu, kad mažieji ir didieji dažnai nesutaria. Kam gi patiktų būti kieno kito marionete? Kam gi patiktų nuolatos priimti sprendimus ir už save, ir už keletą vaikų. Rezultatas: išerzinti vaikai, pavargusios mamos ir nervuoti tėčiai. Ar yra kita galimybė? Taip.


Kodėl suaugę taip dažnai savo vaikams taria NE? Uždavusi šį klausimą mano vedamų užsiėmimų dalyvėms, gaunu konkretų atsakymą: o kaip gi kitaip juos išauklėsi – nedrausi, tai užlips ant galvų. Susiduriame su klaidinga visuomenėje įsišaknijusia norma: vaikams reikia parodyti jų vietą. Ir tą daro visi: pradeda tėvai, pratęsia darželio auklėtojos, taip pat elgiasi mokytojai, o vėliau, žiūrėk, ir darbdavys rodo darbuotojui jo vietą. Grįžkim prie vaikų: kur gi yra Jūsų vaiko vieta? Mano sūnaus vieta yra šalia manęs, nuo pat gimimo. Aš nesu jokia prasme -esnė. Mes esame lygiaverčiai bendravimo partneriai, lygiateisiai šeimos nariai. Turim abu teisę nesutikti. Tik aš labiau esu ir visuomet būsiu už viską atsakingesnė: už vaiko saugumą, už darnius santykius, už tinkamų sąlygų vaiko raidai, vaiko ugdymui, išsilavinimui ir savirealizacijai sudarymą, užtikrinimą ir palaikymą. Nesakykite vaikui NE vien tik auklėjimo tikslais.

Vaikams reikia meilės ir tik po to viso kito.Visuomenėje paplitęs mitas: nubrėžk vaikui ribas ir jis taps žmogumi. Liūdniausia, kad yra parašytų daug blogų knygų apie vaikų tramdymą. Nerekomenduoju jų skaityti. Suaugę, kurie neatranda laiko tikrajam gyvenimui su vaiku, užsiima tokiais dalykais. Juk daug paprasčiau yra ką nors uždrausti ir dresiruoti. Kai nepaklusnus žvėriukas lipa ant galvos, galima gi net bizūną paimti. Arba bent jau pagrasinti. Kad išsigąstų. Kad vėl atsimintų, kur jo vieta. Gyvenimas su vaiku ir vaikui – tai buvimas su juo ir besąlyginės meilės jam demonstravimas. Būdama su vaiku savo elgesiu rodau jam, koks gyvenimo būdas yra priimtinas, tinkamas. Mūsų šeimoje. Žaisdama su vaiku, skaitydama jam knygas, eidama pasivaikščioti, rodydama jam pasaulį, keliaudama neišvengiamai perteikiu jam šeimos vertybes ir kultūringo elgesio niuansus. Juk intensyviai bendraujant su kitu, atsiranda šimtai situacijų, kuriose mes atleidžiame, atsiprašome, parodome dėmesį, meilę, išreiškiame pagarbą, užjaučiame, paguodžiame, pasisveikiname, pagelbėjame kam nors. Buvimas su vaiku pareikalauja iš suaugusiojo didelės atsakomybės. Nes vaikai jais tiki. Ir tik sulaukę tam tikro amžiaus, dar kartą pervertina visa tai, kuo juos prifarširavo tėvai per 12-13 gyvenimo metų. Tapę tėvais, mes prarandame teisę elgtis kvailai. Turime prisiimti tą atsakomybę dėl savo vaikų ir jų ateities. Atminkime: nereikia vaikams duoti visko, ko jie nori; bet ne todėl, kad davimas vaikus lepina; tai tiesiog neįmanoma.

