Ką turime gelbėti: mokinius, mokytojus ar sistemą?

O gal tiesiog liaukimės sirgti ne savo ligomis?

Psichologė Ramunė Murauskienė

Ką turime gelbėti: mokinius, mokytojus ar sistemą?

Vis dar aidi Žiežmarių ugdymo įstaigos mokytojos balsas. Ir direktorės pasiteisinimas, neva po atviros pamokos mokytoja patyrė per daug streso. Tai gal laikas liautis deklamuoti eilėraščius nuo scenos, kai tam nėra vidinės potencijos? Ministras mano, kad mokytoja turi dirbti, tikisi, kad ją bendruomenė pasitiks nuoširdžiai išskėstomis rankomis ir padės pagyti. Kai kurie specialistai atsargiai bando įvardinti galimas susikūrusios situacijos priežastis. Kyla klausimas: mes vis girdime, kai žmonės kalba apie tam tikrus švietimo sistemos ir jos dalyvių sutrikimus, pakrikimus ir kitokią „nesveikatos“ simptomatiką, bet ar kas nors žino, kas kuo „serga“ iš tiesų?

Sistema keičiasi nuo apačios

Mums pasisekė, kad gyvename Lietuvoje. Joje yra daug stiprių mokytojų. Jie yra ne tik geri profesionalai, bet ir stiprūs savo vidumi išminčiai, šviesuoliai. Tokie mokytojai yra gerasis filtras tarp švietimo sistemos formaliųjų reikalavimų ir gyvųjų statistinių vienetų – mokinių. Jie saugo vaikus nuo per didelio krūvio, saugo tėvus nuo bereikalingų įtampų, saugo save nuo beprasmių veiklų. Jie išmoko vaiką visko, ko jam reikia, kad jis galėtų sėkmingai mokytis dabartyje ir ateityje. Jie yra atsidavę pedagogikai ir nesutinka aklai tarnauti švietimo sistemai ir jos biurokratiniams tikslams. Jie atkakliai dirba savo darbą. Apie juos dažnai sakome: šunys loja, o karavanas eina. Tokie mokytojai nesiskundžia, nes jie žinojo, kokią profesiją pasirinko. Tačiau tokie mokytojai turi savo asmenines šeimas, moterims pavyksta išsaugoti vyrus, tinkamai rūpintis savo asmeniniais vaikais, mylėti save, neišduoti savęs, jie moka sakyti NE, jie nebijo sakyti savo nuomonę, tausoja save, todėl nebruka savo požiūrio visiems ir visada. Tokie mokytojai daro tai, ką gali. Jie daro geriausiai, kaip gali. Jie miega naktimis ramiai, nes jie sąžiningai gyvena. Todėl savo profesines nesėkmes atsakingai įvertina: kartais jie prisiima sau daugiau atsakomybės už nesėkmę, kartais supranta, jog vaiko potencialas yra toks, o ne kitoks, kartais stebi, kad vaiko šeimos dinamika dabar neleidžia jam atsipalaiduoti ir išskleisti savo akademinių erdvių. Tokie mokytojai moka adekvačiai įvertinti savo profesines sėkmes, jie džiaugiasi savimi, jiems nereikia tėvų – pataikūnų, jiems nereikia pagarbos demonstravimo ar kitokio meilikavimo. Jie yra, visų pirma, geri žmonės ir tai yra jų sąmoningas sprendimas. Jie nėra savo profesinio pasirinkimo aukos ir jų nereikia gelbėti nuo jų pačių. Kai jie saugo žmogiškumą savyje, jiems pavyksta pasaugoti žmogiškumą ir vaikuose, vaikų tėvuose, kolegose ir vadovuose. Jie retai kada patenka į kvailus konfliktus, retai kada ginčijasi, nes jie turi ką veikti ir veikia. Toks mokytojas žino: nėra jokio statistinio pirmoko ar penktoko, kuris turi bet kokia kaina išpildyti ugdymo reikalavimus, kuriuos sugalvojo aukštai sėdintys žmonės, kuriems rūpi Lietuvos ugdymo situacija pasauliniame kontekste. Pastarieji dėdės ir tetos seniai, o gal niekada, nematė daug gyvų vaikų vienoje vietoje, kuri vadinasi ugdymo įstaiga. Todėl jiems jų keliami reikalavimai atrodo protingi. Nes jie yra gryni teoretikai ir su praktika neturi nieko bendro. Mokytojų, apie kuriuos pasakoju, daugiausia yra pradinių klasių mokytojų gretose. Bet ir dalykininkų grupėje tokių galima rasti. Jie nedemonstruoja savo pasaulėžiūros, dažnai yra tylesni už vandenį ir žemesni už žolę, tačiau nesijaučia menki, nevertingi ar dar kokie nors nuvertinti bei negerbtini. Tokie mokytojai savo vidine tvirtybe ir aiškumu yra tikrieji mūsų vaikų lyderiai mokyklose. Kiekvienas mūsų pažįsta tokių mokytojų.

