Netrukdykime vaikams veikti arba Kaip vaikai gali kurti?

Sūnus pagaliau gavo išsvajotas detales konstravimui.
Išsidėliojo jas visas, daviau dėžutę ir "visai neturėjau laiko" pagelbėti sūnui veikti su jo nauju konstruktoriumi.

Stebėjau, kaip ir ką jis daro.
Mėgavausi ir juokiausi.

Kokius 10 kartų ketinau paklausti, ką jis čia konstruoja.
Kokius 10 kartų norėjau pasakyti, kad tu pirma sugalvok, ką darysi, pažiūrėk, kaip ir ką čia pjauti reikia, ir tik poto pjauk, nes atrodo, kad jis pjauna bet kaip ir bet ką.

Aš susilaikiau.
Nes neskaitau kito minčių.
Nes aš tikiu, kad kūryba gali būti labai įvairi ir nebūtinai ji turi vykti pagal mano scenarijų.
Nes aš manau, kad kitas irgi turi smegenis. Tik ne mano, o savo.
Nes aš noriu, kad kurtų vaikas, o ne aš.
Nes aš linkiu jam patekti į Flow būseną.
Nes aš tikiu, kad vaikas pasakoja apie savo kūrybinį procesą tada, kai nori.
Nes kartais vaikus tiesiog būtina palikti ramybėje.
Nes aš juo pasitikiu ir man smagu stebėti šį procesą.

Man pavyko.

Pasakiau 1 sakinį dėl detalių galimybės prakristi po terasa.
Pasakiau 1 sakinį dėl pirštų pasaugojimo nuo peilio ašmenų.
Visa kita nebuvo esmė.

Man džiugu, nes vaikas mėgavosi procesu ir buvo labai patenkintas savo rezultatu.
Aš tikrai nustebau :)
Nebūčiau pamaniusi, kad jis, atordytų, padrikai beveikdamas, galvoje turėjo tokią sistemą, kurioje daug simetrijos. Net jei ji realybėje ir nebuvo simetriška.


Vaikas įsijautęs pasakojo, kad čia bus Vuolisas, robotukas.
Paklausė manęs, kur gali gauti kiaušinių dėklą.
Pasakiau, kur, bet jis, mano supratimu, per greitai atsinešė.
-Pala, o kur kiaušiniai likę?, -paklausiau aš.
-Šaldytuve, -atsakė vyrukas.

Dieve, pagalvojau, kaip gerai, kad mokausi pasitikėti vaikais.
Dieve, koks jis jau didelis.
Ir kada jis čia taip spėjo susigaudyti, kad jei paimi dėklą nuo kiaušinių, tai kiaušinius valia padėti kur nors ten, kur jiems ir vieta. O aš gi to nemokiau. Kaip gi jis išmoko? :)

Kaip gi vaikai išmoksta mąstyti? :)

MĄSTYDAMI :)

Nuliūdau.
Nes dauguma suaugusiųjų būtų kamantinėję, ką, kodėl ir kaip jis daro.
 O jei neturi plano - tai tu visai nieko ir nepadarysi.
Nes būtina iš karto viską susiplanuoti, kaip ir kas bus.
Bet ar tai kūryba?
Ir kas sakė, kad viskas turi vykti pagal planą?
Nes taip saugiau?
Kam?
Kiek berniukų prieš pradedant veikti išgirsta PALAUK.
Aš sakau, kad jie turi teisę į veiskmą iš karto ir mokėjimą sustoti kryžkelėje, padaryti STOP ir veikti toliau pamąsčius.
O su metais iš tokių berniukų su iniciatyva užauga dideli vyrai, kurie milisekundžių greitumu sugeba apžvelgti visą "žemėlapį" ir labai greitai priimti sprendimą.
Yra ir vaikų, kurie būdami mažame kūne, apžvelgia savo patyriminį žemėlapį ir greitai padaro sprendimą.
O mums atrodo, kad jie elgiasi neapgalvotai...

Mąstymas nenutrūkstamas procesas.
Kai tik sakome, palauk, dar padaryk pirma tai ir tai, pasiruošk konstravimui etc, tai jau esame MOLAIS.
MOLIAIS...

Tokius ir panašius dalykus vaikai girdi ne tik namuose, bet ir darželiuose bei mokyklose.
Šiuos inkaravimus ir vaizduotės užmušėjus reikia rauti it piktžoles iš visų mūsų galvų.

Fui. Kaip mane pilkina tokie suaugusiųjų pabambėjimai.
Suprantu tik viena: jie nekalti.
Nes juos, kai jie buvo maži, kažkas uždarė į labai mažą erdvę ir pasakė - tu toks.
Ir jie tuo patikėjo.
Ir tiki.
Ir tiki tol, kol nepabunda.

Ei, aš truputį pabudau :)

Budinkimės. Tai gali padėti :)

Man pavyko nesugadinti nuostabaus proceso, kuris su mano įsikišimu dėl ne esmių, nebūtų toks, koks jis buvo.



Sūnus pasakė beje: močiutė net nebūtų leidusi man taip pjaustyti :)
Aš tik parodžiau, kas gali būti pavojinga.


Žaidžianti,
Ramunė