Kokia yra nekorektiškų draudimų priežastis ir pasekmė? Vaikai dienų dienas girdi iš suaugusiųjų tūkstantį ir dar vieną NE. Tai juos išerzina. Suaugusius nuvargina. Mažam lėliukui pradėjus tyrinėti pasaulį nuo lovelės ar kambario, dauguma mamų verkia, kad jos pavargo prižiūrėti nenuoramą vaikelį: mat jis visur lipa, eina, šliaužia, jam visko reikia – tikras košmaras. Atminkime: tikras košmaras būtų tuomet, jei mažylis neitų, nenorėtų, nesiektų, nešliaužtų, gulėtų vienoj vietoj be jokio judesio. Kalbame apie tėvų patogumą. Dažniausiai draudžiama vaikui kažkas dėl tėvų patogumo: jei lips, reiks laikyt, žiūrėt; jei bandys eit – reiks prilaikyt; jei bandys siekti – reikės vėl prilaikyt; jei bandys pats gerti – apsipils, reikės keisti rūbus; jei bandys pats lupti kiaušinį – prilukštens lukštų, reikės šluoti ir t.t. Visa tai nėra priežastys drausti. Jei taip darote, erzinate savo mažylį, naikinate jo natūralų norą pažinti pasaulį, žlugdote jo natūraliai augantį savarankiškumą ir apkraunate save bereikalinga ir nemalonia veikla - kontroliuoti. Pasirūpinkite saugia mažyliui namų aplinka, kur jam negresia pavojus dėl antikvarinių vazų, grėsmingų durelių ir pan. Jei pavyks suorganizuoti saugius namus vaikui, nustebsite, kaip paprasta bus jį prižiūrėti. Ir nereiks 1000 draudimų. Išlaikykite sveiką nuovoką ir nekelkite reikalavimo, kad namai su vienu vaiku visuomet bus panašūs į muziejų. Vaikams reikia ir ant sienų papiešti, ir vonioj pasitaškyti, ir langą pabučiuoti, veidrodį iššokoladuoti, grindis kremu ištepti. Tai smulkmenos. Sienos nuplaunamos, grindys taip pat. Kai tik vaikas supras, kad kremas tepamas ant kūno, jis neteplios jo grindų. Todėl vietoj rėkimo, ramiai vaikui pasakykite: mažuti, kremas tepamas ant rankyčių. Nusišypsokite ir tarkite vaikui: bet tu dar mažiukas ir negali visko žinoti. Pasirūpinkite grindų švara: imkime ir išvalykime viską, nes ant kremo galima paslysti. Problemos nėra. Jau išvengėte vieno nemalonaus NE. Ir gavote pamokymą iš vaiko: jei nenori, kad aš paimčiau tam tikrus daiktus, jie turi gulėti man nepasiekiamoje vietoje nė sekundei, nes aš miklus.

Sakykit NE sau, o ne vaikui. Neatsistebiu tėvais, kurie bara vaiką, kad jis saldainių prisivalgė. Arba draudžia gerti gazuotus gėrimus, nors jie stovi visiems matomoje vietoje. Arba išplėšia vaikui iš rankų n-tąjį šokoladuką namuose. Arba draudžia vartyti brangius fotoalbumus, nors jie guli pažeme. Už visą paklausą namuose atsakingi tėvai. Kaltinu tik save, jei mano mažylis, prisistūmęs kėdę šalia virtuvinės lentynos prašo guminių meškiukų jau trečią kartą, nes po pirmojo karto juos palikau matomoje vietoje. Pasakykite: kokią rimtą priežastį turiu dvimečiui pasakyti, kad jis nenorėtų dar skanių saldainiukų? Tėvai dažniausiai meluoja. O aš nenoriu. Todėl pasirūpinu, kad vaikelio akims būtų prieinamas toks saldainių kiekis, kokį aš nusprendžiu jam duoti suvalgyti. Kai gyvename su vaikais, turime jausti atsakomybę ir daug ko gyvenime atsisakyti. Bet tai nebus auka. Priešingai, tai bus galimybė pagerinti gyvenimo kokybę. Nuo gimimo vaikai nenori žalingų dalykų. Nebent juos kažkas pamokino. Vaikams nereikia čipsų, nereikia kokakolos, nereikia saldainių, nereikia sūdytų riešutų. Nereikia tol, kol neparagauja. Todėl atminkite; jei duodate saldainį, vaikas jau žinos jo skanumą ir greičiausiai norės dar ir dar. Galime sukontroliuoti, kad bent 2 – 3 pirmuosius gyvenimo metus vaikas nevalgytų to, ko jam nereikia. O su trimečiu galima tartis, pvz. kokakola ir čipsai – tik per šventes. Tačiau... Jei vaikas matys kiekvieną vakarą tėvą ar mamą geriant vyną ar alų, augant vaikui bus vis sunkiau paaiškinti, kodėl vaiko noro patenkinimas yra ribojamas, o suaugusiojo – ne. Konfliktai – neišvengiami.