Sistemos žlugdymas iš viršaus

Jau žinome, kad švietimo sistemos lyderis „čia ir dabar“ yra pats mokytojas konkrečioje pamokoje su konkrečiais mokiniais. Visi tai žino, tik ne visi taip elgiasi. Nes jau seniai mokyklų religija yra baimė: pagrįsta ir nebūtinai. Negalime tikėtis iš visų pedagogų, jog jie atsilaikys prieš uraganinį vėją. O vėjas prasideda nuo viršaus. Mes įgalinome vos kelis šimtus žmonių valdyti Lietuvą ir jie padarė mus savo vergais. Pvz. Švietimo ir mokslo komiteto LRS pirmininkas E. Jovaiša, būdamas istorijos mokslo profesionalas, nusprendė ankstinti privalomąjį mokymą. Tai niekaip nesusiję su jo profesinėmis kompetencijomis. Kodėl ir kas juo patikėjo? Keistos asmeninės ambicijos, keistas noras, keisti siekiai. Keista, kad vienam žmogui buvo suteikta tokia didžiulė galia. Žinoma, tai buvo ir vis dar yra politiniai žaidimai. Šiuo metu E. Jovaiša pučia tyliau, tačiau mes, Lietuvos tėvai, nežinome, kada vėl prasidės nepalankūs mūsų vaikams vėjai. Retas mūsų susimąsto, jog mūsų išrinkti žmonės jau seniai neinicijuoja svarbių pokyčių, kurie gimsta iš apačios, t.y. nuo gyvo žmogaus, nuo gyvo bet kurios sistemos dalyvio. LRS komitetas ypatingai susijęs su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Todėl mes privalome žinoti, kas ir kodėl kuria būtent tokią švietimo sistemą, kurioje lyg pragare dega vis daugiau žmonių kas dieną.

Ministerijos ir švietimo skyrių pančiai

Niekas nesistebi, kad ŠMSM žodiniai pakalbėjimai per vadovų susitikimus ar kitus renginius yra priimami ugdymo įstaigų atstovų kaip įsakymai. Kartais juokinga būna girdėti pasiteisinimus vadovų, kurie vykdo kažkieno žodinį nurodymą. Nes realiai, atsakomybė yra vykdančiojo, o ne pasakiusiojo, ką daryti, valioje. Ar daug vadovų vykdo tik tikruosius ministerijos nurodymus, kuriuos gauna su paaiškinamaisiais raštais? Ar daug vadovų vadovaujasi sveika nuovoka, savo profesine patirtimi? Ar daug vadovų sako NE tam tikroms akcijoms, projektams, veikloms? Jie negali. Nes negali savivaldybių Švietimo skyriuose sėdintys vadovai ir specialistai. Menka paslaptis, kad dauguma vadovų bijo tų specialistų. Nors jie yra ne kontroliuotojai, o pagalbininkai. Mokyklos vis dar dalyvauja beprasmėse prevencinėse veiklose, nors nenori. Prievartauja save, mūsų vaikus. Kodėl? Kad kažkokia teta arba dėdė turėtų ką įrašyti į metinę prevencijos ataskaitą. Spėkit, kam ją siųs? Žinoma, kad į ministeriją. Nes jei ne tos lentelės, ką tie visi valdininkai ten darytų? Ką skaičiuotų? Ką stebėtų? Ir didžiuosis, kiek daug buvo nuveikta. Va taip paprastai savo laisva valia mes leidžiame, kad mus suskaičiuotų, palygintų ir kažkas pasakytų: atsiliekate arba pirmaujate. Ir dar daugumai dėl tokio verdikto suka vidurius tiesiogine ta žodžio prasme. Nejau tikrai tikime, kad mokykla nesugeba pati savęs įsivertinti? Nejau tikrai tikime, kad neįmanoma suprasti apie save nieko be valdžios įsikišimo, kuris dažnai yra grobuoniškas? Auditas leido uždirbti didžiulius pinigus tiems auditoriams. O kas pasikeitė? O kaip buvo pildomos audito anketos? Ar dar kas nors prisimena? Tuo metu dirbau vienoje didelėje sostinės ugdymo įstaigoje. Mums neleido pildyti žemesnio lygio nei buvo nurodyta. Nes... Kam rūpi tikroji realybė? Svarbiausia, nepatekti į „lūzerių“ gretas. Ministras nori, kad mokytojai, kuri neteko vilties Žiežmariuose, ir, labai tikėtina, kad ne pirmą kartą, padėtų mokyklos bendruomenė. Bet kaip tai įmanoma, jei pati ministerija daro viską ir jau seniai, kad nei mokytojas, nei mokyklos vadovas nebūtų geru žmogumi? Mokyklose dominuoja formalūs santykiai. O bet kokio mokymo sėkmės garantas – žmogiški santykiai, yra išstumiami visų tų neadekvačių reikalavimų ir bėgiojimo paskui EU bei Suomijos rezultatus, iškarus liežuvį. Geros kalės esame dabartinėje švietimo sistemoje. Mes dalyvaujame ne savo noru bepročių maratone. Ar pastebime?

