Pažymio reikšmė

Kaip gerai, kad yra Lietuvoje bičiulių, kurie neleidžia miegoti mums visiems.
Kaip gerai, kad žmonės skatina vieni kitus pamislyti apie tai, apie ką visą gyvenimą mislijome ir nieko gero nebuvo.

Šį kartą aštri tema - apie pažymį. Bičiulė Jolanta Lipkevičienė dalinasi savo įžvalgomis ir svarbiomis tiesomis.

Malonaus skaitymo :)

 Jolanta Lipkevičienė

 Kas svarbiau tėvams: pažymys  ar vaikas?

Pažymys, kaip ir peilis svarbiausia kieno jis rankose, ar chirurgo ar nusikaltėlio?  Pažymys- aštriausias instrumentas, kurį naudojant reikia daug sumanumo ir kultūros, kad nebūtų nugalintas, nudrąsintas vaikas. Pažymys - atgyvenusi vertinimo forma, nepasakanti, kas būtent vaikui sekasi prastai ar gerai, neleidžianti išsamiai informuoti apie jo pasiekimus.

Tyrimai rodo:

- Mokiniai daug mažiau domisi tuo, už ką gaus pažymį;

- Vaikai greičiau pamiršta tą informaciją, už kurios išmokimą gaunamas pažymys;

- Vaikai - kai žino, kad mokosi  pažymiui - pasirenka lengvesnes užduotis.

Šiandien mūsų vaikų mokymosi kelyje  reikšmingą vaidmenį atlieka stabu pavirtęs- pažymys. Vienam vaikui jis geras, atlaidus, kitam- žiaurus, negailestingas, nepermaldaujamas. Pastebėjau, kad net ir gerai besimokančiam teigiamas pažymys tampa didžiulė našta, nes vos suklydus jis pajuokiamas:,, kaip tu galėjai padaryti tokią žioplą klaidą?“ Susiformuoja perfekcionizmas, nes klaida pateikiama kaip blogis, o iš klaidų juk mokomasi.

Vaikai stengiasi patenkinti mūsų lūkesčius arba- nerasdami kitokios išeities- apgauti stabą,  ir pamažu įpranta  apgauti save, nusirašinėti, mokytis ne savo paties džiaugsmui- tobulėjimui, o pažymiui.

Be pažymio neišsiversime, bet su juo vaikas turi susidurti tada, kai bus pasiruošęs, supratęs užduotį. Svarbiausia pedagoginiame darbe padrąsinimas, tikėjimas, kantrybė. Mokytojas ne tik atskleidžia žinias, bet ir padeda įsitvirtinti aplinkiniame pasaulyje.

 Janušas Korčakas, didis pedagogas, dėl vaikų padėjęs savo galvą  sakė „ gerbkite vaiko nežinojimą“.

Būna, kad vaikai, gaunantys dvejetą po dvejeto, tarsi susitaiko su savo likimu, ir jiems pasidaro  vis tiek , kiek gauti. Dažnai abejinga vaiko pažiūra į savo pažymius tampa klasiokų pajuokos objektu, pamažu visi vaikai susigyvena, apsipranta su tuo, jog Marius ar Goda negali turėti gerų pažymių. Tai visų baisiausia, ko galima laukti iš žmogaus, kuriam jau iš vaikystės atbunka savojo orumo jausmas?

Jeigu vaikas nemato  laimėjimų savo darbe, žinių troškimo ugnelė užgesta, vaiko širdyje susidaro ledokšnis, kurio neištirpdysi, kad ir kaip stengsies, tol, kol ugnelė vėl neįsižiebs( o įžiebti antrą kartą labai sunku); vaikas praranda pasitikėjimą savo jėgomis, tampa nepatiklus, pasišiaušęs, į mokytojo patarimus, pastabas atsako įžūlumu. Arba dar blogiau: atbunka jo orumo jausmas, jis susitaiko su mintimi, kad nieko nesugeba. 

Nuo to, kaip mokinys žiūri į save savo vaikystės, paauglystės metais, kokį jis mato save darbo pasaulyje, labai priklauso jo moralė.  Pedagogas K. Ušinskis rašė, kad vaikui iš prigimties nebūdingas dvasinis tingumas, jis mėgsta tyrinėti,  savarankiškai veikti, nori viską daryti pats. Vaikas,  kuris  mokydamasis nepatyrė darbo džiaugsmo, nesididžiavo, įveikęs sunkumus, - nelaimingas žmogus. Nelaimingas žmogus- didelė bėda visuomenei.

Mūsų mokyklose neturi būti nelaimingų vaikų- kurių siela griaužia mintis, jog jie nieko nesugeba.

Dažnai vaikai graduojami į tris grupes: gabūs, negabūs ir specialiųjų poreikių. Ir jeigu esam trumparegiai tai kai vaikas išgyvena nesusidomėjimo, pasyvų periodą jam būna priklijuojama etiketė negabus arba specialiųjų poreikių vaikas.