Kodėl tėvai taip bijo vaikų pasipriešinimo? Galbūt todėl, kad tai nėra patogu: renkis – nenoriu, kelkis- nenoriu, eik valgyt košės – noriu blynų, važiuosim pas močiutę – noriu likti namie ir žaisti kompiuteriu. Ar kada nors susimąstėte, nuo kada jau vaikas turės teisę į savo norą? Nuo kelių metų? O kodėl būtent nuo tada/ o anksčiau negalima? O kodėl? O gal tik tada, kai išeis iš jūsų namų? Vaikai negimė, kad paklustų mums. Jei reikalaujate iš vaiko visiško paklusimo, prarandate galimybę pažinti jį tokį, koks jis yra. Prarandate galimybę išgirsti kitokią, jums svarbaus žmogaus nuomonę. Kokį įspūdį apie save sudarote vaikui? Jis pradės galvoti, kad jam nerūpite. Kai kurie tėvai bijo nukristi nuo „tėvų sosto“. Man pasisekė, nes mano vaikas sėdi šalia. Kai kurie tėvai taip užaštrina paklusimo – nepaklusimo situaciją, kad vaikai tampa žmonėmis, darančiais dėl savo ramybės viską, ko prašo jų tėvai. Ir ne tik vaikystėje. Įprotis išlieka ilgam. Aš tikiuosi, kad mano sūnus nebus visuomet man paklusnus. Nes esame skirtingi žmonės, su skirtingais požiūriais, su skirtingais norais. Jei nebus paklusnus 100 procentų man, vadinasi, nebus paklusnus 100 procentų ir kitiems, o tai jau privalumas. Nes vaikai daug visko išgirsta iš kitų suaugusiųjų: tiek darželyje, tiek mokykloje. Štai jums gyva istorija.
Du trimečiai berniukai per pietų miegą dingsta iš savo lovelių. Auklėtoja juos suranda tualete ir klausia, ką jie čia daro. Vaikai išsiduoda, kad jie matuojasi savo daikčiukų ilgį. Auklėtoja išrėžia: „Matot klozeto skylę? Vat ateis baubas kaip iš reklamos ir paims jūsų tuos daikčiukus su savim. Marš į lovas.“ Po kurio laiko vienas vaikinas vėl tualete. Spėkit, ką jis ten darė? O gi sukišęs iki alkūnės ranką į klozetą pats mėgino traukti tą pabaisą, kad ji žalos nepridarytų. Štai jums ir įrodymas, kad vaikai tikti bet kuo, ką mes sakom.

Kuo svarbus vaikui ištariamas mūsų TAIP? Valingas suaugęs, sakoma, daug pasiekia. Iš kur atsiranda tokie suaugę? Iš marso? O gal iš mėnulio? Ne. Jie užauga iš vaikų, kurių tėvai leido reikštis jų valiai. Kai vaikai demonstruoja savo valią, tai ne visada yra patogu mums, suaugusiems. Bet valios demonstravimas yra gerai vaikams. Ypač tuomet, kai vaikams leidžiama pasiekti savo. Tai labai svarbi patirtis. Vaikai mokosi įgyvendinti savo valią, padaryti kam nors įtaką, pakeisti ką nors. Tokia patirtis labai svarbi vaiko asmenybės raidai. Nebijokite pakeisti savo nuomonės. Tai leidžiama ir netgi pageidaujama, kai kalbame apie dviejų ar daugiau žmonių bendravimą. Gyvenimo su vaikais nuoseklumas tame, kad NE sakome tiems patiems dalykams visada. Jei kartais sakome TAIP, o kartais reikalaujame NE, įsiveliame į konfliktą. Išeitis: prašyti vaiko paslaugos. Vaikai geraširdžiai, sutiks. Vaikai paklusta per dieną daugiau nei 100 kartų. Netikite? Imkite ir suskaičiuokite. Tai kodėl mes taip pergyvenam, kai jie nepaklūsta du – tris kartus? Atsipalaiduokime ir dar kartą prisiminkime: vaikai negimė mums paklusti.

