2010-05-25

Pykstame ant vaikų

Ir laimei, ir nelaimei teko pasibūti "supermamose".

Atsirado tiek daug minčių, trumpai išrašysiu. Gal ir Jums kils kokių pamąstymų.

Kai kalbame apie gyvenimą su vaikais, atrodo natūralu, juos bausti. Ir dar suaugę apsimeta, kad tai daro vaiko labui. Aš nežinau, ar kam nors yra malonu būti mušamam.

Man nepatinka, kai mane muša. Ir bausmės man nepatinka. O Jums?

Ką daryti, kai pykstame ant vaikų?

Parašysiu, ką aš darau.

Gyvenimas ne visuomet būna patogus ir lengvas. Pastebiu, kad pykstu ant savo mažylio tuomet, kai:
1. jo elgesys neatitinka mano lūkesčių;
2. kai aš pavargusi, norėčiau skirti laiko sau, o jis norėtų kai ko kito;
3. kai aš suplanavau kažką pasidaryti, o sūnus tuo metu nori kai ko kito;
4. kai vaikas ne kokios nuotaikos ir aš nesuprantu, kas jam yra ir nerandu būdų, kaip jam padėti.

Kas man padeda?

1. Aš galiu tikėtis iš savo vaiko daug ko, bet jis neprivalo visko daryti. Vaikas negimė tam, kad būtų man patogus. Jis turi savo poreikius, norus, fantazijas, mintis. Jei aš iš dar trejų metų neturinčio sūnaus tikiuosi, jog šiandien jis užmigs iki 22 val., tai nusivilsiu, jei neužmigs. Kai nusivilsiu, papyksiu. Nieko gero. Todėl stengiuosi vakarui neplanuoti mirtinai būtinų darbų, nes nuo manęs nepriklauso vaiko užmigimo greitis. Bet nuo manęs priklauso, kaip aš palnuoju savo ir savo vaiko aliką. Kai tai suvokiu, pyktis neegzisutoja. Nesupykstu. Jei esu pavargusi, tikiuosi iš vaiko ramybės, taip pat galiu atsidurti sau keblioje situacijoje. Todėl su nuovargiu elgiuosi išmintingai: 1. atpažįstu nuovargio ankstyvus ženklus ir pasirūpinu savo poilsiu laiku; 2. jei pavėlavau, tai organizuoju dieną ar vakarą taip, kad būtų kuo ramiau. Ten, kur yra situacija, yra kelios alternatyvos. Neapsiribokite tuščiu pasakymu - aš gi negaliu nieko nedaryti. Galite. Ypač , kai bloga ir gresia namuose sprogti pykčiu. JAU GERIAU NEDARYTI NIEKO, NEI DARYTI BET KĄ. Tai padeda ne man vienai :)

2. Aš noriu savo vaikui palikti apie mane kuo geresnį įspūdį. Aš noriu, kad jam su manimi būtų gera, malonu. Aš galiu pykti, liūdėti, niurzgėti. Bet neturiu į savo jausmų išgyvenimą įtraukti vaiko ar dar kažkaip priversti jį jaustis kaltu. Vaikai labai empatiški. Kai liūdžiu, vaikas neerzina manęs. Užjaučia savo ramiu elgesiu. Net neprašytas. Esu jam už tai labai dėkinga ir sunkiose situacijose prisimenu jo gerumą. Net tuomet, kai jis tarodo, kaip velniukas, priėdęs zirzalų. Aš pagalvoju, kad jam iir pačiam nuo savęs negera, todėl dar blogiau savo pakeltu tonu, barimusi , nesinori jam daryti.

3. Kai nesuprantu, kas vaikui yra, nedarau nieko. Geriau nedaryti nieko, nei daryti bet ką. Vaikai neprivalo šypsotis, būti visuomet linksmi. Štai ir vakar prabudo su žodžiu NE. Jį kartojo daug kartų. Nepatenkintas. Negaliu įlįsti į vaiko gavlą ir suprasti, kodėl jam diena prasidėjo taip. Keliu klausimą: ką daryti, kai taip yra. Išlaikiau vidinę ramybę, nepriėmiau jo NE kaip priešiškumo prieš mane, demonstravau jam dėmesį , atidumą, klausiau, gal ką skauda, pasidarėm pusryčius ir... Diena po pusryčių įgavo kitą splavą, šiltą, malonią. Juk ir man būna dienų lyg tyčia, kai norisi bartis ant viso pasaulio. Pasidžiaugiu jo gera nuotaika ir iš vaiko gaunu dėkingumą - meilės man įrodymą. Aš jį myliu ir zirziantį. Jis tą žino. Tai mums padeda.

4. Kai vaikas elgiasi netinkamai arba ne taip, kaip man norėtųsi, priimu jo elgesį kaip informaciją. O ne kaip pasipriešinimą mano valiai. Noriu užauginti savarankišką pilnavertę asmenybę. Todėl nesitikiu visiško paklusimo iš savo vaiko. Jaučiu atsakomybę prieš vaiką, kad turiu jam parodyti, kaip reikia elgtis, kaip reikia gyventi ir t.t. ir pan. Tačiau vaiko elgesį elegantiškai bandau nukreipti tinkama linkme per jo elgesio pasekmes. Pvz. kiekvienas tavo mėtomas daiktas bus paimtas, nes kiekvienas daiktas turi savo funkciją. Mašinytė skirta važiavimui, knygelė - skaitymui. Aš nenoriu atimti iš tavęs tavo mylimų žaislų, bet tu turi išmokti jų nemėtyti..... Kai vaikas pyksta, svarbu atspindėti jo elgesį, bet čia jau kita tema... :)

AŠ ATSIPRAŠAU SAVO VAIKO UŽ KIEKVIENĄ NETINKAMĄ ELGESĮ SU JUO. NES JIS VERTAS TIK PAČIO GERIAUSIO. JIS VERTAS PAGARBOS, MEILĖS, TOLERANCIJOS, DĖMESIO, UŽUOJAUTOS.