Reitingai ir kitokie absurdai

Mes tokie bestuburiai tapome, kad leidžiame, jog mus kažkas reitinguotų. Štai ką vienintelio, kokia laimė, leidinio kūrėjai rašo apie save:

REITINGAI - analitinis švietimo ir aukštojo mokslo žurnalas. Tai - pirmas ir vienintelis tokio tipo leidinys. Jis kokybiniais pjūviais analizuoja ir pateikia išsamius ir plačius absoliučiai visų švietimo ir aukštojo mokslo institucijų tyrimus ir reitingus. Žurnalo REITINGAI pridėtinė vertė – viename numeryje pateikiami tiek Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų, tiek Lietuvos universitetų, tiek Lietuvos kolegijų reitingai, taip pat skirtingų užsienio universitetų reitingų apžvalgos. Be to, kiekviename žurnalo REITINGAI numeryje pateikiama dar apie pusšimtį kitų publikacijų: per 20 interviu su švietimo strategais, pokalbiai su psichologais, kaip užauginti laimingą vaiką, motyvuotą mokytis ir siekti žinių, kaip ugdyti vaikų lyderystę, taip pat straipsniai apie švietimo kokybę kitose šalyse, apie privačių ir valstybinių mokyklų skirtumus, ar apie tai, ko iš jaunuolių nori darbdaviai.  Žurnalo REITINGAI komandos tikslas – pagavi, gili analitinė žurnalistika, kuri informuoja, šviečia, skatina mąstyti, nurodo esmę ir padeda skaitančiajam priimti teisingus asmeninius sprendimus, vedančius į asmeninę sėkmę.

Kiek mokyklų remia šį verslą? Kodėl? Ar kas liepė? Tai galiu drąsiai teigti, kad šis žurnalas lygina karves su ožkomis ir dar pasako, kad jos skiriasi. Genijai. Verta žinoti, kad lyginti skirtingas ugdymo įstaigų bendruomenes su skirtingais viduriais pagal vienodus kriterijus – tai absurdas statistikoje. Tik nieko neišmanantys gali patikėti pateikiamomis išvadomis. Todėl negalime rimtai vertinti tokių palyginimų. Leidinio kūrėjai pirma „primuša“ skaitytojus be sveikos nuovokos, o vėliau dar duoda pauostyti gaivinamųjų tekstų. Netiesiogiai pasako – žiūrėk, atsilikėli, kokioj žemoj vietoj esi, mokykis, atsilikėli, nes va kaip reikia mokyti ir auginti laimingus ir motyvuotus vaikus. Ir dar būtinai palygina viską su užsieniu. Su visai kitoje terpėje augančiomis dangiškomis avytėmis. Ir mes ne tik tikime, bet dar ir susimokame už tai. Ar tai yra gili analitinė žurnalistika? Ne. Tai yra priemonė žlugdyti Lietuvos pedagoginę bendruomenę. Jie tą daro, laimei, tik du kartus per metus. „Tamo“ ir kiti dienynai tą daro kiekvieną mielą dieną. Tik ne nemokamai, bet už mūsų pinigus. Ar kas skaitė „Kvailių kaimą“? Tai mes panašiai elgiamės...  Ar jau šiandien pažiūrėjai, kurioje vietoje yra tavo vaikas? Ar nubaudei jį? O gal didžiuojiesi? Tai tiesiog žinok: efektyviausia vaiką lyginti su juo pačiu praeityje ir dabartyje bei planuoti ateities tikslus. Jei vaiką lyginam su silpnesniais mokiniais, jis atrodys stipresniu, bet nebūtinai tokiu bus. Kai vaiką lyginam su stipresniais mokiniais, jis atrodys silpnesniu, nors jo asmeninė pažanga bus didžiulė. Jokių stebuklų, tik primityvi statistika.

Adekvatus gyvenimas mokykloje

Jei norime pasveikti, nesirgti, turime kiekvienas prisiimti atsakomybę už save ir savo elgesį toje 

 grandyje, kurioje esame. Pradėkime nuo viršaus.

Taigi, ministerijos darbuotojai kartu su švietimo skyrių darbuotojais turi pasitarnauti ugdymo įstaigų gerovei, t.y. daryti viską, kad mokytojai galėtų dirbti oriai ir nesikankinti dėl to, ko negali pakeisti. Pvz. vaikų smegenų, vaikų sudėtingų likimų, vaikų gimdytojų ir pan. Ministerija privalo užtikrinti, kad mokykloms pasiekiami būtų tie mokymai, kurie ne verslą plėtoja, o padeda mokytojams darbuotis kas dieną. Emocinis intelektas ir jo lavinimas jau tapo verslu. Nors tiesa yra ta, kad jausmas yra kaip oras. Jausmus pažįstantis mokytojas yra geriausias emocinio raštingumo ugdytojas vaikams ir kolegoms. Viskas, kas yra gerai, jau seniai sukurta. Knygelė „Tiltai“ dulka bibliotekose arba jau yra išmesta. Tačiau būtent ji gali padėti kiekvienam be jokios papildomos investicijos. Tik reikia daryti. O ne laukti, kol kažkas kitas padarys. Ministerija turi suteikti daugiau laisvės ir, kartu, atsakomybės ugdymo įstaigos vadovams už sprendimus, kada ir kokius dokumentus privalu pildyti vieniems ar kitiems bendruomenės nariams. Jei šeimose reikėtų aprašinėti santykius taip dažnai, kaip aprašinėjami santykiai mokyklose, Lietuva jau seniai būtų išnykusi, nes nebūtų laiko santykiauti.

Švietimo skyrių specialistai negali nurodinėti, ką ir kaip mokykloms daryti. Jie gali siūlyti. Jie privalo liautis vaidinti visažinius. Gana tiems specialistams be atitinkamo išsilavinimo ir profesinių kompetencijų aiškinti pedagogams, mokyklų psichologams ir socialiniams pedagogams, kaip ir ką daryti. Jie turi žinoti savo vietą. Jie privalo stebėti, kas vyksta mokyklose. Bet negali piršti savo arba ne savo valios. Jie gali padėti, bet gana vaidinti baugintojus ir grasintojus. Nenormalu, kai savivaldybių švietimo skyrių vadovai pasikviečia vadovus ir juos bara, koneveikia, kelia jiems didžiulę įtampą ir va tokius sutraumuotus paleidžia į mokyklų bendruomenes skleisti tą patį absurdą, kuriuo primaitino susirinkusiuosius.