Dar kartą apie nuoseklumą. Suaugusiojo žmogaus elgesio nuoseklumas padeda vaikams geriau suprasti, koks yra elgesys pageidaujamas, ko iš jų tikimasi ir pan. Vaikai iš prigimties myli savo tėvus ir nori būti jiems geri. Todėl visaip bando tą meilę ir gerumą rodyti. Tačiau dažnas vaikelis pasimetęs: vieną vakarą mamytė džiaugiasi sūnelio glaustymais, kitą kartą jis yra nustumiamas dėl neparuoštos vakarienės; vieną rytą mama leidžia pasirinkti dukrai mėgstamą rūbą į darželį, kitą rytą dukra pažadinama skubos tvarka ir raginama rengtis tai, ką mama suruošė; vieną dieną dukra po mokyklos gali be mamos pritarimo keliauti pas pusseserę į svečius, kitą dieną mama tai uždraudžia. Savo nuosekliu elgesiu padėsime vaikams elgtis tinkamai. Atminkime: maži vaikai nori kažko, kas jiems negalima, ne todėl, kad nori mus panervuoti – jie tiesiog nežino visų pavojų. Šis žinojimas padeda išlaikyti vidinę ramybę ir ramiai paaiškinus paimti pavojingą daiktą iš vaiko. Tokioje situacijoje joks vaiko riksmas neturi mūsų sugundyti pakeisti savo nuomonės. Būsime nuoseklūs. Vaikas įsimins tai.

Kada ir kaip reikia vaikui sakyti NE? Tai labai retos situacijos: kai vaikams gresia pavojus gyvybei ar sveikatai. Savo sprendimą turime pateikti argumentuotai, ramiai, draugiškai.
„Kadangi lauke šalta, tu būtinai turi būti su pirštinėmis. Bet mašinoje galėsi jas nusimauti.“
„Kai tu vienas kambaryje, aš negaliu tau palikti žirklučių karpymui. Bet man sugrįžus, aš tau jas grąžinsiu.“
„Neliesk pečiaus, jis karštas, gali apsideginti.“
Jei sugalvojote vaikui kažko neduoti, turite tam turėti labai rimtą priežastį. Pvz.: nepirksiu tau naujo žaislo, nes tu ir taip turi daug žaislų; nepirksiu tau saldainių, nes saldainiai kenkia dantims. Pasiūlykime vaikui kitą alternatyvą: galėčiau tau nupirkti knygą arba kokių vaisių, jei norėtum.
Visais kitais gyvenimo atvejais vietoj NE, sakykite, ką nors su TAIP. Vietoj draudimo ko nors nedaryti, sakykite, ką daryti. Vietoj bereikšmio ATSARGIAI, sakykite, KĄ IR KAIP daryti.
„Vandenį taškome tik vonioje arba pirtyje. O mes gi kambaryje.“
„Popierėlį nuo šokolado išmetam į šiukšlių dėžę.“
„Kelk aukštai kojas, kad nenukristum tarp žolių.“
Man padeda jumoras. Gyvenimas ir taip per daug rimtas. Kai sūnus išpylė arbatos puodelį į salotų dubenį, kurias aš ketinau tuoj tuoj valgyti, su šypsena pasakiau: „Kas čia tau pasidarė? Salotas mano susiruošei paskandinti arbatoje? Greit bėgam gelbėt.“ Jis gi tikrai nenorėjo man pakenkti. Jei tik būtų žinojęs, kokia aš alkana, būtų pradėjęs maitinti. Bet nežinojo. Todėl užsiėmė su jam neaktualiu maistu savo mėgiama veikla.
Dažnai pamąstau, kad labai daug draudžia tie, kurie patys pavargę, susierzinę. Nesuklysiu sakydama, kad jei erzina ir trukdo tam tikras vaiko elgesys, problemos ieškokite savyje. Nors uždrausti tą elgesį gal ir paprasčiau. Bet tai tik pirmas įspūdis. Kaina to per didelė. Vaikui tai bus nemalonu. O jei dar pyktis, rėkimas, plekšnojimas... Fui fui fui.

