Švenčionių "Caritas" patalpose, ten, kur aplinka prisotinta dvasingumo, gerumo, atjautos ir nuoširdumo, kalbėjomės apie mus, moteris, apie mūsų paskirtį, apie gyvenimą su vaikais.
Kiekvieno susitikimo su Žmonėmis pabaigoje išrašome žinias, kurias gavome: tam, kad jos aiškiau pasisėtų, tam, kad jos giliau į Širdis įlystų... Ir jose apsigyventų...
Štai ką rašo mamos po dviejų valandų pasibuvimo su vaikais ir apie vaikus, kai jų paklausiau, ką išsinešate su savimi:
"Atsiprašykime vaikų"
"Geriau darykime nuo dabar nei bijokime, kad jau viskas prarasta"
"Likime neabejingi kitiems"
"Suvokiau, kad daugiau turiu atkreipti dėmesį, kaip vaikas jaučiasi"
"Nuo pirmos susitikimo akimirkos mąsčiau ir troškau, kad tokių susitikimų reikia mums - mamoms, ir mūsų vyrams"
"Kiekvienas Žmogus kažkam yra vaikas"
"Neskubėkime bausti vaiko. Skubėkime jį išgirsti ir su juo susitarti"
"Mane sužavėjo Jūsų atvirumas apie save. Dažnai mes bijome apie save pasakoti"
Man šis susitikimas dar kartą parodė, kad Tikėjimas ir Meilė padeda kurti tokį gyvenimą, kuriame kiekvienas ras sau vietos laisvai kurti... Ir būti savimi...
Labiausiai paveikia ne žodis, o mąstymo ir gyvenimo būdas,
Ramunė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą