Neieškokime kaltų, o būkime sąmoningi

Psichologė Ramunė Želionienė

http://vaikopasaulis.blogspot.com

Įvykis, kai vaikų darželio auklėtoja mergaitę atidavė nepažįstamam žmogui, suneramino tėvus, atsakingų institucijų atstovus ir ugdymo įstaigų darbuotojus. Bendra tendencija, stebima šios situacijos aptarime – kaltų paieška.

Nemaloni ir kelianti grėsmę vaikui situacija jau įvyko. Turime sugebėti priimti informaciją ir padaryti tinkamas išvadas, kad galėtume ateityje padėti tėvams, vaikams ir ugdytojams panašių situacijų išvengti.

Pagal visas formalias taisykles, vaikai darželyje atiduodami tik tėvams ar globėjams bei kitiems asmenims, kuriuos raštu nurodo tėvai. Visuose vaikų darželiuose tokia vaikų atsiėmimo tvarka yra išrašyta. Įvykis Kauno darželyje mums visiems parodo, kad ši formali taisyklė realiai negalioja. Iliuziška manyti, kad šioje situacijoje taip pasielgusi auklėtoja – vienintelė. Daug auklėtojų leidžia išsivesti vaikus be jokių raštų giminaičiams, draugams ir pan. Veikia žmogiškasis faktorius, kai santykiai reglamentuojami ne tik raštu, bet ir žodiniu susitarimu. Normalu, kad paprastai nieko blogo nenutinka. Todėl nekelkime panikos dėl Lietuvos vaikų darželių nesaugios aplinkos.

Susidūrus su išimtimi aiškiai pamatome, kokias pasekmes gali turėti itin svarbios taisyklės nesilaikymas bet kokiu atveju. Todėl konkrečios auklėtojos įvardinimas kaip nerūpestingos, nėra adekvatus. Kaip ir kaltų paieška. Konkrečios auklėtojos pavyzdys atspindi bendras tendencijas. Neadekvatus yra darželio darbuotojų ar vadovų įžvalgų pateikimas, kad tai nutinka dėl per didelio krūvio, dėl to, kad grupės darželiuose vasaros metu sujungiamos, kad auklėtojos gali nepažinoti kai kurių vaikų ir jų tėvų.

Turime pabandyti suprasti, kodėl taip nutinka?

Viena iš priežasčių: suprimityvintas santykis su vaikais ir jo šeima, t.y. tėvai vaikus priduoda, vaikai yra prižiūrimi, o dienos pabaigoje vaikai yra atiduodami. Nesvarbu, kuriam laikui darželio auklėtoja į savo atsakomybės ratą priimam vaiką. Svarbu, kokį santykį su juo formuoja. Mes galime nepažinoti 10 karvių svetimo prižiūrėtojo, tačiau mes turime skirti laiko susipažinti su vaikais, vaikų tėvais, su kuriais mums teks bendrauti vasaros metu, nors jų nuolatinės auklėtojos rudenį vėl bus kitos. Nevalia žaisti futbolo, kai kamuoliu tampa vaikas.

Kita priežastis: per mažas tėvų atsakingumas. Tėvai iš tiesų per daug tikisi iš ugdymo įstaigų, pedagogų. Tai nereiškia, kad reikia tikėtis mažiau. Svarbu, kad tėvai patys jaustųsi atsakingi už laikotarpį, kai jų vaikas yra darželyje. Svarbu kelti klausimą: kas priklauso nuo manęs? Tėvai, besirūpindami vaiko gera savijauta darželyje, turėtų susipažinti su auklėtoja, pagelbėti jai užmezgant kontaktą su mažai pažįstamu vaiku, prisidėti prie ugdymo proceso. Kai tėvai yra įsitraukę arba įtraukti į ugdymo procesą, didėja tikimybė, kad tokių susipratimų nebūtų.

Kita priežastis: vaikai nuo pat mažų dienų intensyviai mokomi paklusti suaugusiajam. Norėdama, kad vaikas paklustų man, aš klystu. Mokydama jį paklusti man, mokau jį paklusti visiems suaugusiems. Formuojamas nereikalingas įprotis. Patirtis rodo, kad kai kuriose situacijose tokie įpročiai gali net būti pavojingi. Normaliu atveju, bet kokio amžiaus vaikai duoda mums suprasti, jei jie jaučiasi nesaugiai, nemaloniai. Ne retenybė, kad vaiko savijautai ir jos demonstravimui yra skiriamas per mažas dėmesys, o viskas tarsi nurašoma vaikiškam aikštijimuisi, kaprizams ir pan.

Mūsų tikslas – kurti vaikui saugią aplinką, kurioje jis pats nuo mažų dienų yra aktyvus, o ne pasyvus. Turime mokyti vaikus savisaugos. Kitaip tariant, bendra gyvenimo su vaikais kryptis turėtų orientuotis į tai, kad jie gebėtų savarankiškai priimti sprendimus, jausdami atsakomybę už tai, kas su jais vyksta. Turime išmokti mokyti vaikus gyventi ne tik šalia mūsų, kaip mūsų nurodymų vykdytojus, o be mūsų, kaip savarankiškai mąstančias asmenybes.

