Mamystės džiaugsmai ir vargai

Prisiminusi savo sutiktas pasimetusias mamas, pavargusias mano vedamų užsiėmimų dalyves, supratau, kad norėčiau pasidalinti ne tik savo žiniomis, bet ir savo mamystės patirtimi. Nes būti mama – tai kažkas stebuklingo. Būti mama – tai ne kentėti. Gal šis straipsnis gali ką nors pakeisti pasimetusioms mamytėms.

Mamystė mane praturtina. Aš mėgaujuosi mamyste. Jei galėčiau pasirinkti, dirbčiau tik iš malonumo ir visai ne daug. Savo brangų laiką paskirčiau šeimai ir savo vaikui. Nes tai pats geriausias universitetas, mokantis išminties. Ir būtinai turėčiau dar vaikų. Nes vaikai – patys geriausi mokytojai. Negalvokite, kad aš gera mama, o jūs, nepatiriančios tokio malonumo – blogos mamos. Tikiu, kad visos mamos myli savo vaikus ir linki jiems visko tik geriausio. Kiekviena moteris turi savo motinystės instinktą. Taip užprogramuota evoliucijos. Nebūtinos jokios tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Iš širdies pasielgti blogai su vaiku neįmanoma. Tačiau ne visos mamos žino, kokios ypatingos jos yra savo vaikams. Stokojant žinių įmanoma padaryti ir klaidų. Ypač perėmus dirbtinai sukurtas vartotojiškos visuomenės normas, kai visiškai nenormalūs dalykai tampa normaliais. Galbūt tuomet galima kalbėti apie netinkamai besielgiančias mamas. Bet ne apie mamas, mažiau mylinčias arba apie blogas mamas. Būnant mama, svarbu suderinti savo motinystės instinktą su žiniomis. Ne stereotipais, močiučių išmislais, o tikromis patikimomis mokslinėmis žiniomis. Dauguma žmonių stokoja elementarių psichologinių žinių. Gal būt todėl vis atsiranda mamų, kurioms buvimas su vaiku namuose tampa kančia, o ne nuostabia mamystės patirtimi. Gal būt todėl, siekiant tokias mamas pateisinti, atsiranda temos apie nepakeliamą mamystę, moters atbukimą, naminę depresiją ir pan. Ir vaistai nuo tokių ligų yra prekės ir paslaugos – vartotojiškos visuomenės motina ir tėvas.

♥ Stengiuosi būti subalansuota mama ir puoselėju harmoningus santykius su savo vaiku. To rezultatas – pasitikintis savimi, darnus, žingeidus vaikas, auganti ir jautri vaiko pasikeitimams mama. Ir svarbiausia – mažylis neišerzintas, mylimas ir mylintis. Gaudamas iš manęs ir kitų jam artimų suaugusiųjų pakankamai meilės įrodymų, jis dalinasi savo meile su mumis.

Mama – tai kažkas nepakeičiamai svarbaus. Nežinau, kodėl Lietuvos mamos turi išskirtinę galimybę su mažesniais finansiniais nuostoliais rūpintis savo vaiku jo pirmus dvejus gyvenimo metus. Ir trečius, jei tik vyras gerai uždirba. Tačiau žinau, kodėl bent jau pirmąja galimybe svarbu pasinaudoti tinkamai. Mat tyrimais yra nustatyta, kad vaiko aplinka nuo gimimo iki maždaug trejų metų nulemia vaiko smegenų struktūrą ir sugebėjimą mokytis. Ankstyvi stresai, kurie neišvengiami, jei mažam vaikui tenka skirtis su mama, daro neigiamą įtaką smegenų raidai. Kas kitas, jei ne mama, gali vaikui užtikrinti tinkamiausią meilę, paramą, intelekto stimuliavimą? Visa tai, kas nulemia sveikos ir pilnavertės asmenybės augimą. Mamos demonstruojama meilė vaikui per pirmus jo gyvenimo metus moko vaiką mylėti, pasitikėti pasauliu ir geriau prie jo prisitaikyti. Saugus prieraišumas bent su vienu suaugusiuoju užtikrina vaikui ateityje ne tik darną su savimi, bet ir harmoningus santykius su kitais. Psichologinių ir emocinių vaiko poreikių patenkinimas labai prisideda prie vaiko psichologinio atsparumo didinimo, t.y. sugebėjimo greitai atsigauti po negandų ar sunkumų, lengviau prisitaikyti sudėtingose situacijose ir pan. Ar ne to linkime savo vaikams? Visos juk norime turėti dabar ir ateityje patikimus, savimi pasitikinčius ir nepriklausomus vaikus. Be mūsų indėlio to pasiekti neįmanoma. Išsivystęs pasaulis save pasmerkia, kai atima mamas iš bejėgių kūdikių per anksti. Pasekmės jau akivaizdžios: pasaulyje yra labai daug žmonių, kenčiančių nuo įvairių psichologinių sunkumų ir net psichinių sutrikimų. Todėl pažangios šalys rūpinasi ypatinga mažylių priežiūra ugdymo įstaigose, ko apie Lietuvą pasakyti, deja, dar negalime.

