Kaip susipažinti su vaiku?
arba
Kaip gi be testų?
Vaikai ateina į mokyklą. Nauja mokytoja skiria jiems laiko ir nori susipažinti. Kai kurie vaikai labiau jaudinasi, kai kurie - mažiau. Bet pirmoji pažintis su nepažįstamu vaiku, o dar jei jų ne vienas ir ne du - labai atsakingas procesas.
15 metų susitinku su mokytojais ir vis klausiu: kodėl, kai jūs norite susipažinti su vaiku, jūs būtinai duodate testus kokius nors? Kodėl taip dirbtinai pradedate savo santykius su žmogumi? Nes vaikas - mokinys yra kur kas daugiau nei duomenys, ką gali, o ko ne.
Yra daug skirtingų mokytojų, daug skirtingų būdų susipažinti su vaikais - būsimais savo auklėtiniais.
Ar susimąstėme, kodėl įvairūs testai arba panašūs į juos dalykai mums tokie svarbūs?
Aš po psichologijos studijų labai inventorizavau savo požiūrį į visokius žmonių pamatavimus. Tenka pripažinti, kad Lietuvoje "liniuočių" yra labai ne daug. Ypač - adekvačių liniuočių, tinkančių matuoti lietuviškus vaikus. Yra priklausomi kintamieji, yra nepriklausomi kintamieji ir t.t. ir pan. Labai rimtas standartisavimo procesas. O ne šiaip - šakėm ant vandens rašyta.
Taigi.
Pirma pažintis su mokytoja. Vaikai gauna užduotį: du labirintai, kuriuos turi pereiti su pieštuku, nepalietę sienelio kraštų. Ir visa tai - per minutę. Sąlygos man jau kelia šypseną. Kodėl? O gi laiko limitas galioja tik mūsų pasenusioje autoritarinėje pedagogikoje rezultatams pamatuoti. Visur kitur - negalioja. Kai žmogus nori kažką pasiekti, tai tik labai techniniuose darbuose jis turi tam tikrą laiko limitą, bet kūryboje - laiko limito nėra. Yra mąstymo greitis, yra energija kurti, yra nuovargis, yra skatinančios sąlygos. Daug įvairiausių kintamųjų. Bet tik neefektyvioje pedagogikoje mes darome didžiulį spaudimą vaikams laike: suprasi per 45 min, gausi apdovanojimą, nesuprasi - et... Pasiek ugdymo standartą per ribotą laiką ir tapsi žmogumi???
Lape yra užrašyta užduotis. Lapo apačioje - psichologo patarimai ir išaiškinimai. labai rimtai skambanti frazė - rankos judesiai. Ką gi galima pasakyti iš vienos užduoties apie vaiko rankos judesius, kai jis yra naujoje aplinkoje, kai pusė vaikų nepažįsta, kai jam rūpi visai kiti dalykai jo naujoje klasėje nei pasistengti puikiai atlikti užduotį? Ir kodėl tie labirintai? Ar labiau nuobodu gali būti? O gal apie rankos judesius ir jų koordinaciją iš laisvo piešimo nebegalima nieko pasakyti? Ir vėl - neefektyvi pedagogika nuo pat pirmų akimirkų spaudžia vaiką į rėmą - labirintą. Ir stebi - kaip sugebi prisitaikyti? Kaip sugebi neišeiti iš rėmų? Kaip sugebi neiškristi iš konteksto?
Kas tai? Man - tai lengvas pokštas. Bet jei į tai žiūrėsime labai rimtai, galime prisivirti košės. O kur dar tėvų nerimas dėl žemo lygio rezultatų. Ar tą tėvai turi išsinešti iš pirmos pažinties su mokytoja? Nemanau.
Įsivaizduokit: jūs esate užsienyje ir jums dar svetimas žmogus prašo jūsų viename lape kažką atlikti, kas parašyta šalia - jūs nežinote. Ar smagu? O gal - vienodai šviečia? Tikrai ne. Vaikai puikiai jaučia, kada yra testuojami. Ypač tie, kurie jau patyrė tokių situacijų darželyje ir mokykloje. Testuoti - tai nėra blogai ar gerai. Bet testuoti pirmo pasimatymo metu. Spręskite patys. Tėvai tiek persitempę dėl akademinių rezultatų, kad visokie tokie parašymai kaip " 7 klaidos - žemas lygis", juos gali įvaryti į neviltį. Ir ką reiškia tuomet mokytojos pasakomi žodžiai - rimtai nepriimkite labai viso to. Tai jei tai ne visai rimta, tai kam tai? Kam eikvoti veltui laiką? Vaikai žingeidūs. Jiems rūpi, kas ten dar lape parašyta. Ar jiems skaitė tą žemą - aukštą lygį? O gal vaikai jau išmoko neklausinėti apie tai, kas ne jų nosiai? Nes tie patarimai - ne jiems, o tėvams buvo skirti. Arba kitiems suaugusiems.