Ugdymo įstaigų vadovai turi būti psichologiškai stabilūs ir nedalyvauti bepročių maratone, nes nuvarys į kapus garbingo amžiaus kolektyvo narius, prisidės prie pedagogų, mokinių ir savo nesveikatos. Ne visi senjorai yra „nupezę“. Dauguma vyresnio amžiaus pedagogų turi vidinį stuburą ir nėra taip lengvai perpjaunami pusiau. Todėl bijokite vertybių neturinčių jaunų pedagogų, ypač su ilgais nagais, aukštais kulnais ir peroksidiniais plaukais bei giliomis iškirptėmis. Šios personos supainiojo saviraiškos vietas. Priminkime joms apie tai, kur jos ir ką turi daryti. Vadovas negali netinkamai elgtis su bendruomenės nariais. Jokių apkalbų, jokių grasinimų, jokio mobingo. Žemė apvali – mokestis už tai bus didžiulis. Mokyklos vadovas atsakingai elgiasi su savo bendruomenės nariais, todėl nebūtinai viską sako, ką girdi ministerijoje arba savivaldybėje. Vadovas paiso elementarios subordinacijos, todėl savo įtampos neperkelia ant pavaldinių. O jei kam kinkos dreba ar vidiniai raumenys per silpni, rekomenduoju kuo greičiau ištiesti pirštus, kurie jau kuris laikas yra įsikabinę į vadovo kėdę. Nepakeičiamų žmonių nėra. Vadovas yra pavyzdys visiems, todėl jo reiklumas sau turi būti didžiulis.

Mokytojai savo vidinės įtampos negali nuleisti mokiniams ir jų tėvams. Mokytojas negali koneveikti nei kolegos, nei mokinių, nei mokinių tėvų. Tai nereiškia, kad egzistuoja supermamytės ir tobuli vaikai. Tai tik reiškia, kad mokyklose kiekvieną mielą dieną mūsų vaikus žaloja tie, kurie vaikus laiko monstrais ir nekenčia jų. Bet ne todėl, kad jie iš tiesų yra blogi. Tokie mokytojai nekenčia savo bejėgiškumo, jie nekenčia, kad netapo lyderiais ir autoritetais, todėl imasi autoritarinių priemonių įgyvendinti savo valdžią klasėje su daug kartų jaunesniais žmonėmis. Ir jiems dažnai pavyksta. Bent kurį laiką. Vaikai nėra krištoliniai. Tačiau ir jie turi orumo ir kantrybės. Kiekvienas sunkus mokytojas turi bent po vieną sunkų vaiką. Todėl, jei tavo klasėje nežydi gėlės, pagalvok, koks esi sodininkas.

Mokytojas privalo išmokti pasakyti NE. Mokytojas privalo atsirinkti, kas yra jo valioje ir kas ne. Mokytojas negali bijoti nesėkmės. Priešingu atveju nesėkmės bijos ir jo mokiniai. Mokytojas negali pataikauti vadovui ar tėvams. Mokytojas turi pats žinoti, ką daro, kodėl daro ir kaip daro. Mokytojas negali bijoti nei vaikų, nei savęs, nei tėvų. Baimė ir kokybiška pedagogika – nesuderinami. Mokytojas turi nuolat save tobulinti. Tose srityse, kurios padėtų jam tapti geresniu žmogumi. Ramiai miega tie mokytojai, kurie padarė viską, ką galėjo geriausiai su tais mokiniais, kurie jam buvo skirti. Mokytojas negali skųstis dėl vaikų tėvams. Nes vaikai, jei ne mokytojas, gali neturėti nė vieno sergėtojo. Todėl nekurk svetimomis rankomis bausmės tam vaikui, kurio tau nepavyko pamilti. Už gyvenimą klasėje su vaikais yra atsakingas mokytojas. Ir tą visi žino, tad tik melagiai kaltina tėvus dėl nesusipratimų klasėje. Mokytojas privalo rūpintis savo kokybišku poilsio ir negali daryti nieko, kas atima iš jo energiją. Svaigalų vartojimas nepadeda pailsėti. Todėl būtina save tausoti visomis prasmėmis. Sudėtingo elgesio mokiniai yra ištroškę meilės. Išmintingi mokytojai tą žino. Ir vietoj akademinio turinio, kurį laiką duoda meilės. Kodėl? Nes jie pasirenka būti, visų pirma, žmonėmis. Ir tik po to – mokytojais. Išmintingi pedagogai žino: negalima gluminti vaiko, nes tai gali užkurti agresyvaus elgesio variklį. Tiesa apie mokinį mokiniui gali būti sakoma tik tuomet, kai ją sako mokinį mylintis ir gerbiantis žmogus. Ar tu tokiu esi? Jei ne, nedraskyk vaiko širdies dar vienu savo principiniu auklėjimo karate veiksmu.