♥ Aš žinau, kad aš esu labai svarbi savo vaikui. Vien jau šito fakto žinojimas man padeda išsaugoti ramybę. Niekas kitas geriau už mane nepasirūpins vaiku, niekas kitas labiau nei aš jo nemylės, niekas kitas jam nesuteiks daugiau už mane švelnumo, dėmesio ir pagarbos. Per pirmus metus vaikams svarbiausia yra būti mylimu, o ne ugdomu.

Iš mamos namų verge pasidaro ji pati. Kai moteris pasinaudoja vaiko priežiūros atostogomis, visuomenė tikisi, kad ji atliks labai daug gerų darbų kitiems šeimos nariams: skalbs, lygins, darys valgyt. Nes ji gi vis tiek nieko neveikia per dienas. Labai suprantu mamytes, kurios veržiasi atgal į darbą. Net nesuvokdamos, kad bėga jos ne nuo savo bejėgių kūdikių, kuriems kaip oro reikia jų buvimo šalia, o nuo visų nereikšmingų naminių pareigų, kurios užgula ką tik iškeptos mamos pečius. Kai gimė mano sūnus, aš žindžiau jį pagal jo poreikį. Buvo dienų, o gal net savaičių, kai žindymas buvo vienintelė ir pagrindinė paros veikla. Tuomet pirmą kartą labai aiškiai pajutau, kad motinystė susijusi su tam tikra auka. Bet man tai nebuvo ir nėra kančia. Nes žinau, kad atlygis už tokį svarbų darbą – neįkainojamas. Ne be vyresniosios kartos moterų raginimo stengiausi suktis namuose kaip voverė: kol vaikas miega – plaunu grindis, vėl miega – darau valgyt, vėl miega – lekiu praustis. Kadangi vaikas miegojo ne pagal grindų išplovimo greitį ir prabusdavo ne tik man baigiant gaminti valgyti, kilo nemažai susierzinimo dėl pradėtų ir nebaigtų darbų. Nereikėjo ilgai laukti, kol sūnaus gimimo euforiją pakeitė nepasitenkinimas. Kur aš skubu, pamaniau? Ir kur tas mamystės malonumas, paklausiau savęs? Kur mano džiaugsmas? Jei moteris pradeda mamystę kaip namų tvarkytoja, viso ūkio prižiūrėtoja, tai su laiku įgrįsta. Manau, kad dauguma moterų sau aiškiai net neįvardina, kas būtent jas slegia, kai rūpinasi vaikeliu. Tikrai, kad ne vaikelis. Pasikartojantys ritualai su vaiku – tai nėra tas pats per tą patį. Galimybė prisidėti prie vaiko pasaulio pažinimo kiekvieną iš mūsų daro geresniu žmogumi.

♥ Aš noriu pažinti savo vaiką tokį, koks jis yra iš tiesų. Nenoriu stebėti, kaip jis pažįsta pasaulį. Noriu dalyvauti tame pažinime. Noriu augti kartu su vaiku. Vadinasi, turiu su juo praleisti daug laiko. Manau, kad tai yra tikroji Dievo dovana. Realybė žiauri: daug tėvų taip ir nepažįsta savo vaikų iš tikrųjų, nes jais labai greitai pradeda rūpintis svetimi žmonės: auklėtojai, mokytojai, o tėvai tampa tik stebėtojais savo auklėjamų vaikų procese.