Dar viena užduotis. Dėmesingai įsižiūrėk į geometrines figūras ir nupiešk čia lygiai tokias pat. Fantastika, ar ne? Moko atkartoti iš pat pirmos pažinties akimirkos. Kodėl? Nežinau.
bet jei mes parodytumėm vaikams įvairias geometrines figūras ir eitume ant didelio lapo piešti pasaulio naudojant tik geometrines figūras, pamatytume ne tik vaikų rankų judesius, bet daug daugiau.
Vienas berniukas, kuriam nepavyko atkartoti figūrų lygiai taip pat labai susijaudino. Patyręs nesėkmę 6 metų vaikas susijaudino. Tokios pradžios linki mokytojai? Kas mums darosi? Kokį įspūdį vaikas išsinešė apie mokyklą vasarai visai? Taip, bus nesėkmių. Jas vaikai išmoks priimti, jei tik suaugę komentarus mokės dovanoti tinkamus. Bet kaip gali suorganizuoti vaikams pirmo pasimatymo metu patirti neskėmę? Kas čia per sadizmas? Ar eitumėme į antrą pasimatymą, jei mus pakvietęs žmogus mums suorganizuotų nesėkmės patyrimą? Ar čia jaukinimosi etapas toks? jau nuo pat pirmo karto pratinti prie...... Nežinau, prie ko. Bet tai nesusiję visai su deklaravimu - ieškok pozityvių dalykų visame kame.
"Jei vaikas gerai perpiešė 4 figūras iš 7 - turite gerokai padirbėti". Ką reiškia ši žinia tėvams? Kaip padirbėti? Puiki dovana prieš vasarą. Dirbėk. Et......
Liūdesys.
Tragedijos nėra, baisaus nieko neįvyko. Būna ir blogiau.
Nesvarbu, kokį mąstymo ir gyvenimo būdą pasirinks mokytojai, Dieve, duok mums, tėvams, tikėjimo ir stiprybės, kad svarbiausia - vaiko savijauta klasėje, mokykloje, su viena ar kita mokytoja bei mokytoju. Dieve, duok mums, tėvams, išminties, stabilizuoti vaiko patiriamas nesėkmes dėl rezultatų mokykloje. Juk paprasta yra vis užrodyti vaikams priežastis jų pasekmių. Tik taip jie perpras tą visatos dėsnį. Dieve, duok mums, tėvams, išminties, džiaugtis fundamentaliais dalykais vaike. Ir lai nė vienas tėtis ir mama nedrįsta gadinti santykių su savo vaiku dėl mokslo rezultatų. Neverta.
Mano sūnus neleidžia kalbėti negatyviais pavyzdžiais ir yra labai teisus. Bet.
Labai noriu pasakyti, kad pirmo pasimatymo svarba yra tokia pat svarbi kaip ir atsisveikinimo svarba.
Paskutinė anglų kalbos pamoka. Po jos.
-Mama, o mokytoja dviejų berniukų buteliukus išmetė į šiukšlių dėžę.
-Tuščius?
-Ne, pilnus.
-Tai kas dabar ten nutiko?
-Jie statė bokštus, o ji sakė - jūs laukiniai iš laukinių šalies.
-Taip ir sakė? Tai ką ten jūs darot, kai ji pasirenka taip kalbėti?
-Ai, tai mes kartais žaidžiam vis dar iš ryto.
-O tai kaip jūs jaučiatės, kai ji taip kalba?
-Mes jaučiamės labai blogai, mes pykstame, o ji jaučiasi tada labai labai kalta.
-Oho. O tai kaip tu norėtum, kad ji elgtųsi?
-Tiesiog pasakytų - vaikai, pasidėkite butelius į vietą. Bet ji labai dažnai pyksta.
Vaikai labai plačios širdies, dažnai daug ką atleidžia, ne taip, kaip mes - suaugę.
Bet aš nenorėčiau vėl sulaukti kitų mokslo metų su tokia mokytoja.
Pažiūrėsim, kaip vaikai.
Aukštyn galvas ir širdis,
Ramunė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą