Pirmoji mokslų savaitė - kaip pirmas pasimatymas

Dalinuosi brangios bičiulės patirtimi, atviravimais. Nelikime abejingi savų vaikų istorijoms.


Jolanta Lipkevičienė 

Mokykloje ignoruojami vaikų jausmai žaloja psichinę vaikų sveikatą

Po   savaitės nuvažiavusi į mokyklą pasiimti globotinės, randu mergaitę  liūdną, sėdinčia ir besisupančią į priekį ir atgal. Tokie psichinę perkrovą liudijantys judesiai pas mergaitę jau buvo išnykę maždaug prieš du metus. Auklėtojai apie tai pasakau, ji atsakė juk vaikui dar adaptacinis periodas, vėliau praeis. 

Pasilenkusi prie mergaitės pasakė:

Juk tau čia viskas gerai, jau mokyklos taisykles sužinojai, greitai prie visko priprasi.

Mergaitė linktelėjo galvą.

Ji į ketvirtą klasę atėjo  dar nepametusi noro mokytis, labai mylėjo buvusią mokyklą ir mokytojas, o kas bus šiais mokslo metais dar neaišku.

Važiuojant namo klausiu, nu kaip naujoji mokykla? Ką naujo išmokai?

Papasakoja , kad išmoko du žaidimus. Mokytis sako jai nebuvo įdomu, nes mokėsi  tik raides,  o ji norėjo skaityti. Per pertraukas  mokytoja visiems liepė išeiti iš klasės, klasę užrakindavo. Aš prašiau mokytojos, kad leistų man pasilikus klasėje papiešti, bet ji man atsakė, kad reikia taupyti popierių.

Mergytė dar giliai įkvėpusi , kreipiasi į mane:

-Aš tau papasakočiau paslaptį, jei tu niekam nesakysi. Atsakau, kad jei paslaptis tai tikrai niekam nesakysiu. Ir ji papasakoja, kad per pertrauką naujuoju koridoriumi bėgo į lauką, manė, kad durys atidarytos ir su galvele atsitrenkė į  stiklines duris. Iššoko guzas, o visi stovėjo ir iš manęs juokėsi. 

Aš klausiu , o tai suaugę niekas nematė? Sako matė mokytoja, ji pasakė buk atsargesnė, nuvedė pas seselę ir uždėjo šaltą  kompresą.

Išsiaiškinom, kad ją labai sužeidė, nustebino  kitų juokas, kai jai skaudėjo galvelę.  Sakau tu visada eik į pagalbą, kai kitiems to reikia.

Šį savaitgalį  ji ilgai buvo prisiglaudusi , naktį miegojo  šalia krūpčiodama.  Matėsi, kad išgyveno didžiulį stresą, kūnelis rodė ženklus.

Pirmadienio rytas mokykloje.

Nuvežiau  į mokyklą balto popieriaus lapų, kad kitą kartą mokytoja neužgesintų  vaiko iniciatyvos piešti sakydama, mes taupome popierių.  Mokytoja man kelis kartus pakartojo, supraskite čia mokykla, reikia dirbti per pamokas kartu su visais. Sako mergaitė užsimanė piešti per matematikos pamoką, tai ir neleidau.  Kai mergaitė prašė piešti pertraukos metu, šį prašymą jau buvo užmiršusi.

Aš neturėjau laiko daugiau mokytojai užduoti klausimų, ką reiškia „ supraskite čia mokykla“. Mokykloje, kiek esu girdėjusi iš mokyklų vertinimo agentūros direktoriaus Garžvydo Kazakevičiaus ,  privalo vaiką supti  edukacinės aplinkos.  O tai reiškia, kad neturėtų skambėti  įsakmios nuorodos, bet susitarimai, mokymosi , vystymosi  aplinka.

 Jeigu ne direktyviai, o kūrybiškai  gebėtume pažvelgti  į kiekvieną situaciją, tai galima  būtų vaikui pasakyti, o tavo puiki idėja. Juk galima piešimą integruoti , nuobodžiaujančiam vaikui ir į matematikos pamoką. Pavyzdžiui  pasiūlyti, spalvomis pagražink kiekvieną skaičių. Ir mokytoja būtų pasiekusi savo tikslus ir vaiko iniciatyvumas neužgestų.  O be to spalvos turi terapinį  poveikį, kiekvienam žmogui, kodėl gi tai atmetus.  Lietuvoje tyrimai rodo, kad menkas žmonių verslumas, iniciatyvumas ir prie tokių rodiklių stipriai prisideda darželiuose, mokykloje vykdoma autoritarinė pedagogika.

Mergaitė man sakė, kad  per savaitę mokykloje, nei karto jai nebuvo galimybės paskaityti, o ji labai nori skaityti, jai neseniai tai pavyko ir dabar turi didelį troškimą skaitymui. Mokytoja atsako:

-          O čia mes mokomės dar tik raides, skiemenis jungti, žinokit ji turės prie visų derintis.

Tuomet aš jai primenu, kad per rugsėjo pirmąją ji minėjo, kad kiekvienam iš vienuolikos vaikų bus sudaryta individuali mokymosi programa.  Ir dar šioje specialioje mokykloje yra mokytojos padėjėja.

Mokytoja tada atsakė, kad taip ir bus,  bet šiek tiek vėliau.

Paklausiau, kaip sekėsi  mergaitei per pirmąją savaitę. Atsakė, kad ji linksma aktyvi, šoko,  moka pertraukos metu stalą paserviruoti.

Paklausiau ar galėčiau iš anksto susitarus  sudalyvauti pamokose, nes mergaitė manęs to paprašė. Atsakymas:

-          Iki rugsėjo 15dienos tai adaptacinis periodas tikrai negalima. O po to derinkite su administracija.