Supraskime savo ypatingą misiją. Kai nurimsta stiprūs ir intensyvūs jausmai po gimdymo, moteris pamažu pradeda įsisąmoninti dar vieną savo atliekamą gyvenime rolę – buvimą mama. Man labai padėjo natūralus maitinimas pagal vaiko poreikį, miegojimas kartu su vaiku ir visų nereikšmingų pareigų namuose darymas daug rečiau. Aš suvokiau, kad atlieku nerealiai svarbią misiją ir turiu būti protiškai, psichologiškai ir fiziškai įgali ją atlikti. Turiu būti patenkinta mama. Kad galėčiau nuoširdžiai šypsotis ir dalintis savo džiaugsmu su išsvajotu ir labai lauktu kūdikėliu. Suvokiau, kad vaiko dėka augu ne tik kaip mama, bet ir kaip asmenybė. Suvokiau, kad besirūpindama savo bejėgiu vaiku kuriam laikui turiu kai ko atsisakyti. Bet taip pat žinojau, kad privalau išmokti būti ir toliau savimi būdama mama. Augant mano mažyliui laiko mano pomėgiams atsirasdavo vis daugiau. Todėl niekada nesutiksiu, kad mamystė per metus ar du moterį atbukina. Neteko girdėti, kad buvimas su vaiku namuose kam būtų pamažinęs intelekto koeficientą ar panaikinęs buvusią inteligenciją. Kalbėkime realiai: po tam tikro laiko nenaudojami įgūdžiai silpnėja. Moterys nebemoka dažytis, šukuotis, stilingai apsirengti. Šiuos įgūdžius galima lavinti ir namuose. Kalbant apie darbą, grįžusi moteris į darbo rinką, turės įdėti daugiau pastangų, kad atstatytų buvusius darbinius įgūdžius. Kiekviena moteris turi pati kažką dėl savęs padaryti, kad nebūtų pikta, pavargusi, atitolusi nuo gyvenimo už lango ir kad neuždustų nuo buvimo namuose. Kartais moterys tik teisinasi „nupušimu“, nes mirtinai nebenori sėdėti namuose su vaiku ir puodais - bliūdais. Nepasakysi gi, kad nusibodo auginti vaiką, lai dabar juo kiti pasirūpina, man gana. Nepasakysi gi, kad man nusibodo pietus daryti kiekvieną dieną, nes.... kažkas gi turi tai daryti... Susimąstykime apie rytojų, santykius su vaiku po 10, 20 metų... Kokie jie bus? Ar mūsų karta esame labai artimi su tėvais, kurie visą mūsų vaikystę paskyrė darbui? Pagarba tėvams– tai nėra svarbiausia, kas turi išsivystyti tarp tėvų ir vaikų. Ir kas ta pagarba? Gal tai veikiau noras įtikti tėvams, nenuvilti, kad tik nesupyktų? Dažnai suaugę vaikai jaučia nesuvoktą kaltę prieš tėvus. Susiduriu su daugeliu garbaus amžiaus tėvų, kurie taip ir nepažino savo vaikų. Tai yra tragiška.

♥ Žinodama liūdnas pasekmes, kai vaikai stokodami vaikystėje meilės susiduria su problemomis būdami suaugę, aš nenoriu siekti karjeros ir puoselėti savo interesų. Man to kaina yra per didelė. Augant vaikui su pakankamai meilės jis su metais natūraliai atsiskiria nuo mamos. Mama ir vaikas abu tampa nepriklausomi: vaikas mokosi savarankiškumo, mama jį vėl atgauna. Viskam savas laikas.

Kasdienybės realijos. Moterys pyksta, jaučiasi nusivylusios, sumišusios ar nepilnavertiškos dažnai tuomet, kai jų įsivaizdavimas, t.y. tam tikri lūkesčiai, apie ką nors nesutampa su realybe. Daug mamų prisigalvoja, kaip bus, kai jos bus mamos. Realybė pasirodo visai kitokia. Tik ne todėl, kad maži vaikai monstrai ir jiems mūsų reikia 24 valandas per parą, o kartais ir daugiau. Tiesiog, kai esi mama, tu esi labiausiai reikalinga savo mažam vaikui. Bet... Moterys nemoka pasirūpinti savimi.