Tėvai negali daryti visko, ką sako mokytojai. Tėvai turi pasikliauti tik sveiką nuovoką turinčiais pedagogais. Priešingu atveju – vaikas taps sistemos įkaitu ir lentelių tarnu bei statistiniu vienetu. Tėvai negali gadinti santykių su savo vaikais dėl ugdymo rezultatų. Kaltinkite genus, o ne vaiku, dėl jų akademinių potencijų. Tėvai privalo padėti vaikams gyventi mokykloje, bet negali daryti už vaikus namų darbų. Tėvai privalo rūpintis kokybišku vaiko poilsiu, miegu, mityba. Tėvai negali vaiko gyvenimo suniveliuoti iki mokymosi. Tėvai negali vaiko vertinti tik kaip mokinio. Tėvai privalo savo vaikus mylėti net ir su akademinėmis nesėkmėmis. Priešingu atveju savižudybių skaičius mokinių gretose ne mažės. Darykime viską, kad vaikas galėtų išnaudoti savo potencialą. Tačiau nevarykime Dievo medin, kai vaikas pavargsta, nemato prasmės ir pan. Viskas yra laikina.

Mokinys atsakingas už savo elgesį tik tada, kai jis gali reflektuoti save. Mergaitėms tai nutinka anksčiau, berniukams – vėliau. Beveik visą mokyklinį gyvenimą vaikas yra reiškinys, kuriame elgesys pasireiškia kaip priežastis to, kaip yra organizuojamas gyvenimas mokykloje. Vaikai netinkamai elgiasi dėl patiriamo nesaugumo. Gluminami vaikai dažnai elgiasi agresyviai. Tik žmogiškų tarpusavio santykių kūrimas ir stiprinimas padeda akademiniame ugdyme. Todėl labai svarbu kiekviename mokinyje matyti žmogų. Tuomet ir jis matys savyje žmogų. Ir elgsis atitinkamai. Vaikai neprivalo visada būti labai motyvuoti. Tą gali tik bepročiai. Jų psichikos pajėgumai yra kintantys ir taip yra normalu. Vaikai neprivalo savęs prievartauti daryti vienus ar kitus dalykus, bet susitikę išmintingą mokytoją, jie ugdo savo valią, ypač tai aktualu berniukams. Todėl bendraujant su vaikais labai svarbu įvairias sudėtingas situacijas apsukti išmintimi. Pats paprasčiausias ir pigiausias tam būdas – būti Žmogumi.

Kai mes, suaugę, būsime atsakingi savo atsakomybės lauke, vaikai pasitikės mumis, tikės mumis ir mes jiems tapsime autoritetais. Mes tapsime tikraisiais vaikų lyderiais. Nes vaikams mūsų reikia. Tik vaikai negali pakęsti apsimetėlių, pataikūnų, bailių, melagių, manipuliatorių. Tai yra viena svarbiausių šiuolaikinių vaikų charakteristikų. Jiems to mokytis nereikia. Čia mums reikia stiprinti mūsų vidinius stuburus ir saugoti savo bei kitų žmogiškumą.

Mes visi privalome saugoti mūsų vaikus nuo pikto. Todėl, jei kolega savęs nevaldo, nesugeba savęs patraukti nuo vaikų ir naudoti tam tikrose situacijose kojų pagal paskirtį, t.y. neleiskime žaloti jaunų, tikinčių tiesa, šviesa ir meile, žmonių. Nebūkime lojalūs kolegoms, kai šie kuria absurdus. Netapkime nusikaltimų prieš vaikus bendrininkais. Žiežmarių mokytoja – tai puiki priemonė mums visiems išsivalyti. Atsisukime kiekvienas į save. Mokytojai mažiau rėkauja ant vaikų nei tėvai. Todėl tik tėvai, atsisakę psichologinio smurto kaip auklėjimo priemonės, gali paskatinti ir mokytojus to atsisakyti.  Kai mes, tėvai, liausimės tikėti, kad su šiuolaikiniais vaikais galima ir brutaliai elgtis, mes galėsime psichologinį smurtą iki nulio sumažinti ir ugdymo įstaigose.