Lietuvoje jau  prieš keletą metų yra priimtas reikšmingų ministrų, Prezidentės  – Memorandumas, kad švietime prioritetas turėtų būti vaikų psichinė sveikata. Bet iš tiesų gerbiamas  tai mokytojo  adaptacinis laikotarpis , programos, žinių kultas, mokytojų konforto zona dirbant įprastais metodais, o tik po to VAIKAS, kaip priemonė , bet ne kaip aukščiausias tikslas. Teko būti švietimo įstaigose Danijoje. Ten vaikai saugomi, nuo per didelės streso dozės. Leidžiama ir tėvams pabūti kol vaikas adaptuosis ,  gerbiamas kiekvieno vaiko skirtingas adaptacijos laikotarpis.  Ten  realiai saugoma vaikų psichinė sveikata, kad vėliau vaiko gyvenimas nepavirstų tragedija- netaptų alkoholiku, narkomanu, smurtautoju, nesutriktų kraujotaka, virškinimas ir t. t.  Antroposofijos mokslas seniai tai įrodė, kokie vaiko santykiai su pradinių klasių mokytoja, tokia žmogaus apie 40-tuosius metus sveikata.

Svarbiausius pokyčius švietime  galėtų padaryti  ir tėvų susitelkimas,  atviras, tinkamas  bendravimas su vaikais ir dėmesys kasdienei mokyklos veiklai .

Papasakojau mokytojai savus pastebėjimus, kad suprantu, kad nauja aplinka daro  savo poveikį, bet mergaitės psichinės sveikatos būklė neramina. Jos kūnas išduoda išgyvenamas įtampas,  namuose miegodama krūpčiojo. Mokytoja atsakė, kad ji atsakinga tik už mokymą, bet ji perduos šitą informaciją psichiatrei.  Graudu, kad nusimetama poveikio  atsakomybė, nematomas vaikas kaip visuma, vieni sako aš tik už tai atsakinga, kiti aš tik už tai.  O juk kiekvieno sudarytas mikro klimatas, poveikis vaikui  jį ramina arba dirgina.

 M. Montesori ( gydytoja, vaikų psichologė, pedagogė)  per savo patirtį 1900m. dirbdama su vaikais priėjo išvadą, kad protiškai bei psichiškai pažeistų vaikų gydymas priklauso pedagogikai, o ne medicinai.  Savo teiginiui įrodyti ji įsteigė atsilikusiems vaikams mokyklą ir pati su jais dirbo nuo 8 iki 19 val. Po poros metų intensyvaus darbo šitie, laikyti idiotais, vaikai per egzaminus pasirodė pranašesni už vadinamus normaliuosius. Kai visi stebėjosi atsilikusių vaikų pasiekimais M. Montesori susirūpinusi svarstė, kas gi sutrukdė  vadinamų normalių vaikų protinę ir dvasinę pažangą, jei jų pasiekti rezultatai teprilygo ar net pasirodė mažesni už  moksle atsilikusių jos mokinukų pasiektus rezultatus. Ji suprato, kad čia kalti netikę mokymo metodai, kurie, jos manymu, nesiderino su dvasiniais jauno žmogaus poreikiais. Jos manymu greitesniu tempu gebantiems mokytis pritaikius jos vartotus  metodus ir priemones, tikrai būtų galima pasiekti daug geresnių rezultatų.  Ji toliau atsidavė studijoms keliant sau naują uždavinį- ieškoti priežasčių  slopinančių vaikų protinį bei dvasinį pajėgumą  ir darė viską, ką tik pajėgė, kad vaikus apsaugoti nuo  žalojimo ir sunykimo.

Dar mokytoja pasakė, kad mergaitė labai aktyvi ir turės išmokti per pertraukas nebėgioti.  Pabrėžė, kad ji  atsako už jos saugumą. 

Pasakiau, kad tikrai iš jos flegmatikės nepadarysime. Anot humanistinės pedagogikos klasiko Šalvos Amonašvilio, hiper aktyviam vaikui , reikia hiper aktyvios pedagogikos.

Manau pedagogus ypatingai reikia mokyti emocinio raštingumo, nes labai dažnai linkę paneigti, sumenkinti vaikų jausmus, pajautimus, prigimtį.  Pavyzdžiui : mergaitė sako , kai aš atsitrenkiau bėgant  į durų stiklą, visi buvę ten vaikai juokėsi. Mokytoja iš karto ant viršaus  atsako, niekas ten nesijuokė.   Ir kas tuomet formuojasi vaike?  

Aš net neabejoju, kad tikrai buvo besijuokiančių, nes pas mus įprasta situacija, kai kas nors pagauna žioplį ar dėl kitų priežasčių nukrinta, atsitrenkia  vietoj to, kad priėjus suteikti pagalbą, visada daugiau atsiranda besijuokiančių. Ir dažnai net pats skausmą kenčiantis pradeda juoktis, nes tikrus jausmus išgyventi nepopuliaru.

 Auklėtoja  penktadienį atsisveikindama mergaitei sakė:  Mes visi mylime vaikus, pas mus visiems vaikams yra gerai, jau su taisyklėmis susipažinai ir priprasi.

Emociškai raštingas pedagogas klaustų, o ne teigtų.  Drąsintų  pasisakyti apie viską, kas vaiko neramina ir padėtų vaikui išspręsti rūpesčius.  Bet deja emocinio raštingumo pamokų tikrai reikės lankyti dar daug ir mums tėvams ir pedagogams, kad užaugintumėm tikrai brandžius, socialiai jautrius vaikus, kurie mus sups senatvėje.