Kai man būna sunku, man padeda šios žinios ir elgesys. Gal padės ir kitoms.• Aš negaliu visko kontroliuoti. Kartais turiu plaukti pasroviui. Jei nežinau, kaip pasielgti, nesielgiu niekaip. Kad nepridaryčiau kvailysčių.
• Aš vykdau svarbiausią savo pareigą – būnu mama. Aš neatsakinga už vyro pasitenkinimą gyvenimu, už vaiko nuotaiką ar jo sveikatą.
• Aš dažnai juokauju. Kai nuovargis semia smegenis ir pradedu burbėti, paprašau sūnaus, kad mane išjungtų. Jumoras puikiai išblaivo.
• Aš negaliu padaryti visko, bet darau tai, kas dabar ypač svarbu. Mokausi priimti naudingus sprendimus šiandien, kad rytojus būtų geresnis. Todėl būnu su vaiku tuomet, kai jam manęs labiausiai reikia.
• Aš galiu pakeisti savo planus. Prisiderinu prie vaiko savijautos, nuotaikos ir jo nuomonės. Viskas neturi vykti taip, kaip sugalvojau aš. Nes yra dar ir kitas šalia.
• Aš pasilengvinu sau gyvenimą. Niekas kitas to už mane padaryti negali. Man padeda jumoras, juokas, svajojimas, žaidimas su vaiku, išėjimas pasivaikščioti per lietų, angelų darymas ant sniego ir visa kita, suaugusiųjų akimis žiūrint, „neprasminga“ veikla, kuri atneša tiek daug džiaugsmo mano pipirui.
• Aš džiaugiuosi šia diena, išnaudoju kiekvieną akimirką, nes rytojaus aš negaliu suplanuoti 100 procentų. Dažnai perskaitau sau šiuos B. Bush žodžius:
„Savo gyvenimo pabaigoje niekada nesigailėsite to, kad neišlaikėte dar vieno egzamino, kad nelaimėjote dar vienos bylos arba nepasirašėte dar vienos sutarties. Bus gaila laiko, kurio nepraleidote su vyru, draugu, vaiku ar tėvais.“
♥ Viso šito aš išmokau. Nes ir aš anksčiau buvau bepradedanti darytis pikta. Esu labai sąmoninga mama, todėl padėjau sau. Rezultatas: neprisimenu, kada buvau nepatenkinta dėl ko nors namuose. Net į vaiko nuovargį reaguoju taip pakančiai, kaip net nesvajojau. Jei galiu aš, vadinasi galit ir jūs. Tik reikia pradėti. Ir kuo greičiau, tuo geriau.

Mamos, palikite vietos tėčiams. Pasiklausius mamų, dažnai susidaro įspūdis, kad visos jos vaikus augina, namų buitimi rūpinasi vienos. Vyrai – tai kažkur už jūrų marių dirbantys NSO, grįžtantys vakarais namo pavalgyti ir pamaigyti televizoriaus pultelio. O savaitgaliais šie marsiečiai važiuoja žvejoti, medžioti ar plauti automobilių į tolimiausią degalinę nuo namų.
Kai gimsta vaikas, normaliu atveju pasikeičia šeimos įpročiai, kasdienybė. Smagu, kai abu suaugę yra jautrūs ir prisiderina. Priešingu atveju šeimoje bus vienas sveikas dirbantis, vienas bejėgis mažiukas ir viena išprotėjusi, su kuria neįmanoma susišnekėti. O jei yra vyresnių vaikų, tai jų vaikystė ties čia ir baigiasi...
Moteris turi pripažinti, kad ji turi tam tikrų asmeninių poreikių. Juos pripažinusi, ji turi susiorganizuoti erdvės jų patenkinimui. Kai moteris mokės patenkinti savo poreikius, ji geriau galės pasirūpinti ir vaikelio poreikiais. Nelyginkite savęs su savo draugėmis. Kiekvienas individas kitoks. Tai padės vėliau nelyginti savo vaiko su kitais, kurie iš šalies iliuziškai atrodo visokiomis prasmėmis ramesni, geresni ir t.t.