O ką dabar gali pasakyti mama ar tėvas mokytojui, kuris rėkia ant vaiko, kai patys tėvai taip elgiasi? Tik tuomet, kai tėvai taps žmogiškesni, galėsime norėti ir tokių mokytojų. Ydinga nuostata yra laikyti vaikus blogais, nes jie elgiasi netinkamai. Visas vaikų elgesys – tai ne jų vidinio pasaulio ar prigimties pasekmė, o santykių su pačiais artimiausiais suaugusiais – tėvais ir mokytojais, pasekmė. Vaikai ginasi nuo blogio išorėje ir nuo blogio viduje, kurį įdėjo neatsakingi suaugę. Vaikai neatėjo į mūsų gyvenimus tam, kad sugadintų juos. Jų planas yra kitas. Todėl liaukimės vadinti vaikus monstrais, kad turėtume pasiteisinimą, kodėl elgiamės su jais nežmogiškai. Liaukimės reikalauti iš jų to, ko jie vieną ar kitą savo gyvenimo akimirką negali mums duoti. Liaukimės suvedinėti sąskaitas su vaikais. Nes visada pralošime. Tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso mūsų vaikus supanti aplinka. Ir kai jie jausis saugūs, kai patikės mumis, kai jie pasikliaus mumis, jie bus ramūs. O kai jie bus ramūs, dažniau jausis maloniai ir elgesys bus tinkamas. Neapsimeskime krištoliniais, kuriuos daužo vaikai. Mes esame dideli. O jei įsižeidžiame it maži, užaukime. Padarykime viską, kas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, kad būtume labiau žmonėmis. Ir vaikai būtinai norės pakartoti mūsų sėkmės ir laimės įpročius.

Ką dabar daryti Žiežmarių mokyklai?

Direktorei siūlau „atleisti akseleratorių“ ir mokytis empatijos bei prisiimti didžiausią atsakomybę už tai, kas įvyko. Nes toks mokytojos elgesys galėjo ir turėjo būti lengvai prognozuojamas. Direktorė privalo saugoti savo kiekvieną pavaldinį nuo jam per didelės įtampos, o ne varyti muštru į maratoną tų, kurie tveria atviro danties nervo skausmą tiesiogiai arba perkeltine prasme. Tai reiškia – būtina pažinti savo pavaldinius. Labiau pažinti, mažiau reikalauti. Mokyklos vadovė turi liautis bijoti pasirodyti kaip kokia „lūzerė“. Nes mokykla nebuvo, nėra ir niekada nebus tobula. Mokykla yra gyvas organizmas. Ir kai vadovo galimybės bei ambicijos prasilenkia su kolektyvo galimybėmis ir ambicijomis, dažnai įvyksta krizės. Apie vienas mes girdime, apie kitas – ne. Kai vadovė per daug išpučia savo bendruomenės gerumą išorėje, būtinai turi įvykti kažkas tokio, kas išpūstą burbulą priartintų prie realybės. Todėl rekomenduoju bent jau kurį laiką nepasakoti, kiek bendruomenė daug pasiekė, kiek visko gero patyrė. Pagyventi kurį laiką tyliau – naudinga ir sveika. Visiems. Ypač pažeidžiamiausiems bendruomenės nariams.

Kolegoms rekomenduoju tapti sergėtojais laikinai nusilpusių. Neužmerkime akių prieš gyvą neteisybę. Netoleruokime neteisybės. Būkime tvirti žmogiškumo atstovai. Nereikia kolegų moralizuoti. Mes privalome nutraukti tą neteisybę, kurią girdime, matome, numanome ir pan. Tik tiek. Net tiek.

Tėvai turi liautis priimti nežmonišką elgesį ir teisinti tokį elgesį prieš vaikus. Bet ir patys turi liautis elgtis brutaliai. Tėvai turi liautis bijoti mokytojo „užsisėdimo“. Nėra nieko baisiau nei išduoti savo vaiką dėl galimai liguisto individo elgesio. Mes privalome ginti savo vaikus. Nesmerkime mokytojos, bet ir nepateisinkime. Nusilpęs turi sustiprėti. O vaikai turi prigimtinę teisę į orius santykius visur ir visada.