Mokinio žinių vertinimas, - tai mokytojo mokėjimas rasti tinkamą priėjimą prie kiekvieno vaiko, mokėjimas puoselėti jo širdyje žinių troškimo ugnelę.

Vienas vaikas jau pasiekė teigiamų rezultatų savo protiniame darbe, kitas dar  kol kas ne, bet  gali pasiekti, jam reikia tinkamos aplinkos.  Vienam jau išeina, ko mokytojas nori išmokyti, kitam  dar neišeina, bet tai nereiškia, kad jis nenori išmokti, kad jis negabus. Mokymas- ne mechaninis mokytojo žinių perdavimas, o visų pirma žmogiški santykiai. Vaiko požiūris į žinias priklauso nuo jo ir mokytojo santykio. Jeigu vaikas patiria neteisybę, o nepatenkinamą pažymį vaikai visada laiko neteisybe, prasideda savęs slopinimas, depresija, apatija.

Niekas nesudaro tokio pavojaus vaiko moralinių ir valios jėgų ugdymui, kaip abejingas tėvo,  mokytojo požiūris į vaiko pažangumą. Tenka girdėti mokytojų išsisakymus: ,,mano reikalas išdėstyti medžiagą ir kas nori tegul mokosi, o kas nenori tegul žiopso“, „ aš dirbu su gabiaisiais, o nevykėliai tegul tik man netrukdo“, ‚, kai kurie mokiniai tiesiog miega suoluose, geriau būtų, kad jie eitų dirbti, nes jei dar metus taip pasnaus, tai  užmigs visam gyvenimui“.

Anot Akademiko Š. Amonašvilio, kiek mokykloje dvejetais pažymėtų mokinių, tiek toje mokykloje dvejetukininkų mokytojų. 

 V. Suchomlinskis ir kiti klasikai teigia: ,,Svarbiausias pedagoginės kultūros bruožas- jausti kiekvieno vaiko dvasinį pasaulį, sugebėti skirti kiekvienam vaikui tiek dėmesio ir dvasinių jėgų, kiek reikia, kad vaikas pajustų, jog yra nepamirštas, o jo sielvartas, skriauda ir kančios suprantamos. Pažymys tai tas rodiklis , kuris parodo kaip santykis tarp mokinio ir mokytojo buvo kuriamas.

Didžiausias mokytojo neteisingumas vaikui, kai mokytojas, parašęs nepatenkinamą pažymį, dar nori, kad už tai, vaiką nubaustų tėvai. Vaikas tuomet pyksta ant mokytojo, mokyklos, ima neapkęsti protinio darbo, jausmų šiurkštumas persiduoda  į santykius su kitais žmonėmis, tėvais.“

Norint įgyti teisę naudotis šiuo instrumentu, reikia visų pirma mylėti vaiką. Nekalbėti jam apie meilę, o reikšti meilę, rūpintis jo dabartimi ir ateitimi.

Mokytojas turi nuolat prisiminti, kad  jo sąžinei patikėtas kiekvieno vaiko likimas, kad nuo jo dvasinės kultūros ir idėjinio turtingumo priklauso vaiko pažymiai, protas, sveikata, laimė.

Jei mes rūpinsimės vaikais, tai už nepatenkinamą darbą pažymio nerašysime, nepasmerksime, kad vaikas liktų nutolęs nuo savo draugų, bet vaiką drąsinsime keliauti link geresnių pasiekimų, suteikiant jam tiek kiek reikia laiko ir pritaikant vaikui jo lūkesčius atitinkantį mokymosi stilių.  Labai gerai reikia pažinti mokinius, nes dažnai vaikai neatsako į užduotą klausimą tik todėl, kad nespėjo pagalvoti, susikaupti( o būna ir taip, kad klausimas  užklupo netikėtai ir pribloškė vaiką). Būna kai mokytojas pasako vaikui: „Sėskis, nemoki“. Bet vaikas atsisėdęs supranta, kad jis žino į tą klausimą atsakymą, ir jis jaučiasi nuskriaustas, nesuprastas.  Nuo neteisingai parašyto neigiamo pažymio prasideda viena iš didžiausių mokyklos blogybių- vaiko nesąžiningumas ir mokytojo ir tėvų apgaudinėjimas.

Taigi pažymys ne tik žinių matas, bet visų pirma mokytojo požiūris į vaiką, kaip žmogų. Pažymys subtilus instrumentas ir labai priklauso kokio mokytojo jis yra rankose. Nusikalstama, jei pažymys vaikui tampa pančiais, kaustančiais jo mintį.

Tėvas, motina,  mokytojas yra tie trys žmonės, kurie atsakingi už savo šalies ateitį. Mokytojo vaidmuo kuriant šalies ateitį yra didžiausias. Iš visų profesijų ji kilniausia, sunkiausia ir svarbiausia. Jis turi būti pavyzdys savo mokiniams. Jeigu jis turi kokią ydą, tūkstančiai ja užsiterš. Jeigu jis pasišventęs ir tyras, tūkstančiai vaikų tobulės ir tauta turės naudos iš gero būdo vyrų ir moterų.