Išmokit prašyti pagalbos savo vyrų. Jei vyras yra, tai jis turėtų daugiausia dalintis tėvystės džiaugsmais ir rūpesčiais. Daug moterų tarsi bijo per daug nuvarginti savo gyvenimo partnerius, lyg jie būtų trapūs sutvėrimai. Jau geriau lai pavargęs vyras sudaro ne kokį įspūdį apie save svetimiems žmonėms darbe, nei pavargusi mama nuolatos atrodo vaikui kaip baubas. Niekas nesakė, kad mamystė ar tėvystė nepareikalaus iš abiejų žmonių papildomo laiko, papildomos energijos, papildomų pastangų. Moterys turi aiškiai prašyti pagalbos savo vyrų. Kartais jie net nesuvokia, kaip galėtų padėti savo pavargusioms mylimoms moterims. Neįsivaizduokite, kad vyrai skaito jūsų mintis. Jie ne stebukladariai. Jei mamai kyla nepasitenkinimas dėl kasdienybės, atsiranda noras pabėgti iš namų į darbą (visuomet atminkite, kad pabėgsite nuo kūdikio, kuriam jūsų reikia kaip oro, jis vienareikšmiškai kentės, sielvartaus, o jūs to tikrai nenorite, ar ne?), dažnai užklumpa pyktis, pasikalbėkite su vyru apie kiekvieno iš jūsų pareigas. Prašykite pagalbos aiškiai ir konkrečiai. Nepriekaištaukite. Priimkite pagalbą tokią, kokia ji yra. Nekritikuokite, nemokykite, kitaip vyras vengs padėti ateityje. Jei visą laiką buvote viską spėjančia, sėkminga, besišypsanti moteris, išlaukite, kol vyras persiorientuos ir supras, kad jums irgi reikia pagalbos. Jei prašymai nepadeda, būkite atkakli: kartais reikia tiesiog pasakyti grįžusiam vyrui iš darbo „Tu juk nenori, kad aš pakvaiščiau, todėl aš išeinu 2 valandom: pasirūpink savimi ir vaiku. Telefono neimu, iki.“ ir išeikite. Ramiai. Jūsų vyrui nebe 16 metų.

Ieškokite pagalbos kitur. Jei kyla emocinių sunkumų, pasikalbėkite su moterimi, kuri jau yra mama. O dar geriau, jei tai keleto vaikų mamytė. Išmintingos mamos pataria atsipalaiduoti ir nenorėti iš savęs per daug. Svarbu susikoncentruoti į vidinę ramybę, pasitenkinimą savimi, nes rami ir laiminga mama yra vaikams svarbesnė nei ideali namų tvarka. Jei neturite artimųjų savo gyvenamojoje vietoje, kurie mielai pasidžiaugtų leisdami laiką su mažuoju žmogeliuku, susiraskite tokių žmonių savo gyvenamojoje aplinkoje. Kai yra situacija, yra visuomet kelios alternatyvos – išeitys. Net neabejoju, kad ir Somina, gyvendama ne dideliame mieste, tikrai suras tvarkingą padorią močiutę, kuri mielai keletą valandų prižiūrės jos vaikelį. Arba be darbo likusią jauną moterį ir pan. Reikia tik ieškoti. Nieko blogo tame nėra, kai moteris, būdama vaiko priežiūros atostogose, nesulaukdama pagalbos iš vyro ar kitų artimųjų, pasirūpina tinkama mokama vaiko priežiūra. Reikia visuomet galvoti: didesnė žala ar nauda. Jei kalbame apie mamos pusiausvyros atstatymą, tai nauda visuomet bus didesnė nei žala. Tačiau reikia labai „elegantiškai“ elgtis su mažyliu, kurį ruošiamės palikti kitam žmogui. Atminkite: tokioje situacijoje Jūs savo vaikelio prašote didelės paslaugos. Nesitikėkite nieko, tik būkite dėkinga, jei vaikelis pabuvo be jūsų ramus. Apie išsiskyrimą galite dar paskaityti praėjusiame žurnalo numeryje.
Jei jau kalbame apie tai, kad vaiko priežiūrai gal būt nereikia kompetentingo specialisto, nes svarbiau yra vaiką mylintis žmogus, aš nesuprantu, kodėl tas žmogus kartais yra ne mama, o kitas??? Gal pripažinkime paprastą faktą, kad ne visos moterys jaučiasi laimingos tapusiomis mamomis. Tačiau tai ne jų kaltė, o visuomenės stereotipų. Nuo jų labai sunku atsiriboti.