Vaikai turi liautis elgtis piktybiškai, kai tik gali. Ir tai yra įmanoma: piktybiškai elgtis su žmogumi, kuris kuria ryšį su vaikais, labai sunku. Todėl tik kokybiški ir artimi santykiai gali išgelbėti mokyklos bendruomenę nuo absurdų. Juk artimą skriausti yra daug sunkiau nei svetimą.

Mokytoja privalo pailsėti. Geriausia profesinę veiklą tęsti kitais mokslo metais. Būtina patirti sanatorijos privalumus ir užsiimti savęs gelbėjimu. Žmogus, kuris taip rėkia ant mažo vaiko, naikina savyje viską, kas yra susiję su žmogiškumu.

Jokių įrašinėjimų pamokose. Jokių baimių. Jokių įtarinėjimų. Jokių beprasmių aptarinėjimų to, kas buvo ar galėjo būti. Mokykloje veikiantys pagalbos specialistai turi mobilizuotis, gal net pasikviesti pagalbos iš šalies. Tik ne tyrimams atilikti, o harmonizuoti santykius. Belieka tikėtis, kad ministerija savo tyrimą baigė ir atsiuntė profesionalius pagalbos specialistus vietoj tuščių, nors gražių, žodžių. O jei ne – tai sėskit, du. Jūs  nežinote savo atsakomybių.

Ši vienos mokyklos paviešinta situacija atskleidė visų mokyklų kasdienybę. Negaliu sakyti, kad būtent taip rėkia visi mokytojai, bet rėkia beveik visi. Tai yra visiems žinomas faktas.

Yra specialistų, kurie teigia, jog tai  - perdegimo sindromo pasekmė. Tačiau tai yra tokios pasenusios definicijos iš psichologijos istorijos, kad neaišku, ką veikti su jomis. Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už save. Kiekvienas mokytojas sprendžia: perdegti jam ar ne. Tie, kas plaukia pasroviui, perdega, nes nemato savęs kaip įgalaus asmens formuoti ne tik savo profesinį gyvenimą, bet ir keisti savo gyvenimą, savo likimą. Tie, kas yra atsakingi už save, sugeba prisitaikyti išmintingai, neišduoti savęs, rūpinasi savimi ir aiškiai suvokia, kad pervargus jie tiesiog privalo užsidėti deguonies kaukę, nes kitaip numirs. O numirti negali, nes jie myli gyvenimą. Tokius pedagogus „sudeginti“ galima nebent ant laužo prieš jų valią, bet jie neketina degti šioje pragariškoje švietimo sistemoje.

Svarbu suprasti štai ką: jei tu nenori plaukti pasroviui ir sudegti, privalai išmokti pasirūpinti savo visokeriopa sveikata ir tu tikrai tą gali – negerk, nerūkyk, judink kūną, miegok, kiek tau reikia, nebūk budrus naktimis, valgyk tai, kas suteikia tau geros energijos; kai kuri santykius klasėje, jautiesi labiau žmogus, jauti savo gerąją įtaką, todėl skirk laiko ir energijos santykių kūrimui su vaikais, neapsimesk, kad esi praradęs ryšį su vaikais, jei tu jo nesukūrei, tai neturi ką ir prarasti, o jei sukūrei, prarasti negali, nebent išsikraustei iš proto; nevertink savo profesinės veiklos pagal kitų požiūrį į tave, ministerijai gali netikti tavo darbo rezultatai – nusišvilpk, nes tu turi smegenis ir turi jas naudoti pagal paskirtį, todėl daryk tai, ką gali geriausiai, ir miegok ramiai, liaukis užsiimti sadomazochizmu ir pats adekvačiai vertink savo profesinę veiklą.

Nepatogi tiesa yra ta: vaikai gali elgtis mažiau žmogiškai, bet mes tokios „privilegijos“ neturime. Kodėl? Todėl, kad mes esame vyresni ir atsakingesni. Todėl neturime teisės nagrinėti: kas privedė mokytoją prie tokio jos elgesio. Niekas. Ji pati nusprendė eiti tokiu beprotiško elgesio keliu. Ir priežastis tam yra ne viena. Tačiau viena jų – tai asmeninis individo nelaimingumas.

Jei manai, kad tavo mokyklos bendruomenei reikia pagalbos ir tu tiki, kad galiu tau padėti, rašyk psichologe.ramune@gmail.com

Turiu sėkmingą 15 metų lektoriavimo mokyklose patirtį.