SOS. Labai dažnai vaikai saldumynų ar žaislų prašo reikalaudami tėvų dėmesio. Jei tėvai neišklauso vaikų pasakojimo iki galo (nes nėra laiko), nepasidomi jų diena (nes labai nėr kuo domėtis: darželis, žaidimai, pamokos... ar gi tai reikšminga?), vietoj meilės įrodymų, dėmesio, šilumos pažeria priekaištų (dažnai už visiškai nereikšmingus dalykus), nepabučiuoja, neapkabina, vaikai pradeda išmokti prašyti meilės įrodymo pakaitalo. Tiksliau jie prašo visko, ką mato parduotuvėse, pas kitus vaikus ir pan. Vaikams reikia meilės įrodymų. Bet jie pasitenkina ir mažesniu gėriu. Kas juos to išmoko? Tikrai nežinote? Pirštais nerodysim, bet kaltininkai esame mes, tėvai. Kai skubame, lekiame, paprasčiau yra nupirkti vaikui tai, ko jis nori, nei jam skirti laiko. Taip susiformuoja blogasis užburtas ratas: tėvai, galintys sau leisti pirkti, pasirenka paprastesnį meilės savo vaikams įrodymą – daiktą. Iš tiesų meilę įrodo dėmesys, santykių puoselėjimas, laiko kartu leidimas, domėjimasis vaiku, supratimas.

Klausimai – atsakymai.
Mano pusantrų metų vaikas visur namuose landžioja: į šaldytuvą, į šaldiklį, junginėja televizorių, lempas, išmėto iš spintų daiktus. Jis lenda ten, kur nereikia. Jau netenku kantrybės, bet nei geruoju, nei piktuoju vaikas neklauso. Ką daryt?Vaikas lenda ten, kur jam įdomu. Įjungti ir išjungti lempą nėra pavojinga. Tik sužiūrėkite ir laiku išjunkite. Atidaryti šaldytuvą – taip pat nepavojinga. Atsitūpkite iki akių vaiko lygio ir nustebsite, koks tas baltas daiktas didelis ir kaip gražiai ten apšviesti stovi buteliukai ir kitas maistas. Tokio amžiaus vaikams patinka išimti daiktus. Tai, galima sakyti, lavinamieji žaidimai. Vaikas vystosi normaliai. Tuo tarpu Jus neaugate kartu su savo mažyliu. Tik pasidžiaugti galite, koks vaikelis žingeidus. Tačiau jam nuobodu. Todėl lenda ten, kur pasiekia. Jei nenorite, kad vaikas lįstų į spintas, sudominkite jį kuo kitu. Leiskite iš dėžučių išimti daiktus. Vėliau juos sudėsite. Bus du atskiri žaidimai. Leiskite vaikui pasikapstyti virtuvės stalčiuose. Smagus puodų bliūdų skambesys bus gera muzika. Svarbu laiku atkreipti dėmesį, kuo domisi vaikas. Tuomet galima įvykius pakreipti ta linkme, kad ir mamytei nebūtų papildomų rūpesčių, ir vaikas patenkintų pažinimo alkį. Taigi, žaiskite su vaiku. Bet nebarkite. Ir nedrauskite pažinti vaikeliui jo paties namų. Juk išmėtyti batai – ne tragedija.