Su meile, Ramunė

4 komentarai:

Unknown rašė...

Rašote apie gan griežta dienotvarkę gal galėtumėte truputi tiksliau? Dabar kažkaip visur liaupsinamas būdas "pagal vaiko poreikius"...

Ramunė Murauskienė rašė...

Aleksandra, komentarą rašote po tema pie pyktį. Galiu konkrečiai atsakyti į klausimą, kai jis yra formuluojamas. O dabar net nesuprantu, ką turėčiau tiksliau :) Suformuluokite klausimą, ką norite sužinoti, kas neaišku, lauksiu.
Ramunė

Unknown rašė...

Čia tas atvejis kai kas kam skauda, tas tą mato :) Skaičiau iš eilės visus jūsų įrašus, šis labai geras, bet mane labiausiai sudomino mintis apie griežtą dienotvarkę kurios laikotės, kad vaikas nepervargtų ir nereikėtų pykti. :) Tai gi mūsų šeimoj tai nuolatinių diskusijų šeima: iš vienos pusės močiutės ir vyras, teigiantys, kad vaikas turi laikytis dienos režimo (tuo pačiu laiku keltis, valgyti, eiti į lauką, maudytis ir t,t,) ir aš, mananti, kad tokiam amžiuje (iki metų) reikia viską daryti tada kai vaikas to nori, pabusti - kai pabundama, valgoma - kai išalksta, miegoti - kai pamatai, jog jam jau to reikia. Gal čia ne į temą tikrai uždaviau klausimą, bet vis dėlto, koks jūsų požiūris ir asmeninė patirtis: režimas ar vaiko laisvas "reguliavimas" ?

Ramunė Murauskienė rašė...

Aleksandra, mokausi ir aš rašyti kuo vienaprasmiškiau. Kad būtų aišku, ką galvoju. Todėl iš karto sakau, kad esu ne griežtos dienotvarkės šalininkė. Paisau, visų pirma, vaiko poreikių: jei matau, kad mano vaikas 20 val. jau nepanašus į normalųjį "jį", tai nereikia man jokios dienotvarkės, kad pradėčiau eiti su juo link vonios ir lovos. Vaikai tokie normalūs, kad jiems patiems pastovumas yra labai svarbus. Todėl ir dienotvarkė yra stabili. bet ar ji griežta... Man šis žodis nebemielas. Stabili dienotvarkė vaiko labui... Gražiai čia išsimąstė :) Per pirmus gyvenimo metus vaikai tik mokosi stabiliai gyventi. kokia gi gali būti tokiam pipiriukui dienotvarkė griežta, jei jis, pvz. keletą dienų, gali tik valgyti ir miegoti. Nežadinsi gi vaiko valgyti, nemigdysi, jei ką tik pabudo :) Maitini pagal vaiko norą, vadinasi ir visa kita bus atsižvelgiant į jo poreikius. Tačiau jau per pirmus metus galima įvesti tam tikrus stabilius ritualus: rytinės oro vonios, mini mankštelė, priešpietinis pasivaikščiojimas, popietinis pasivaikščiojimas, vakarinės prausynos. Pastebėkite , kad normaliu atveju, t.y. kai vaikas sveikas, darnoje ir ramus, jis ir pradeda gyventi tam tikru ritmu. Savo ritmu: vieni pelėdos, kiti - vyturiukai. Vieniems labiau patinka priešpietiniai pasibuvimai lauke, kitiems - popietiniais. O kur dar metų laikų kaita. Vaikams reikia stabilumo, nes jie jaučiasi saugiai. Žino, kada kas bus. kai artima aplinka prognozuojama, ne tokia grėsminga tampa ir tolimesnė aplinka. Mano asmeninė patirtis sako, kad dažniausiai reikia vaikams stabilumo dienų bėgyje, tačiau jei kada ir išklystu iš stabilumo, tai nėra tragedija. Tenka matyti nemažai vaikų, kurie neturi to stabilumo savo kasdienybėje. Labai gaila, bet jie būna labai dažnai išbalansuoti. O mažiems vaikams ir valanda labai daug ką reiškia. Vaikai įpranta gyventi darbo savaitės ir savaitgalio ritmu. Jie prisitaiko. Prie kiekvienos šeimos. Anekdotas iš gyvenimo: žmona klausia vyro "kada valgom šiandien vakarienę?"; vyras pažiūrėjo į laikrodį ir sako "taip, dabar valgiau pietus, tai išalksiu po 4 valandų". :) Va taip tai , manau, nereikia. Vaikai klausosi savo organizmo, kūno. Stebiu savo vaiką, kaip jis pats nurimsta, jei nemiega pietų, tiesiog pailsi, o vėliau vėl aktyviau gyvena. Neverčiu valgyti, nes jis pats žino, kada jam valgyti. Bet jei yra atsikėlimo stabilumas, tai ir pusryčių pasiūla stabilesnė, alkis taip pat stabilesnis. :)