♥ Aš noriu padaryti tinkamą įtaką savo vaikui jo ankstyvojoje vaikystėje, kad vėliau kiti turėtų mažiau galimybių mano sūnų išmokyti ne visai tinkamų dalykų. Rūpindamasi savo vaiku kuo dažniau pati, padarau viską, kas nuo manęs priklauso, kad mano sūnus užaugtų psichologiškai ir fiziškai sveikas.

Apie pyktį. Pyktis yra labai reikalinga emocija, bet nemaloni. Pyktis informuoja mus, kad kažkas vyksta ne taip. Kažką reikia keisti. Pradėti reikėtų nuo savęs, nes taip lengviausia. Labai svarbu realiai įvertinti situaciją. Nenorėkite, kad gimusiam kūdikiui Jūsų reikės mažiau nei 24 valandas per parą. Nenorėkite, kad tai baigsis per pirmus du jo gyvenimo metus. Geriau neskaityti knygų ar žurnalų, kur kažkas panašaus žadama. Pagalvokite, kas sukelia tokį didelį pyktį? Nejau mažas, bejėgis ir visiškai nuo jūsų priklausomas vaikelis? O gal tai apie jūsų savijautą nesusimąstantis vyras, kuris, atrodo, jumis visai nesirūpina? Pradėkite nuo savęs. Pasakykite savo vyrui, kaip jaučiatės. Jei vyras jus myli, jis padarys labai daug dėl jūsų. Tik prašykite, o nereikalaukite jūsų minčių skaitymo. Jei turite vyresnių vaikų, labai prašau, nesustabdykite jiems jų vaikystės. Vaikai yra tėvų, o ne brolių ir seserų. Jei išliejate pyktį ant vyresnių vaikų, susimąstykite, kokį įspūdį apie save jiems paliekate jau kokius metus ar du? Kaip galvojate, kokie santykiai bus ateityje?

Apie depresiją. Depresija yra rimta liga. Tad išsklaidykime kerus. Kaip atpažinti depresiją?
• Atsiranda liūdesys, nusivylimas, neviltis.
• Prarandamas gyvenimo džiaugsmas, nebedžiugina veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumą (darbas, hobis, sportas, draugai, lytinis gyvenimas).
• Sumažėja ar padidėja apetitas, svoris.
• Sunku užmigti, negilus nakties miegas, ankstyvas prabudimas arba per didelis mieguistumas.
• Sunku atlikti net paprasčiausius dalykus, pirmiausia – ką nors pradėti! Ir kūnas, ir siela tarsi paralyžiuoti: atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso.
• Sunku sutelkti mintis, priimti net ir paprasčiausius sprendimus, planuoti savo veiklą.
• Vargina didžiulė įtampa, baimė, nerimas.
• Užplūsta liūdnos mintys, savęs nuvertinimo, kaltės jausmas. Kartais geriausia išeitimi atrodo išėjimas iš šio gyvenimo.
Jei vienu metu patyrėte 5 ar daugiau iš šių simptomų, ir jeigu ši būsena tęsiasi ilgiau nei dvi savaites – jums būtina kreiptis į gydytoją.

♥ Vaikelio žindymas pagal jo poreikį ir miegojimas su vaiku vienoje lovoje labai palengvina mamystę. Jie net laikomi apsaugantys veiksniai nuo depresijos po gimdymo. Vargšė „šiuolaikinė“ mama pasmerkta kentėti, nes iš jos reikalaujama kuo greičiau baigti žindyti, kuo trumpiau miegoti kartu su vaiku ir kuo greičiau vėl pradėti gyventi normalų santuokinės moters gyvenimą. Motinos širdyje yra kita programa. Tokie sprendimai yra nenatūralūs. Nenuostabu, kad moterys pradeda nerimauti, bijoti, jaustis kaltos. Dėl įpročio neturėjimo rūpintis savo psichine sveikata, moteris neįsiklauso į tam tikrus ženklus, bylojančius apie sunkumą. Kartais reikia labai ne daug: tik laiku gauti tinkamos pagalbos.