Mano pusantrų metukų sūnelis kartais lenda į klozetą, kartais daužo lango stiklą savo žaislais, kartais kandžiojasi. Kaip jam uždrausti tai daryti? Gal čia toks amžius, kai jis visko nori ir nesvarbu, ar galima, ar ne?Atkreipkite dėmesį, kad tai būna tik KARTAIS. Todėl didelės problemos nėra. Tą kartais galima išgyventi, ar ne? Atkreipkite dėmesį į vaiko amžių. Jis negali likti be priežiūros taip ilgai, kad jums nematant nueitų iki klozeto. Jis nepiktybiškas lėliukas. Jis geras lėliukas. Jis gali norėti daug ko. Bet viena praleidžiate – jis nežino, kas pavojinga, o kas ne. Jūsų pareiga jį supažindinti su pavojais. Tam reikės laiko. Gali nepavykti iš pirmo karto. Vaikai gali neprisiminti visko iš karto. Būkite jo pirmąja kantriąja mokytoja. Kai mano vaikas trenkia stiklinį daiktą į grindis, aš paklausiu, ar jam nieko nenutiko ir po to įtikinamai pasakau: „Vaje, čia gi stiklas, jis dužta, tau tai gali būti pavojinga.“ Pati geriausia reakciją į pirmą įkandimą – tai jokios reakcijos.

Ką daryt, kai mano vaikas nuolat bando ribas? Sakau, kad negalima, o jis vis tiek. Jam 2 metai.Vaikai turi daug rimtesnių gyvenime užsiėmimų nei bandyti kažkokias jiems neapčiuopiamas ribas. Tokio amžiaus vaikai dar nežino, kas galima, kas negalima. Reikia gerbti jų mažą gyvenimo patirtį ir stengtis supažindinti su galimais pavojais. O ten, kur nepavojinga, drausti nereikia. Ir be draudimų vaikai užauga padoriais žmonėmis.

Kai vaikas kažko nori, ko negalima, neatrandu būdo susitarti. Tai sakau: „Tuoj grįž iš darbo tėtis ir pyks ant tavęs.“Visų pirma, aš prieš melą. Nebent iš tiesų vaikas sudaužė tėčio „Rolex“ laikrodį. Ir tai pyktų ant savęs, kad ne vietoje laikrodį paliko. Arba ant žmonos, kad neprižiūrėjo vaiko. Visų antra, vaikas tėčio pasiilgsta per dieną. Jis jo laukia. Grasindami vaikui tėčiu, sukeliate sumaištį vaiko širdelėje. Nemalonius išgyvenimus vaikui suorganizuojate. Darydama tėtį baubu, gerąja princese netampate. Jei jau norite nubausti vaiką, tai bauskite pati.

1 komentaras:

Ieva rašė...

Ačiū. Labai puikus straipsnis! Labai patiko mintis apie valią. Teko skaityti vienos mamos blog'e labai įdomią mintį, jog prieš auklėjant, būtų gerai pagalvoti apie tai, kokį vaiką norėsime matyti ateityje. Pati dažnai susimąstau, kam reikalingas paklusnus vaikas? Turbūt tik tėvams. O suaugusiam žmogui geriau turėti kritinį mąstymą ir jau kaip minėta straipsnyje valią.
Nors mano vaikui dar tik metai, tikiuosi, jog tas požiūris, kurį aprašėte išliks, ypač sunkesniais momentais (na kai busiu pavargusi ar be priežasties pikta). Man pačiai žymiai lengviau yra viską, kas pavojinga ar trapu, sukelti aukščiau ir leisti vaikui nevaržomam tyrinėti. Taip pat, lengviau keisti vystyklą vaikui, kol jis kažką kažkur krapšto atsistojęs, negu guldyti ir besipriešinantį rengti. Vienu žodžiu, man lengviau yra žiūrėti į vaiką kaip į atskirą asmenybę su savais poreikiais ir spręsti situacijas "win-win" būdu, t.y. derintis prie visiems geriausio būdo. Tikiuosi tai pavyks ir ateityje.