Prieš maždaug 15 metų Vokietijoje buvo demonstruojamas tyrimas su 3-5 metų vaikais. Darželinukas, kaip įprasta, po darželyje praleisto pusdienio, lauke lūkuriuodavo savo mamos. Tyrimo dieną mama vėlavo. Iš tiesų ji buvo darželyje ir stebėjo tyrimo eigą per televizorių. Šalia lūkuriuojančio pyplio prieidavo nepažįstamas draugiškai nusiteikęs dėdė ir prašydavo vaiko pagalbos: „Labas, gal tu man gali padėti? Aš turiu skubėti į darbą, bet negaliu atidaryt savo mašinos durelių. Reikėtų per atidarytą langą įlipti ir iš vidaus atidaryti dureles. Tačiau aš per didelis ir netelpu. Padėk man, prašau.“ 8 vaikai iš dešimties tuoj pat atsidūrė nepažįstamojo mašinoje. Keli vaikai, pavaišinti saldainiais, leidosi net nuvežami namo. Trys mamos, vos tik vaikas sutiko lipti į automobilį pro langą, neištvėrusios siaubo, bėgo iš stebėjimo kambario link vaikų verkdamos. Reakcija normali ir suprantama.

Ko mus moko šis tyrimas? Turime suprasti, kad tam tikro amžiaus vaikai nesuvokia grėsmės sau, būdami su nepažįstamu vyresniu žmogumi. Mažyliai neįsivaizduoja, kas jiems gali nutikti atsidūrus nepažįstamojo suaugusiojo mašinoje, kambaryje ar dar kur nors. Vaikams to įsivaizduoti ir nereikia, bet mes, tėvai, nuo mažų dienų turime savo vaikus mokyti pasirūpinti savo saugumu. Turime pakankamai aiškiai vaikams parodyti, kaip bendraujama su svetimais žmonėmis ir kaip bendraujama su labai gerai pažįstamais asmenimis.

Vaikus labai klaidina kasdienybė. Visuomet atkreipdavau dėmesį į mamas, kurios liepdavo savo mažiems vaikams sveikintis, duoti ranką, kartais net pasibučiuoti su vaikams mažai pažįstamais žmonėmis. Pastarieji suaugę būdavo tėvų bičiuliai ar draugai. Mamos ir tėčiai labai mėgsta puikuotis savo mandagiomis atžalomis. „Oi, koks geras berniukas, sveikiniesi“, „Ach, kokia šauni mažylė, duoda bučkį“ – žavisi vaikams svetimi suaugę. Kodėl mes verčiame savo vaikus daryti tai, kas yra visiškai nenatūralu, kai kalbame apie bendravimą su svetimais žmonėmis? O kartais tokių mokymų pasekmės gali būti net tragiškos. Vaikai mokosi bendrauti, visų pirma, stebėdami mūsų elgesį. Jei mes esame mandagūs, vaikai taip pat bus mandagūs. Palikime mažus vaikus ramybėje, kai pas mus ateina svečiai: mums – draugai, vaikams – svetimi. Leiskime jiems patiems susipažinti, jei jie to norės. Mūsų vaikai neprivalo draugauti su mūsų draugais. Iš ūgtelėjusių vaikų normalu tikėtis pasisveikinimo su kitais suaugusiaisiais. Ir nieko daugiau.

Savo asmenines ribas vaikus reikia mokyti pasaugoti nuo mažens. Juk taip, normaliu atveju, tarpusavyje bendrauja mažai pažįstami suaugę. Kai ryšys intensyvesnis ir glaudesnis, asmeninės ribos bendravime tampa nebe tokios griežtos. Kai vaikai susidraugauja, jie daugiau pasipasakoja, daugiau ką nuveikia su tuo žmogumi. Kai kurie suaugę taip pat painioja prieinamumą su draugiškumu, tačiau tai jau atskira tema.

Mūsų užduotis pasirūpinti vaiko saugumu. Todėl labai svarbu turėti susitarimus. Štai keli pavyzdžiai:

Kai esi be manęs, nekalbėk su tau nepažįstamais žmonėmis, nepasakok nieko apie save.

Jei tave kalbins intensyviai, gali pasakyti – man neįdomu, pasitraukti tolyn nuo jo.

Kai manęs nėra šalia, iš žmogaus negali imti jokių saldumynų, gerti kokio nors gėrimo.

Nesvarbu kokia situacija – niekada niekur neik su tau nepažįstamais žmonėmis.

Neleisk, kad tave už rankos imtų ar kitaip liestų tau nepažįstamas žmogus.

Neleisk, kad tave liestų bet kas taip, kaip tau nemalonu.

Susitarimai turi būti aktualūs vaikui ir jį supančiai aplinkai. Nereikia stengtis vaikams sukurti nerealiai draugiško pasaulio iliuzijos. Deja, pasaulis gali būti ir pavojingas. Mes turime vaikams įduoti tokį instrumentą, kuris juos apsaugotų, kai mūsų nėra šalia. Tai žinojimas ir įgūdis elgtis būtent taip, o ne kitaip.